Mokslas ir prietarai    

1872 m. gruodžio 26 d., aprašinėdamas kelis mediumų atvykimus, „Times“ pabrėžė ypatingą spiritizmo gyvybingumą ir jo poveikį net išsilavinusiems. Tačiau straipsnio autorius visiškai ignoruoja kompetentingo mokslavyrio sero William Crookes (V. Krukso) šios temos nagrinėjimus, o taip pat prof. Balfour Steward'o1), maždaug prieš 18 mėn. rašiusio (Nature, 1871 m. liepos 27 d.): „mokslo žmonės rodo per mažai noro tirti tvirtinimų pagrindą ir prigimtį, net kai juos paliudija kompetentingi ir patikimi asmenys“.

Gal jie pernelyg laikosi savo nešališkumo (su įsitikinimu, kad keistenybės savaime pasibaigs) ir mano, kad tai nėra padori svarstymų tema. Neabejotinai, dauguma mokslininkų turi savus uždavinius, kuriuos gali spręsti tinkamiau. Kaip bebūtų, mokslo ir spiritizmo santykiai sudaro įdomią mokslo istorijos skyrių. Įdomus ir ryškus skirtumas tarp tono mokslininkų, pripažinusių spiritizmą ir jį atmetusių. Kai kurie atmetusieji pasižymi iššaukiančia arogancija. Net Faradėjus savo 1861 m. birželio laiške atsisakė jam įprasto nuosaikumo ir mandagumo, kaip netaktiškas buvo ir Huxley atsakymas į Dialektinės draugijos pakvietimą.

Čia bus siekiama parodyti, kaip to meto išsilavinę žmonės priėmė spiritizmą. Maždaug 1855 m. birželį seras David Brewster'is ir lordas Brougham'as2) dalyvavo dviejuose D.D. Home3) seansuose. Apie pirmąjį iš D. Brewster'io dienoraščio: „Susėdome prie vidutinio dydžio stalo… Netrukus stalas suvirpėjo… mūsų nurodymu virpesiai liaudavosi ir pasikartodavo… stalas pakilo, kai virš jo nebuvo jokių rankų. … Varpelis buvo padėtas … ant kilimo ir, kažkiek pagulėjęs, suskambėjo, nors niekas jo nepalietė. Jis buvo padėtas į kitą vietą, taip pat ant kilimo, ir jis atlėkė ir nusileido į mano ranką. Taip buvo ir lordui Brougham… Negalime to paaiškinti ir negalima numanyti, kaip tai galima padaryti kokių nors mechanizmų pagalba“ [The Home Life of Sir D. Brewsler, by. Mrs. Gordon, 1869].

Tačiau tų pačių metų rugsėjį, D. Brewster'is parašė laišką į „Morning Advertiser“, kuriame teigė, kad dviejų seansų metu „mačiau pakankamai, kad įsitikinčiau, kad visa tai gali būti padaroma žmonių rankų ir kojų pagalba“ [1855 m. spalio 3 d.]. Iškart atsiliepė William Cox, kurio viešbutyje vyko pirmasis seansas, ir Benjamin Coleman, nurodydami, kad D. Brewster'io tvirtinimai visiškai skiriasi nuo išsakytų jiems seanso metu. Tad kitame laiške D. Brewster pateikė išsamų seanso aprašymą (Morming Advertiser, 1855 m. spalio 12 d.):
„…Susėdome prie mažo staliuko; p. Home iš anksto paprašė mus apžiūrėti, ar nėra kokių mechanizmų prie jo, ką padaryti, vienok, mes atsisakėme. Kai visų mūsų rankos buvo ant staliuko, buvo girdimi garsai – gausūs pabeldimai; ir pagaliau, kai mes atsistojome, man pasirodė,kad nuo žemės kilstelėjo ir staliukas. To neketinu aiškinti, tačiau, labiau nei patikėti, kad dvasios kėlė garsus, linkęs laikyti, kad beldė Home kojų pirštai, kurie buvo aktyvūs, kaip buvo pastebėta kitą kartą… po kurio laiko p. Home išėjo iš kambario [Pastaba: p. Home aiškino, kad jam prasidėjo smarkus kosulys ir jis išėjo nosinės] ir sugrįžo, matyt parengęs įrangą veiksmams, kuriuos atseit atliko dvasios po dideliu apvaliu stalu, uždengtu audeklu, po kuriuo niekam nebuvo leista pažvelgti… Mažas varpelis buvo padėtas ant žemės prie mano kojos… Varpelis neskambėjo, bet perkeltas netoli p. Home kojos, greitai atlėkė ir nusileido man į ranką… Kaip tie dalykai buvo atlikti nei lordas Brougham nei aš negalime pasakyti, tačiau aš laikau, kad gali būti atliekami mechanizmų, pritaisytų prie p. Homo apatinių galūnių“.

