Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais: Basilidas

Ašoka 4-is kartus pakartoja, kad 260-255 m. pr.m.e. laikotarpiu jis siuntė "įstatymo" žynius 5-iems graikų karaliams [Epigraphia Indica, vol. 2; McCringle. Aleksandro Didžiojo įsiveržimas į Indiją].

Vėlyvuoju laikotarpiu - 5-12 a. Nestoro ir budistų vienuolių pastangos Vidurinėje Azijoje "atversti į savo tikėjimą" sukūrė religinių apeigų sinkretizmą, Abato Hjuko priskirtą velnio veiklai. Pasakojimas apie Barlaam ir Josaphat priklauso ankstyvajam to sinkretizmo laikotarpiui.

Kai kurie keltų dievai iš 1 a. arba 2 a. pradžios pavaizduoti sėdintys sukryžiuotomis kojomis. Jos yra neabejotinai galų kilties ir išreiškia jų simboliką. Tuo tarpu Budos figūrėlių nebuvo iki 1 a. [La religion des Gaulois pr M.A.Bertrand]. Be to svastika nebuvo būdinga budizmui, o galai ją žinojo dar iki gimstant Budai (apie svastikos simbolizmą skaitykite šiame puslapyje).

Išdėstomos trys priežastys trukdžiusios atkeliauti Indijos mokymams į Vakarus iki mūsų eros pradžios:

  1. Indai ir arabai aktyviai sąveikavo Indijos jūroje, tačiau iki 1 a. nerasta indų pirklių ir jūreivių pėdsakų šiapus Arabijos pusiasalio ir Persų jūros. Keliai sausuma buvo baktriečių, buvusių aršiais zoroastrais (kol 1 a. nebuvo Kušan karalių atversti į budizmą), rankose. Tad iki 1 a. tiesioginės indų sąveikos su Aleksandrija ir Romos imperija nebuvo.
  2. Tik keletas agentų galėjo atnešti budizmą į Vakarus. Imperijoje nebuvo, kas skleistų Izidės ir Mitros mokymus, - išskyrus krikščionybę. Vakarus iš Indijos pasiekdavo tik jūreiviai ir pirkliai, kurie tebuvo budistai.
  3. Iki pat Aktiumo mūšio Indija daug civilizacijos ir kitų impulsų gaudavo pirmiausia iš Persijos, o mažiau - iš Baktrijos graikų.

Augusto sudaryta ilgalaikė taika su parsais, o Aden sugriovimas ir arabų monopolijos kelyje į Indiją pašalinimas Tiberijaus ir Klaudijaus laikais atvėrė tiesioginę du amžius trukusią Indijos sąveiką su Imperija [J.Kennedy. Ankstyvoji Babilono prekyba su Indija, 1898, JRAS; Mommesen. Romos imperijos provincijos, vol.2]

Tad budizmo ir ankstyvosios krikščionybės sąlyčio taškų iki Basilido gyvenamojo laikotarpio buvo nedaug. Budizmo įtakai geriausia terpė buvo gnostikai, o jų terpe buvo helenizmas. Toji terpė veikė esenus ir tolimesnį zoroastrizmo vystymąsi. Mitros ir Sirijos saulės kultus bei subrandino būsimosios Kabalos užuomazgas. Ir joje žydų bei Sirijos-Babilono religijos buvo stipriausias elementas. Nuopuolio ir pirmosios nuodėmės idėjos pynėsi su babiloniečių idėjomis apie dvasinį pasaulį, likimą ir būsimąjį gyvenimą. Kūrėsi daugybė mokyklų, žydų ir pagoniškų, kurios buvo duotas apibendrintas gnosticizmo pavadinimas. Iš senųjų tikėjimų jis pasiėmė magiškojo dvasinio pasaulio teoriją. Atsiskyrusi siela keliauja tamsiu ar šviesiu keliu per daugybę karalysčių (ar sferų) ir patiria daug pavojų, nuo kurių apsaugoti tegali žodis.

Kita apibendrinta gnostikų svarstymų temos buvo nuopuolio ir nuodėmės prigimtis, bei kosmogonijos ir emanacijos teorijos.

