Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?

Redaktoriaus pastaba: kažkada pradėtas šis tekstas, tačiau likęs neužbaigtas. Kadangi prie jo jau negrįžtu, tai nusprendžiau peržiūrėjęs paskelbti tokį, koks liko... Visgi kažkas prasmingo jame dar yra...

Iš teisinių procesų, atsiradusių ir išbandytų per paskutiniuosius 50 metų, Prisiekusiųjų teismas, kiek žinau, labiausiai besiremia filosofiniais svarstymais. Be jokių abejonių buvo daug akademikų, tokių kaip Habermasas, labiau už mane susirūpinęs akademinias pagrindais. [ ... ]

Čia pateikiami mano apmąstymai šiais klausimais. Tai yra kompiliacija iš mano įvairių straipsnių nuo 1973 m. Straipsnis yra iš trijų dalių.

1. Prisiekusiųjų teismas pagrįstas epistemologija, kuri stipriai paveikta L. Vitgenšteino pažiūrų, išdėstytų „Filosofiniuose tyrinėjimuose“.

2. Nepanašu, kad moralinių normų intelektualaus pagrindo paieška būtų produktyvi. Todėl moralės filosofijos srityje turėtume skirti gerokai mažiau laiko bandymams atsakyti į tokius klausimus kaip „Kas teisinga?“, „Kas gera?“ ar net Sokrato klausimą „Kaip turėčiau gyventi?“ ir skirti daugiau laiko atsakymui į klausimą „Kaip turėtume gyventi drauge?“

3. Tuo laipsniu, kokiu moralės filosofai nori padėti žmonijai, jie turėtų liautis ginčytis tarpusavyje ir padėti žmonėms sukurti nustatymus, pagal kuriuos jie galėtų autentiškai atsakyti į klausimą „Kaip turėtume gyventi kartu?“

Epistemologija

Šis straipsnis nesiekia būti akademiniu straipsniu apie epistemologiją ir moralės filosofiją. Kur galima, rašoma trečiuoju asmeniu. Tačiau aiškinant savo filosofines idėjas apie Prisiekusiųjų teismą, pasirodė tinkama rašyti pirmu asmeniu.

Aš tikiu, kad žmonijos išmintis apie visuomenės faktus ir vertybes glūdi visų mūsų sukauptose žiniose apibendrinta kalbose, kuriomis kalbame. Tai yra priešinga nuostatai, kad žmonijos išmintis yra apibendrinta fizikiniuose moksluose: juose įmanoma sukurti net labiau išvystytus ir tikslesnius kontūrus apie tai, ką žinome, nes mokslininkai gali specializuotis siaurose fizinio pasaulio srityse ir sužinoti anksčiau nežinotus pritrenkiančius dalykus. Tai nereiškia, kad aš atmetu socialinius mokslus kaip metodą. Neabejotinai yra daug dalykų, kurių mokslinis metodas gali mus išmokyti socialinėje srityje. Tačiau jei norime ką nors įsteigti socialinėje srityje, negalime veikti kaip inžinieriai fizikinėje srityje su aiškiai apibrėžtu dėsnių rinkiniu, duodančių atsakymus į daugumą sutiktų problemų.

Mano pagarba socialiniams mokslininkams kyla iš filosofijos studijų pas Herbertą Feiglą1) ir psichologijos studijų pas Paulių Meehlą2). Tačiau šis, gerai žinomas psichologijoje už darbą su metodais, kuris pasakė, kad svarbiausių dalykų, kuriuos jis norėjo pasakyti apie žmogaus elgesį, jis negalėjo patikrinti naudojant socialinių mokslų metodus. Taip tapau veikiamas Liudvigo Vitgenšteino („Filosofinių tyrinėjimų“ [PI], kaip priešingybės „Traktatui“) ir kai kurių iš jo tradicijos. Štai trys man brangūs požiūrio punktai:
1) Mūsų pažinimas saugus, kai galime normaliai atsakyti į abejones3).
2) Nėra prasmės, leidžiančios pilnai patikrinti aiškinimą, kai nėra konteksto; nees patikrinimas yra gynyba prieš specifines abejones ar nusiskundimus ir egzistuoja neapibrėžtas abejonių skaičius4).
3) Filosofinė tiesa, kaip ir pažinimas bendrai, yra apie [konkrečią] patirtį, o ne apie kažką keista, kas yra už žmogaus akiračio ir atvira tik aiškiaregiui ar pranašui. Visi žinome apie gyvenimo ir tikrovės pobūdį, nors tik su išimtine atida galime pasakyti tiesą apie juos5).

