Arianas. Stoicizmo pagrindai. Vartiklis

Tai Epikteto filosofinių kūrinių ištraukų kompiliacija, kurią, anot istorikas Simplicijaus, padarė Epikteto mokinys Arianas. Daugiau apie autorių >>>>>

Epiktetas (50 – 135 m.) – graikakalbis romėnų filosofas, stoikų atstovas. Gimė vergu Frygijoje (dabart. Turkijos teritorijoje). Tapęs laisvuoju, apie 89 m. atvyko į Nikopolį, kur įsteigė savo mokyklą. Jo mintis sukonspektavo jo mokinys Flavijus Arianas.

I
Visa pasaulyje – arba mūsų valdžioje, arba ne. Mums pavaldžios mūsų nuomonės, aistros, meilė ir neapykanta. Trumpiau, visa, kas priklauso nuo mūsų. Tačiau ne mūsų valioje mūsų fizinė būsena, turto cenzas, mūsų reputacija, aukščiausios pareigos, visiškai nuo mūsų nepriklausančios.

II
Visa, kas yra mūsų nuožiūroje, nepriklauso nuo gamtos, niekam nepavaldu, laisva. Nepriklausoma nuo mūsų – niekinga, žema, nepastovu, netikra.

III
Neužmiršk: jei imsi žemame matyti pamaloninantį dvasią, svetimame – savą, susidursi sunkumais, liūdėsi, nerimausi, burnosi ant dievų ir žmonių. Tačiau jei savu laikysi tik savą, svetimą – kai yra iš tikro – svetimu, tai niekas nevaržys tavo troškimų, niekur nesusidursi su prieštaravimais, nieko nebarsi ir nepriekaištausi, viską darysi noriai. Niekas nenuskriaus tavęs, nesusikursi sau priešų, žodžiu, nepatirsi nė mažiausios žalos.

IV
Norint pakilti iki laimės aukštumų, negalima būti nerūpestingu savo užduočiai. Tau teks visiems laikams atsisveikinti su vienu, laikinai užmiršti kitą. Tačiau jei vis tik panorėsi valdžios ir turtų, siekdamas pirmojo, tu, galbūt, nepasieksi antrojo. Bet kuriuo atveju, tu nesuprasi tikrosios laisvės ir laimės.

V
Kiekvieną lakią fantaziją stenkis nutolinti nuo savęs žodžiais: tu – apgaulinga fantazija. Tada ją kritikuok, panaudodamas tau suteiktas taisykles, o ypač pirmąją – ar nuo mūsų priklauso jos įgyvendinimas ar ne. Jei ji priklauso sąvokų, kurių negalime įgyvendinti, klasei – tark: tai manęs neliečia.

VI
Atmink, meilė siūlu mums užvaldyti meilės objektą, neapykanta – žada nutolinti mus nuo neapykantos objekto. Negavęs trokštamo užsitarnauja pasigailėjimą, tačiau patyręs tai, ko vengė, - nelaimingas. Taigi, jei vengsi tik to, ko įgyvendinimas priklauso nuo tavęs, tačiau nesugerinama su garbės sąvoka, - nepatirsi to, nuo ko bėgi. Tačiau jei norėsi apsisaugoti nuo ligos, skurdo ar mirties – neišvengsi nelaimės.

VII
Taigi, nelaikyk neapykantos viskam, ko nepajėgiam atlikti, ir perkelk ją į tai, kas mums pavaldu, tačiau nesuderinama su garbės sąvoka. Laikinai visiškai atsisakyk savo troškimų: tavo siekis ko nors, kas ne mūsų valioje, pasiekti būtinai baigsis nesėkme. Apie tai, kas mūsų valioje, ko siekis būtų pagyrimu, tu dar neturi supratimo. Elkis vien pagal savo potraukius ar neapykantą, tačiau be jausmo gilumo, vertindamas ir susivaldydamas.

VIII
Apie viską, kas džiugina tavo žvilgsnį, būtina kasdieniam naudojimui ar brangu tau, nepamiršk susiformuoti protingo kriterijaus, pradėdamas paprasčiausiu. Mėgsti puodynę, sakyk: mėgstu puodynę. Sudaužysi ją – jos nepasigailėsi. Bučiuodamas savo vaiką ar žmoną, tark: bučiuoju žmogų. Jie mirs – ramiai sutiksi jų mirtį.

IX
Ryždamasis atlikti reikalą, apibūdink aplinką, kuriame jis vyksta. Eidamas į pirtį, įsivaizduok, kas vyksta pirtyje – čia taškosi vandeniu, stumdosi, keikiasi, vagia. Reikalą pamatysi ramesnį, jei iškart pasakysi sau: ketinu nusiprausti ir tuo pačiu neketinu varžyti savo gamtos suteiktos laisvos valios. Šios taisyklės laikykis bet kur. Tad, jei kas sutrukdys tau nusiprausti, tark: norėjau ne tik nusiprausti, tačiau ir nevaržyti savo gamtos suteiktos laisvos valios, tačiau jei supyksiu ant to, kas įvyko – būsiu sau neištikimas.

X
Ne daiktai klaidina žmones, o nuomonės apie daiktus. Mirtyje, pavyzdžiui, nėra nieko baisaus, - kaip galvojo ir Sokratas, - baisi nuomonė, pateikianti mirtį baisia. Taigi, kai susiduriate su sunkumais, patiriate nerimą ir nusiminimą, - tame kaltinkite ne kitus, o save pačius. Tiksliau, savo nuomones. Kitus dėl savo nelaimių kaltina kvailys, save patį – žmogus, mintyse padaręs žingsnį pirmyn. Nei kitus, nei save – filosofas.

