Negyvosios jūros ritiniai
Esenai
Pristatome Filono Aleksandriečio ištraukas apie esenus. Juos aprašė ir Juozapas Flavijus (Ant. 13, 5, 9). Jų atsiradimas datuojamas apie 200 m.pr.m.e. ir siejamas su žydų apokalipsiniais lūkesčiais. Jie atsirado kaip opozicija Šventyklai nuo 152 m.pr.m.e., kai Judo Makabėjaus brolis Jonatanas buvo pateptas vyriausiuoju kunigu (su Seleukidų palaiminimu). Tai chasidai ("pamaldieji"), dalyvavę Makabėjų sukilime, tačiau vėliau jautęsi išduoti. Niekindami šventyklą, valdomą "nevertų" kunigų, jie įkūrė naujosios sandoros bendruomenę. Jie laukė greito mesijaus atėjimo, Dievo įsikišimo, sunaikinsiančio visą blogį.
Plinijus Vyresnysis (1 a.pr.m.e.) rašė, kad esenai - "atsiskyrusi gentis ir pati išskirtiniausia pasaulyje: jie neturi nė vienos moters, jie atsisako kūniškosios meilės, nenaudoja pinigų ir gyvena po palmėmis. Kasdien jų skaičius auga vis ateinant naujiems gyvenimo nuvargintiems, kuriuos likimo bangos gena prie esenų papročių" (Gamtos ist., 5 17:73). Tapti esenų bendruomenės nariu buvo nelengva - tekdavo pereiti savotišką "paklusnumo" išbandymą (kuris galėjo trukti du metus).
Artima esenams buvo Kumrano bendruomenė [skaitykite apie Kumrano rankraščių atradimą], kurios mokymo pagrindas buvo nesutaikoma gėrio ir blogio kova, "šviesos sūnų" su "tamsos sūnumis". Lemiamo susirėmimo metu prisijungs kosmoso gėrio ir blogio dvasios, angelai ir šėtonai. Blogiu jie laikė visų tautų turtų siekį ir kitų tautų engimą - tad jie save dar vadino ir vargšais, prasčiokais. Taip vėliau pasivadino ir ebonitai. Laukdami to mūšio, kumraniečiai gyveno uždara bendruomene - su bendra nuosavybe, bendru darbu ir vergijos pasmerkimu. Jos įkūrėjas vadinamas teisiuoju Mokytoju.
Bendruomenių uždarumą sąlygojo mokymų principų susikirtimas su visuomenės normomis - su šios susiskaidymu į skirtingus sluoksnius. Tad esenai galėjo tik būdami "už visuomenės", o kiekvieną narį reikėjo kruopščiai patikrinti, auklėti ir perauklėti. Visiškos lygybės tarp narių būti negalėjo - bendruomenę valdė žyniai, reikėjo paklusti "vyresniesiems". Be vidinės disciplinos ir nuolatinės kontrolės izoliacija būtų neišlikusi. Kumraniečių nuostatuose parašyta: "Kur bus 10 tarybos narių, tegu nuolat su jais būna ir vienas žynių O kur bus 10 žmonių, tegul nuolat būna ir tiriantis Mokytojas"
Pažymima esėjų įtaka pirmiesiems krikščionims. Pastebima terminų ir pasisakymų sutapimai. Naudojamos tos pačios Senojo Testamento citatos. Sąvoka "Šviesos sūnūs" minima Luko ev. (16:8) ir Jono ev. (12:36). Ankstyvųjų krikščionių apeigos irgi galėjo būti paimtos iš kumraniečių - tokios, kaip ritualinis apsiplovimas, kurio metu įvyksta dvasinis apsivalymas. Jėzaus duonos pašventinimas slapto vakaro metu dera su mesijaus aprašymu Kumrano rankraštyje: "Izraelio mesijas išties į priekį rankas virš duonos, ir, jam palaiminus, visa bendruomenė ims"
Tačiau reikia pažymėti ir skirtumus. Svarbiausias jų - kad mesijus [Jėzus] jau buvo žemėje! Be to krikščionys atsisakė absoliutaus uždarumo. Kumraniečių nuostatai neleido perteikti mokymo "melo žmonėms". Tuo tarpu klajodamas Jėzus tiesiog "kvietė" sutiktuosius būti mokiniais.
Mokymo srityje skiriasi meilės artimam supratimas. Kumraniečiai kviečia mylėti visus "šviesos sūnus" ir neapkęsti visų "tamsos sūnų". Tuo tarpu Naujajame Testamente kviečiama mylėti ir priešus. Skyrėsi ir požiūris į luošius, ligonius, nuskriaustuosius. Kumraniečiai manė, tie gali juos sutepti.
Kumraniečiai dalyvavo 1 a. žydų sukilime ir būtent prieš romėnų puolimą paslėpė rankraščius. Juozapas Flavijus "Žydų karuose" aprašo esenų, papuolusių į romėnų nelaisvę, ištvermę. Jokie kankinimai negalėjo priversti atsisakyti tikėjimo.
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Iš "Hypothetica", 11.1-18
Daugybė mokinių, išmokytų gyventi draugiškai, kurie vadinami Essenes, neabejotinai dėl jų šventumo pripažinimo, gyvena daugelyje Judėjos miestų ir kaimų didelėmis grupėmis.
Jų tikėjimas nesiremia gimimu, nes gimimas nėra sąmoninga priežastis, o pasišventimu dorai ir siekimu skelbti brolišką meilę.
Tad tarp esenų nėra ne tik vaiko, bet ir paauglio ar tokio, kuriam ką tik pradėjo želti barzda, nes šių charakteris yra nepastovus su užgaidomis, būdingomis jų amžiaus nebrandumui; o tik visiškai subrendę ar jau artėją prie senyvo amžiaus, daugiau nevarginami kūno reikmių ir aistrų, tik besidžiaugiančių tikra laisve.
Ši laisvė garantuojama jų gyvenimu. Nė vienas jų neturi asmeninės nuosavybės, nei namo, nei vergo, nei žemės, nei galvijų ar kitų dalykų, kurie gausiai kaupiami ar įsigyjami turčių, o viską deda į bendrą krūvą ir džiaugiasi viskuo bendrai.
Jie gyvena kartu grupėmis, draugiškomis bendruomenėmis su bendru maitinimu ir nepaliaujamai triūsia dėl bendros gerovės.
Tačiau jie turi skirtingus užsiėmimus, kuriais užsiima su nenuilstančia energija ir niekad nesiteisina šalčiu ar karščiu ar kitokiu smarkiu oro pasikeitimu. Iki saulei patekant jie užsiima įprastais darbais ir tik jai nusileidus sugrįžta ir su tokiu užsidegimu, kaip tie, kurie užsiima sportinėmis pratybomis.
Nes jie laiko, kad atliekami pratimai yra vertingesni ir malonesni sielai ir kūnui, bei ilgiau trunkantys nei atletų su tokiu užsidegimu, kai kūno geriausi laikai jau praėję.
Kai kurie triūsia laukuose sėdami ir sodindami, kiti piemenauja, prižiūrėdami visų rūšių galvijus, o kai kurie rūpinasi bitėmis.
9 a. miniatiūraKiti užsiima amatais, kad išvengtų nepriteklių, kurie užgriūva mus dėl nepagrįstų poreikių, ir susilaiko nuo neleistinų pragyvenimo gavimo būdų.
Kiekviena iš skirtingų darbų gavus atlyginimą, jis atiduodamas paskirtam iždininkui, kuris iškart nuperka, kas būtina, ir gausiai aprūpina maistu ir viskuo, ko reikia gyvenimui.
Taip kasdien dalindamiesi bendru gyvenimu ir stalu, jie patenkinti dėl tokių sąlygų, pamėgę taupumą ir vengia prabangos, kaip kūno ir sielos ligos.
Ir ne tik stalas, bet ir apranga yra bendra. Žiemai jie turi patvarių apsiaustų, o vasarai pigių liemenių ir norintis gali paimti bet kurį patikusį rūbą, nes jis laikomas priklausantis visiems, o visi turi, ką turi bet kuris jų.
Jei kuris suserga, jis slaugomas iš bendrų pajamų ir sulaukia visų rūpesčio ir užuojautos. Ir senoliai, net jei jie bevaikiai, laikomi kaip tėvai negausios, bet meilios šeimos ir baigia kelią su vertu senyvo žmogaus gyvenimu; ir daug yra tokių, kurie juos pagerbia ir pašlovina, kaip atpildą ir pagalbą, kaip savanorišką sąmoningai prisiimtą pareigą, o ne verčiami gamtos.
Toliau, jie vengia vedybų, nes ją laiko vieninteliu arba pagrindiniu pavojumi komunaliniam gyvenimui; taip pat jie dalinai praktikuoja susilaikymą.Joks esenas neima žmonos, nes žmona yra labai savanaudė būtybė, ypatingai pavydi bei savo vyro moralės žlugdytoja, gundydama jį savo nuolatinėmis apgavystėmis.
Savo pataikaujančiomis kalbomis ir kitais būdais, kai ji vaidina tarsi aktorė scenoje, ji apgauna regėjimą ir klausą, ir kai tiedu suklaidinti, ji meilikauja nepriklausomai minčiai.
Ir jei atsiranda vaikai, pilni arogancijos ir įžūlių kalbų, ji apie dalykus, apie kuriuos anksčiau užsimindavo tik užuominomis ir slapta, pasisako su dar didesne akiplėšiška drąsa ir, nusimesdama visą gėdą, ji skatina jį veiksmams, kurie priešingi draugiško gyvenimo principams.
Ir tas, kuris susipančioja meilės ryšiais su žmona ar gamtos spaudžiamas pradeda vaikus, pirmiausia nustoja būti lygus kitiems ir nesąmoningai tampa kitu žmogumi ir iš laisvės pakliūva į vergiją.
Toksai yra esenų gyvenimas, taip aukštai vertinamas, kad ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs karaliai žiūri į juos su pagarba ir nustebę, su pritarimu ir susižavėję, kas dar labiau padidina jų gerbimą.
Iš "Kiekvienas geras žmogus yra laisvas", 12.75-13.91
Dar daugiau, Palestina ir Sirija nėra tuščios ir be sektinų išminties ir doros pavyzdžių kai kiekvienos šių šalių nemažą dalį gyventojų sudaro žydai. Dalis tų žmonių vadinami Esssenes, kurių, mano nuomone, yra daugiau nei 4 tūkst., ir kurie savo vardą gavo dėl savo religingumo (nepaisant, kad nėra jokios tinkamos formos graikų dialekte), nes visi žmonės tarnauja Dievui, neaukoja gyvulių ir studijuoja, kad išlaikytų savo mintis šventumo ir švarumo būsenoje. Tie žmonės, daugiausia, gyvena kaimuose, vengdami miestų dėl juose gyvenančių netinkamo gyvenimo gerai žinant, kad moralinė liga užsikrečiama nuo ryšio su nedoru, kaip ir tikra liga gali kilti iš negryno oro. O tai gali blogio ženklu paženklinti jų sielas. Iš tų žmonių, kurių vieni dirba žemę, o kiti užsiima menais, kurie yra taikos rezultatas, naudos gauna ir jie patys, ir visi, kurie su jais susiliečia - nekaupiant sidabro ir aukso turtų, neįsigyjant plačių žemės plotų siekiant gausaus pelno, o pateikiant visus dalykus, reikalingus natūraliam gyvenimo tikslui
Tarp jų nerasite strėlių ir iečių, kardų ir šalmų, krūtinšarvių ar skydų bei jokių dalykų, susijusių su karu, meistrų ir net tų amatų, kurie, kad ir naudojami taikos metu, bet gali būti panaudoti nedoriems dalykams. Ir jie visiškai nežino prekių pervežimo ir komercinių sandorių, kaip ir bet kokios laivybos, nes šalinasi ir vengia visko, kas galėtų sukelti godulį. Ir tarp jų nėra nė vieno vergo, o jie visi laisvi, padėdami vienas kitam pasiskirstydami reikalingus darbus. Ir jie smerkia mokytojus, ir ne tik kaip klaidingus, nes pažeidžia pačius lygiavos principus, bet ir kaip bedieviškus, nes jie griauna gamtos tvarką, kuri juos visus padarė lygiais, kaip motinos tikrus brolius, - ne tik žodžiais, bet ir tikrovėje.
Jų požiūriu, tą natūralų visų žmonių tarpusavio ryšį sutraukė bedievystė, nuolatinis siekis aplenkti kitus turtais, kas sukėlė susvetimėjimą vietoje meilės, neapykantą vietoje draugystės. Jie užmetė loginę filosofijos dalį, kaip nevertą žaidimą žodžiais siekiant doros, kaip ir gamtos dalį, kaip pernelyg sudėtingą žmogaus prigimčiai palikdami ją mokytojams, kurie mėgsta kalbėti apie aukštus dalykus (netgi siekiančius Dievo egzistavimo ir Visatos sutvėrimo apmąstymus). Jie visą dėmesį sutelkė moralinei filosofijos pusei, kaip pavyzdį imdami savo bendruomenės įstatymus, kurių žmogaus protui neįmanoma sukurti be dieviško įkvėpimo.
Tų įstatymų jie mokomi kitu metu, dažniausiai sekmadieniais, nes 7-oji diena laikoma šventa, kai jie susilaiko nuo kitų darbų ir lankosi šventose vietose, kurias vadina sinagogomis, kur sėdi klasėse pagal savo amžių (jaunesnieji žemiau vyresniųjų) ir karštai klauso tvarkos. Tada vienas ima šventą knygą ir skaito iš jos, o kitas iš labiausiai patyrusių prieina ir paaiškina, kas yra nelabai suprantama, nes daugelis pasisakymų perteikiami mįslingai ir alegoriškai, kaip buvo įprasta senovėje ir taip žmonės mokomi pamaldumo ir šventumo, kaip teisės ir ekonomikos dalykų, bei valstybės valdymo mokslo ir tokių dalykų, kaip, kas yra gera ir bloga (ar nesvarbu), kaip pasirinkti, kas teisinga, o kas ne panaudojant trigubą apibrėžimų, taisyklių ir kriterijų sistemą, būtent, Dievo meilę, doros meilę ir žmonijos meilę.
