Cogito ergo sum

Amerikos indėnai tikėjo, kad sapnai nėra tik mūsų –  
tai būdas, kuriuo su mumis bendrauja protėviai.
  

1919 m. lapkričio 10 d. R.Dekartas susapnavo 3 sapnus, pakeitusius jo gyvenimą. Jie jam paaiškino gyvenimo tikslą ir apibrėžė jo ateitį atskleisdami „nuostabų mokslą" ir „stebuklingą atradimą". Niekas tiksliai nežino, ką tąkart sapnavo Dekartas, tačiau nuo to laiko jis buvo įsitikinęs, kad matematika yra visų gamtos paslapčių raktas. Visi mokslai sujungti matematiniais sąryšiais. Sapnai parodė Dekartui, kad „visa Visata yra didelė, harmoninga ir matematiškai sukonstruota mašina".

Renė Dekartui [1596-1650] dauguma minčių atėjo jam sėdint prie židinio arba rytais gulinėjant lovoje:
„Būdamas žmogus turiu įprotį miegoti ir sapnuose regėti tuos pačius arba labai panašius dalykus, kuriuos beprotis regi nemiegodamas. Kaip dažnai naktį pamanydavau esąs šioje vietoje, apsirengęs, prie ugnies, kai iš tikro gulėjau nuogas po patalais lovoje. Dabar atrodo neabejotina, kad nesu užsimerkęs kai žvelgiu į šį popieriaus lapą, kad ši mano purtoma galva nesnaudžia, tyčia ir tikslingai sugniaužiu šį kumštį – ir vis tik jaučiu, kad tai, kas nutinka sapne, taip aiškiai nesiskiria nuo viso šito. Rūpestingai pagalvojus, aš prisimenu buvęs suklaidintas panašių iliuzijų, kai miegodavau. Apsistojęs ties šia mintimi, labai aiškiai matau, kad nėra akivaizdžių požymių, pagal kuriuos būtų galima aiškiai atskirti budėjimo ir miego būsenas - ir tai mane visiškai stulbina ir tas nustebimas yra toks, kad beveik įtikina, kad dabar miegu".

Rene Descartes discusses with Cristine
R.Dekartas diskutuoja su karalene Kristina

Siekdamas parodyti, kad mokslo pagrindai yra tvirti, nes yra mūsų mąstyme, o ne jutimuose, Dekartas teigė abejojęs visais dalykais, ateinančiais per jutimus. Tai nereiškia, kad jis bandė įrodyti, kad niekas neegzistuoja arba, kad mums negalima sužinoti, ar kas egzistuoja – o tik parodyti, kad galima suabejoti visu mūsų pažinimu, gautu per jutimus. Jei visos žinios atėjo per jutimus, negalime būti tikri, ar be mūsų kas nors egzistuoja. Tad pažinimas įmanomas tik per mąstymą.

Dekartas naudojo tris labai panašius argumentus, parodžiusius abejonę visu mūsų pažinimu: sapnų, Dievo buvimo ir Šėtono buvimo. Kiekvienas jų remiasi tuo, kad išorinių objektų niekada nesuvokiame tiesiogiai, o tik per mąstymą, vaizdinius, kuriuos išoriniai dalykai sukelia mumyse. Tad gali būti, kad šalia mūsų yra kažkas, kas atitinka mūsų galvose esančius vaizdinius.

Sapnų argumentacija:
A) Dažnai mano suvokimai panašūs į tuos, kuriuos regiu sapnuose;
B) Nėra aiškių ženklų skiriančių sapnavimą nuo būsenos pabudus;
C) Įmanoma, kad sapnuoju tiesiog dabar ir visi mano suvokimai yra klaidingi.

Dekartas pripažino, kad kai kurie gali atmesti, kad mūsų sapnų elementai yra iliuzoriniai, tad panaudojo ir kitus abejonę didinančius argumentus.