XI
Nesididžiuokite svetimu pranašumu. Jei žirgas girtųsi: „Aš gražus“, būtų pakenčiama. Bet jei išdidžiai sakai „Turiu puikų žirgą“, žinok, giriesi gražiu žirgu. Kas gi yra tavo nuosavybė? Protas. Kai tik imsi protingai valdyti savo mintis – tavo išdidumas bus pagrįstas: tada imsi didžiuotis savo turtu.

XII
Kaip plaukiojimo metu, kai laivas išmeta inkarą, ir tu, išlipdamas iš jo, kad apsirūpintum vandeniu, praeidamas pakeli kriauklę ar jūrų L – tau verta pagalvoti apie laivą ir nuolat įsiklausyti, ar tavęs nešaukia škiperis, ir jei jis pašauks, - mesti visą savo naštą. Arba tave suriš ir tarsi avį įmes į triumą. Taip ir gyvenime, jei L ar kriauklę pakeičia žmona ar vaikas, - neliesk jų. Tačiau jei tave pašauks škiperis, mesk viską ir nesidairydamas bėk prie laivo. Jei tu senas, - nenueik toli nuo laivo. Nes, jei tave pašauks, - nepakaks jėgų¹⁾.

XIII
Nereikalauk, kad reikalai darytųsi tava valia. Norėk, kad reikalai vyktų savo eiga, - ir nugyvensi laimingai.

XIV
Liga apraizgo kūną, tačiau ne valią, jei tik ji pati to nenori. Šlubumas trukdo kojai, tačiau ne valiai. Visada laikykitės šios taisyklės, - tu įsitikinsi, kad apraizgyti galima svetimą valią, o ne tavo.

XV
Kad ir ką pamatytų tavo akys, neužmiršk savęs paklausti, kuo gali išsigelbėti nuo pagundos. Pamatysi gražuolį ar gražuolę – prieš juos iškelk susilaikymą; tau duos sunkią užduotį – apsiginkluok kantrybe; tave bara – neatsakyk. Tu taip priprasi valdyti aistras.

XVI
Dėl nieko niekada nesakyk: „Aš to netekau“, o tik „Aš gražinau“. Mirs tau vaikas – jį sugražinai, mirs žmona – sugražinai ją. Atėmė tavo žemę – reiškia, ją gražinai. Tačiau kas ją atėmė – niekšas... Koks tavo reikalas, per ką savininkas pareikalavo ją atgauti? Tačiau, kol ji tavo rankose, ją laikyk kaip svetimą, kaip keleiviai – viešbutį.

XVII

Iškėlęs tikslą tobulėti morališkai, išmesk iš galvos panašius argumentus: „Jei atsisakysiu savo interesų, liksiu be duonos kąsnio; jei nebausiu vergo – jis taps niekšu. Geriau mirti iš bado, nežinant liūdesio ir baimės, nei gyventi neturint ramybės turtuose“. Geriau būti vergu niekšu, nei tau – nelaimingu.

XVIII
Taigi, pradėk nuo mažo: išliejo tavo aliejų, pavogė vyną – paskaičiuok, kiek įvertini savo savitvardą, kiek – ramybę. Nieko neduoda veltui. Kai šauki vergą, pagalvok, kad jis, galbūt, tavęs negirdi, o jei ir girdi, tai nenori vyktyti tavo nurodinėjimų. Tačiau nenusileisk jam daug, nes jis ims reguliuoti tavo ramybę.

XIX
Nori mintyse padaryti žingsnį į priekį – susitaikyk dėl santykio su materialiniu gerbūviu su kvailio ir bepročio vardu. Apsimesk nieko nežinančiu. Atkreips į tave dėmesį – nepasitikėk savimi. Žinok, sunku ir nepiktnaudžiauti savo valia, ir neteikti reikšmės materialioms naudoms. Besąlygiškai reikia atsižvelgti į pirmą, tolintis – nuo antrojo.

XX
Kvailas tu, jei nori, kad tavo vaikai, žmona ir draugai niekad nemirtų – tu nori, kad tau paklustų tai, kas nuo tavęs nepriklauso, kad svetima būtų tavo. Nesi protingas taipogi, jei reikalauji, kad tavo vergas nenusikalstų tau: tu nori, kad niekšas nebūtų niekšu, o būtų kuo nors kitu. Tačiau jei nori to, kas įmanoma, - tavo noras neliks bevaisiu. Siek įvykdomo.

XXI
Via prie kojų tam, kurio valioje paimti tai, kas jam patinka, arba atsisakyti to, kam jis abejingas. Štai kodėl siekiantis nepriklausomybės neprivalo nei pavydėti dėl jokio svetimo, nei jo gvieštis. Arba jam teks varžyti savo valią.

XXII
Atmink, gyvenime elkis kaip per pietus: pateikė tau patiekalą, - ištiesk ranką ir mandagiai paimk gabalėlį. Apeina tave, - sėdėk vietoje. Neatėjo tavo eilė, - anksčiau laiko nerodyk savo apetito, lauk, kada vėl prieis prie tavęs. Taip mąstyk ir dėl savo vaikų, žmonos, aukštų pareigų; ir ateis laikas, kai dievai suteiks tau garbę dalintis jų stalu. Jei nepaimsi, su panieka nusigręši net nuo to, ką tau pasiūlė, - ne tik sėdėsi dievų puotoje, bet ir karaliausi kartu su jais. Už tokius poelgius Diogenas, Heraklitas²⁾ ir į juos panašūs užtarnautai juos pažinojusių vadinti nepaprastais žmonėmis

XXIII
Kai pamatysi ką nors liejant karčias ašaras dėl sūnaus išvykimo ar turto netekimo, - stenkis nepasiduoti tave apėmusiam jausmui, kad jis tikrai nelaimingas dėl nesėkmės materialiu atžvilgiu. Ne, tu nedelsiant tark sau: „Ne tai, kas jam nutiko, yra jo liūdesio priežastis, - kiti dėl to nepameta galvos, - o jo nuomonėje apie tai“. Tačiau nedelsiant kreipkis į jį su užuojautos žodžiu, gal net paverk su juo, tačiau venk pravirkti širdies gilumoje.

XXIV
Neužmiršk, tu – aktorius ir pjesėje vaidini autoriaus paskirtą vaidmenį. Trumpa pjesė – trumpas ir vaidmuo; ilga – ilgas ir jis. Skirs tau vargšo rolę, - stenkis tiksliau perteikti jo tipažą, kaip ir luošio, aukščiausio valdžios pareigūno ar paprasto žmogaus tipažą. Nuolankiai vaidink savo roles – tai tavo pareiga; jas skirti – kito.

XXV
Kranktels varna blogam, - nepasiduok pirmam įspūdžiui, tačiau iškart šaltakraujiškai apmąstyk reikalą ir tark: „Nelaimė gresia ne man, o mano kūnui, mano turtui, mano reputacijai, vaikams ar žmonai. Man, jei panorėsiu, visi prietarai bus laimingi. Nuo manęs priklauso bet kurios jos pakeitimas savo naudai“.

XXVI
Nenugalimi liksi, nei nestosi į kovą, kurios laiminga pabaiga ne tavo valdžioje.

Nepavydėk neapdairiai sutiktam valdininkui, įtakingam asmeniui, kuris gerbiamas. Kadangi tikroji laimė ne mūsų valioje, - mumyse neras vietos nei pavydas, nei pavyduliavimas. Pats panorsi tapti karvedžiu, o ne senatoriumi, ne konsulu, o laisvu žmogumi. Tačiau į laisvę tik vienas kelias – niekinti tai, kas ne mūsų valdžioje.

XXVII
Atmink, įžeidžia ne tas, kuris bara ar muša kitus, o nuomonė apie jį, kaip skriaudžiantį. Vadinasi, jei kas supykdys tave, būk įsitikinęs, kad iš kantrybės tave išvedė tavo nuomonė. Nepasiduok, visų pirma, pirmajam įspūdžiui. Jei jau sutaupysi laiko, - tai per laisvalaikį lengviau išmoksi save valdyti.

XXVIII
Kasdien lauk mirties, tremties, viso, kas „baisiausia“. Ypač mirties, ir tyros bus tavo mintys, ir prie nieko perdaug neprisiriši.

XXIX
Ketini pasišvęsti filosofijos studijoms, - nedelsiant pasirenk savo atžvilgiu išgirsti tūkstančius pašaipų ir replikų, panašių į tai: „Mums iš dangaus nukrito filosofas!“ arba „Ko į mus atkišai savo antakius?“ Tačiau nerauk kaktos, o karštai imkis nagrinėti tai, kame matai aukščiausią gėrį, tarsi pats Dievas tau davė tą pašaukimą. Neužmiršk, jei neišduosi savęs, - ankstesnės pajuokos virs pagarba; prisibijosi jų - išjuoks dvigubai.

XXX
Jei tu, anksti ar vėlai, užsiimsi savo išvaizda iš noro patikti kitam, - žinok, tu pralaimėjai iš savo dvasinės pusės. Tenkinkis vienu – tu filosofas. Jei ketini tuo pasipuikuoti kitiems – pripažink jų nuomonę apie save. Tai tu gali.

XXX
Nepaniurk, jei tau į galvą ateis tokios mintys: „Pragyvensiu gyvenimą be pagarbos, niekam nežinomas“. Jei pagarbos nebuvimas – blogis, - kitas negali nei tau pakenkti, nei sugėdinti. Ar nuo tavęs priklauso aukštų pareigų pasiekimas ar pakvietimas pietums? Ne. Tai kur čia „pagarbos nebuvimas“? Ir ar gali nieko nereikšti žmogus, galintis parodyti save ir susilaukti didžiausios pagarbos savo sprendimais vien tų sąvokų, kurias pajėgia realizuoti, srityje?

Tačiau tavo draugai liks be pagalbos... Ką supranti esant „be pagalbos“? Tu jiems neduodi kelių grašių, neparūpini Romos piliečių vardo? Kas gi tau pasakė, kad visa tai mūsų valioje, o ne priklauso nuo kitų? Ir be to, kas gali duoti, pats nieko neturėdamas? Gauk, sako, ir pasidalink su mumis.

Jei man parodysite būdą pasipelnyti, išsaugodami gėdą, garbę ir kilnų išdidumą, - susikrausiu turtus. Tačiau jei norite netekti tikrų, man priklausančių gėrybių vardan jūsų menamų, - pagalvokite, kokie jūs neteisingi ir kvaili. Kas brangiau jums – pinigai ar ištikimas ir kuklus draugas? Tad greičiau padėkite man išsaugomi mano gėrybes ir neverskite manęs ir neverskite daryti tai, kas skatina jų netektį.

Tačiau, sakysite, aš tėvynei neduodu regimos naudos...Vėl tavęs paklausiu: kaip suprasti išsireiškimą „nauda“? Tu nepastatysi jai portikų ir pirčių? Ką gi! Ginklų meistras neteikia jai batų, batsiuvys – ginklų. Pakanka kiekvienam atlikti savo pareigą. Tačiau jei auklėji svetimą žmogų doru ir kukliu piliečiu, - ar atneši naudą tėvynei? Taip. Vadinasi, naudingu gali būti ir tu.

Kokią gi vietą, paklausi, man užimti valstybėje? Bet kurią, kuri nepavojinga tavo garbei ar sąžinei. Bet jei tu, norėdamas jai tarnauti, jų neteksi, - ką ji ištrauks iš tavo akiplėšiškumo ir pareigos užmiršimo?

XXXII
Tau, lyginant su kitais, skyrė mažai dėmesio per pietus ar rytinio apsilankymo metu, nepaprašė patarimo? Jei tai laimė – džiaukis svetima laime, nelaimė – neliūdėk, jei ji tave aplenkė. Atmink, kad nevienodas siekis nepriklausomo nuo mūsų gali duoti ir nevienodus rezultatus.