1691 m. knygaPasak šventųjų knygų, pateikiančių daugybę pasišventusių Dievo meilei, su tyrumu, nenutrūkstančiu visą gyvenimą, vengiant priesaikų ir neteisingumo, tvirtai liekant ištikimiems požiūriui į dievybę, kaip visa ko priežastį, kuri yra gera ir kurioje nėra jokio blogio. Jie mums taipogi pateikia daugybę meilės dorai įrodymų, kaip susilaikymas nuo godumo pinigams, garbės troškimo, pataikavimo malonumams; saiko, kantrybės bei susilaikymo, paprastumo, geros nuotaikos, nepasipūtimo, įstatymų laikymosi, streadiness ir panašių dalykų ir, pagaliau, parodant įrodymus: meilės žmonijai, geros valios, lygiavos - kurie yra anapus galimybių aprašyti kaip ir draugiškumo, apie kurį vertėtų pasakyti keletą žodžių.
Pirmiausia, nėra nė vieno, kuris turėtų namą kaip asmeninę nuosavybę, tas priklauso visiems, - ir ne tik tai, kad jie gyvena kartu, - namas yra atviras visiems to paties požiūrio, atvykstantiems iš kitur. Jie turi bendrą sandėlį, visos jų išlaidos yra bendros, ir jie valgo prie bendro stalo ir niekur kitur nerasite tokio bendro namų, gyvenimo būdo, stalo panaudojimo kaip tarp jų. Ir ar tai nėra natūralu?
Ir kai, dirbę visą dieną, gauna atlyginimą, jie pasilieka sau, bet atiduoda bendram iždui, iš gali paimti visi, kuriems jų reikia. Ir sergantys nėra apleidžiami, nors negali mokėti į bendrą iždą, nes bendruomenė turi viešą sandėlį, iš kurio aprūpinami visi poreikiai ir padedama silpniems, ir lėšų pakanka jiems pakankamai aprūpinti; ir jie gerbia savo senolius ir jais rūpinasi, kaip tėvais rūpintųsi mylintys vaikai - gausiai aprūpinti tiek už asmenines pastangas bei nesuskaičiuojamus sumanymus.
13 skyrius, 13.88-91
Toks uolus doros laikymasis sudaro filosofiją, nesusijusią su jokiu bereikalingu reikalu nagrinėti graikiškus pavadinimus, duodamą žmonėms, kaip būtiną užsiėmimą, paruošiant juos tiems pasiekimams, visi pagarbos verti veiksmai, per kuriuos laisvė, kurios negalima pavergti, yra tvirtai paremta.
To įrodymu yra tai, kad skirtingu metu daugybė vadovų, skirtingų pažiūrų ir charakterių, aplankė juos; kai kurie jų buvo dėję pastangas aplenkti žiaurumu net piktus laukinius žvėris ir išbandę visus nežmogiškumo apraiškas ir niekad nesiliovę žudyti žmonių ištisais būriais ir net draskę gyvus į gabalus, kaip mėsininkai, nukirsdami galūnes, tol, kol patys, savo ruoštu, patirdavo dieviškąjį teisingumo kerštą; o kiti, savo ruožtu, savo barbarišką įtūžį pakeitę kitos rūšies nedorybe, demonstruodami neapsakomą laukiniškumo lygį, kalbėdami su žmonėmis ramiai, bet per veidmainystę ramesniu balsu išduodami tikro požiūrio žiaurumus, vizgindami uodegas prieš aukas kaip pataikaujantys šunys, bet sukeldami joms neapsakomas kančias, visuose miestuose palikę savo nepagarbos paminklus ir nekentę visos žmonijos, dėl niekada neužmirštų kančias tų, kuriuos engė.
Ir nė vienas tų, net ir neapsakomai žiaurių tironų bei pataikaujančių ar veidmainiaujančių engėjų negalėjo apkaltinti tų, vadinamų Essenes arba Šventaisiais. Kiekvienas, pavergtas šių žmonių doros, laiko juos laisvais iš prigimties ir neskirtais būti kieno nors bloga linkinčio žvilgsnio taikiniu, vertina jų pietavimą kartu ir jų tarpusavio draugiškumą, ko net neįmanoma aprašyti, su pagarba bendram tikėjimui, kuris yra pakankamas pagrindas tobulam ir laimingam gyvenimui.
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Filonas Aleksandrietis. Pasaulio sutvėrimas
Platonas ir Aristotelis
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Trejybės atsiradimas ir unitarizmas
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas;
Gotfydas Leibnicas: biografija ir ištrauka
Trumpa graikų filosofijos istorija;
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Arianas. Stoicizmo pagrindai
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kumrano ritinių paslaptis
Alogenas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis