Arba-arba: spiritualizmas ir paranormaliojo mokslo šaknys
Šiuolaikinis spiritualizmas mokslo evoliucijos požiūriu
19 a. pabaigoje dominuojantis mokslinis požiūris buvo niutoniškasis ir mechanistinis nors ir ne visuotinai. Tie, kurie nebuvo įsitraukę į mokslinę veiklą, nebuvo tiek prisirišę prie Niutono mechanikos kaip akademinio sluoksnio atstovai. Vėliau Niutono sistema įsigalėjo ir mokymo sistemoje. Tačiau perteikiant mokymą masėms, atsirado pakeitimų. Mokslo koncepcijų pristatymas visuomenei neatitiko varianto akademiniams sluoksniams.
Bendrasis veiksnys buvo mąstymo ir materijos sintezės paieška. Visi bandymai buvo paradoksalūs. Tokios idėjos kaip gyvūnų magnetizmas, gyvybiniai fluidai, gyvybinės galios bei galvos formos buvo nagrinėjamos. Žmonės ir kitos gyvos būtybės pradėjo atrodyti daugiau, nei vien mechaniniai automatai ir sugyvinta materija turėjo ypatingas savybes, kurios išėjo iš negyvosios gamtos schemų.
Tai buvo bandymai išspręsti paradoksą, kuris buvo žinomas tiek, kiek siekia įrašai. Jis nuolat veikė žmonijos intelektualinį vystymąsi. Tai tyrinėjo Arthur Lovejoy bei Gerald Holton. Pirmasis knygoje Didžioji būties grandinė pažymėjo, kad yra, tiesioginės ar absoliučiai netiesioginės prielaidos apie daugiau ar mažiau nesąmoningus psichinius įpročius, pasireiškiančius individų ar kartos mintyse.
Tada jis įtraukė elementarių idėjų sąvoką, kuri susideda ir vienintelio tam tikro teiginio arba principo, aiškiai išsakyto iškiliausių Europos filosofų kartu su kai kuriais kitais ir susijusiais.
Lovejoy "elementariosios idėjos" sąvoką panaudojo kultūros ir idėjų istorijų kontekste. G.Holton savo knygoje "Thematinės mokslo idėjų kilmės" pateikė "themata" sąvoką, turinčią beveik tą pačią funkciją mokslo istorijoje (jos vis dar laikosi mokslo filosofai Stephen Toulmin ir Lewis Feuer. Pagal jį nėra radikalių istorinių pasikeitimų (mokslo revoliucijų), o tik palaipsnė koncepcijų evoliucija, kai atnaujintos hipotezės tam tikrais laiko momentais išpopuliarėja. Tos hipotezės yra themata ir jos nuolat vėl sušmėžuoja mokslo istorijoje. Themata kinta tik ribotai ir vystosi atitinkamai pasiektam mokslo lygiui. Kitaip, jos bazinės ir pagrindinės koncepcijos išlaikančios tam tikrą pastovumą kultūroje ir moksle.
Spiritualistai spiritualizmą tiesiog išplėtė nuo gamtos mokslų į sritis vadinamas antgamtiškomis. Senasis spiritualizmas vystėsi įgaudamas naujų savybių dvasinės būtybės, populiarios 17-18 a. ir besikišančios į žmonių reikalus, nebuvo žmonių dvasios [ Podmore ]. Tuo tarpu šiuolaikinis spiritualizmas reikalų turi vos ne išimtinai su žmonių dvasiomis. Ir dvasinis pasaulis nebuvo atskiriamas nuo materialaus pasaulio ir abu sudarė vientisą pasaulį. Įtakos turėjo ir mokslinių koncepcijų vystymasis.
[ Wilhelm Wundt ]. Nuo ankstyvųjų laikų materializmas turėjo dvi formas, kurių viena neigia dvasinį pradą, o kita jį transformuoja į materiją. Antroji forma yra senesnė ir iš populiariųjų mitologijų perauga į filosofiją.
Šios dvi formos nusako du būdus, kuriais mokslas racionalizavo spiritualizmą tais atvejais, kai tai buvo būtina. Iš kitos pusės, griežtas sąmonės ir materijos dualumas yra dekartiškas ir mechanistinis.
Spiritualizmo pervedimas į materiją turi pradžią 17 a. vokiečio Gottfried von Leibniz monadose. Tai tarsi bandymas suderinti materiją ir mąstymą surandant jiems bendrus elementus. Monadologijoje rašoma:
Praeinanti sąlyga, kuri vysto ir išreiškia daugumą vienovėje arba paprastoje substancijoje, yra ne kas kita, kaip Percepcija. Tai turi būti tiksliai atskirta nuo Apercepcijos arba sąmonės. Ta prasme, dekartininkai darė didelę klaidą, kai neegzistuojančiomis laikė tas percepcijas, kurios nesuvokiamos. Ir tai jiems leido tikėti, kad vien tik dvasios yra monados, o gyvūnai neturi sielos ar kitų Entelechies; ir tomis sąlygomis jie negalėjo atskirti realios nesąmoningos būsenos nuo mirties. Taip jie perėmė scholastinę klaidą, laikydami, kad sielos gali egzistuoti visai nepriklausomai nuo kūno, kas net buvo patvirtinama sutrikusios psichikos pavyzdžiais, tikint, kad sielos yra nemirtingos.
Iš tikrųjų, Leibnico schemoje nebuvo sąveikos tarp dvasios ir kūno, nes jos buvo iš anksto nustatytoje harmonijoje. Iš kitos pusės, Leibnicas įtraukė kontinumą tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Siela ir kūnas monadose buvo neatskiriami, nors ir buvo visiškai autonominiai. Tai buvo pasiekta materiją suskaičius į atomo dydžio monadas.
Barrow pastebėjo, kad spiritualizmas išsivystė kaip veiksnių sąveika per ilgalaikį Švietimo racionalizmą ir greta buvusių liaudiškų gydymo būdų, natūraliosios magijos ir vadinamojo baltojo raganavimo.
Bet Švietimo racionalizmo pagrindas buvo dekartiško mąstymo ir materijos atskyrimo doktrina. Ir daug svarbesnis veiksnys spiritualizmui buvo Romantizmo iškilimas, kuris, kaip filosofinis judėjimas, buvo reakcija į Švietimą, kaip ir mesmerizmas buvo atsakas į Švietimo mokslo mechanistinį racionalizmą.
Tiek Lovejoy, tiek Ernst Cassirer romantizmo sėklas įžiūrėjo pačiame Švietime. Racionalistinis Švietimo požiūris pasaulį aiškino kaip mechaninį, jį suvesdamas iki materijos ir jėgų. Mąstymas ir materija atskirti visiškai, dekartiškai.
Romantizmas buvo mechanistinio požiūrio atmetimas ir kartu racionalizmo tęsinys. Leibnicas dar prieš šimtmetį aptiko tą problemą, ir kaip sprendimą pasiūlė monadą, fizinę esybę. Bet ir pati monada buvo fizinio pasaulio supaprastinimas , bet buvo ir fizinio jungimas su psichiniu, mąstymo su materija, objektyvaus su subjektyviu. Ir čia Herder svarba buvo tame, kad jis sugriovė sielos ir kūno autonomiškumus ir privertė juos sąveikauti.
Monada turėjo universalią substanciją, kuri siekė išreikšti save, dvasią, kraft arba galią. Herder, plėtodamas Leibnico idėjas, labiau įtakojo romantizmą nei Leibnicas.
Romantizmo požiūrį išreiškė ir vokiečių natūrfilosofija. O daugelis romantizmo bruožų buvo būdingi ir mesmerizmui. Iš esmės, prancūzų romantikų rašiniai pilni elektros iškrovų, okultinių jėgų ir vaiduoklių [Darnton}, kurių dauguma paimti iš mesmerizmo. Mesmerizmas davė [Aleksandrui] Diuma ir kitiems romantikams tą medžiagą, kurios jie norėjo fantastiško, paslaptingumų, okultizmo, nepaaiškinamų dalykų [Darnton].
