Patristinė literatūra  

Vienas patristinės literatūros klasifikavimų yra pagal laiką. Galima juos skirstyti į 1) iki Nikėjos susirinkimo (iki 325 m.); 2) 4 a. ir 5 a. pirmos pusės (325-451 m.); 3) vėlyvieji. Dar galima skirstyti į Vakarų ir Rytų, kai šiais laikomi graikų, sirų, armėnų ir koptų. Čia skirstysime į smulkesnes grupes pagal laiką.

A.  Po apaštališkųjų tėvų 2 a. pasirodo graikų apologetai, po kurių eina Vakarų apologetai, taip pat gnostikų ir markionitų eretikai su savo apokrifiniais raštais, į kuriuos atsako katalikai.

B.  Trečias amžius mums duoda Aleksandrijos katachetinę mokyklą, Artimųjų rytų, Palestinos rašytojus, pirmuosius Vakarų rašytojus, Romoje Ipolitą (graikų kalba) ir Novacianą1), rašytojus ir Afrikos ir kitur.

C.  4 a. pradeda apologetiniai ir istoriniai EusebijausKesarėjos darbai, su kuriais galime sieti Šv. Kirilą iš Jeruzalės ir Šv. Epifanijų,  Aleksandrijos rašytojus Atanazą, Didimą2) ir kt., Kapadokijos, Antiochijos, Sirijos rašytojus. Vakaruose turime arianizmo oponentus, italus apimant Jeronimą, afrikiečius, ispanus ir galus. Bažnyčios tėvai

D.  5 a. mums duoda nestoriečius, eutichėjus3), įskaitant vakarietį Šv. Leoną4), istorikus. Vakaruose turime Lerino mokyklą5), popiežių laiškus.

E.  6-7 a. jau mažiau svarbių vardų.


A.  Pagrindinių apaštališkųjų tėvų (Klemenso,  Ignacijaus,  Polikarpo) laiškai, kuriuose gana laisvai cituojamas Naujasis testamentas, ir kuriuose gausu naudingos istorikams informacijos. Prie šių pridedant Didachę, anti-žydišką Barnabo laišką, Hermo „Ganytoją“, popiežiaus Pijaus I6) brolio vizijas, kurios ilgą laiką buvo pridedamos prie Naujojo Testamento, Šv. Jono ir Aristiono8) [Smyrno vyskupo] mokinį Papijas7), kurio kūriniai prarasti.

Apologetų filosofiniai veikalai buvo pateikiami imperatoriams, kad sustabdytų nuo persekiojimų. Tai Quadratus9) apologija Adrianui, Aristono iš Pella10) – žydams, Miltiades11), Apolinaro iš Hierapolio ir Melitono iš Sardo12) – kurios yra dingę, tačiau išlikę keletas svarbių: Aristido iš Atėnų, daugiausia aiškinanti apie tikrą Dievą Antoninui Pijui13); puiki Šv. Justino apologija įdomi dėl joje aprašytos Romos liturgijos (apie 150 m.), jo argumentai prieš žydus randamas gerai sudarytame „Dialoge su Trypho“. Justino mokinio Sirijoje Tatiano „Apologija“ ne toks žymus kūrinys, o jo autorius užsikrėtė erezija. Atenagoras iš Atėnų Markui Aurelijui ir Komodui14) skyrė elegantišką krikščionių „nusidėjimų“ paneigimą. Antiochijos vyskupas Teofilas parašė tris apologijas adresuotas kažkokiam Autolycus.

Visi tie darbai ganėtinai literatūriški, kas negalioja Tertuliano „Apologeticus“, parašyta grubia ir neišverčiama lotynų kalba, tačiau esančia nepaprastai vertinga. Jo „Ad Scapulam“ yra įspėjimai krikščionis persekiojančiam prokonsului. „Adversus Judaeos“ pavadinimas kalba už save. Kiti lotyniškai rašę apologetai pasirodė vėliau. Minucius Felix'o15) „Octavios“ yra tiek pat nušlifuotas, kiek Tertuliano netašytas; jo data neaiški. Jis labiau skirtas padaryti įspūdį pagoniui. Paminėtinas ir vėlesnis Lactantius, su literatūriškai puikiais „Divinae Institutiones“ ir „De Mortibus persecutorum“ (abu apie 305-314 m.). Vėlesnėmis nei 2 a. apologijomis yra Hermias16) „Irrisiones“ ir puikusis „Laiškas Diognetui17) “.