„Kokiu pagrindu galiu neigti, kad mano rankos ir kitos kūno dalys egzistuoja? – nebent būčiau kaip protiškai nesveiki, kurių smegenys taip ištąsytos nepaliaujamų melancholijos kliedesių, kad būna tikri esą karaliais, kai, iš tikro, tėra skurdžiai arba kad vilki purpuro drabužius būdami nuogi, arba, kad jų galvos molinės, moliūgai arba iš stiklo".

Iš tikrųjų Dekartas atmeta galimybę, kad yra psichiškai nesveikas, nes gali atskirti sveiką nuo nesveiko – ir mano, kad būtų neprotinga tai, ką sako apie psichinius ligonius, taikyti sau. Ir vis tik sveikų žmonių gyvenime yra reiškinių, kurie tam tikru lygiu prilygsta psichinių ligonių iliuzijoms – tai mūsų sapnai miegant. Ir Dekartas siekia apmąstyti juos.

Dekartas spėja, kad sapnai gali būti palyginami su paveikslais. Nemažai sukurta realistinių paveikslų tiksliai perteikiančių realybę. Tokius vaizdinius galime matyti ne tik tikrovėje, bet ir vaizduotėje (sapnuose). O tokiuose paveiksluose kaip Pikaso ar S.Dali pasaulis perteikiamas transformuotas vaizduotės. Tačiau ir šiuo atveju jie turi sąryšius su realiais pasaulio objektais. Net ir Mondriano paveiksluose, sudarytuose iš geometrinių figūrų ir linijų, taip pat naudojamos „realios" spalvos ir formos, skaičių ir figūrų savybės. Tačiau jie daug abstraktesni, nei sapnuose regimi vaizdiniai.

R.Dekarto pranašingi sapnai

Renė Dekartas (1596-1650) buvo išauklėtas Romos katalikų bažnyčios įtakoje ir išsilavinimą gavo pas jėzuitus. 23 m. amžiaus protingas kareivis-filosofas buvo pilnas entuziazmo ir troško susisteminti visą pažinimą. Jis jau beveik 20 mėnesių studijavo mechaniką ir akustiką pas Isaac Beeckman, kai sužinojo apie slaptą rozenkreicerių ordiną Vokietijoje. Jis susirado Ulmo universiteto profesorių Johann Faulhaber, buvusį vienu iš rozenkreicerių vyresniuoju, ir pas jį praleido 1619-1620 m. žiemą. Neaišku, ar jis buvo įstojęs į ordiną, kuris buvo uždraustas tiek Olandijoje, tiek Prancūzijoje.

1619 m. lapkričio 10 d. visą dieną jis praleido šiltame Ulmo kambaryje. Tąnakt jis susapnavo lemiamus sapnus, paveikusius jo būsimą gyvenimą:

  1. Bandant nueiti pasimelsti į koledžo bažnyčią (la Fleche), atšiaurus vėjas sūkuriavo taip, kad jis sunkiai išsilaikė ant kojų. Jam iš mandagumo pasisukus į praeivį pasisveikinti, nuo bažnyčios trenkė ypač stiprus gūsis. Pabudęs juto skausmą, pasisuko ant dešinio šono ir vėl užmigo.
post-stamp: Rene Descartes
  • Kitas sapnas labai jį išgąsdino, jis pabudo nuo triukšmo panašaus į griaustinį ir kambaryje išvydo tūkstančius kibirkščių;
  • Trečiame sapne jis ant savo darbo stalo pamatė Žodyną ir Corpus poetarum, atverstą ties Ausonius citata: quod vitae sectabor iter? (kokiu gyvenimo keliu man eiti?). Nežinomas žmogus jam padavė žodžius – Est et Non (Taip ir Ne, - kuriais Pitagoras žymėjo Tiesą ir Melą pažinime bei pasaulietiniame moksle).

    Dėl tų sapnų simbolinės prasmės buvo daug diskusijų. Aišku tik, kad Dekartą jie įtikino, kad jis turi dieviškąją misiją sukurti naują filosofinę sistemą. Jis prisiekė aplankysiąs šv.Mergelės šventyklą Loretto mieste (Italija), ką greičiausiai ir padarė kitais metais nuvykęs į Italiją.