Kaip matome, per kelis mėnesius nuostata pasikeitė, be to pastebimi ir prieštaravimai (pirmame – varpelis skambėjo, antrame – ne).

1863 m. buvo išleista p. de Morgan knyga „Nuo materijos prie dvasios“ su jos vyro parašyta pratarme, turinčia prisipažinimą, kurį verta pacituoti:
„Esu tikrai įtikėjęs tuo, ką esu tiek matęs, tiek girdėjęs, tokiu būdu, kad nepatikėti negalima, dalykais vadinamais spiritualistiniais, kurių protaujanti būtybė negali paaiškinti kitaip nei apgaule, sutapimu ar klaida. Tiek, kad jaučiuosi tvirtai. Tačiau, kai prieinama prie tų reiškinių priežasties, pamatau, kad negaliu priimti jokio pateikiamo paaiškinimo… Galėčiau pasakyti, kad čia yra kažkokios valios, proto ir fizikinės jėgos kombinacijos veiksmas, kuris kitoks, nei koks žmogus gali atlikti. Tačiau pagalvojus, kad labai tikėtina, kad visatoje gali būti įvairių veikėjų…, apie kuriuos niekas nežino, galiu tik tikėtis, kad maža tų veikėjų dalis… gali būti pajėgi sukelti reiškinius… fizikiniai paaiškinimai, kuriuos matau, yra paprasti, tačiau gana nepakankami: dvasiniai aiškinimai pakankami, tačiau nepakeliamai sudėtingi“.

Taigi de Morgan savo požiūrį grindžia Aristotelio maksima: „Dalykai, kurie įvyko, yra galimi; nes jei būtų negalimi, būtų neįvykę“.

D. Home byloje Lione 1868 m. buvo skaitomos ištraukos iš šios pratarmės, taip pat parodymus davė Cromwell Varley, Robert Chambers, dr. Gully ir kiti mokslinę reputaciją turėję asmenys. Tai sukėlė prof. Tyndalio pasipiktinimą, kuris parašė laišką į „Pall Mall Gazette“ (1868, gegužės 5 d.), kuriame priminė, kad kviečiamas Faradėjus iškėlė sąlygas, kurių Home nepriėmė. Tvirtinimas nebuvo visiškai teisingas, kaip paaiškėjo paskelbus Faradėjaus ir sero Emerson Tennant susirašinėjimą, iš kurio aišku, kad Faradėjus buvo iš anksto įsitikinęs, kad „reiškiniai“ tėra apgavystės ir neslėpė savo nuomonės. Kruksas rodo, kad mediumas ir dvasia yra skirtingos esybės

1869 m. sausio mėn. Londono Dialektinė draugija sudarė komitetą šių reiškinių tyrimui. Komitetą sudarė apie 30 asmenų, iš kurių pažymėtini A.R. Wallace4), Serjeant Cox, Charles Bradlaugh, H.G. Atkinson, dr. James Edmunds, keletas kitų gydytojų bei chirurgų. Komitetas bendradarbiauti kvietė prof. Huxley bei G. H. Lewes, tačiau tiedu atsisakė, antrasis pareikšdamas, kad „jie [tie reiškiniai] manęs nedomina…. turiu geresnių užsiėmimų“ [iš Dialektinės draugijos ataskaitos]. Komitetas dirbo 18 mėn. Gauta daugybė paliudijimų, žodinių ar rašytinių, iš laikiusių tuos reiškinius tikrais, tačiau komitetas atkreipė dėmesį, kad „beveik negavome įrodymų iš laikiusių juos apgavyste bei iliuzija“.

Komitetas paskelbė, kad nemažai jo paties narių susidūrė su įvairiomis reiškinių fazėmis, nedalyvaujant jokiam mediumui, ir kad atrodo patvirtinamas garsų atsiradimas bei sunkių daiktų judėjimas nenaudojant mechaninių įtaisų ar tiesiogiai veikiant raumenų jėga. Komitetas padarė išvadą (iš Ataskaitos, kurią, vis tik, matyt, pasirašė ne visi komiteto nariai):
„Atsižvelgiant į daugelio liudytojų aukštą padėtį ir intelektą,… nesant apgavystės įrodymų, … atsižvelgiant didelį žmonių visuose visuomenės sluoksniuose ir visame civilizuotame pasaulyje tikėjimą jų antgamtiška kilme bei faktą, kad joks filosofinis jų paaiškinimas dar nepateiktas. … tema verta rimtesnio ir kruopštesnio tyrinėjimo nei iki tol buvo“.