Nereikia gnostikų gretinti su Stoa ir Porch. Jos yra rytietiškos kilmės, Mohant ir jo Chelm, mokytojo ir jo mokinių. Kaip ir graikų misterijos, kurios taipogi rytietiškos kilmės.

Šiame gnosticizmo savašyne nesunku surasti indiškųjų motyvų. Panašios yra emanacijos teorijos, trilypis sielų skirstymas, tikėjimas transmigracija ir beveik identiška sielų kelionė po mirties. Emanacijos teorijos nėra būdingos Indijai, sielų skirstymas į tris grupes yra natūralus veiksmas, transmigracijos idėja nėra vien indiška - tad labiausiai sukrečia atitikimas sielų kelionėje po mirties. Pagal Čandogyja upanišadą asketo siela kyla aukštyn Dievų keliu per tarpines sferas.

Basilidas veikė Aleksandrijoje valdant Adrianui (117-138 m.) ir sakoma jį buvus Glancius [šv.Petro aiškintojo] mokiniu [bet jo pasekėjai savo mokymus labiau grindė šv.Mato, o ne Petro palikimu]. Taigi, jis priklausė 2-jai kartai po apaštalų ir gyveno gnostikų suklestėjimo laikmečiu. Tikėtina, kad jis buvo kiek vyresnis už amžininką Valentiną ir mirė prieš arba netrukus po senojo Antonine sosto gavimo. Sakoma, kad jo 24-ių knygų "Exegetica" buvo "Evangelijos aiškinimai", o Origenas mini, kad jis rašė odes [tikriausiai panašias į Valentino ir Bardaisano]. Jo mokymus perteikė ir sūnaus Izidoriaus bei mokinio raštai.

Pasak Bauer, Basilidas ypač pabrėžė nevaržomą valią; pasak Neander - likimą; Hort jo psichologiją laikė įdomia; kai kurie jį skyrė panteistams, kiti atrado dualistinių elementų. Epifanijus jį laikė buvus siru, tačiau jis siekė rasti sąryšį su Menander ir todėl padarė keletą klaidingų spėjimų. Tai, kad jis sūnų pavadino Izidoriumi Aleksandriją globojančia deive rodo jo priklausomybę "helenams".

Eusebijus ir Theodoret'as remdamiesi Agrippa Castor, sako, kad Basilidas turėjo ypatingą požiūrį į Barnabbas, Barcoph ir kitų barbariškųjų apokrifų rašytojų pranašystes. Izidorius parašė komentarus Parchor pranašystėms ir citavo Ham pranašystes - ir nors žinojo apie Aristotelį, nagrinėjo Pherecydes eiles apdainuojančias titanų karus [ir graikam aiškinusio Rytų metaphysosis]. Tad tėvas ir sūnus žinias sėmė iš Rytų ir jų šaltiniai buvo nežinomi krikščionių rašytojams.

Klemensas "Stromata" rašė 60 m. praėjus nuo Basilido mirties. Jis cituoja "Exegetica" ir Izidoriaus raštus, daro į juos nuorodas ir tik retkarčiais atskiria vėlyvųjų basilidiečių ir jų Mokytojo požiūrius. Klemenso objektas buvo moralinis ir praktinis, o Ipolitas naudojosi spekuliatyvine Basilido dalimi. Ipolito citatos greičiausiai yra iš "Exegetica", nors jis tiesiogiai šio veikalo ir neįvardija. Ir tik vienoje citatoje jis skiria vėlyvuosius basilidiečius nuo Basilido ir Izidoriaus idėjų.

Aleksandrija buvo aktyvus visapusiškos veiklos miestas, bet vienas dalykas jame dominavo prekyba, "kieto kapšo" garbinimas. Jos turguje sumišo visos tautos - įdegė jūreiviai, išdidūs graikai, barzdoti žydai, tatuiruoti beduinai. Dio Chrysiostom oratorijoje, parašytoje Trojan valdymo metu ir Basilidui tebesant jaunuoliu, tai išreiškė: "tarp jūsų regiu ne tik helenus ir italus ar kaimyninius sirus, libaniečius ir kilikiečius bei tolimesnių kraštų etiopus bei arabus, bet ir baktriečius, skitus, persus ir kai kuriuos iš indų "Ivsws, Tvas", kurie ... visad čia buvo" [Orat xxxii, ad Alexandrinos]. Ta indų kolonija turėjo būti pirkliai iš vakarų Indijos pakrantės, galbūt, Ceilono ar Barygaza ir buvo budizmo centras. Iš čia Basilidas galėjo pasisemti budizmo idėjų. Iš čia galėjo kilti Klemenso pesimizmas ir transmigracijos idėja, Ipolito budistinė metafizika.