2 a. eretiški rašiniai (montanistų ir kt.) beveik visi prarasti. Gnostikai turėjo savo mokyklas ir filosofavo – ir jų raštų yra gausu. Kai kurie įdomūs tekstai mus pasiekė iš koptų. Iš graikiškų – kiek svarbesniais tėra Ptolemėjaus laiškas Florai. Markionas įkūrė ne mokyklą, o bažnyčią – ir išlikęs jo Naujojo testamento variantas. Prie visa to dar pridėkime klastotes, tokias kaip Pauliaus laiškas Senekai ir Petro apokalipsė.

Šv. Justino „Syntagma“, nukreipta prieš visas erezijas, dingusi; kaip ir Egezipo19), žydo iš Palestinos, vykusio per Korintą į Romą (apie 160-180 m.) su intencija paneigti gnostikų ir markionitų naujoves. Tačiau Šv. Irenėjaus kūrinys prieš erezijas, kuris rėmėsi Papiju18), Egezipu ir Justinu, mums suteikia žinių apie daugelį gnostikų sistemų kartu su jų paneigimu. Šalia Irenėjaus, kuriuo gausiai pasinaudoja, reiktų paminėti Tertuliano erezijų kritiką su nuostata, kad Šv. Raštą turėtų aiškinti Bažnyčia, o ne privatūs asmenys. Jis dažnai kandžiai ar įžeidžiančiai pasako vietoje rimto argumento. Tuo metu jau buvo prasidėję prieštaravimai Bažnyčioje, kurių svarbiausiu klausimu buvo – kada švęsti Velykas. Kitu „karštu“ klausimu buvo, ar reiktų patvirtinti montanistų pranašystes, o taip pat jau 3 a. pradžioje dėl montanizmo oponentų, kurie neigė Šv. Jono rašinių autentiškumą (kas tada buvo nauja).


Trumpos biografijos:

1) Novacianas (Novatianus, apie 200-258 m.) – Romos teologas, rašytojas, anti-popiežius. Jo mokymas pavadintas novocianizmu, pagal kurį bažnyčia yra šventųjų bendruomenė, o visi nusidėję mirtina nuodėme turi būti iš jos šalinami ir niekada atgal nepriimami. Buvo Kornelijaus išrinkimo popiežiumi priešininku ir jį palaikė 3 vyskupai – už tai buvo atskirtas nuo Bažnyčios. To nepripažino, įsteigė savo bendruomenę, išsilaikusią iki 7 a. (kafarai neaiškus jos ryšis su vėlesniais katarais). Mirė kankinio mirtimi. Išliko du jo veikalai: „Apie Trejybę“ ir „Apie judėjų maistą“.

2) Didimas Aklasis (Didymous, apie 313-398) – graikų krikščioniškasis rašytojas, teologas, Aleksandrijos mokyklos atstovas. Apako 4 m. amžiaus. Gynė Origeno mokymą, todėl po Antrojo Konstantinopolio susirinkimo (553 m.), pasmerkusio Origeno mokymą, jo darbai nebuvo perrašinėjami. Pats jis pasmerktas kaip eretikas 5-me (553 m.) ir 6-me (680-681) Visuotiniuose susirinkimuose. Parašė „Apie Šventą Dvasią“ (apie 381 m.), 3 kn. „Apie Šv. Trejybę“, traktatą prieš manichėjus ir kt. Laterono susirinkime (649 m.) jo kūriniai uždrausti. Tačiau koptų bažnyčia jį laiko šventuoju. Tai kitas asmuo nei Didimas iš Aleksandrijos. Eutichas

3) Eutichas (Eutyches, apie 380-456) – Konstantinopolio archimandritas. Pirmąkart pasireiškė 431 m. Pirmajame susirinkime Efese, kur pasisakė prieš Nestorą. Ta konfrontacija atvedė į kitą kraštutinumą, galiausiai taip pat pasmerktą kaip ereziją, 7-o a. imtos vadinti monofizitais. Eutichėjai laikė, kad Kristus teturėjo tik vieną, dievišką prigimtį („Viešpats buvo dviejų prigimčių prieš įsikūnijimą, tačiau po įsikūnijimo liko tik viena prigimtis“ - žmogaus prigimtis kaip lašas medaus paskęsta dieviškojoje jūroje), tad laikytinas tik Dievu, o ne žmogumi. Už tai Eutichas buvo pasmerktas 448 m. Konstantinopolio sinode, tačiau nepripažino savo suklydimo, tad kitais metais buvo sušauktas Antrasis Efeso susirinkimas, tačiau dėl pažeidimų pavadintas „plėšikų sinodu“. Teko šaukti sušaukė Chalkedono IV visuotinį susirinkimą (451 m.), kuriame pripažinta, kad Kristus buvo vienas asmuo, tačiau turėjo dvi prigimtis. Rytietiškos bažnyčios to nepripažino, tarp jų ir armėnų.