Pakomitečio nr.1 stebėjimas buvo sėkmingiausias (nors jo tiksli data Ataskaitoje nepateikiama):
„trumpiau nei per minutę stalas, niekieno neliečiamas, pajudėjo 4 kartus; pirmąkart apie 5 colius į vieną pusę, tada apie 12 colių į priešingą, o tada vėl atitinkamai 4 ir 6 colius…. Tada stalas buvo kruopščiai apžiūrėtas, apverstas ir išrinktas, tačiau nieko neatrasta, kas įtakotų reiškinį. Bandymas buvo atliekamas esant pilnam dujų apšvietimui virš stalo“.

Tačiau įdomu, kad po šio sėkmingiausio „įrodymo, tik du kiti stebėjimai buvo atliekami, abu nesėkmingi ir dalyvaujant mažesniam narių kiekiui. Kodėl jie buvo nutraukti nesiekiant geriau pažinti naujos jėgos apraiškas. Kaip bebūtų, Dialektinės draugijos atliktas darbas buvo reikšmingas, nes vienoje vietoje surinko nemažai asmeninių patirčių užrašų. Tačiau,išskyrus dr. Edmunds Mažumos ataskaitą, nėra jokių kritinio medžiagos vertinimo pėdsakų ir komiteto išvados turi mažai įtakos. Kaip bebūtų, išskyrus tik V. Krukso veiklą, iki 1882 m. tai tebuvo vienintelis sistemingo tyrimo bandymas, atliekamas žmonių su tam tikru moksliniu pagrindu. Tačiau jie nieko nepaskelbė moksliniuose leidiniuose. Dr. Wallace „Antgamtiškojo moksliniame aspekte“ (1866) susilaiko nuo savų vertinimų ir pasitenkina tik kitų vertinimais.

Reikia paminėti dr. W. Carpenter'į (1813-1885), kuris apie 12 m. nepraleisdavo jokios progos, leidžiančios tirti „aukštesniuosius spiritizmo reiškinius“. Tačiau jis visada atsisakyti dalyvauti seansuose, vykstančiuose tamsoje, arba tirti reiškinius, vykstančius po stalu. Jis šios rūšies reiškinius buvo linkęs nurašyti kaip apgavystes, daugeliu atvejų net nebandydamas paaiškinti, kaip ta apgavystė pasireiškia. Jo kriticizmas buvo su aiškiai išreikštu egoizmu ir išankstiniu nusiteikimu (žr. jo straipsnius „Quarterly Review“, 1853 m. rugsėjo ir 1841 spalio nr.; jo paskaitas apie mesmerizmą, išleistas 1877 m.)

1870 m. „Quarterly Journal of Science“ liepos numeryje V. Kruksas paskelbė, kad pradeda sistemingai tirti spiritizmo reiškinius. 2-3 m. jis jame skelbė straipsnius, daugiausia skirtus pas D. Home stebėtoms apraiškoms aptarti.

1873 m. p. Volckman'as seanso su mediume Cook metu sugriebė „Katie“ dvasią, šiai vaikštant po kambarį. Jis pajuto tvirtą ir besipriešinantį riešą ir jį laikė, kol dvasia ir kiti du dalyviai privertė jį paleisti. P. Volckman'as pareiškė, kad mano, kad tai buvo pati mediumė, užsimaskavusi dvasia. V. Kruksas laikė būtina įsiterpti į prasidėjusią diskusiją laikraštyje. Savo pirmajame laiške jis pareiškė įsitikinimą dvasios egzistavimu, nes pats seanso, vykusio p. Luxmoore name, metu „Katie“ stovint prieš jį už užuolaidos aiškiai girdėjo ponios Cook kūkčiojimus ir dejavimus (Spiritualist, 1874 m. vasario 6 d.). To nepakako, ir kituose dviejuose laiškuose jis pateikė papildymus. P. Cook V. Krukso namuose surengė keletą seansų, su elektros apšvietimu, kad būtų galima nufotografuoti „Katie“. P. Cook gulėjo ant grindų už užuolaidos, jos galva buvo apmuturiuota skara. Atseit, „Katie“ ir p. Cook vienu metu galėjo matyti 7-8 asmenys, tačiau mediumės veido nesimatė. Net vienoje nuotraukoje jos kartu, tačiau ir joje „Katie“ užstoja p. Cook'o galvą (žr. „Spiritualist“, 1874 m. balandžio 3 d. ir birželio 5 d.).

Tačiau reikia pripažinti, kad nuotraukose „Katie“ iš tikro turi panašumų su mediume. Neįtiko net pranešimai apie seansus kovo 29 d. ir gegužės 21 d. Pirmojo metu „Katie“ kelis kartus palietė V. Krukso ranką, o paskutinio metu jis matė ir girdėjo besikalbančias abi figūras. Tad lygtai tai buvo ir dvi atskiros esybės, tačiau tie tvirtinimai neįtikino net įtikėjusius spiritualistus (žr. 1874 m. laiškus į „Spiritualist“ ir „Medium“). Tiesa, vieno seanso metu kovo mėn. Cromwell Varley sujungė mediumės rankas su galvanometru. Jo nenutrūkstami parodymai liudytų, kad mediumė nebuvo atjungta nuo laidų seanso metu, kurio metu „Katie“ pasirodė susirinkusiems. 1874 m. kovo 20 d. numeryje redaktorius Harrison įdėjo savo komentarus, pagal kuriuos "Katie" nebuvo p. Cook. [ iš tikro, ponia Corner (p. Cook) buvo demaskuota bandanti apsimesti dvasia 1880 m. sausio mėn., žr. vasario mėn. „Spiritual Notes“ bei sausio bei vasario mėn. „Spiritualist“ ].

Modifikuotą minėtą bandymą V. Kruksas atliko su kita mediume, p. Fay. Seansas buvo atliekamas V. Krukso laboratorijoje. Galvanometro parodymai liko pastovūs kokias 8 min., o tuo metu judėjo įvairūs daiktai. Vėliau galvanometro parodymai nukrito iki nulio ir mediumė rasta nusilpusi. Mediumė galėjo žinoti apie tokio pobūdžio testus ir sujungti kontaktus mažos varžos rite. Mat užteko, kad jos rankos būtų arti kontaktų V. Krukso trumpalaikio patikrinimo metu.

Literatūra:

  • F. Podmore. Modern Spiritualism: A History and a Criticism, 2 vols, 1902

    • 1) Balfūras Stiuartas (Balfour Stewart, 1828-1887) – škotų fizikas. Užsiimė spindulių šilumos tyrinėjimais ir 1858 m. Įrodė, kad sugeriamos ir išspinduliuojamos energijos kiekiai yra lygūs. 1859 m. paskirtas meteorologinės observatorijos direktoriumi, nuo 1870 m. – fizikos profesorius Mančesteryje.
    Skelbė straipsnius apie Žemės magnetizmą ir jo ryšį su Saulės reiškiniais, apie Saulės dėmes, apie optines kristalų savybes ir kt., o taip pat išleido vadovėlius. 1885-1887 m. buvo Psichinių tyrinėjimų draugijos prezidentu. Draugija rūpinosi reiškinių, apibūdinamų kaip psichiniai arba paranormalūs, aiškinimusi. Jis parašė ilgą apžvalgą apie mediumę Willett; nepripažino Th. Flournoy požiūrio, kad telepatija yra fizikinės prigimties ir ją apibūdino kaip universalią psichinių egzistencijų sąveikos formą; palaikė Leibnico idėją, kad gyva būtybė yra „monadų hierarchija” ir kt.

    2) Henris Brumas (Henry Peter Brougham, 1778-1868) – britų valstybės veikėjas, oratorius, 1830-34 m. – lordas-kancleris. Aktyviai dalyvavo 1832 m. rikimų reformoje, pagausinusioje buržuazijos dalyvavimą parlamente. Buvo prieš prekybą vergais ir prieš prekybos apribojimus su žemynine Europa. Parašė nemažai traktatų apie mokslą, flosofiją ir istoriją. Iš jo kūrinių svarbesniu yra 3 t. „Politinė filosofija“ (1844). Jis sukūrė karietos atmainą brumą.
    Paskutiniais metais jį užvaldė spiritualizmas ir jis daug dienų praleido su R. Owen‘u, per berniuką-mediumą bendraudamas su Kento kunigaikščiu, karalienės Viktorijos tėvu.