Pastaba: Netikėtas spėjimas, kad Basilidas tebuvo Radžpado vertėjas. Bet apie Rajpadus Indijoje nieko negirdėta po 5 amžių.

Pradinis gnosticizmas buvo dviejų - žydų ir pagoniškosios - pakraipų. Žydiškoji atmaina anksčiau susidūrė su krikščionybe, tačiau pagoniškoji jos buvo paveikta labiau. Iš esmės, gnostiškosios mokyklos skyrėsi tik detalėmis, kurios, iš esmės, buvo rytietiškos.

2 a. krikščionybė atėjo kaip gaivi banga, bet jai reikėjo filosofinio pagrindimo. Basilidas, Valentinas, vėliau Markionas, o po to Tatianas ir Bardaisanas... Jie buvo garsūs, bet nesuprantami "paprastiems žmonėms". Juose buvo heleniška dvasia ir graikų kalba, o koks turinys? Bažnyčios tėvų nuomonė buvo skirtinga. Dauguma laikė, kad jie idėjas perėmė iš Platono, Aristotelio ir kitų, bet "pasiskolino" iš Mozės ir pranašų. Kiti nurodė zoroastrizmą. Toks pasiskirstymas yra ir šiais laikais.

Basilidas adaptavo budistinę filosofiją, bet atmetė religiją, kuri jam nieko nereiškė.

[Emanacijos teorija yra priešinga budizmui].

Basilido sistema yra sukurta ant nuodėmės, kančios ir atgimimo prigimties koncepcijų.

Kančios visuotinumas yra neabejotinas dalykas: "Skausmas ir Baimė taip pranikę žmones kaip rūdys geležį" [Strom. 4, 12.90]. Buda sakė tą patį: Gimimas - kančia, gyventi su nemylimu - kančia, būti atskirtam nuo mylimo - kančia, negauti trokštamo - kančia. Trumpai, individualumo sąlygos ir jų priežastis, prisirišimas prie materialios formos, jutimų, abstrakčių idėjų proto veiklos sukelia kančias" [iš Budos pirmojo pamokymo].

Tačiau Basilido pesimizmas išskirtinai krikščioniško pobūdžio. Jei kančia persmelkia visus veiksmus, ji yra prielaida nuodėmei: "Kankiniai kenčia dėl savųjų nuodėmių" (paradoksas, sukrėtęs Bažnyčią). Kankiniai gali kęsti net neįsisąmoninę savųjų nuodėmių. Bet kodėl kenčia ir vaikai?

23-je "Exegetica" knygoje: "Visi, kurie pasiduoda prieš tai minėtam yra neabejotinai nusidėję, nors to ir nežino; jie yra vedami prie to gėrio jo gerumo dėka, nukreipiančio [juos]; iš tikro jie kaltinami kitais nusidėjimais (nei padarė) ir jie kenčia ne nusidėjimo dėl išpažintų ydų - jie kenčia ne kaip žudikai, o kaip krikščionys. Toks yra paguodžiantis faktas, kad atrodo, kad jie visai nekenčia. Ir net patvirtinimas, kad kenčiantysis yra visiškai nekaltas (kas retai būna), jis tebekentės dėl blogio, kaip kenčia vaikas be nuodėmės".