Štai kodėl laikiausi tokio požiūrio, kad nenorėjau, kad Prisiekusiųjų teismas būtų patikrintas sukurtų taisyklų pagalba ir manipuliuojant labai išsimokslinusių asmenų (saviškių), kurie nustato, kaip turi veikti procesas. Bet kuris, kuriam rūpi, ką mes darome, gali ateiti ir paklausti, kodėl darome X, o ne Y, ir mes atsakysime kuo įmanoma geriau, panaudodami savo sukauptą patirtį. Tai reiškia, kad jei mes susirūpinę mūsiškiu prisiekusiųjų parinkimo bešališkumu ar dėl to, ar neturėtume turėti 600 prisiekusiųjų, kad būtų patenkinti standartiniai mokslinės standartinės imties reikalavimai, baigtume dialogais, kurie ilgi ir dažnai labai painūs.

Problema, kurią aš matau kaip besiremiančią epistemologija pagal vėlyvąjį Vitgenšteiną, yra ta, kad ji pradeda lyg ir begalines diskusijas apie tiesą ir ką mes žinome. Tad privalau nurodyti kuria Vitgenšteino dalimi bandysiu sekti. Tačiau jokiu būdu nesu Vitgenšteino tyrinėtojas. Kai kurie man įdomiausi jo darbų aspektai yra:

Pastebėkime, kad aš netvirtinu, kad grindžiu savo požiūrį apie moralės filosofiją vien vėlyvąja L. Vitgenšteino epistomologija.Iš tikro, tai aš bandau parodyti, kaip jis ir kiti padėjo man išvystyti savo požiūrį. Mano didžiausia problema su Vitgenšteinu yra tas sunkumas, su kuriuo jis ir jo pasekėjai pasiekė savo idėjų išvystymą. Vitgenšteinas aiškiai parodė, kad nemėgsta akademizmo ir daugeliui savo geriausių studentų rekomendavo nesiekti akademinės karjeros. Galbūt jis galėjo pateisinti mano norą, kad nedirbdamas akademinėje aplinkoje, dalyvaudamas diskusijoje už nedidelę kainą, su aiškia nuostata, leidžiančia pasiekti išvadas.

Tai priežastis, kodėl aš bandau struktūrizuoti dialogus, leidžiančius pasiekti konkrečios diskusijos išbaigimą. Prisiekusiųjų teismas yra vienas tokių. Jei kažkas jaučia, kad atskiras Prisiekusiųjų teismas nėra pakankamas, kad atsakytų į klausimą, aš esu pilnai pasirengęs dialogui apie tai, kiek dar ko reikia ir kodėl. Taip pat esu pasiruošęs Prisiekusiųjų teismą papildyti kitais procesais, tokiais kaip elektroninis balsavimas (aptartas „Autentiško žmonių balso sukūrimas“) arba Išplėsta politikos diskusija (Extended Policy), metodas, kurį 8-me dešimtm. patikrino Jefferson centras, kad išsiaiškintų ekspertų nesutarimus. Tačiau visais šiais atvejais norėčiau apžvelgti problemos prigimtį ir su kitais, norinčiais aptarti temą su manimi, sukurti rėmus [framework], kuriuose galėtume surengti prasmingą aptarimą ir pasiektume tam tikrą išvadą.

Tai reiškia, kad aš kažkiek modifikuoju Vitgenšteino tvirtinimą apie veiksmą, glūdintį kalbos žaidimo dugne. Mane mažai ar visai nedomina, kurių kalbos žaidimų dugne glūdi kurie veiksmai. Noriu veikti pabrėždamas problemas, su kuriomis susiduria žmonija, tačiau tai daryti tokiu būdu, kuris duotų pasitikėjimą kitiems išbandyti mano būdą. Nors tiesa yra kažkas, ko visi mes siekiame apmąstymais, kai tik pasiekiame idėjas, kurias laikome teisingomis, privalome jas patikrinti aptardami su kitais, kad gautume tam tikrus rezultatus per tam tikrą laiką, pamatydami, kad tai, ką pasiekėme įsitikinę, nebus „galutiniu atsakymu“ į klausimą. Mano sprendimas liautis kurti etiką pagal R.M. Hare moralės filosofiją liautis kurti etiką pagal R.M. Hare moralės filosofiją ir pereiti prie Prisiekusiųjų teismo procesas žymi šį poslinkį nuo bandymo pagrįsti moralės filosofiją tokiu būdu, kaip naudojami žodžiai, ir vietoje to pagrįsti ją konsensusu tarp žmonių dėl to, kaip jie nori gyventi drauge.