    3) Danielis Hjumas (Daniel Dunglas Home, 1833-1886) – škotų spiritualistas, mediumas, pagarsėjęs nepaprastais aiškiaregystės, levitacijos ir kitų „psichinių reiškinių“ demonstravimais. Tarp jo gerbėjų buvo monarchai ir jų šeimos nariai: Napoleonas III, jo žmona imperatorienė Eugenija, rusų imperatorius Aleksandras II, vokiečių kaizeris Vilhelmas I ir kt. D. Hjumas, pats į savo seansus kvietęs stebėtojus (tarp jų ir garsius mokslininkus – O. Lodžą, V. Kruksas, V. Baretą, Č. Lombrozo ir kt.) nė kartotiesiogiai nebuvo apkaltintas šarlatanizmu (nors ir buvo kai kurių kaltinimų). Jo keliuose seansuose dalyvavo ir A. Konanas Doilis. Sulaukęs 38 m., dėl pablogėjusios sveikatos dėl visą gyvenimą varginusios tuberkuliozės, D. Hjumas liovėsi vedęs seansus.

    4) Alfredas Raselas Volesas (Alfred Russel Wallace, 1823-1913) - anglų gamtininkas, tyrinėtojas, geografas, antropologas ir biologas; vienas zoogeografijos pradininkų; veikale „Darvinizmas“ (1889) pirmąkart pavartojo darvinizmo terminą. 1848 m. vyko į Braziliją rinkti pavyzdžių; 185-62 m. tyrinėjo Malajos archipelagą įrodymas, kad per Malajų salyną eina riba (Voleso linija), zoogeografiniu atžvilgiu skirianti Australijos ir Azijos fauną. Siūlė visą Žemę suskirstyti į zonas – paleoarktinę, nearktinę, etiopinę, rytinę (Indijos-Malajos), Australijos ir neotropinę.
    Malakoje susirgęs maliarija, ligoninėje ėmė svarstyti galimybes pritaikyti gyvajai gamtai senąją Maltuso idėją apie labiausiai prisitaikiusiųjų išlikimą – ir mintis apie natūraliąją atranką išdėstė straipsnyje, kurį išsiuntė Č. Darvinui. Vėliau A. Volesas savo natūraliosios atrankos supratimo nevystė taip nuodugniai ir nuosekliai kaip Darvinas.
    Jau 1865 m. A. Volesas ėmė domėtis kitais reiškiniais, kurie negalėjo būti paaiškinti biologijos mokslo – frenologija ir mesmerizmu. Eksperimentais įsitikinęs šiuo reiškinių „rimtumu“, tapo uoliu spiritizmo gynėju ir vos neįstojo į teosofijos draugiją, o tai gerokai pakirto jo, kaip mokslininko, autoritetą. Jis manė, kad darvinizmas negali paaiškinti esminio skirtumo tarp gyvūnų ir žmonių ir todėl žmogbeždžionių evoliucija į žmones negalėjo įvykti be kokios nors „nebiologinės“ jėgos įsikišimo. Vis tik jis net ir paranormalius reiškinius nagrinėjo iš mokslinių pozicijų. Kartu kategoriškai neigė reinkarnacijos bei gyvybės Marse galimybes ir apie tai net parašė atskirą brošiūrą. Labai skeptiškai žiūrėjo į vakcinaciją nuo raupsų, tačiau buvo karštas sufražiščių judėjimo (už moterų lygias) rėmėjas.

    Vūdū ištakos
    Anglų mesmeristai
    Vainiko simbolika
    Hipnozė ir Frenologija
    Anglija: Spiritualizmo apžvalga
    Mesmeras ir jo mokiniai
    Vilkolakiai Viduramžiais
    Knygų platinimas ir skaitymas
    21 a. mokslo idėjos ir švietimas
    K. Jungas ir alchemijos atgimimas
    Arba-arba: spiritualizmo šaknys
    Indipascha gydo ir išpildo troškimus
    F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
    Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
    Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
    M. Strijkovskio lietuvių dievų sąrašas
    Ezoterinės tradicijos riboženkliai
    Paranoja skverbiasi giliai
    Somnabulizmas Vokietijoje
    Astrologija ir visuomenė
    Velnių muziejus Kaune
    Ugnies kultas Rusijoje
    Laikrodžiai mūsų kūne
    Slidi sąmokslo teorija
    Skraidymai nemiegant
    Kur randasi siela?
    Sniego karalienė
    Papročių paskirtis
    Žemaičių epas
    Filosofijos skyrius
    Mitologijos skiltis
    NSO puslapis
    Vartiklis