Kaip vaikas, negalėjęs nusikalsti, "gauna kančios dovaną", taip tobulas žmogus be nuodėmės kenčia, nes turi nuodėmingą prigimtį. Klemensas sako, kad basilidas tai taikė net pačiam Viešpačiui: "Negaliu laikytis kitos nuostatos, nei ta, kad dieviškoji sandara yra bloga". [Strom. 4, 12.84]

Lemiamas transmigracijos dėsnis valdantis visus dalykus danguje ir žemėje. Kiekvienas veiksmas duoda vaisių. Kiekvieno gyvenimo vaisių sankaupa pereina būsimam atgimimui. "Sielos nusidėjo ankstesniame gyvenime ir patiria bausmę dabar, - apsivalydamos per bausmę". Origenas nurodo, kad Rom 7,9 Basilidas naudojo lkaip nuorodą į transmigracijos koncepciją ir skundėsi komentare Mt 3, kad Basilidas moko, kad "transmigracija bus bausmė tik po mirties". Basilidiečiai žodžius "trečia ir ketvirta jų karta keiks mane" laikė reinkarnacijos pagrindimu.

Siela nėra vienalytė ir susideda iš daugelio esybių. Kai kurios jų turi gyvūnų ar augalų prigimtis. Atgimimas augalu yra grynai indiška koncepcija, Vakaruose ją tepamini tik Ovidijus. Bet panašių idėjų yra tarp laukinių Rytų jūrų genčių [jie tai galėjo perimti iš indų].

Žmogus yra įkalintas atgimimų sekoje, bet gyvenimo metu turi laisvą valią.

Dieviška Apvaizda buvo svarbi stoikams ir retorikams, bet visada buvo taikoma Visatai, o ne individui. Basilidui Apvaizda įprasta prasme yra neįmanoma, - ji jam pažeista pasaulio sandara iš "ne Dievo".


Paaiškinimai

Ašoka (299-232 m. pr.m.e., vardas reiškia "nedarantis skriaudų") sakė, kad visi žmonės yra tarsi jo nuosavi vaikai. Tą daryti liepė ir savo pavaldiniams. Ahimsa (neprievarta) buvo pagrindinė jo Maurjų valstybės politika. Karas gali būti tik religijos vardan. Skaitykite daugiau apie senąją Indijos istoriją

Nestoras ir nestoriečiai

Nestoriečiai buvo Nestoro, išsilavinusio Antiochijos vienuolio ir Konstantinopolio vyskupo (428-431), pasekėjai. Nestoras nutolo nuo ortodoksų, atmesdamas theotokos (Dievo motina) sąvoką naudotą Marijai, Jėzaus motinai įvardinti. Iš esmės Nestoro mokymas buvo Antiochijos mokyklos, kuriai priklausė ir Jonas Auksaburnis, atmaina. Šios mokyklos doktriną išvystė Diodoras iš Tarso ir Teodoras iš Mopsuestijos (4 a.).

Anot Nestoro, viename dievažmogyje nuo pat pradėjimo buvo dvi tarpusavyje nesusiliejusios prigimtys – žmogiškoji ir dieviškoji. Oponentai pabrėžė tų dviejų prigimčių vienybę.
Valia laikyta asmens, o ne prigimties, taigi ir ipostazės, savybe – tad dievažmogyje ji teuvo viena, tik sudėtinga, dvilypė. Buvo skiriami Kristaus veiklos – vienos priskiriamos žmogiškajai pusei (gimimas Marijos įsčiose, kančios, mirtis ant kryžiaus), kitos – dieviškajai (stebuklai). Iš čia ir įtarimai dėl „Marijos, Dievo motinos“ titulo. Nekalta mergelė tebuvo "Kristaus motina".

Prieš Nestorą, kaip anksčiau prieš Joną Auksaburnį, ypač pasisakė Aleksandrijos vyskupas Kirilas (tas, kuris užsiundė minią prieš matematikę ir filosofę Hipatiją). Tais laikais terminai „prigimtis“, „hipostazė“ ir „asmuo“ buvo persipynę, - „dvi prigimtys“ buvo suprantamos tarsi Kristaus pasidalijimas į du asmenis. Kirilas atmetė hipostazių pasidalijimą Kristuje, laikėsi vienos hipostazės nuostatos, ir todėl pasisakė už „Dievo motinos“ sąvokos svarbą – kad Dievas gimė Mergelei kaip žmogus, o ne susiliejo su žmogumi po šio gimimo. Kirilas savo poziciją išdėstė „12-je anafematizmų“, kuriuos nusiuntė Nestorui ir kuriems pritarė Efeso susirinkimas (431 m.).

Persekiojami Nestoro pasekėjai pasitraukė iš Romos imperijos. Dauguma jų persikėlė į Persiją ir Seleucia-Ktesiphon'o sinode (486 m.) buvo paskelbta, kad nestoriečių mokymas yra oficialus persų bažnyčios tikėjimas. Taip įkurta nepriklausomybė nuo Vakarų.

Prieš nestorizmą nukreiptas ir Antrasis Efeso susirinkimas (449), sukviestas Dioskoro iš Aleksandrijos iniciatyva, vėliau pavadintas „plėšikų susirinkimu“. Galutinai Nestoro Nekaltos mergelės nepripažinimo erezija pasmerkta Chaldikono susirinkime (451 m.), sukviestame dėl sumaišties, kurią sukėlė Konstantinopolio archimandrito Eutichijos aiškinimas, kad dieviškoji prigimtis Kristuje įsiurbė žmogiškąją prigimtį. Buvo pasmerkti abu prieštaraujantys vienas kitam aiškinimai – Eutichijos ir Nestoro – ir pateiktas stačiatikių pripažintas mokymas apie dvi prigimtis viename Jėzaus Kristaus asmenyje. Po šio susirinkimo suartėta su stačiatikybe dėl pasipriešinimo monofizitams (būtent jų, kitaip miafizitų, plačiai pavartotas terminas „nestoriečiai“). Dalis tikinčiųjų ir dvasininkų pripažino Chaldikono tikėjimo simbolį (Sachdoną).

Nestoriečių mokymas ypač sparčiai plito 7-10 a. kai buvo organizuotos misijos į Kiniją ir Indiją. Tai aiškiai įrodo 1623 ar 1625-ais iškasta Sian-fu molinė lentelė bei 781 m. Kinijoje pastatytas paminklas. Pasiekė net Japoniją. Centru tapo Ktesifonas (Irake), o vyskupijos buvo įsikūrę Irane, Afganistane, Turkmėnijoje, Uzbekistane, Kirgizijoje. Jų įtaką įrodo tai, kad Irane iki šiol naudojami ne arabiški, o nestoriečių savaitės dienų pavadinimai. Tad tais laikais tai buvo labiausiai paplitusi krikščionybės forma. 628 m. patriarchas Išo-ab II d‘Guedalas gavo pranašo Mahometo apsaugos raštą.

Tačiau Viduramžiai nestorizmas ėmė slopti. Jau 845 m. Kinijoje jis uždraudžiamas. Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose rytuose įsivyravo islamas. Tačiau didelę įtaką dar išlaikė Mongolijoje. Bet jau 14 a. Viduryje Tamerlanas išpjovė nestoriečius už atsisakymą priimti islamą. 1552 m. dalis nestoriečių pasirašė uniją su katalikais – taip gimė Chaldėjų bažnyčia. Polovcai asimiliavosi su rusais, bulgarais, gruzinais, armėnais ir t.t.

Vienintele šiais laikais ją pripažįstančia yra Asirijos Rytų bažnyčia (jos pasekėjai daugiausia Irane, Irake, Sirijoje, Indijoje), kuri Nestorą laiko šventuoju, tačiau ir ji turi nukrypimų nuo originaliosios nestorizmo doktrinos, ir nenaudoja theotokos sąvokos. Todėl patys nestoriečiai nesutiko būti vadinami nestoriečiais (ir net krikščionimis), ir Rytuose tasai įvardijimas nebuvo naudojamas. Jie vadinosi nazoriečiais (nuo Jėzaus iš Nazareto) ir nasrais.
Atskiros doktrinos dalys buvo oficialiai atmestos patriarcho Mar Dinkha IV, jam užėmus sostą 1976 m. Jis persikėlė į JAV ir paskelbė, kad patriarcho titulo liausis būti paveldimas. 1994 m. jis su popiežiumi Jonu Pauliumu II pasirašė deklaraciją, pagal kurią katalikai ir asiriečiai bus „susijungę bendrai garbindami Dievo Sūnų“.

Nestoras (gr. Nestorios, po 381 - apie 451) – krikščionybės veikėjas, Antiochijos mokyklos atstovas, Konstantinopolio vyskupas (428-431), laikomas vienos iš trijų rytų-sirų liturgijų autorių. Nestoriečių šakos, pasmerktos kaip erezija, pradininkas, Asirijos Rytų bažnyčios šventasis.

Kilęs iš Sirijos Kesarėjos Germanikijos miesto prie Eufrato. Anot sirų padavimų, jo tėvai atsikėlė iš Persijos būdami pagonimis. Buvo padorios išvaizdos, nedidelio ūgio, didelėmis išraiškingomis akimis ir šviesiai rusvais plaukais. Būdu buvo garbėtroška ir kartais karštakošis (anot Sokrato Scholastiko).

Mokėsi Germanikijoje ir net kurį laiką Atėnuose. Antiochijoje klausė Teodoro iš Mopsuestijos paskaitų.

Konstantinopolyje save laikė erezijų naikintoju ir manė, kad turi užsiimti smarkiu pravalymu. Kalboje, pasakytoje po paskyrimo, kreipdamasis į imperatorių Teodosijų II, sakė: „Duok man nuo eretikų išvalytą žemę, ir aš tau duosiu dangų“ bei „Valdove, kartu su manimi sutraiškyk eretikus, ir aš su tavim sutraiškysiu persus“. Jau po 5 d. jis sostinėje uždarė arijiečių bažnyčią. Arijiečiai ją padegė ir sukėlė gaisrą visame kvartale, - nuo tada Nestorą pravardžiavo „padegėju“.
Pamoksluose pasisakė prieš teatrą, dainas, šokius, sporto varžybas. Jo naivumas ir nesupratimas atsispindėjo visoje organizacinėje veikloje (už tai nesėkmę patyrė ir jo pirmtakas Jonas Auksaburnis, tačiau Nestoras jį tiesiog mėgdžiojo).

Jau Grigalius Niazianzietis aiškino „Dievo motinos“ vartoseną. Neprieštaravo nei Roma, nei Aleksandrija, tik Antiochija stoo piestu – Marija negalėjo pagimdyti Dievo. Su Nestoru į sostinę atvyko naujų dvasininkų, tarp kurių presbitorius Anastazijus pasisakė prieš „Dievo motiną“. Tai sukėlė nesupratimą. Nes marija laikyta Bozantijos sostinės globėja. O Proklas ir Filypas dar labiau sujaukė reikalus, nes prieš Nestorą nukreipė Teodosijaus II seserį Pulcheriją. Sukrunta vienuoliai, atsiunčia delegaciją. Tačiau Nestoras jų net neišklauso, o atiduoda teismui, pasodina į kalėjimą ir nuplaka. Taip kuriasi naujus priešus.

Katholikos

Katholikos (gr. visuotinė) buvo ekleziastinis Nestoro ir Armėnijos patriarchų pavadinimas.

Pirmųjų 5 a. beveik visi Seleucia-Ctesiphon'o vyskupai Mesopotamijoje(pagal "Synodicon Orientale") turėjo catholicos titulą.
Pradžioje nestoriečių katalikai buvo pavaldūs Antiochijos patriarchatui ir terminas "catholicos" nebuvo "patriarcho" sinonimas. Vykstant politiniam Rytų ir vakarų atsiskyrimui ir teologiniams ginčams, 5 a. buvo keli bandymai įgyti religinę nepriklausomybę. 424 m. Dadjesus pravestame sinode Seleucia katalimams uždrausta kreiptis į Antiochijos patriarchą. Galutinis skilimas įvyko prie nestoriečio Mar Babai, kai jo vadovaujame sinode (497 ar 499 m.) jis padidino nepriklausomybę nuo Antiochijos ir Seleucia tapo nestoriečių centru. Nestoro "catholicoi" sąrašą pateikė Bar Hebraeus (Chronicon ed. Abbeloos, and Lamy, III passim). 16 a. viduryje keletas vyskupų prieš "Catholicos" valią išrinko Sullaka ir pasiuntė jį pašventinimui į Romą. Nuo tada Katalikų patriarcho rezidencija yra Mosul'e. .

Armėnų katalikai

Armėnijoje vyriausias šalies vyskupas irgi turėjo titulą catholicos - jis prižiūrėjo Caesarea apygardą. Tokius pat titulus turėjo ir Albanijos bei Gruzijos vyriausi vyskupai, nors ir buvo priklausomi nuo Armėnijos. Karalius Pap patvirtino Caesarea nepriklausomybę. 5 a. Armėnija priėmė monophysitism ir 491-ais anathemmatise Chalcedon susirinkimą.

Daugelis catholicos, vienok, ypač po Kryžiaus žygių, perėmė stačiatikių ikėjimą. Armėnijos catholicos šaka, pradžioje Achticant, vystėsi keliomis kryptimis ir dabar jos yra bent 5 atmainos. Viena jų kilusi iš senųjų catholicos yra Sis'e ir apima Turkijos provincijas.

Nuo 1113 m. armėnų catholicos yra Aghtamare, kurio įtaka apima to paties pavadinimo salą ir Vano ežero apylinkes. Dar kitų armėnų katalikų yra Jeruzalėje, bet jie labai sunykę.

1441 m. įvyko dar vienas skilimas ir Didžiojoje Armėnijoje Etchmiadzin'e išrinktas catholicos šiandien vadinamas "Visų armėnų aukščiausias patriarchas ir catholicos". Jam, iš esmės, pavaldūs visi armėnų katalikai.

Nuo 1740 m. dar vienas catholicos Konstantinopolyje vadinamas Kilikijos patriarchu. Pagal Porte jam pavaldūs Turkijos armėnai katalikai.

4 a. Albanija ir Gruzija buvo armenų katalikų atverstos į krikščionybę ir kiekvienoje jų aukščiausias vyskupas turėjo catholicos titulą, nors nė vienas jų nebuvo autocephalous. Jie palaikė Armėniją atmetant Chalcedon susirinkimo nutarimus.

6 a. pabaigoje Gruzijos catholicos paskelbė nepriklausomybę nuo Armėnijos ir grįžo prie stačiatikybės. 1783 m. Gruzija perėjo į Rusijos šv. sinodo pavaldumą.

Abatas Hjukas - misionierius Rytuose

Evaristas Regis Hjukas (Regis Evariste Huc, 1813-1860) – prancūzų sinologas, tibetologas, mongolistas, 19 a. vidurio keliautojas, lazaritų ordino misionierius. Išgarsėjęs kelionių po Kiniją, Mongoliją ir Tibetą aprašymais (kartu su pakeleiviu Ž. Gabė), o taip pat vertimais iš kinų kalbos.

24 m. amžiaus Evaristas įstojo į lazaristų (vincenciečių) ordiną ir 1839 m. buvo išsiųstas į Makao, kur apie 18 mėn. mokėsi kinų kalbos, o tada pietų Kinijos provincijose skelbė krikščionių tikėjimą. Tada pro Pekiną nuvyko už Didžiosios sienos, į Cheišui provinciją, 480 km į šiaurę nuo Pekino. Jis išmoko vietos „totorių“ kalbą, į kurią išvertė kelis religinius tekstus. 1844 m. Mongolijos vikarijaus iniciatyva pasiųstas į Tibetą. Užsimaskavę budistų lamomis, jie 1845 m. nusprendė sustoti Gumbuno vienuolyne, kur 3 mėn. mokėsi tibetiečių kalbos. Tada su karavanu nuvyko į Lhasą, kur įrengė nedidelę koplyčią. Įsiterpęs kinų ambanas Cišanas išsiuntė misionierius į Čuančžou.

Vėliau aktyviai dalyvavo Prancūzijos politikoje, skatino Napoleoną III ryžtingiems veiksmams – ir 1858 m. tasai surengė jūrų ekspediciją, kad nubaustų vietnamiečius už misionierių skriaudimą. Tai buvo prancūzų įsiveržimo į Vietnamą 1861-ais paskatinimas.

Taip pat skaitykite apie lietuvių misionierius Kinijoje:
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Mykolas Smoguleckis Kinijoje
Kelionės į pasaulio kraštą: M. Boymas

Advaita Vedanta
Gnostikai ir ofitai
Budha ir budizmas
Basilidas ir basilidiečiai
Senieji sankskrito raštai
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
Pagrindinė sofijalogijos problema
Budizmas ir nemirtingumas
Kristus Solovjovo mąstyme
Eusebijus iš Cezarėjos
Patristinė filosofija: Klemensas
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Filosofijos puslapis
Religijos sritis