    Per kelis mėnesius jis parašė „Meditacijas", kurios yra visos Dekarto filosofijos pagrindas, jos vėliau išsiplėtė į „Discours de la methode". Jis tuos sapnus laikė „svarbiausiu dalyku gyvenime" ir net kalbėjo apie „Meditacijų" džiną arba dvasią, iššaukusius tuos sapnus iki gulant į lovą.

    Literatūra:
    J.Cottingham. Rene Descartes, 1986
    J.Maritain. The Dream of Descartes, 1944

    Ką gi sapnavo Dekartas?

    "Stokholmo inventoriaus" sąsiuvinyje [kurio yra dvi kopijos – jį paruošė Dekarto draugas Pierre Chanut, tuo metu buvęs Prancūzijos ambasadoriumi Švedijoje] yra 12 puslapių apimties "Olympica", kurioje Dekartas išdėstė 3 sapnus, o po metų rankraščio paraštėse pastabas apie jo "nuostabaus atradimo pagrindų" sampratą.

    Kelias dienas Rene Dekartas buvo taip susirūpinęs tiesos paieška, kad jo kančios negalėjo išsklaidyti net ir draugų bendrija. Tai jį labai išsekino, ir šv.Martino vakare atsigulęs į lovą "pilnas entuziazmo, … kad tądien atrado nuostabaus mokslo pagrindus", susapnavo (kaip savo vertime perteikia A.Baillet – originalus sąsiuvinis yra dingęs): "Jam einant gatve vaidenosi šmėklos (fantomes). Stiprus dešinės pusės paralyžius privertė jį išsiriesti į kairę, kad galėtų toliau eiti. Gėdydamasis taip eiti, jis stengėsi išsitiesti, bet stiprus vėjo gūsis tris ar keturis kartus apsivijo jo kairę koją. Dar labiau baugino, kad jis silpo su kiekvienu žingsniu.

    Pamatęs atvirus koledžo vartus, jis įėjo, siekdamas palengvinti skausmą malda koplyčioje (la Fleche). Praėjęs pro kažkurį pažįstamą, jis, iš mandagumo, bandė grįžti atgal pasisveikinti, bet stiprus vėjas pūtė prie koplyčios. Tuo pat metu, kieme jis pamatė kitą asmenį, pasveikinusį jį vardu ir pasakiusiu, kad surastų poną N, nes tas turi kažką jam perduoti. Dekartas manė, kad tai melionas, kurį kažkas atvežė iš užsienio. Bet labiausiai jį stebino, kad visi aplink stovėjo išsitiesę, o jis dar lenkėsi, nors vėjas jau buvo nurimęs." [A.Baillet. La vie de Monsieur Des-Cartes, 1691]

    Pabudęs Dekartas pasimeldė, kad apsigintų nuo sapno blogų poveikių. Po poros valandų mąstymo apie blogį ir gėrį pasaulyje, jis vėl užmigo.

    Tai atsitikdavo ir anksčiau.

    Rene Descartes

    Jis vėl užmigo. Trečiame sapne nebuvo nieko baugaus. Ant darbo stalo jis rado knygą, nežinodamas, kas ją padėjo. Atvertęs pamatė, kad tai Žodynas (Dictionnaire), ir suprato, kad jis gali būti jam labai naudingas. Tuo pat metu jo ranka nusileido ank itos kažkaip ten atsiradusios knygos. Tai buvo Corpus poetarum. Jis panoro kažką perskaityti ir atsivertė ties "Quod vitae sectabor iter?" (Kokiu gyvenimo keliu man eiti?) Tuo metu nepažįstamas žmogus jam parodė sakinį, prasidedantį "Est et Non". Dekartas jam pasakė, kad tai iš Ausonijaus "Idylls". Jis norėjo surasti ją knygoje ir pradėjo versti lapus. Tuo metu tas žmogus paklausė, kur jis gavo šią knygą. Dekartas atsakė negalįs pasakyti, kaip ji atsirado pas jį, bet prieš akimirką čia buvo kita knyga, kuri išnyko, jam nežinant, kas ją atnešė ir kas pasiėmė. Dar jam nebaigus sakyti, jis pamatė ją atsirandant kitame stalo gale. Tačiau jis pastebėjo, kad tas Žodynas jau nėra pilnas, kaip buvo prieš tai. Jis rado Ausonijaus eiles, be negalėjo rasti "Est et Non" eilėraščio. Tad jis pasakė žmogui, kad žino dar geresnę Ausonijaus ištrauką, prasidedančią "Quod vitae sectabor iter?" Žmogus paprašė ją parodyti, ir Dekartui jos ieškant, jis pravertė kelis vario raižinius, kurie leido jam spėti, kad tai labai puikus tomas, tačiau kitoks, nei jis žinojo. Tuo metu žmogus ir knyga išnyko jam dar nepabudus.

    Baillet pabrėžia, kad ypač įdomu, kad dar nepabudęs Dekartas nusprendė, kad tai sapnas, o ne vizija ir net pateikė savo paaiškinimą. "Žodynas" reiškia "visi kartu surinkti mokslai", o "Corpus poetarum" išreiškia filosofijos ir išminties vienybę. Poetui kalbant, jis gali išsireikšti protingiau, giliau ir aiškiau nei filosofas. Frazę "Quod vitae sectabor iter?" Dekartas laikė protingo patarimo ženklu, o antologijos poetai – apreiškimą ir entuziazmą, su kuo jis siejo viltis. "Est et Non" yra Pitagoro "Taip ir Ne", išreiškiantys Tiesą ir Melą žmonių pažinime. O vario graviūros? Jau kitą dieną jį aplankė italų dailininkas.

    Taip pat Baillet sako, kad trečią sapną Dekartas laikė būsimo gyvenimo pranašyste. Tuo tarpu pirmieji du buvo įspėjimai apie praeitą gyvenimo etapą.

    Melionas žymi "vienišumo apžavus, bet perteiktus per grynai žmogiškąjį susižavėjimą". Vėjas, sūkuriavęs aplink jį, buvo blogio demonas, siekiantis nukreipti nuo jo kelio. Antrasis sapnas parodo rūpestį dėl padarytų nuodėmių, o griaustinis buvo Tiesos dvasia nusileidusi pas jį. Patikinęs, kad negėrė paskutinėmis dienomis, Dekartas prideda, kad Dvasia kaitino jo smegenis paskutines kelias dienas.

    Dekartas laikė šiuos sapnus svarbiais, jei įtraukė į "Olimpica". Jie sulaukė daug komentarų, tarp kurių nemažai buvo laikančių juos išmone pagal rozenkreicerių modelį arba parašytus Makrobijaus oneirokriticizmo rėmuose. J.Cole [John R.Cole. The Olympian Dreams and Youthful Rebellion of Rene Descartes, 1992] laiko juos Dekarto maišto atspindžiu: prieš valdžią ir bendruomenę (ir tėvą, vertusį tapti teisininku) bei filosofijos tradiciją.

    Reikia pažymėti, kad Dekartas neskyrė dėmesio fiziologinei sapnavimo pusei. Jis dėmesį sutelkė filosofiniams klausimams: kaip skirti sapną nuo tikrovės, sapno vaizdinius ir tikrovės suvokimą. Arčiausiai fiziologinių/psichologinių aspektų jis priartėja "Traite de l'homme" (apie 1630), kur sapnai priklauso nuo dvasių (esprits, spiritus [pneumata], karštų garų arba "vėjo") ir atmintyje rastų įspūdžių. Sapnai mažai besiskiria nuo dienos vizijų, tik yra kiek ryškesni. [Kiti Dekarto svarstymai šia tema: La dioptrique, IV; Principia philosophiae, IV; Les passions de l'ame, I]

    Pasak Poulet [G.Poulet. Etudes sur le temps humain, 1950], tuo metu posakiai "atsiskyrimo žavesys" ir "gamtos žavesys" buvo tapatūs. Tad melionas yra simbolinė juslinio malonumo [ar net seksualinio suartėjimo, nes melionas sapnuose simbolizavo moteriškumą erotiniuose sapnuose] išraiška.

    Marie-Louise von Franz perteikia galimas meliono interpretacijas pagal Jungą: sferinius patristinės kosmologijos pasaulius ir kinų mitologiją; Yin principą; manichėjų šviesos sėklų nešėją; Vieną iš Augustino "Dievo aukso turtų"; Rojaus obuolį; alchemikų "apvalų šviesos kūną" arba "kiaušinio trynį"; pasaulio, o taip pat ir mikrokosmoso, rutulį; psichinės visumos "vidinį pagrindą"; kaip slapto nokimo, natūralaus sutvėrimo vaisių… [Der Traum des Descartes//Jung Studien, 3, 1952]

    Gregor Sebba surado subtilesnį paaiškinimą. Jis atkreipė dėmesį, kad tarp visų Dekarto susirašinėjimų tėra tik vieno La Fleche mokinio paminėjimas, tai p.Chauveau (paminėto Dekarto 1641 m. laiške skirtam Mersenne). Kadangi Chauveau buvo kilęs iš Meluno, tad sapne jis galėjo virsti melionu. [G.Sebba. The dream of Descartes…//J.of the History of Philosophy, III, 1987]

    Tačiau galima reikšmės kilmė iš graikų kalbos. Graikų "mello" reiškia "būti tikėtinu", "pasidaryti be darymo". Tada mellou" arba "ta melouta" reikštų "ateitį", "tai, kas nutiks". (kaip panaudota Isocrates eilutėje, kurį Dekartas studijavo La Fleche: "… likimas vienodas visiems ir ateitis nežinoma". Čia Isocrats rašė jaunesniajam Demonicus patardamas, kad "praeitis būtų pavyzdžiu ateičiai" [tou melloutou]). Juk ir pats Dekartas pirmą sapną priskyrė praeities dalykams, o trečią ateičiai. Tad asociacija yra galima.

    Dar pastebėkime, kad lotynų "malum" (obuolys) kilęs iš graikų "melou" (obuolio formos melionas, kai pats melionas yra "meloupepou"). Bet "malum" reiškia ir "blogis", tad galime traktuoti, kad melionas buvo pirmojo sapno, kuriame dominavo blogis, atitikmuo.

    O gal tai buvo uždraustas vaisius kurį ponas N. norėjo pasidalinti su Dekartu. Lotynų, tiek graikų literatūroje "malum" (ir "melou") buvo merginos krūtų ar skruostų metafora. Rodis-Lewis irgi kelia uždrausto vaisiaus iš Biblijos vaizdinį (negi Dekartas baiminosi, kad varžosi su Dievu?)

    Kita idėja, kad melionas gali simbolizuoti ilgalaikę draugystę [J.Cole. Olympian Dreams, 1992]. Ar galėjo Dekartas žinoti Claude Mermet eilėraštį:

    Les amis de l'heure presente
    Ont le aturel du melon;
    Il faut en essayer cinquante
    Avant du'en rencontrer un bon.
    Šiandieniniai draugai
    Yra kaip melionas:
    Penkiasdešimt jų pabandai, 
    Kol randi tikrą.

    Cole spėja, kad tai galėjo būti prieš metus Dekarto sutiktas Isaac Beeckman. 1619 m. sausio-balandžio susirašinėjimas rodo tarp jų atsiradusį tam tikrą šaltumą [Jų santykiai nutrūko dviem piktais paskutiniais laiškais 1630 m. rugsėjo-spalio mėn. Dekarto laikais "N" žymėjo nepažįstamą arba nenorimą įvardinti žmogų], kuris simboliškai perteiktas pirmame sapne.

    Kai kas laikė, kad sapnai simboliškai perteikė mokslines idėjas, kurias jaunasis Dekartas laikė pernelyg pavojingomis [H.Quiring. Der Traum des Descartes…//Kant Studien, 46, 1954-55] arba būsimų teorijų užuominą [Sebba nurodo sąryšį tarp Sūkurio teorijos ir pirmojo sapno vėjo gūsių. Tad melionas gali reikšti Dekarto susirūpinimą kosmologiniais klausimais. Juk panašų palyginimą Francesco Patrizi [Nova de universis philosophia, 1591] naudojo aiškinimui, kad regima Visata randasi begalinėje tuščioje erdvėje: "Jei tų linijų pradžias ir pabaigas sferos paviršiumi nutęsime iki polių, jos ją padalys į 12 dalių, kaip melioną". Genevieve Rodis-Lewis pastebi, kad "Corpus poetarum" prieš Ausonijaus "idiles" eina Klaudijaus epigrama apie Pitagoro sferas.

    Tad ponas N galėjo būti kažkas su kosmologine informacija arba kitaip su ja susijęs – draugas ar pažįstamas iš Prancūzijos arba Olandijos, galbūt Isaac Beeckman (kaip mano Cole), gerbiamas kilmingasis ar politikas; arba praeities ar to paties laikmečio mąstytojas.

    Dekartas nenurodo, koks buvo "Žodynas". Priimtiniausia sieti jį arba su Beeckman tafelboeckje (stalo knygą), kuri redaktoriaus De Waard rankose virto Žurnalu [Journal tenu par Isaac Beeckman de 1604 a 1634, 4 tomai] arba paties Dekarto veikalo apie mathesis universalis vizija. Rodis-Lewis spėja, kad Baillet kaip "Dictionnaire" išvertė Dekarto lotynišką terminą "encyclopedia" ir galima alternatyva laikė terminą "lexicon". [Rodis-Lewis. L'Oeuvre de Descartes, I, 52]. Kitos galimybės yra "dictionarum" ir "glossarium". Tai negalėjo būti paprastas kalbų žodynas, nes jame negalėjo būti "visi kartu surinkti mokslai". Tad "glossarium" atkrenta, nes Dekarto laikais jis reiškė paprastą žodynėlį, dažniausiai senovinių ar užsienio kalbų žodžių.

    Atrodytų, kad, pagal paties Dekarto interpretaciją, geriausiai tiktų "encyclopedia", bet Baillet būtų galėjusi išversti kaip "encyclopedie". Tačiau tuo metu jis galėjo jau nebūti madingas žodis (nors d'Alambert atgaivino jį). Dekartas naudojo "lexicon" lotyniškame maždaug to paties laikotarpio tekste kaip ir "Olympica": "Kaip negalime parašyti jokio žodžio naudodami kitas raides, nei yra abėcėlėje, arba sudaryti sakinį [sententia], kuris nesudarytas iš žodžių žodyne [in Lexico], taip negalime parašyti knygos nenaudodami pas kitus sutiktų sąvokų [sententiae]". "Lexicon" buvo naudojamas 16 a. prancūzų kalboje (sutinkamas pas Montaigne ir Ronsard}, bet 17 a. buvo pakeistas "lexique", kuris pakaitom su "dictionnaire" naudotas iki 18 a.

    Siejant su trečiojo sapno simbolika, labai tikėtini yra du kandidatai (abu redaguoti Rudolf Goclenius [vyresniojo]):
    a) Lexicon philosophium, quo tanquamm clave philosophiae fores aperiuntur, 1613
    b) Lexicon philosophicum Graecum, 1615



    Priedas

    N. Malkolmas apie miego tipus

    Normano Malkolmo "Sapnavimas ir skepticizmas" (1956 m.) yra tiesioginė Dekarto "Pirmosios meditacijos" kritika. Jis remiasi teiginiu: jei mąstome, suvokiame, jaučiame, darome išvadas ir t.t., tai galime būti tikri, kad esame nubudę; o jei esame pabudę, tai nesame kietai įmigę, - taigi galime atskirti budėjimą ir miegą. Pasak Dekarto, tiek miegant, tiek pabudus psichinės būsenos yra tos pačios; skirtumas tik tame, kad miegant mąstymas veikia ne taip gerai. Dekartas sapnus priėmė kaip dalį nepertraukiamos psichinės veiklos. N.Malkolmas tam prieštarauja.

    N.Malkolmas pirmiausia atskiria kietą miegą nuo negilaus miego. Jis apibrėžia juos ir nustato kriterijus, pagal kuriuos galime atpažinti šias būsenas. Mat, asmuo gali mąstyti ir suvokti miegodamas negiliai, tačiau negali kietai įmigęs. Tai kertinis jo įrodymų pagrindas. Apibrėždamas semantinio žaidimo taisykles, jis išskiria būsenas: "yra kietai įmigęs", "buvo kietai įmigęs", "yra negiliai įmigęs", "buvo negiliai įmigęs". Jei kas nors yra kietai įmigęs, tas tenkina šiuos kriterijus: akys užmerktos, kūnas nejudrus, kvėpavimas ritmingas ir jis neatsako į klausimus, paliepimus ir vidutinio stiprumo dirgiklius. Jei kas nors buvo užmigęs, tą būseną galima patikrinti tik jam nubudus. Turime palaukti, kol jis nubus, ir tada paklausti, ar atsimena ką nors iš tada, kai miegojo – ir jei neatsimena, tai reiškia, kad buvo kietai įmigęs. Negilaus įmigimo būsena yra kažkas tarp esamojo ir būtojo laikų.

    Tada Malkolmas parodo teiginio "Esu kietai įmigęs" absurdiškumą. Jei asmuo taip tvirtina, tada jis nėra kietai įmigęs, nes tvirtinimo, vertinimo ir kt. funkcijos yra budėjimo būsenoje. Tvirtinimas "esu kietai įmigęs", net neišsakytas žodžiais, o tik "ištartas" mintyse, yra prieštaravimas. Kietai miegantis nežino apie tai. Asmuo gali sapnuoti esąs kietai įmigęs ir net sapnuoti, kad jis tai žino. Bet tai ne tas pats, kaip žinojimas, kad iš tikro esi kietai įmigęs, nes to negali pritaikyti tikrovėje, nes negali nustatyti ryšio tarp sapnų pasaulio ir realaus pasaulio. Malkolmas nueina dar toliau, tvirtindamas, ka net jei žmogus gali papasakoti savo sapnus, niekas negali jų patikrinti – bet apie tai kitos žaidimo taisyklės. Yra tas pats ar žmogus sapnavo ir žmogus yra paveiktas to, kad jis sapnavo – ir nėra jokio kriterijaus, leidžiančio tai atskirti.

    Malkolmas abejoja sapno kaip įvykio reiškiniu – tai ne tas pats, kaip kvėpavimas miegant. Negalime nustatyti nei kada sapnas "įvyko", nei kaip ilgai jis truko. Jis sako, kad kai kurie psichologai tvirtina, kad sapnuojama ne miegant, o nubundant. O kalbėjimas per miegus nėra joks mąstymo procesas. Tačiau dabar žinoma, kad sapnuojama ir kietai įmigus. Ir sapnai susiję su fiziologiniais pokyčiais, nes galime registruoti smegenų bangas – taigi, galima tiksliai nustatyti, kada jie prasidėjo ir baigėsi.


    Kitos nuorodos:
    Aš nekuriu hipotezių...
    Dekarto "Ego cogito"
    Kuo būtent abejojo Dekartas?
    R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
    Svetimų minčių problema
    Ralph Robert Moore. Sapnai
    Filonas Aleksandrietis apie sapnus
    R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
    Gotfydas Leibnicas: biografija ir ištrauka
    Monada arba sielos grūdas
    S.Barančakas. Vertėjo manifestas
    U.Eco. Fuko švytuoklė
    Spiritualizmas ir paranormaliojo mokslo šaknys
    Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
    Ka ir Ba - dvasia ir siela
    Trumpa graikų filosofijos istorija;
    Filosofijos puslapis
    Mitologijos puslapis
    NSO puslapis