Pastaba: Įžangą apie krikščioniškąjį gnosticizmą skaitykite atskirame puslapyje.

Ankstyvoji krikščionybė Egipte

Filonas Aleksandrietis, ... gimęs apie 30 m.pr.m.e. aprašo ... pasaulio sąrangą paremtą Logoso idėja. Jo emanacijos kosmologijoje Dievas pateikiama kaip Protinga ir Dvasinga Saulė ir Logosas, jos vaikas, kaip "Dievo sūnus". Šią teologiją, nepriklausomai randamą to paties laikmečio egiptietiškoje hermetikoje ir Plutarcho rašinuose, ankstyvieji krikščionių intelektualai pasirinko kaip priemonę savo dvasinei išraiškai.

Iki pat 180 m. (Demetrius vyskupystės laiko) iš krikščionių raštų labai mažai žinome apie krikščionybės ištakas Aleksandrijoje, Egipte. Eusebijus "Ekleziasto istorijoje" mini labai mažai. Jis išvardija 10 vyskupų, po Marko iki imperatoriaus Commodus valdymo (180-192 m.), šį sąrašą priskirdamas Sextus Julius Africanus. Marko pirmasis įpėdinis buvo Annianus, "pamiltas Dievo ir gerbtas visuose reikaluose". Eusebijus net Filono iš Aleksandrijos minimus "Therepeutae" bando priskirti prie pirmųjų krikščionių, kuriuos "atvertė" pirmasis vyskupas Markas (tačiau to nepatvirtina jokie šaltiniai). Dar - Apd. 18.24 minimas krikščionybę priėmęs Appollonas iš Aleksandrijos. O Justinas pamini "vieną iš mūsų", kaip aukštos krikščionių moralės įrodymą [Apol.29.2-3]. Ir tai beveik viskas.

Bet neabejotinai 2 a. pradžioje Aleksandrijoje buvo krikščionių ir reiktų išsiaiškinti, kokios jie buvo pakraipos. Visos pagrindinės žinios yra iš 2 a. pabaigos gnostikų – Basilido, jo sūnaus Isidorio, Karpokrato ir Valentino bei jo gausių mokinių, (tame tarpe Theodotus ir Julius Cassianus). Čia veikė ir Apelles, Markiono mokinys. O, pasak Clementine, ir Simonas Magas žinių pasisėmė Egipte. Valentino įtakoje klestėjo ir Barbelo gnostikai, palikę koptų kalba parašytą "Jono apokrifą", kuriuo naudojosi Iranėjus, aprašydamas "eretikus". Pistis Sophia, 1959

Dar buvo koptų kalba rašytų gnostikų evangelijų ir kitų veikalų, tarp kurių ir "Pistis Sophia" (spėjama, pasirėmusi egiptietiškomis "Solomono odėmis") bei "Džeu knygos" (pirmas gnosticizmo "vanduo"). Dar nemažai raštų koptų kalba turi manichėjų tikėjimas. Ir nors visa ši literatūra priskirtina apie 200 m., Klemensas iš Aleksandrijos žinojo apie daug ankstesnę "Egiptiečių evangeliją", kuria naudotis turėjo Egipto krikščionys. Joje Kristus diskutuoja su Salome, su kuriuo siejamos Karpokrato mokymo ištakos. Kalbantys apie "Egiptiečių evangeliją" mini ir "Hebrajų evangeliją" (HE), sudarytą graikų kalba 2 a. pradžioje Egipte (turinti panašumų su Oxyrhynchus papirusu ir kuriame yra pasakymas, kurį Klemensas cituoja iš HE: "Ieškantis nenurims, kol nesuras, radęs žavėsis, žavėdamasis valdys, o valdydamas nurims"). Čia "hebrajai" galėjo reikšti graikiškai kalbančius žydus (kaip save vadino ir Paulius, o Eusebijus - Filoną). Ir net Egipto magijos teksto žodžiai "Prisaikdinu hebrajų Dievu, Jėzumi" gali būti nuoroda į asmenis, kurių šventraštis yra HE (tada "Egiptiečių evangelija būtų "tikrų" egiptiečių, priėmusių krikščionybę, šventraštis). Ir HE yra aiškiai eretiškos pakraipos.

Tad tikėtina Egipte buvus du mažai tarpusavyje susijusius krikščioniškus judėjimus, turėjusius gnosticizmo pagrindą. Pirmąkart kažką ekleziastiško pastebime tik prie Demetrius, Aleksandrijos vyskupo 189-231 m. Bet ortodoksinių tikinčiųjų kiekis turėjo būti labai mažas, nes jis buvo "vienintelis" vyskupas Egipte. Tik jis vėliau pradėjo skirti kitus 3 vyskupus. Demetrius įgavo nemažą įtaką ir net pritaikė disciplinarinę nuobaudą pačiam Origenui, pažeidusiam jo nustatytą organizacinę praktiką. 231 m., vietoje nubausto Origeno, Aleksandrijos katechetikų mokyklos direktoriumi tapo Heraclas, kuris, nepaisant žinių, gautų iš Origeno, tapo šiam priešiškas – ir, pasėkoje, tapo Demetrius įpėdiniu. Net Julius Africanus nuvyko į Egiptą patrauktas Heraclas reputacijos. Bet Origeno erudicija leido jam sėkmingai apginti savo ortodoksinį mokymą Romos vyskupui Fabianus (236-250 m.)

Tik įdomu, kad Demetrius nepuolė Origeno pirmtako Klemenso, nukrypusio nuo bažnyčios mokymo gerokai labiau. Užtenka vien prisiminti, kaip šį "Metmenyse" užsipuolė Photius:
"…kai kur jis nuklysta į bedieviškus ir išsigalvotus tvirtinimus. Jis laiko, kad materija yra amžina… nuvertina Sūnų iki sutvėrimo statuso… tauškia niekus apie sielų persikėlimą ir daugybę pasaulių, buvusių iki Adomo,… kad logosas realiai netapo kūnu, o tik atrodė toks, … kūrė pasakojimus apie du Tėvo logosus. Iš kurių tik žemesnysis parodytas žmonėms… Ir nesustodamas jis plepa ir piktžodžiauja".

Tad net 3 a. Egipte dar nebuvo galutinai atsiskyrę ortodoksinė ir eretiškosios šakos. Dar daugiau, iki pat 2 a. pabaigos, krikščionybė Egipte beveik nebuvo ortodoksinė. Ortodoksinį atspalvį suteikia tik legendos apie pirmąjį Aleksandrijos vyskupą Marką (kaip Edessa – apie Abgar). Pvz., po Origeno tėvo kankinystės ir netekus turto, jaunuolį priglaudė turtinga krikščionė. Tačiau Eusebijus nurodo, kad jos name glaudėsi ir Paulius, kilęs iš Antiochijos ir garsėjęs tarp Aleksandrijos "eretikų", kuris į namus pritraukdavo "nesuskaičiuojamus lankytojus, eretikus bei ortodoksų tikinčiuosius" [EH 6.2.13-14]. Po kelių puslapių vėl minima, kad pas Origeną plūdo nesuskaičiuojami eretikų (kaip ir ortodoksų) pulkai, o jo draugas ir globėjas Ambrose, kuriam dedikavo daugelį savo veikalų, buvo Valentino mokymo pasekėjas (irgi, kaip nebūtų keista, kilęs iš Antiochijos; tiesa, pasak Jeromimo, jis buvo Markiono pasekėjas).

Literatūra

  1. Studia Patristica, 1, 1951
  2. V.A.Tcherikover, A.Fuks. Corpus Papyrorum Judaicarum, 2, 1960
  3. M.Grant. Gnosticism: an Anthology, 1961
  4. A.Harnack. The mission and expansion of Christianity in the first three centures, 1908
  5. M.Krause, P.Labib. Die drei Versionen des Apokryphon Johannes im koptichen Museum zu Alt-Kairo, 1962
  6. H.Ibscher. Manichaean Manuscrips in the Chester Beatty Collection, 1938
  7. A.S.Hunt. The Oxyrhynchus papyri, 4, 1903
  8. K.Preisendanz. Papyri Graecae Magicae: die griechischen Zauberpapyri, 1, 1928
  9. C.K.Barrett. The New Testament Background: Selected Documents, 1956
  10. J.H.Freese. The Library of Photius, 1920
  11. S.Morenz. Die Geschichte von Joseph dem Zimmermann, 1951
  12. A.A.Ehrhardt. The framework of the New Testament Stories, 1964

Gnostikai ir ofitai
Kainitai ir setitai
Krikščioniškasis gnosticizmas
Gnostikai: Sutvėrimo veiksnys
Apie Jėzaus sukeitimą
E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Gnosticizmas: blogio misterija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
Kristus Solovjovo mąstyme
Patristinė filosofija: Klemensas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Pirmieji krikščionių raštai
Basilidas ir basilidiečiai
Eusebijus iš Cezarėjos
Trys Seto stelos
Hermetiškosios vizijos
Egipto mitai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos ir religijos sritis