4) Leonas I (Leo I, apie 400-461) - Romos popiežius (nuo 440 m.), šventasis, Bažnyčios mokytojas. Gynė ortodoksiją, kovojo su erezijomis. Atskleisdamas monofizitų klaidingus teiginius aiškiai pasisakė už dvi Jėzaus Kristaus prigimtis viename asmenyje; pasisakė prieš manichėjus. Siekdamas išsaugoti Bažnyčios vienybę jis nusileido Aleksandrijos bažnyčiai dėl Velykų datos apskaičiavimo. Skelbė Romos vyskupo viršenybę kitų vyskupų atžvilgiu. Parašė liturginių tekstų (96 pamokslai ir 120 laiškų).

5) Lerino abatija - tai vienuolynas Sent-Onoro saloje (Lerino salyne), esančioje netoli Kanų, įkurtas apie 410 m. 426 m. abatu buvo išrinktas šv. Maksimas, juo išbuvęs 7 m. Laikoma, kad čia 5-me a. mokėsi Airijos šv. Patrikas. 8-me amžiuje tapęs vienu įtakingiausių Europoje. Jų vienuoliai pasižymėjo asketizmu ir socialiniu aktyvumu, daugelis jų tapo vyskupais ar įsteigė savo vienuolynus. Dėl tiek daug žymių asmenų buvimo gyvavo įsitikinimas, kad čia egzistuoja teologinė mokykla, kurios nebuvo, nes nebuvo organizuoto mokymo. Dėl saracėnų Provanse veikla nutrūko porai amžių ir atgijo tik 11 a., kai vėl ėmė klestėti. Šiandien vienuoliai turi vynuogynus ir gamina vyną bei likerius.

6) Pijus I (m. apie 154 m.) – Romos popiežius (140-154), laikoma, kad buvo Hermo, parašiusio „Piemuo“, brolis (kas nėra patvirtinta). Priešinosi įsigalėjusioms gnostikų (markionitų) ir valentiniečių erezijoms, kurias pasmerkė Romos sinode. Tame jam padėjo šv. Justinas. Jo iniciatyva pastatyta vieną iš seniausių bažnyčių Romoje, Santa Pudenziana. Spėjama, kad mirė Romoje kankinio mirtimi, nors tai ir ginčijama (be to, tuo metu valdė Antoninas Pijus, smarkiai nepersekiojęs krikščionių). Palaidotas vienoje iš Vatikano katakombų.

7) Papijas iš Hieropolio (apie 60-130) – Hieropolio vyskupas, šventasis, Bažnyčios mokytojas, parašęs 5 knygas (neišlikusių) „Viešpaties pasisakymų“ (apie 95-110), kurių pagrindu buvo liudininkų prisiminimai. Mirė Smyrne.

8) Kiek žinoma, pirmuoju krikščionių atstovu Smyrne buvo Aristionas.

9) Kodratas iš Atėnų (Kodratos) – graikų apaštališkasis tėvas, vienas iš 70-ies Rytų bažnyčios apaštalų, Atėnų vyskupas. Gyveno greičiausiai antroje 1 a. ir 2 a. pradžios pusėje. 126 m. Adrianui, tam lankantis Mažojoje Azijoje, įteikė krikščionis ginančią „Apologiją“. Už krikščionybės propagavimą buvo sumuštas akmenimis, suimtas ir mirė iš bado kalėjime.

10) Aristonas iš Pelijos (Aristo Pellaeus, apie 100-160) – krikščionių apologetas ir istorikas, tikėtinas „Jasono disputo su Papisku“ autorius. Eusebijus iš Kesarėjos mini, kad aprašinėjo Jeruzalės sugriovimo įvykius Šimono bar Kokhba sukilimo metu.

11) Miltiadas (Miltiades, m. 314 m.) – Romos popiežius (311-314), kilęs iš šiaurės Afrikos (greičiausiai, iš Berberos). Jam Konstantinas paskyrė Laterano rūmus, vėliau tapusius popiežių rezidencija. Jo popiežiavimo metu buvo priimtas Milano ediktas, kuriuo skelbiama laisvė išpažinti krikščioniškąjį ir kitus tikėjimus bei bažnyčios turto sugražinimo.

12) Melitonas iš Sardo m. apie 180) – krikščionių teologas, Sardo vyskupas, ankstyvojoje krikščionybėje laikytas autoritetu, tačiau apie jo gyvenimą žinoma labai mažai. Daugumos jo kūrinių neišliko net ištraukos.

