Ezoterinės tradicijos riboženkliai

Įvade į Fritjofo Šuono "Trancendentinę religijų vienovę", H.Smith nurodo skirtumą tarp religijų ezoterinių ir eksoterinių aspektų:
"Principinis skirtumas yra ne tarp religijų; tai nėra, taip sakant, linija, dalijanti vertikaliai religijų didžiąsias istorines apraiškas, induistus nuo budistų, nuo krikščionių, nuo musulmonų ir t.t. Skirianti linija yra horizontali… Virš jos randasi ezoterizmas, žemiau jos eksoterizmas".

Šuono koncepcija nėra originali, tačiau parodo svarbų keleto tradicijų skirtingumą. Tikėjimų bendrumų negalime matyti eksoteriniame lygmenyje, tame, kuris apima dogmas, garbinimo formas ir kitas išorines apraiškas. Reikia įžvelgti principus, idėjas, kurios abstrakčiąja forma gali būti svarbiausios visoms religijoms. Jei sugebama nustatyti pagrindinius principus, tada galima pažvelgti į pačią religijos esmę ezoteriniu žvilgsniu.

Su Teosofų draugijos atsiradimu trims ezoterinių tradicijų bruožams buvo duota eksoterinė išraiška.

  1. Egzistuoja išminties tradicija, mokymas ar doktrina, daugiausia ezoterinė savo prigimtimi, kadaise mokyta slaptose mokyklose ir sutinkama kiekvienos religijos pagrinde;
  2. Yra ir visada buvo tie, kurie žino; tie, kurie intensyviomis studijomis, meditacija ir lavinimusi įšventinti į išminties tradiciją. Jie buvo žinomi daugybe vardų: magai ar išminčiai, Pateptieji ar Budos, rišiai ir mahatmos, senųjų misterijų theodidaktikai. Jie tapo ezoterinių tradicijų saugotojais bei perdavėjais.
  3. Yra būdas, takas, kelias, vedantis į išmintį. Gali būti daug takų, tačiau, iš principo, kelias kaip toks yra vienas. Ir jis apima gyvenimo būdą, savidrausmę, ryžtą mokytis, kas reiškia ne paklusnumą išoriniam mokytojui, o savąjį aukščiausiąjį ir nepažeidžiamą ego.

Kiekviename šių trijų ezoterinės tradicijos padalijimų, gali būti nustatytos keturios sritys:
1) pirmapradė realybė ar šaltinis, iš kurio radosi visa būtis;
2) žmogiškoji prigimtis;
3) etosas, apibrėžiantis žmogaus ir šaltinio ryšį ir ryšį tarp žmogaus ir likusios visatos dalies;
4) žmogiškosios egzistencijos galutinį tikslą ir siekį.

Kuo toliau nueinama aptariant kiekvieną šių sričių, tuo giliau panyrama į eksoterinį lygį, kuriame suskirstymai ryškesni, o susitarimai vis sunkesni. Tad ar galima išvengti religinio sektantiškumo ir metafizinio redukcionizmo? Ezoterinėje tradicijoje gausu skirtingų pakraipų, kurių kiekviena siekia atsakyti į pagrindinius klausimus apie mūsų kilmę, tapatybę, veiksmus ir tikslą. Toms pakraipoms įgaunant eksoterinių bruožų, jos kristalizuojasi į religijas, dažnai teigiančias savo išskirtinumą ir taip neigiančių tikrąją religijos prigimtį.

"Religija … plačiausia prasme", rašė E.Blavatskaja žurnale "Lucifer" (1888 lapkričio nr.), "ne tik jungia visus ŽMONES, bet ir visas BŪTYBES visoje Visatoje į vieną plačią visumą… visų dalykų visatoje vienovė mums nurodo ir sustiprina tikėjimą, kad egzistuoja vieningas mokslinis, filosofinis ir religinis žinojimas, parodantis žmogaus ryšio su viskuo visatoje būtinybę ir svarbą; tasai žinojimas tampa iš esmės RELIGIJA ir turėtų būti vadinamas dėl savo integralumo ir universalumo atskiru IŠMINTIES RELIGIJOS vardu".

Ezoterinės tradicijos riboženklius pabandysime nusakyti E.Blavatskajos terminologija, kuri perteikta jos "Slaptojoje doktrinoje". Pirmiausia, tai vienos homogeninės dieviškosios substancijos-principo, "vienos radikaliosios priežasties" pripažinimas, kuri apjuosia visą būtį. Tai visur esanti realybė, nepersonali, apimanti visa ir kiekvieną. Ji glūdi kiekviename visatos atome ir savyje pati yra visata.

Antrasis riboženklis seka iš pirmojo – visata yra nepažinaus Absoliuto nuolatinė manifestacija. Realybė nėra nei Dvasia, nei Materija, o abidvi, nors suvokiame jas kaip atskiras. Ir tas vientisas dalykas nuolatos kinta.

Todėl trečioji aksioma tvirtina: Visata su viskuo joje vadinama MAJA, nes viskas yra laikina… Lyginant su amžinuoju VIENATINIO pastovumu ir to Principo nekintamumu, suvokiama visata (ne tik fiziniame lygyje, bet ir sąmonės) nuolat kinta. Visata yra pakankamai reali sąmoningoms būtybėms joje, kurios yra tiek pat nerealios, kaip ir ji pati.

Ezoterinei filosofijai yra būdinga, kad visa visatoje, visoje jos realybėse, yra SĄMONINGA, t.y. su savo rūšies sąmone ir suvokimo lygiu. Tokios koncepcijos kaip "negyva" arba "akla" materija neturi vietos okultinėje filosofijoje. Todėl kitas principas būtų: Visata yra sutverta ir valdoma, iš vidaus į išorę. Tai dera su hermetiniu požiūriu, kad apačioje yra taip, kaip viršuje. Visi mūsų veiksmai turi užuomazgą sąmonėje.

Spiritualizmo apžvalga
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Hipnozė ir Frenologija
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Rytų ir Vakarų priešprieša
Ivanas Naživinas. Judėjas
Basilidas ir basilidiečiai
Pesimizmas ir optimizmas
Drugelio simbolizmas
Egipto mitai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos ir religijos sritis