Vitgenšteino kopėčios  

Mano teiginiai yra paaiškinami taip: tasai, kuris supranta mane, galiausiai pamatys juos kaip beprasmius, kai perlips per juos, ant jų, virš jų (jis privalo taip sakyti, kai numes kopėčias, kuriomis užlipo).

Griežtas ir bekompromisinis Liudvikas Vitgenšteinas savo laiku nebuvo panaudojamas avangardiniams meno kūriniams. Jis atsisakė formuluoti estetiką, paskelbdamas, kad niekas negali apibrėžti „grožio“ kitaip nei nustatydamas „kuri kavos rūšis yra skani“. Ir vis tik dar mūsų laikmečio rašytojai turi suprasti, kad Vitgenšteinas yra „jų“ filosofas. Juk Vitgenšteinas pateikė radikaliai naują estetiką, leidžiančią suprasti neišvengiamą paprastos kalbos nepaprastumą.

Vitgenšteino kopėčios yra vykęs tos radikalios estetikos simbolis, ir ne vien jo, kaip objekto, paprastume. Kilimas „aukštyn“ tomis kopėčiomis niekada negali būti daugiau nei, kaip išsireiškė jo amžininkė Gertrude Stein, „vėl ir vėl pradžia“. Vitgenšteinas mums parodo, kad tomis pačiomis kopėčiomis negalime užlipti dukart: kalbos, kurios kontekste pasirodo žodžiai ir sakiniai, panaudojimas apibrėžia jų reikšmes, kurios keičiasi su kiekvienu pakartojimu. Vitgenšteino estetika nepriima nei teorijos, nei esmingumo, nei metakalbos – tik praktiką, veikimo būdą, fragmentinį ir elipsoidinį.

Rimtai priimant Vitgenšteino pastebėjimą, kad „filosofija turėtų būti rašoma tik poezijos forma“, galima aptarinėti Vitgenšteiną kaip „poetą“. Vitgenšteino apsėdimas dirbti su kalba yra savita marginalumo forma (nacionalinė, kultūrinė, religinė, seksualinė), kuri, matyt, atspindi modernistines sąlygas.

Žr. M. Perloff. Vittgenstein‘s Ladder: Poetic Language and the Strangeness of the Ordinary, 1996

Vitgenšteino kopėčios: poetinė kalba

- Neužmirškite, kad eilėraštis, nors ir parašytas informacine kalba, nėra naudojamas pateiktos informacijos kalbos žaidime,
Liudvigas Vitgenšteinas, Zettel

- Filosofija turėtų būti rašoma tik poezijos forma.
Liudvigas Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė1)

1939-ųjų rudenį Liudvikas Vitgenšteinas ir jo jaunasis draugas, Kembridžo studentas Normanas Malkolmas, vaikštinėdami palei upę, pamatė laikraščių pardavėjo iškabą, skelbiančią, kad vokiečiai apkaltino britų vyriausybę, sukursčius neseniai įvykusį pasikėsinimą į Hitlerį. Kai Vitgenšteinas pastebėjo, kad jo visai nenustebintų, jei tai būtų tiesa, Malkolmas atrėžė, kad tai neįmanoma, nes „britai pernelyg civilizuoti ir padorūs, kad darytų ką nors taip slapta, ir .... kad toks aktas nesuderinamas su britų ‚nacionaliniu charakteriu‘.“ Vitgenšteinas įsiuto. Po penkerių metų jis parašė Malkolmui2):

Kada bepagalvodavau apie tave, negalėdavau neprisiminti vieno incidento, kuris man pasirodė labai svarbus... tu padarei pastebėjimą apie ‚nacionalinį charakterį‘, kas mane sukrėtė savo primityvumu. Tada pagalvojau: kam studijuoti filosofiją, jei visa, ką tai duoda, teleidžia su tam tikru įtikinamumu kalbėti apie kai kuriuos miglotus logikos klausimus ir pan.; ir jei tai nepagerina tavo mąstymo apie kasdieninio gyvenimo svarbius klausimus, tai nepadaro tavęs, naudojant PAVOJINGAS frazes, sąžiningesniu bei bet kuris ... žurnalistas...

Kam studijuoti filosofiją, jei tai nepagerina tavo mąstymo apie kasdieninio gyvenimo svarbius klausimus? Tai klausimas, kurį Vitgenšteinas uždavinėjo sau visos savo, kaip filosofo, karjeros metu. Dar 1913-ais „Pastabose apie logiką“ 3) jis rašė: „Filosofijoje nėra dedukcijos: ji grynai aprašomoji. Filosofija nepateikia tikrovės vaizdų“. Ir po kelių metų, jis padarė tokį paslaptingą įrašą rankraštyje, tapusiu „Traktatu“:

Jaučiame, kad net jei visi įmanomi moksliniai klausimai atsakyti, gyvenimo problemos vis dar bus visai nepaliestos. Tačiau aišku, kad ten nebus likusių klausimų, ir tik šis yra atsakymas. [6.52]

Tad, kai Vitgenšteinas barė Malkolmą kaip „teisingą“ priimantį teiginį, kad bandymas nužudyti yra svetimas britų ‚nacionaliniam charakteriui‘, klausimas ne tame, dalyvavo britų vyriausybė ar nedalyvavo pasikėsinime nužudyti Hitlerį, o tame, ar prasminga laikyti, kad ji pernelyg „civilizuota“ ir „padori“, kad tai padarytų. Etinius teiginius, teiginius apie tokius dalykus, kaip ‚nacionalinis charakteris‘, Vitgenšteinas visada laikė abejotinais: „niekas, apie ką galime pagalvoti ar pasakyti, neturėtų būti tema“4). Tad įsivaizduokime, ką pasakytų Vitgenšteinas apie mūsų polinkį naudoti žargoną, pamėgimą, ne tik tarp TV žurnalistų, bet ir intelektualiniame gyvenime, kalbėti apie „istorijos pabaigą“, „Reigano laikmetį“, „šaltojo karo mentalitetą“, „Vietnamo sindromą“ ir pan.

Viena tokių „primityvių“ teiginių aibė susijusi su poezija. Vernon ShetleyR1) knygos pavadinimas yra „Po poezijos mirties“; Dana GioiaR2) knyga vadinasi „Ar poezija yra prasminga?“5), o joje liūdnai pastebima, kad „Amerikos poezija priklauso subkultūrai“, kad „dienraščiai daugiau neapžvelgia poezijos“ ir kad, „nors aplink yra nemažai poezijos, ji mažai ką reiškia skaitytojams, leidėjams ar reklamos davėjams – niekam, išskyrus pačius poetus“.

Ar tokios „PAVOJINGOS frazės“ turi vertę? Vitgenšteinas galėtų atsakyti, paklausdamas Shetley ar Gioia, kas „tai“ yra, kas daugiau nieko „nereiškia“, „tai“, kas kritikų apibūdinimu taip liūdnai „nuvertėjo“, taip sumarginalėjo, taip nuslinko į 20 a. pabaigos Amerikos kultūros užkulisius. Ir jis lygiai taip pat būtų įtarus dėl kritikų pasiūlymų (pvz., Gioia teigimo, kad jei organizuotume Kūrybinio rašymo programas, poezija galėtų grįžti „publikai“), paklausdamas, kuriems poezija galėtų būti reikšminga ir kodėl? Galiausiai, viskas priklauso, kokie klausimai yra užduodami duotomis aplinkybėmis. Kaip Vitgenšteinas užrašė 1942-ais užrašų knygutėje: „Žmogus bus įkalintas kambaryje su uždarytomis, į vidų atsiveriančiomis durimis tol, kol jis nepatrauks jų - vietoj to, kad stumtų jas“ [CV 42). Ar vėl:

Anksčiau fizikai sakė, kad staiga aptiko, kad turi per mažai matematikos žinių, kad susidorotų su fizika; ir beveik taip pat šiandien jaunuoliai gali pasakyti apie situaciją, kurioje daugiau nepakanka įprastinio sveiko proto, kad įveiktų gyvenimo iškeltus reikalavimus. Viskas tapo taip painu, kad susigaudymui reikia nepaprasto intelekto. Daugiau neužtenka sugebėjimo žaisti; kyla klausimas: ar šis žaidimas iš viso gali būti žaidžiamas dabar ir koks turėtų būti teisingas žaidimas? [CV 27]

Galėtume paklausti, perfrazuodami Vitgenšteino klausimą, ar gali būti šiandien žaidžiamas „teisingas“ poezijos žaidimas, ir, jei „sugebėjimų“ – tarkim, mokėjimo naudoti metrą, rimus ir „gyvą“ vaizduotę – daugiau nepakanka, kaip jis turėtų būti pertvarkytas? Išdėsčius konkrečiau: kokį vaidmenį vaidina kalbos, kurią naudoja dichten (poezijos rašymas), nagrinėjimas 20 a. pabaigos masinėje kultūroje. Galiausiai Theodoras Adorno 1967-ais paskelbė, kad „kultūrinė kritika susidūrė su kultūros dialektikos paskutiniąja faze ir barbarizmu. Po Auschwitz‘o kurti poeziją yra barbariška. Ir tai graužia netgi žinojimą, kodėl šiandien tapo neįmanoma kurti poeziją6)”. Tai kas tada kultūrinėje sąmonėje pakeičia „poetiškumą“?