13) Antoninas Pijus (Titus Aurelius Fulvius Boionius Arrius Antoninus Pius, 86-161) Romos imperatorius (nuo 138 m.), imperatoriaus Adriano įsūnis. 141 m., mirus žmonai Faustinai I, jai forume pastatė šventyklą, kuri tebestovi ir šiandien. Buvo labai religingas ir šlovino romėnų dievus, - ir nors nepersekiojo krikščionių, suvaržymų jiems neatšaukė. Jo valdymo metu jurisprudencijos veikla padėjo pamatą Romos teisės suklestėjimui 3-iame a.

14) Lucijus Aurelijus Komodas (Lucius Aurelius Commodus Antoninus, 161-192) – Romos imperatorius (nuo 176 m.), Marko Aurelijaus sūnus. Siekdamas populiarumo organizavo brangias cirko žaidynes, pats kovėsi su gladiatoriais, pasivadinęs romėnų Herakliu. Kadangi gyveno įsivaizduojamame pasaulyje, labai specifiškai įsivaizduodamas tikrovę, valstybės valdymo klausimus paprastai sprendė jo favoritai. Galiausiai viską spręsti ėmėsi laisvasis vergas Kleandras, gavęs išskirtinį „durklo“ titulą (a pugione), prie kurio suklestėjo korupcija ir prekyba valstybės pareigomis. Komodas nužudytas sąmokslininkų.

15) Minucijus Feliksas (Marcus Minucius Felix, m. 250 m.) – Romos teisininkas, krikščionių apologetas iš Afrikos, parašęs apologiją dialogo formą „Oktavijus“ (apie 180-192 m.). Ji yra viena geresniųjų tiek literatūrine, tiek ir įrodymų logikos prasme. Įdomu, kad jame paminimas žaidimas „blyneliais“ – akmenukų atšokimais nuo vandens paviršiaus.

16) Hermijus (Hermias Philosophus) - kažkur 3 a. (ar vėliau) gyvenęs krikščionių apologetas, parašęs „Pagonių filosofų išjuokimas“, parodiją apie graikų filosofines temas (kūno, sielos, pasaulio prigimtį). Atrodo, kad jis rašė apie nesenai jam artimus dalykus. Į krikščionybę atsivertė pagonys į pagonišką filosofiją paprastai arba atsiliepdavo su tam tikra pagarba (kaip Justinas Filosofas) arba besąlygišku pasmerkimu (kaip Tatianas), prie kurių prisišlieja ir Hermijus.

17) Mokinio laiškas Diognetui - krikščioniškosios apologetikos pavyzdys ją ginant nuo kritikos. Nei aiško autorius, nei adresatas yra nežinomi, tačiau spėjama jį rašytą apie 130 m. ar vėliau. Tėra vienas rankraštis, rastas 13 a. greta Justinui Kankiniui priskiriamų rašinių; pirmąkart paskelbtas 1592 m. Tačiau originalas sudegė 1870 m. per Prancūzijos-Prūsijos karą.

18) Papijus iš Hierapolio (Papias, apie 60-130) – krikščionių šventasis, rašytojas, parašęs neišlikusius „Viešpaties pasisakymus“ (5 kn.), kurių šaltiniu buvo „senųjų“ (tame tarpe ir apaštalo Pilypo) pasakojimai. Pažinojo apaštalą Joną Teologą ir draugavo su Polikarpu. Pas įvairius autorius yra išlikę jo ištraukų. Jis davė ankstyviausias nuorodas apie Evangelijų autorius, o taip pat pateikia groteskinę Judo Iskarioto likimo istoriją.

19) Egezipas Nazarietis (Hegesippus, apie 110-180) – krikščionių rašytojas, žydas, atsivertęs iš judaizmo, pasisakęs prieš gnostikų ir Markiono erezijas. Jo kūriniai prarasti, išskyrus 8 Eusebijaus užrašytus fragmentus; anot šio, jis buvo parašęs 5 knygų apimties apaštališkąją tradiciją („Hypomnemata“).
Taip pat žr. >>>>>

Kitos nuorodos:
Epifanijus iš Saliamio
Eusebijus iš Kesarėjos
Žodžio krikščionis kilmė
Pirmieji krikščionių raštai
Imperijos ir Bažnyčios sąjunga
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Pirmųjų krikščionių persekiojimai
Krikščionybės puolėjai ir apologetai
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Monika - Augustino motina
Nikėjos susirinkimas
Hermetiškosios vizijos
Religijos puslapis
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis

 
>