Ar įmanoma pasiekti vieną ir tą patį žmogų, neminantį šviesiųjų ponų slenksčių, ir tą, kuris žino, kaip atveriamos svetimos durys? Kas neina paskui juos ir nesivelka paskui jų uodegas; kas nepataikauja jiems ir nepila pagyrų? Tu, taigi, būsi neteisus ir pernelyg reiklus, jei, nemokėdamas prekės vertės, ketini ją paimti už dyka...

Kiek kainuoja, pavyzdžiui, salotų pundelis? Tarkim, obolą³⁾. Taigi, kas duos obolą ž gaus salotų. Tu nemokėjai – tu negavai. Tačiau nelaikyk save vargingesniu lyginant su pirkusiu: jis turi salotų; tu – neišleistą obolą.

Taip samprotauk ir čia. Tavęs nepakvietė pietų? Vadinasi, tu nesumokėjai šeimininkui pietų vertės. Pietus gi jis parduoda pasigyrimo kaina, nugaros išsilenkimo kaina. Jei kaina palanki tau – atiduok pinigus, tačiau jei nori išlaikyti viena ir iš rankų nepaleisti kita, - tu pernelyg godus ir kvailas.

Vadinasi, už nepakvietimą pietų tu niekuo nepamalonintas? Ne, tau neteko girti prieš tavo norą ir nereikėjo atlaikyti dvariškių piktus žvilgsnių.

XXXIII
Nuomonių panašume matosi gamtos dėsnis. Jeigu, pavyzdžiui, svetimas vergas sudaužys puoduką, - bet kuris nedelsiant pasakys: „Tai ne retenybė“. Tačiau neužmiršk: kai sudaužys ir tavo, - būk tokiu, kokiu buvai, kai sudaužė svetimą nuosavybę. Tą pačią samprotavimų eigą naudok ir svarbesniam. Mirė svetimo vaikas arba žmona, - bet kuris sako: „Jie buvo geri žmonės“. O mirs kas nors iš artimųjų, iškart sušuks: „Dieve mano, koks aš nelaimingas!“. Nors jam reikėtų prisiminti, kokį įspūdį jam padarė panašus nutikimas kitiems.

XXXIV
Kaip tikslą kelia ne tam, kad nepataikytum į jį, taip ir blogis pasaulyje ne tam, kad mes nenusidėtume⁴⁾.

XXXV
Jeigu tavo kūną parduotų pirmam sutiktam, tu, matyt, pyktum. Nejaugi gėdos spalva nepasirodo tavo veide, jei pirmam sutiktam parduodi savo sielą, kad ji jaudintųsi ir liūdėtų, kai tave įžeidinės?

XXXVI
Bet kuriame reikale pagalvok apie jo pradžią ir rezultatus, o tik tada imkis jo. Arba karštai jo ėmęsis, tačiau galvoje nepasvėręs jo pasekmių, susidūręs su neįveikiamais sunkumais gėdingai jį meti.

Sieki pergalės Olimpinėse žaidynėse? O, aš sutinku su tavimi. – tai žygdarbis. Tačiau pagalvok apie pradžią ir rezultatus. Ir apie reikalą. Tau reikia laikytis taisyklių – laikytis dietos, nevalgyti saldumynų, per karštį ir šaltį būtinai užsiimti gimnastika nustatytomis valandomis, negerti šalto vandens ir vyno bet kada, aki užsinori... Trumpiau, pasitikėti rungtynių organizatoriumi, tarsi gydytoju. Toliau, žaidynių metu, tave apipila smėliu; gali susilaužyti ranką, išsinarinti koją; tu prisiriji dulkių, gali gauti smūgį bizūnu ir galiausiai ... būni nugalėtas.

Pagalvok apie tai, ir jei nedingo ketinimas, - įsivaizduok esantis atleto vaidmenyje: arba supanašėsi į mažus vaikus, kuriais šiandien yra kovotojai, poryt – dainių, o vėliau – teatro pjesių. Taip ir tu: šiandien – atletas, rytoj – gladiatorius, poryt – retorikas, ir galiausiai – filosofas, o bendrai – niekas. Kaip beždžionė vaidini viską, ką pamatai, taip ir vienas tavo meilės objektas keičia kitą: tu visko imiesi neapgalvotai, be kritiško požiūrio, užrištomis akimis, sekdamas pasąmonės trauką.

Taip kai kurie, pamatę filosofą ir išgirdę, kad kas nors kalba, kaip kalbėjo Eufratas, - nors kas gali sulygti su juo žodžio dovana? – pareiškia ir pačių norą tapti filosofu.

XXXVII
Žinomi santykiai gyvenime paprastai mums priskiria žinomas būtinybes. Tu tėvą – rūpinkis juo, nusileisk jam visame kame, iškęsk jo barimąsi, mušimą. Tačiau tavo tėvas niekšas... Nejaugi gamta privalėjo tau duoti gerą tėvą? Ne, ji privalėjo tau duoti tėvą. Tave skriaudžia brolis, tačiau neužmiršk ryšio su juo ir nemėgdžiok jo, - elkis pagal sąžinės balsą ir nekeisk savo įsitikinimų: niekas nenuskriaus tavęs prieš tavo valią. Tik tada tave nuskriaus, kai laikysi save nuskriaustu. Jei įprasi nekreipti dėmesio į savo santykius su gyvenimu, - vykdysi kaimyno, piliečio ir karvedžio pareigas.

XXXVIII
Religiniu požiūriu žinok: svarbiausia – turėti protingą požiūrį apie dievų būtį ir jų puikų, išmintingą visatos valdymą.

Pakluskite jiems, susitaikydami su viskuo, kas vyksta, nemurmėdamas sek Nušvitimo valia, - ir neburnosi prieš dievus ir neapkaltinsi jų nejautrumu tau.

To pasieksi, tik gėriu ir blogiu laikydamas tai, kas ne mūsų valioje, ir pernešant tą sąvoką tik tam, kas nepriklauso nuo mūsų. Kai imsi gėrį ir blogį matysi pirmame, tu. Negavęs trokštamo arba, patyręs tai, ko vengei, būtinai kaltinsi ir neapkęsi savo nesėkmės kaltininkų. Bet kuriai gyvai būtybei įgimta bėgti ir šalintis nuo blogio ir jo kaltininko ir artintis bei mylėti, tai kas jam malonu bei to priežastį. Taigi, negalima būti patenkintu, laikant save nuskriaustu tuo, kame matai nuskriaudimo kaltininką, kaip negalima džiaugtis ir pačiu nuskriaudimu.

Štai kodėl sūnus burnoja prieš tėvą, kai tasai neduoda sūnui to, ką jis laiko „naudinga“ sau; štai kodėl priešais tapo Polinikas ir Eteoklis, matę laimę karūnoje; štai kodėl prie dievus balsą kelia valstietis, jūreivis, pirklys, žmonų ir vaikų netekę vyrai... Tikrasis gėris ten, kur pagarba šventenybei, ko dėka žmogus, protingai siekiantis ko nors arba besišalinantis ko nors, tuo pačiu gerbia šventenybę.

Kaip ir protėviai, nesiliauk tyra širdimi, su dėmesiu ir pagarba tęsti nuliejimus, aukoti kruvinas aukas bei pirmuosius laukų derliaus vaisius, negailėti pinigų, tačiau ir pernelyg neišlaidauti.

XXXIX
Vykdamas pas orakulą, atmink, kad tu nežinai savo reikalų rezultato, - eini apie jį sužinoti iš žynio-spėjiko. Tačiau, jeigu tu filosofas, - tu jį žinai: jei tavo reikalas toks, kurių įvykdymas jūsų valioje, - jis, matyt. Nesibaigs nei laimingai, nei nesėkmingai.

Taigi, neik į pranašautoją nei noriai, nei su pasibjaurėjimu, neik pas jį drebėdamas, tačiau [eik] su įsitikinimu, kad, kas turi įvykti – tau nesvarbu, nebaisu. Kas bebūtų, tu tai gali palenkti savo naudai, niekas tau to nesutrukdys. Eik drąsiai pas orakulą, kaip pas patarėją. Kai jis tau duos patarimą, neužmiršk, į ką kreipeisi patarimo ir ką įžeisi jo neklausydamas.

Tačiau patarimo pas orakulą prašyk kaip mokė Sokratas – išimtinai tokiais klausimais, kuriuose svarbu viena baigtis ir neįmanoma numatyti ateities nei protu, nei kokiu kitu būdu. Neklausk, pavyzdžiui, orakulo, ar gręsia pavojus draugui ar tėvynei: jei spėjikas paskelbs tau apie nepalankius aukojimo rezultatus, - aišku, tavęs laukia mirtis, užmarštis ar tremtis. Vis tik, sveikas protas liepia padėti draugui ir tėvynei. Klausyk garsiojo Delfų orakulo, - jis iš savo šventyklos išvijo bailį, palikusį nužudytą draugą.

XL
Susikurt sau tam tikrą tipažą, išsirink idealą ir elkis, imdamas jį pavyzdžiu, ir namie, ir žmonėse.

XLI
Stenkis dažniau tylėti arba kalbėk, kas būtina, tačiau trumpai. Tik retkarčiais, ypatingais atvejais, pradėk pašnekesį, tačiau nesileisk į svarstymus dėl niekų: apie gladiatorių kovas, žirgų lenktynes, atletų pasirodymus, valgius ir gėrimus – mėgiamas pokalbių temas. Labiausiai neužgauk asmenybių, nekeiksnok, nebark jų, nelygink jų.

XLII
Pažįstamų rate stenkis savo kalba pakreipti pokalbį į temą, neįžeidžiančia moralinio jausmo; nepažįstamoje kompanijoje – tylėk.

XLV
Neik pietų pas asmenis, nepritarančius tavo įsitikinimams arba priklausantiems žemesniems sluoksniams, arba kraštutiniu atveju, stenkis neperimti blogo tono įpročių. Žinok, jei tavo draugas sugadintas morališkai, tu nevalingai sugesi jo draugijoje, nors ir buvai tyras.

XLVI
Būk paprastas rūpindamasis savo kūnu – maistu, gėrimu, drabužiais, būstu, tarnų kiekiu. Pamiršk ir galvoti apie tuščią garbę ir prabangą

XLVII
Su jusliniais malonumais nesusipažink, pagal galimybę, iki vestuvių. Netekęs nekaltybės, būk saikingas. Tačiau neniekink ir neaptarinėk žmonių, turinčių lytinių santykių, ir neišūžk visiems ausų apie savo susilaikymą.

XLVIII
Dažnai lankyti teatrą nėra būtinybės. Nesant galimybės atsisakyti jo aplankymo, neišsiduok, kad tavęs nedomina vaidinimas. Trumpiau, būk patenkintas tuo, kas vyksta, norėk pergalės laimėtojui – ir viskuo liksi patenkintas. Visai susilaikyk nuo sveikinimo šūksnių, švilpimo ar dažnų kūno judesių. Išeidamas į gatvę, neplepėk apie vaidinimą. Tavo moralinis tobulėjimas nebus palankiai paveiktas, jei aiškiai parodysi savo susižavėjimą spektakliu.

XLIX
Kai tai parodo žmogų, blogai apie tave atsiliepiantį, nesiteisink, o atsakydamas pasakyk: „Gerai, kad jis nežino kitų mano nuodėmėlių, o tai šituo neapsiribotų...“

L
Į viešus skaitymus neik nesirinkdamas, neapgalvojęs. Dalyvauk juose, elkis juose rimtai, padoriai, tačiau tuo tačiau niekam nesukeldamas nuobodulio.

LI
Jei nori susipažinti su šviesiaisiais ponais, įsivaizduok, kaip tokiu atveju pasielgtų Sokratas ar Zenonas.

LII
Eidamas pas aristokratą, įsivaizduok, kad jo nerasi namie, kad atsisakys tave priimti, prieš nosį užtrenks duris ar apie tave neatsimins. Ir jei dėl viso to neatsisakysi vizito, - eik, tačiau neburnok dėl to, kas nutiks, ir nesakyk pats sau: „Ir kam aš ėjau?!“. Tai nevėkšlos-materializmo posakis.

LIII
Viešumoje nekalbėk dažnai ir pernelyg smulkiai apie savo reikalus bei išgyventus nemalonumus: ne taip malonu kitiems klausyti apie tavo nelaimes kaip kad tau jas prisiminti.

LIV
Nedaryk iš savęs juokdario. Panašus įprotis gali nesunkiai tave apdergti ir tu prarastum pažįstamų pagarbą.

LV
Neklausyk padlaižiavimų. Kokio nors panašaus atveju, jei patogu, padaryk sakančiam pastabą. Jei ne – parodyk, bent jau, savo tylėjimu, raudoniu veide arba nepatenkinta povyza, savo pasibjaurėjimą tokia kalba.

LVI
Kai tave užvaldo lytinių malonumų aistra, stenkis, kaip visada, jai nepasiduoti. Nerealizuok savo potraukio, o kažkiek laiko skirk apmąstymams. Prisimink du dalykus – patį sueities aktą ir po sueities ateinančią apatiją bei nusivylimą savimi pačiu. Palygink su tuo džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmu, apimančiu tave, kai susivaldai. Tačiau, jei tau pasitaikys proga patenkinti savo troškimą, neleisk pasiduoti jos malonumu, saldžiu jutimu, patrauklumu. Ne, tu įsivaizduok, iš kitos pusės, kiek aukščiau yra išdidus tavo sunkios pergalės suvokimas.

LVII
Jei darai kažką, ką laikai būtina, nebijok, jei pastebės tavo veiklą, nors minia joje ir pastebėtų netikusias puses. Jei elgiesi netinkamai – nesiimk pačios veiklos, jei tinkamai – nejaugi bijai neteisingai kaltinančių tave?

LVIII
Kaip pasivaikščiodamas stengiesi neužminti vinies ar neišsinarinti kojos, taip rūpinkis ir apie savo geriausios dalies – sielos – sveikata. Jei nuolat tai prisimintume, atsargiai imtumėmės veiklų.

LIX
Teiginiai „dabar diena“ ir „dabar naktis“ visiškai logiškai teisingi, ištariami atskirai, ir neturi prasmės sujungti, taip ir per pietus, įsidėjus sau daugiau valgio nei kiti, būsi teisus savo skrandžio atžvilgiu, tačiau elgsies neteisingai mandagumo svečių atžvilgiu. Tad kiekvienų pietų metu ne tik neužmiršk atsižvelgti ne tik konkrečių patiekalų naudingumą skrandžiui, bet ir stenkis neįžeisti šeimininko.

LX
Jei imsies kokio vaidmens ne pagal savo galimybes, tave ne tik nusodins, bet iš rankų paleisi ir tai, kur galėjai tikėtis sėkmės.

LXI
Kiekvieno mūsų turto matas – kūnas, kaip kojos matas – batas. Jei laikysies šios taisyklės, būsi taupus. Tačiau jei peržengsi kraštą – neišvengiamai nusirisi tam tikra nuožulnuma, neturėdamas jėgų išsilaikyti. Taip ir avalynės atžvilgiu: kai imsi gyventi plačiai, pirma pas tave atsiras batai su auksiniais papuošalais, tada raudoni, o galiausiai siūti. Tereikia kartą peržengti mato kraštą ir tavo poreikiams nebus ribų.

LXII
Žmonos jau nuo 14 m.⁸ myluojamos vyrų. Tad matant, kad vienintelis jų užsiėmimas – miegoti su vyrais, jos pradeda koketuoti. Tame visos jų viltys. Tačiau joms reikia įteigti, kad gali užsitarnauti pagarbą vien kuklumu ir padorumu.

LXIII
Rūpinimasis kūnu: suintensyvinti užsiėmimai gimnastika, sotus maitinimasis, pastangos daugiau gerti, dažnas laisvinamųjų naudojimas, piktnaudžiavimas lytiniais malonumais – apibūdina kvailį. Į tai reikia žvelgti kaip į antraeilį dalyką, o visos pastangas skirti moraliniam tobulinimuisi.

LXIV
Kai kas nors įžeidžia tave žodžiu ar darbu, neužmiršk, tasai laiko savo žodžius ir veiksmus teisingais ir, visai akivaizdu, kad elgiasi pagal savo, o ne tavo pažiūras. Ir jei sprendžia neteisingai – kenkia sau. Jis klysta: kas priima sunkiai suvokiamą tiesą kaip melą, nuo to kenčia ne sunkiai suprantama tiesa, tačiau ne jos nesupratę. Jei samprotausi panašiai, ramiai išklausysi keiksnojimus. Tik sau sakyk kiekvieną kartą: „Taip jam pasišvietė“...

LXV
Į bet ką galima žvelgti iš dviejų požiūrio taškų: arba tame rasti lengvinančias aplinkybes, ar ne. Jei tave įžeidžia brolis, nelaikyk savęs įžeistu. Geriau prisimink, kad jis tavo brolis, tavo vaikystės draugas. Taip galvodamas jam atleisi.

LXVI
Jei kas prausiasi anksti, nesakyk, kad jis elgiasi netinkamai⁹⁾. Jei kas daug geria, nesakyk, kad jis elgiasi blogai. Ar gali tvirtinti, kad jis daro blogai, kai iš anksto nežinai jo ketinimų? Taip tau neteks samprotauti arba visai teisingai, arba, nežinant tiesos, sutikti su svetima nuomone.

LXVII
Aš turtingesnis už tave – taigi, aš už tave geresnis; aš iškalbingesnis už tave – vadinasi, aš geresnis už tave... Šie silogizmai neteisingi. Tolimesni, atvirkščiai, teisingi: Aš turtingesnis už tave, taigi, turiu daugiau turtų už tave; aš turiu didesnė žodžio dovaną, vadinasi, mano oratorinis talentas aukštesnis. Pats tu – nei tirtai, nei iškalba.

LXVIII
Nevadink savęs filosofu ir neplepėk daug filosofiniais klausimais nemokšų rate, tačiau laikykis savų taisyklių. Pavyzdžiui, nemokyk per pietus, kaip reikia valgyti, o tiesiog valgyk, kaip reikalauja padorumas. Neužmiršk, Sokratas visada buvo toks kuklus, kad rekomenduodavo lankytojams, norėjusiems susipažinti jo pagalba su filosofais.

LXIX

Kai bendrijoje, neįsisavinusioje filosofinio požiūrio į dalykus, prakalbama apie filosofijos klausimus, laikytis taisyklės neatverti burnos. Tau gresia didelis pavojus išspjauti savo kramtalą... Ir jei tave apšauks nemokšla ir tu neįsižeisi, žinok, kad pradedi tapti to dalyko žmogumi. Kaip avys su savimi nesineša žolės, kad parodytų piemeniui, kiek ji ėda, o, prisiėdusi niekam nematant, viešai atiduoda vilną ir pieną, taip ir tu, įsisavinęs filosofijos taisykles, parodyk nemokšoms ne jų, o savo reikalus.

LXX
Paprasto žmogaus požymis ir išskirtinė savybė – tikėtis ko nors gero ar blogo ne iš savęs, o iš kitur. Filosofo požymis ir išskirtinė savybė – viso, kas gera ar bloga, jis tikisi tik iš savęs.

Tobulėjančio morališkai požymis ir išskirtinė savybė: jis nieko nekaltina, negiria, nieko nebara ir nepriekaištauja, niekada apie save nekalba kaip apie ką nors reiškiantį ar žinantį. Kai varžo jo valią ar jam trukdo – jis kaltina save patį, o jei giria – sieloje juokiasi iš pilančio jam pataikavimus. Keiksnoja – neieško pasiteisinimų. Jis vaikšto tarsi ligonis, bijodamas išjudinti pradedantį suaugti kaulą, kol jis visai nesutvirtėjo. Jis atsisakė visų troškimų. Savo neapykantą perkėlė vien į tai, kas jo valdžioje, tačiau nesuderinama su garbės sąvokomis. Jis susilaiko nuo visų aistrų ir nekreipia dėmesio į tai, kad jį vadina kvailiu ar nemokša. Žodžiu, saugosi savęs, tarsi nedraugo ir pavojingo žmogaus.

LXXI
Kai kas nors giriasi , kad supranta ir gali paaiškinti Chrizipo¹⁰⁾ kūrinius, sau sakyk: „Jei Chrizipas nebūtų rašęs miglotai, šiam žmogui nebūtų kuo girtis. Kur mano užduotis? Tirti gamtą ir gyventi palei jos dėsnius. Klausiu, kas įminė paslaptį? Man atsako: ‚Chrizipas‘ – ir aš kreipiuosi į jį. Tačiau nesuprantu jo kūrinių. Ieškau komentatoriaus. Iki šiol manęs girti nėra už ką. Kai surasiu komentatorių, man beliks sekti taisyklėmis, esančiose mūsų filosofo kūriniuose – vien tai verta pagyrimo. Jei imsiu žavėtis vien paaiškinimais, argi nevirsiu iš filosofo gramatiku tik su tuo skirtumu, kad vietoje Homero aiškinsiu Chrizipą? Ir kai manęs paprašys: ‚Supažindink mane su Chrizipo filosofija‘, tuo labiau apsipilsiu gėdos raudoniu, kad negaliu parodyti savo žodžių atitikimo darbams“.

LXXII
Jei įpratai paprastai rengtis – nesvajok apie save. Jei geri vien vandenį – nesigirk kiekviena pasitaikiusia proga, kad geri tik vandenį. Ir jei nori pripratinti save sunkiam darbui – taryk tai dėl savęs, o ne dėl aplinkinių. Neapkabink statulos¹¹⁾, tačiau jei kartais tave labai kankina troškulys, pasisemk į burną šalto vandens, išspjauk ir niekam nesakyk.

LXXIII
Laikykis tau duotų taisyklių kaip įstatymų ir laikyk save šventvagiu, jei nusižengsi joms. O į pašalinių atsiliepimus apie tave nekreipk dėmesio – priversti juos kalbėti pagal save tu negali.

LXXIV
Ar greitai, pagaliau, nustosi abejoti: pripažinsi save vertu didžiausios laimės ir nesugebančiu niekur neperžengti sveiko proto ribų? Tau duotos taisyklės, kurias turi priimti, ir tu jas priėmei. Kokio gi mokytojo tu lauki, kad jam patikėtum savo moralinį tobulėjimą? Tu jau palikai vaikystę, tu jau suaugęs vyras. Ir jei tu dabar pradėsi lengvabūdiškai delsti, be galo atidėlioti, dieną po dienos skirti trumpiausiam laikotarpiui – tu ne tik nepastebimai sau nepadarysi protinio žingsnio į priekį, bet ir gyvensi bei mirsi nemokša.

Pradėk gi pagaliau gyventi apsišvietusiu ir morališkai tobulėjančiu žmogumi. Viską, kas dera su tavo požiūriais, laikyk sau besąlygišku įstatymu. Ir jei susidursi su sunkiu ar lengvu, doru ar žemu – atmink, kad nuo tos akimirkos prasideda kova, kad dabar prasidėjo ‚Olimpinės žaidynės‘, kad ilgiau delsti negalima ir kad vieną dieną, vienu ypu tu arba nuskinsi savo pasiekimų vaisius, arba viską prarasi.

LXXV
LXXVI
Pirmoji ir svarbiausia filosofijos dalis aiškina moralinių normų taikymą gyvenime: pavyzdžiui tai, kad nereikia meluoti. Antroji užsiima įrodymais: pavyzdžiui, kodėl negalima meluoti. Trečioji patvirtina ir paaiškina ankstesnius: pavyzdžiui, kokiu pagrindu tai galima laikyti įrodymu, kas aplamai vadinama įrodymu, kas logiška, kas ne logiška, kas teisinga, kas neteisinga.

Reiškia, trečia dalis papildo antrąją, antroji – pirmąją. Svarbiausia iš visų – pirmoji, ir ties ja reiktų apsistoti ilgiau. Mes elgiamės atvirkščiai – užsiimam trečia dalimi, visą dėmesį sutelkiam į ją, visai ignoruodami pirmąją. Štai kodėl mes meluojame, nors puikiai žinom įrodymus, kad meluoti negalima.

¹⁾ Laivas – filosofija; škiperis – likimas. Kas, mėgaudamasis žemiškais malonumais, neklauso proto balso.- su tuo elgiasi tarsi su vergu: jis niekina geriausią Kūrėjo dovaną, nes bet kuris žmogus turi nedorų troškimų. Taip pat žr. Simplicijaus paaiškinimus.

²⁾ Heraklitas - garsus 6 a. Jonijos mokyklos iš Efeso kilęs filosofas. Čia Epiktetas daugiausia kalba apie jo paprastą gyvenimo būdą. Daugiau žr. >>>> Heraklitas

³⁾ Obolas - varinė Atikos moneta, kiek didesnė už buvusias carines keturias kapeikas.

⁴⁾ Viena sunkiausių vietų. Pvz., Heyne (18 a.) ją aiškino: iš šio gyvenimo negalima tikėtis nieko nežmogiško – pakylėto ir malonaus. Kiti antrąją dalį vertė pažodžiui: „...taip ir blogio nėra pasaulyje. Taigi, viskas gamtoje kyla iš gerų pradų ir yra mūsų nukrypimo nuo mums numatyto tikslo rezultatu. Tačiau tikslas keliamas ne tam, kad į jį nepataikytų“. Panašiai aiškino ir Zeller: „Blogis tik atrodo blogiu – iš tikro jis teturi tik gerą tikslą“.

⁵⁾ Šią istoriją pasakoja Simplicijus. Du draugus pakeliui į Delfus užpuolė plėšikai. Kol vieną jų žudė, kitam pavyko išsigelbėti. Kai jis įėjo į Delfų šventyklą, orakulas liepė jam pasišalinti kaip žmogui, palikusiam draugą pavojuje.

⁶⁾ Prieš išleisdamas savo rinkinį autorius jį skaitė žmonėms, teatre, Apolono šventykloje, forume, soduose, pirtyse ar viešoje bibliotekoje - ir taip betarpiškai kreipėsi į auditoriją. Tą paprotį imperatoriško laikotarpio pradžioje įvedė literatorius Azinijus Polisnietis ir ypač globojo Augustas. Kvietimus siuntė laiškais ar afišomis – skelbimais. Tie recitationes daug kainavo.

⁷⁾ Sau pasiimu didelį gabalą lyginant su kitais svečiais, kuriuo aš ir patenkinu savo skrandžio poreikį ir nesukeliu kitų svečių nepasitenkinimo. Tada kaip reikia suprasti atskirai: paėmęs sau didelį gabalą, aš arba patenkinu savo skrandžio poreikį, arba savo poelgiu sukeliu nemalonų įspūdį kitiems svečiams.

⁹⁾ Anksti praustis laikyta nepadoru. Vėliau maudynėms pirtyse buvo nustatytos valandos.

¹⁰⁾ Garsus stoikas, apie kurį kalbėjo, kad jei nebūtų Chrizipo, žūtų stoicizmas. Jis gimė Tarse arba Solachuose Kilikijoje apie 282 m. ir mirė apie 203 m. Chrizipas buvo Kleanto arba Zenono mokiniu ir pirmojo įpėdiniu. Jis parašė 705 kūrinius, kuriuos sunku suprasti, tačiau neišliko visi, išskyrus kelias ištraukas pas Plutarchą.

¹¹⁾ Ypatinga asketizmo rūšis senovėje, kurios esmė tame, kad visiškai nuogi fanatikai šaltu metų laiku apkabindavo marmurines ar metalines skulptūras.

¹³⁾ Pagal Simplicijų – tai eilutės iš neišlikusios Euripido tragedijos.

¹⁴⁾ Kiek pakeisti Sokrato žodžiai iš Platono dialogo „Kritonas“ (43 d).

¹⁵⁾ Pagal Platono „Sokrato apologiją“ (30 d).
Anito, Melito ir Likono 399 m. pr.m.e. apkaltintas Sokratas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą. Po Sokrato mirties, atėniečiai susigriebė, Melitą nubaudė mirties bausme, o Anitą išvarė į tremtį.
Anitas - 5-4 a. pr.m.e. Atėnų politikas ir strategas, generolas Peloponeso karuose, o vėliau Atėnų demokratijos rėmėjas, pasisakantis prieš 30 tironų valdymą.
Melitas - Atėnų gyventojas, greičiausia poeto ir dramaturgo Meleto sūnus.