Vitgenšteinas galėjo neturėti atsakymų į šiuos ir susijusius klausimus. Atvirkščiai, jo „filosofijos“ rašymas tarsi ji būtų „poezija“ dramatizuoja kūrybos procesą tam tikrais klausimais kaip patikrinimą, kas gali būti ir kas negali būti pasakyta apie literatūrines formas (pvz., poeziją), koncepcijas (pvz., barbarizmą) ir gyvenimo faktus (pvz., mirtį). Jis rašė 1944-ais: „Filosofas yra žmogus, turintis savyje išsigydyti daug intelektualinių ligų prieš prieidamas prie sveiko proto sąvokų“ [CV 44]. Galbūt šis misticizmo ir sveiko proto mišinys, radikali mintis, prie kurios tebelimpa kieno nors senojo požiūrio „lukštai“, sukūrė Vitgenšteiną, kuris savo laiku visai nesidomėjo „poezija“, savotišką poetų ir menininkų šventąjį patroną.

[ ... ]   (bus pratęsta)  


Pastabos

Tekste naudojami sutrumpinimai:
T – Traktatas
CV – Kultūra ir vertė
PI – Filosofijos
NM – N. Malkolmo knyga apie Vitgenšteiną1)

1) Z#160; CV 24: vok. Philosophie durfte man eigentlich nur dichten. E. Anscombe vertė: „Filosofija turėtų būti rašoma tik kaip poetinė kompozicija“. Čia pateikta labiau idiomatiškai.

2) N. Malcolm. Ludwig Wittgenstein: A Memoir and a Biographical Sketch, by G.H. von Wright, 1984; su Vitgenšteino laiškais Malkolmui. Tekste nuorodos žymimos kaip NM.

3) „Pastabos apie logiką“ padiktuotos Birmingeme prieš pat Vitgenšteinui išvykstant į Norvegiją 1913 m. vasarą. Jos paskelbtos kaip priedas „Užrašų knygutėse, 1914-1916”.

4) L. Vitgenšteinas. Paskaita apie etiką, 1929

5) V. Shetley. After the Death of Poetry: Poet and Audience in Contemporary America, 1993 ir D. Gioia. Can Poetry Matter? Essays on Poetry and American Culture
Shetley poetiniai požiūriai visai skiriasi nuo Gioia „naujojo formalizmo“, tačiau, kaip ir Gioia, jis laiko, kad „kadaise gyvybingą“ poeziją dabartinė kultūra marginalizavo.

6) T.W. Adorno. Cultural Criticism and Society, 1967

Nuorodos

R1) Vernonas Šetlis (Vernon Shetley) – anglų kalbos profesorius, parašęs „Po poezijos mirties: Poetas ir skaitytojai šiuolaikinėje Amerikoje“ (1993), knygą apie naująją juodąją filmografiją.

R2) Maiklas Džioja (Michael Dana Gioia, g. 1950 m.) – amerikiečių poetas, rašytojas ir kritikas. Pirmus 15 m. rašė naktimis dirbdamas „General Foods“ korporacijoje. Po išgarsėjusios esė „Ar poezija ką reiškia?“ (1991) užsiėmė tik kūryba. Išleido 5 poezijos knygas ir 3 tomus literatūros kritikos. Taip pat rašo operų libretus, dainų tekstus, verčia. Priskiriamas „naujojo formalizmo“ krypčiai.

Tylos kalba
Struktūrinė lingvistika
Kalba: Kieta ar minkšta?
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Vitgenšteinas: Kopėčių patraukimo simptomai
Durkheimas, Parsonsas, Giddensas: reprezentacijos sunykimas
Jurgenas Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Svetimų minčių problema
Ferdinandas de Sosiūras
Apie ontologiją
Filosofijos skiltis
Vartiklis