Jėgų bendrumo, Naturphilosophie pagrindinės temos, ištakos ne mažiau fundamentaliame kontinumo principe. Kai kuriuose ankstyvuosiuose požiūriuose, galios ir energijos nebuvo griežtai atskirtos ir buvo tam tikra prasme tolydžiai pereinančios. Pvz., 18 a. pradžioje Rodžeris Boskovičius sukūrė teoriją, kurioje materijos atomai buvo pakeisti pritraukiančių ir atstumiančių jėgų deriniais. Jei materija ir jėgos yra tolygios, tada gamta turi būti vienalytė. Šis požiūris filosofinį pagrindą Materijos ir Energijos tvermės dėsniams. Bet ir pats Kontinumo principas yra vienijantis mąstymo principas ir Lovejoy laikytas vienu pagrindinių bazinių idėjų. Iš tikro, Lovejoy naudojo Leibnico filosofiją savo idėjų pateikimui.
Pagrindinės kosmoso savybės jam [ Leibnicui ] yra pilnumas, kontinumas ir tiesinis pokytis. Grandinė sudaryta iš monadų visumos besikeičiančių rangu nuo Dievo iki žemiausių juslinių gyvybės formų, ir tarp jų nėra dviejų panašių ir toje gradacijoje nuo žemesnių ir aukštesnių besiskiriančių mažiausiu įmanomu skirtumu.
Svarbu pažymėti, kad Leibnicui Visatoje nebuvo absoliučios tuštumos. Ši idėja susišaukia su Aristotelio plenum koncepcija apie visuotinę substanciją užpildančią visą erdvę.
Šios mokslinės koncepcijos buvo prielaidos šiuolaikiniam spiritualizmui. Sielos ir materijos kontinumas buvo jungianti monadų grandis, kuri virto ryšiui tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jei nėra iki galo tikima mechaniniu pasauliu, kuriame tėra vien materija ir galios, tada galima priimti, kad po mirties kažkas išlieka.
Kaip kad gamtoje niekas iš tikrųjų nemiršta, o tik atnaujina savo gyvenimą kita ir aukštesne forma, taip ir Žmogus. Būdamas aukščiausiu dėsnių tvariniu, privalo naudodamasis savo mąstymo galia ir protu vystytis anapusybėje [A.R.Wallace]
Ta prasme Kontinumo principas yra vienijantis žmogaus evoliucijos mechanizmas. Nei Wallace, vienas darvinizmo įkūrėjų, nei pats Darvinas nenumatė problemų, kilsiančių iš mąstymo evoliucijos. Mąstymas išskiria žmogų iš gyvūnų pasaulio. Ir net laikant žmogų išsivysčius iš žemesnių formų, mąstymas netelpa į evoliucijos schemą. Su evoliucijos teorija, mąstymo ir materijos problema tik paaštrėjo. Ji buvo Wallace ir Darvino prieštaravimų priežastis. Wallace tikėjimas Kažkuo, kas nėra materija, išsakytas 1864 m. esė Žmonių rasės vystymasis natūralios atrankos būdu. Žmogui pasiekus fizinį tobulumą, mąstymas tapo dominuojančiu veiksniu, skatinančiu nuolat augančią proto galią, kuri vystosi pagal poreikius. Tas Dieviškosios Dvasios įkvėpimas buvo pagrindinė nesutarimo su Darvinu priežastis.
Yra antra dalis
Spiritualizmo apžvalga
Mokslas ir prietarai
Monada arba sielos grūdas
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Gnosticizmo ištakos
Trumpa graikų filosofijos istorija;
Perkūno akmenų atradimų istorija
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Amerikiečių civilizacijos ištakų ieškant
Laužai Himalajų papėdėje
Astrologija ir visuomenė
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
NSO puslapis