2. Moralės filosofija

[ ... ] Prisiekusiųjų teismo idėja man atėjo 1971 m. bandant sukurti socialinę etiką. Kai su nerimu aptikau, kad galiu geriau išmatuoti gerbūvį nei Bentham‘as ar John Stuart Mill‘is, pasižiūrėjau, ką gali pasiūlyti moralės filosofų „proto etikoje“ mokykla9). Peržiūrėjau John Rawl‘s teorijas apie teisingumą kaip sąžiningumą, kurios tuo metu sulaukė daug dėmesio. Jis siūlė, kad teisingumo taisyklės visuomenėje būtų sudarinėjamos įsivaizduojant socialinę sutartį, sudarytą žmonių, kuriems pasakyta, kad jie atsitiktinai priskirti visuomenei nežinant, kokią vietą joje užima. Tokios grupės suformuotos taisyklės turėtų tikti bet kokia visuomenei, kuri nori gyventi sąžiningai.

Tada įsivaizdavau Rawl‘o idėjų įgyvendinimą, atsitiktinai pasirenkant žmones į mažas grupes, kuriose aptariama, kas turi būti padaryta duotu klausimu. Vietoje Rawl‘o hipotetinių socialinių sutarčių, tos grupės turėtų sudarinėti realias socialines sutartis, nors ir ribotas. Nustatant, kaip tokios grupės turėtų funkcionuoti, atrodė tarsi natūralus moralės filosofijos išplėtimas, jei dalyviai susirinkdavo sąžiningiems išklausymams, kurie laikosi proto ir meilės10).

[ ... nebaigta, galbūt kada nors ateityje bus sugrįžta ... ]

Pastabos:

1) Herbertas Feiglas dėstė Minesotos un-te, savo karjerą pradėjęs jauniausiu logikos pozityvistų Vienos ratelio nariu. Jis buvo vienas iš Morico Šliko 1927 m. surinktos grupės, skirtos ratelio diskusijoms su L. Vitgenšteinu, narių (kartu su Rudolfu Karnapu).

2) Paulius Meehlas buvo psichologijos, psichiatrijos, filosofijos ir teisės sričių profesoriumi. Jis parašė daug straipsnių įvairiomis temomis, ypač apie šizofreniją ir psichologinių testų patikimumą šiuos kartu su Cronbach‘u).

3) L. Wittgeinstein. Philosophical Investigation, 1953, #87

4) M. Scriven. Explanations, Predictions, and Law// H. Feigl, G. Maxwell. Minn. Studies in the Philosophy of Science, v3, 1962, p.197

5) C.I. Lewis. Mind and the World Order, 1929 (reprinted 1956), p. 35

6) Ši Vitgenšeino citata paimta iš Normano Malkolmo parengtų Vitgenšteino požiūrio apibendrinimų pateiktų „Brittanica“ enciklopedijoje, 8 dešimtm. vidurio leidinio. Malkolmas buvo vienas pagrindinių Vitgenšteino mokinių.

7) Iš ten pat, tačiau tai yra paties N. Malkolmo apibendrinimas, o ne Vitgenšteino citata.

8) L. Witgenstein. On Certainty, #204

9) Pagrindiniai perskaityti autoriai buvo Toulmin, Brandt, Smaret, Frankena, Hare, Hart ir G.H. von Wright.

10) Terminas „meilė“ naudojamas labai apibendrintai išreiškiant simpatiją, empatiją, altruizmą ir rūpestį kitais. Mano tikslas buvo sprendimus priimančią aplinką žmonėms, kurioje jie demonstruotų brandų rūpestį kitais. Tad čia nėra bandymo Prisiekusiųjų teismo procese skleisti meilę; buvo bandymas sukurti aplinką, kurioje rūpesčio kitais, esančio natūraliu mūsų kultūroje, laipsnis turėtų reikšmingą vaidmenį priimant sprendimus. Mano patirtis su Amerikos įstatymdavyste ta, kad šis veiksnys buvo gana išeliminuotas iš svarstymų politikos. Nors daug susirūpinimo gali būti išreikšta kalbose, taktiniai įstatymdavystės proceso reikalavimai juos padarė ciniškais ir apsunkino jų vertinimuose.

Pozityvizmo švytuoklė
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Paskutinė gyvenimo valanda
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Džonas Lokas. Apie auklėjimą
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Ultimatyvi logika: Iki begalybės ir toliau
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Rusų filosofija: A. Bogdanovas
Matematikos filosofinės problemos
Visi Viešpaties pavidalai
Vitgenšteino kopėčios
Laplasas. Dėl tikimybių
Rortis apie tiesą
Mikės Pūkuotuko dao
Apmatai: Kryžkelė
Agnosticizmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis