Istorijos klystkeliuose

Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių

Kiekvieno asmens pabudimas yra kosminis įvykis...  

Jozefas, 3 a. žydų istorikas, "Žydų karuose" ir "Žydų senovėje" liudija, kad reinkarnacijos idėja jo laikmetyje buvo gana populiari. Jo amžininkas Filonas Aleksandrietis ją (viena ar kita forma) išreiškia daugelyje savo raštų. Naujajame Testamente taip pat yra vietų, kurias galime suvokti tik priėmę sielų persikėlimo prielaidą. Mt 16:13:14 mokiniai sako, kad vieni žmonės laiko Jėzų Jonu Krikštytoju (nužudytu prieš kelis metus), o kiti - Eliju arba Jeremija arba kokiu kitu pranašu. Mt 17:13 Jėzus sako mokiniams, kad Jonas Krikštytojas yra Elijas. O Jn 9:2-4 klausiama, kas nusidėjo, kad jis gimė aklas: aklasis ar jo tėvai. Jėzus atsako, kad nei tas, nei tie - o tik jame apsireiškė Dievo darbai (tai yra pasireiškia pasekmių arba karmos dėsnis. Paulius tai išreiškė: ką sėjame, tą ir pjauname).

Gnostikai (valentiniečiai, ofitai ir ebionitaiapie gnostikų mokymą istorijos vingiuose daugiau rasite šiame puslapyje).

Bažnyčios tėvų karta (Justinas Kankinys, 100-165; Klemensas Aleksandrietis, 150-220; Origenas, 185-254) mokė apie sielų ankstesnįjį egzistavimą sudarydami prielaidas vienokiam ar kitokiam jų įsikūnijimo aspektui. Pvz., Origenas rašinyje "Prieš Celsą" (1,32) klausia: "Ar nėra priimtina, kad sielos galėtų įsikurti kūnuose -- priklausomai nuo jų nuopelnų ir ankstyvesniųjų poelgių. O savo "De principiis" jis sako, kad "siela neturi anei pradžios, anei pabaigos". Šv.Jeronimas (340-420), lotyniškosios "Vulgata" vertėjas, savo "laiške Demetrijai" (Romos globėjai) rašė, kad kai kurios krikščionių sektos laikosi reinkarnacijos (kaip slapto mokymo) idėjos.

Sinesijus (370-480), Ptolomijos vyskupas, išlikusioje maldoje meldžia: "O Tėve, leisk mano sielai susilieti su šviesa, ir neleisk [daugiau] grįžti į žemės iliuzijas". Kituose savo himnuose jis irgi ragina išvalyti sielą idant jai daugiau nereiktų atgimti žemėje. Traktate apie sapnus jis rašo: "Priimtina, kad per laiką ir veiklą bei persikeldama į kitus gyvenimus siela gali išsilaisvinti iš tamsos buveinės". Tai primena ir "Apreiškimo Jonui" (3:12) žodžius: "...jis nebeišeis laukan".

Laikas pažiūrėti, kas nutiko, kai Konstantinas paskelbė krikščionybę valstybine religija. Bažnyčia pamiršo nuostatą, kad nesikišama į politiką ir paneigė žodžius: kas cezoriaus - cezoriui. Daugelis IV a. sektų provincijose bruzdėjo prieš silpnus imperatorius. 527-ais į sostą atėjęs Justinianas desparatiškai bandė suvienyti braškančią imperiją. Jis ėmėsi veiksmų dviem kryptimis:
1) nukreipė armiją prieš smulkias sritis;
2) stiprino vieningą tikėjimą. Jis pradėjo kompaniją prieš Nestoriaus krikščionis ir kitas religines mažumas stengdamasis sutrukdyti Chancedono tarybos nutarimų vykdymui. Jis paliepė Mennas, Konstantinopolio patriarchui, provincijoje sušaukti sinodą, kuriame surinkti bažnyčios veikėjus, nusistačiusius prieš tam tikrus mokymus (taip pat ir prieš Origeną) dėl ankstesniojo sielų egzistavimo. Tačiau toks lokalus sinodas nepadarė didelės įtakos.

Po 10 metų Justinianas sušaukė 5-ąjį Konstantinopolio susirinkimą (dabar vadinamą Antruoju Ekuminiu susirinkimu), kuriame dalyvavo 165 vyskupai. Jam vadovavo Konstantinopolio patriarchas Eutychius. Popiežius Vigilius buvo iškviestas į jį, bet atsisakė ir prisiglaudė vienoje iš Konstantinopolio bažnyčių. Susirinkimas priėmė apie 15 anathemų , kurių dauguma buvo nukreipta prieš 3 mokyklas ar "erezijas". Tie dokumentai žinomi pavadinimu "Trys skyriai". Vėlesnieji popiežiai (tarp jų ir Grigorijus Didysis, 590-604) neminėdavo Origeno koncepcijų.

Tad galime daryti prielaidą, kad reinkarnacijos idėja iš Europos "sąmonės" ištrinta laikotarpiu tarp provincialaus sinodo 543-iais ir 5-jo susirinkimo 553-iais. Tačiau Origeno įtaka išsilaikė šimtmečiais iki Maksimo iš Tyros (580-662) ir Johano Škoto Eriugenos (810-877). Jos paveikė net ir pranciškonų ordino įkūrėją Šv. Pranciškų iš Assisi (1182-1226) bei Šv.Buonaventura (1212-274), tapusį kardinolu ir pranciškonų generolu.

Reinkarnacijos idėją palaikė įvairios krikščionių sektos - kaip katarai, albigensiečiai, valdensai ir bogomilus (apie gnosticizmo atgimimą Viduramžiais) bei atskiros asmenybės: vokiečių protestantų mistikas Jakobas Boehmė, Anglų karaliaus Čarlzo II kapelionas Jozefas Viljamas, Viljamas Lo, Viljamas R. Aldžeris. Henris Moras (1614-1687), anglikonų kunigas ir platonietis savo "Sielos nemirtingume" atsakė išankstinio sielų gyvavimo idėjos kritikams. "Sielos platoniškoje giesmėje" rašoma:
"Norėčiau apdainuoti ankstesniąją sielų būtį;
Žmogiškųjų sielų, ir jų pakartotino gyvenimo
Atstatant atmintį viso to,
Kas buvo praeityje nuo mūsų pradžios..."

Vėliau, kreipdamasis į Plotiną, prideda:
"Pasakyk, kas yra mirtingieji ir kokio mes amžiaus.
Dieviškojo prado kibirkštis ar spindulys,
Aptemdyti žemės miglų, ištepti moliu,
Tobulybės lašas iš Amžinybės
Ištiškęs ant žemės ir nusruvęs į šalį..."

Taip pat skaitykite: Kas tas gnosticizmas?  

Archontų hipostazė
Gnostikai: sutvėrimo veiksnys;
Kas tas gnosticizmas?
Paaiškinimas apie Sielą
Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
Origenas iš Aleksandrijos
Basilidas ir basilidiečiai
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Kaip suprantu indų filosofiją?
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Monada, sielos grūdas
Tezės: Šmeliovo paskaita
Miegas ir sapnai
Filosofijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis