Hermetizmas

Hermetiškosios vizijos

Kartais laikoma, kad vien ekstazės priemonės (pvz., indų ar budistų mantros, musulmonų la illaha ar krikščionių malda į Jėzų) gali vesti link trokštamo susiliejimo su trancendentine esybe. Dar rečiau panaudojamos kelios priemonės: Rytai turi šamanus ir Tibeto tantras, o Vakaruos tėra žinomas tik gnostikų palikimas.


Hermetika buvo helenistinis okultinis mokymas pirmaisiais amžiais kilęs Egipte. Dievą Totą graikai tapatino su Hermiu, kurį pavadinę Trismegistu (triskart didžiuoju) laikė dieviškuoju savojo mokymo įkūrėju. Iki pat X a. hermetika išliko Sirijos Harano mieste, kol mokyklos lyderis Thabit ibn Qurra (836-901) neįkūrė pagoniškosios hermetikos mokyklos Bagdade.

Harane hermetika buvo susinkretinta su vėlyvuoju neo-platonizmu - dar iki islamo iškilimo. Tarp ankstyvųjų alchemikų buvo hermetikų, pasirašinėjusių arabizuotais pseudonimais: Balinas (Apolonius iš Tyana) ir Artefijus (Orfėjus). Garsiausias musulmonų filosofas al-Farabi, Ibn Sina (Avicena) ir kiti buvo veikiami hermetikų raštų.

Vėliau hermetika persikėlė į Vakarus. Maždaug 1210-ais Volframo fon Eschenbacho parašytas "Parcevalis" supynė Šv.Gralio paieškas su hermetiškuoju ezoterizmu. "Laisvųjų mūrininkų" (masonų) senieji škotiškieji rankraščiai (datuojami maždaug 1400-ais) tvirtina, kad geometriją dar iki Tvano sukūrė Lamecho sūnus Jabalas, kuris tą mokslo išdėstė ant akmens stulpų, kurie išliko per Tvaną ir kuriuos iš naujo atrado "didysis Hermarius". 1460-ais Marsilis Fičinas į lotynų kalbą išvertė graikų hermetikos raštus. Tuo metu Vakarų ezoterizme jau dominavo "Corpus Hermeticum" (C.H.).

Hermetika dažnai ir klaidingai painiojama su maždaug tuo pat metu irgi Egipte kilusiu gnosticizmu. Kaip ir pas stokus, hermetikų dievas buvo visur esąs ir visažinis - materialiame pasaulyje. Tuo tarpu gnostikų dievas trancendentinis, o fizinis pasaulis - blogio vieta sukurta blogio Demiurgo. Hermetikai šlovino dieviškąjį pradą pasaulyje; gnostikai buvo asketai besistengiantys pabėgti iš šio pasaulio.

Žengimas į dangų kaip minties atsiskyrimas nuo kūno

Žydų apokaliptinėje literatūroje žengimas į dangų buvo laikomas objektyve realybe. Bet tai II a. galutinai sumistifikavo Šv.Klemensas ir Origenas. Alegorine forma kiek kitu aspektu jis sutinkimas Nag Hammadi gnostikų raštuose. "Exegesis" ("Sielos aiškinimas") teigia:

"...pripažinta, kad siela gali save atkurti... Tai prisikėlimas iš mirusiųjų. Tai išpirka iš nelaisvės. Tai kylantis kelias į dangų. Tai žengimo pas Tėvą kelias..."

Įvadas į hermetiką pradedamas juslinio pasaulio atmetimu siekiant intelektualinio išsivadavimo. C.H. XIII, 7 nurodo:

"Atmesk kūno jausmus - gims dieviškumas. Išsivalyk iš iracionalių materijos kančių... Jos dvasinę asmenybę įkalina kūno kalėjime. Jų pasitraukimas ("gal ne visiems iškart) nuo tų, kuriems dievas parodė palankumą - atgimimo pagrindas, priemonė ir būdas".

C.H.I panašiai moko Puamandras. Pats jausmas skiriasi nuo kūno jutimų, "Aš" kaip grynos dvasinės esybės idėjos pagrindas yra asketiškasis išsilaisvinimas iš žemiškųjų suvaržymų (C.H.I,24):

"Išlaisvindami materialųjį kūną akeičiate patį kūną, kurio ankstesnioji forma nyksta. Temperamentą valdęs demonas tampa neveiksnus. Kūno jausmai sukyla ir suteka prie savo šaltinių tapdami atskiromis dalimis ir vėl susiliedami su energijomis. Jutimai ir troškimai juda link iracionalios prigimties."

Toliau aprašomas asmenybės žengimas per 7-ias planetų zonas, kuris yra daugiau dvasinis, o ne kūniškasis. Tai astralinio determinizmo įtakos kūnui, troškimų ir jausmų panaikinimas - minčiai atsiskyrus nuo kūno. Hermetikas "žengimas į dangų" yra minties būsenos pasikeitimas.

Hermetikai buvo mokomi pajusti, kad jausmai randasi sąmonėje, o ne kūne. "Aš" palaipsniui tapatinamas su sąmone, kurioje kyla vizija, apie kurį užmirštama (C.H. XIII, 3):

"Regėjau ... savyje tikrą viziją, kuri kilo Dievo dėka. Aš išėjau iš savęs į nemirtingą kūną - ir dabar nesu tenai, kur buvau iki tol. Aš atgimiau mintyje. Daugiau neliko spalvos, lietimo pojūčių ar dydžio - aš svetimas jiems..."

Hermetikas suvokęs, kad "Aš" yra išimtinai protingas, tolimesnes meditacijas skirdavo šiam naujai įgytam "Aš" jausmui. C.H. XI patarė medituoti apie minties išplėtimą iki kosmoso - priemonę leidžiančią suvokti Dievą. Tai, kad žmogiškoji sąmonė gali apmąstyti bet ką kosmose, buvo įrodymu, kad kosmosas yra protingas. Kosmosas ir kosmoso idėja yra tapatūs dalykai.

Pasitikrinkite patys: paliepkite sielai nukakti į Indiją ar dausas ir ji bus ten greičiau nei pats paliepimas - ne persikeliant iš vietos į vietą, o tiesiog būnant ten. Niekas negali jai sutrukdyti - nei viesulai, nei Saulės karštis, nei eteris, nei kitos žvaigždės. Galite savyje, kaip mintis, laikyti viską (kosmosą) - tarsi Dievas. O prilygus Dievui negalima nesuprasti Dievo (C.H. XI,19-20).

Tai tarsi kita platoniškojo teiginio atmaina apie kuriančiąją kalbos prigimtį, pvz., Filono Aleksandriečio raštuose:

"Tą akimirką mano valdančioji dalis tiesiogine prasme yra mano kūne, tačiau perkeltine - Italijoje ar Sicilijoje, kai apie tai mąstai, ar danguje, kai pamanai apie jį. Tai dažnai nutinka asmenims tikrovėje nesant šventoje vietoje bet iš tikro atsiduriantys ten, kai susikuria vaizdus visa to, kas dora" (Legum Allegoria, I, 52).

Mintis ir vizija

Skirtingai nuo stoikų, įsivedusių "spermatikos logos" sąvoką, tiksliai išreiškiančią mintis, turinčias kūrybines galias, hermetikai atmetė Filono realaus ir menamo skirtumą. C.H. XI "Aš" yra kaip neįkūnytoji mintis gebanti būti bet kur kosmose (ar anapus jo). Psichikos veikla buvo Dievo prigimties analogija.

Nag Hammadi rastame Albinuso "Apie aštuntąjį ir devintąjį" rašoma:

"O Viešpatie, perteik tiesą vaizdu. Leisk per dvasią išvysti vaizdą, neturintį apibrėžties ir gauti mūsų pleromos atspindį per mūsų maldą".

Suvokęs vaizdą dvasine prasme. Hermis priėmė, kad dieviškoji Mintis pateikė vaizdą tiesiai jo sieloje ir jis patyrė vienybę su susikurtąja Mintimi:

"Aš [esu Mintis ir] regiu kitą Mintį, kuri žadina sielą. Aš regiu tąją, kuri mane žadina iš užmiršties. Tujei suteiki man galią. Aš regiu save. Aš noriu kalbėti. Baimė apima mane. Aš radau ištakas galios, kuri pranoksta visas kitas; galios, neturinčios pradžios. Aš regėjau gyvenimo fontaną... To negalima apsakyti kalba..." ("Apie ...", 8-9).

"Tujei suteiki man galią" - kito ("tu") asmens pavartojimas pažymi dieviškojo prado buvimą, kurį Hermis pajunta kaip individuali būtybė. C.H. II, 14 paaiškina:

"Dievas nėra mintis, tačiau jis yra minties buvimo priežastis; jis nėra dvasia, tačiau yra dvasios buvimo priežastimi".

Netrukus Hermio sūnau apturėta ekstazė ir jo paaiškinimai nurodo, kad vizijos yra iš Aštuntojo, o proto intuicijos - iš Devintojo. Hermetikoje viziją apturėjęs asmuo nužengdavo anapus 7-ių planetų fizinės tikrovės ribų. Vizija buvo ne sąmonės būsena, o būties būsena, atskira grandis didžiojoje būties grandinėje. Aštuntasis pasaulis buvo "menama" tikrovė; šiuolaikinių sąvokų prasme tai būtų aštuntasis "matavimas".

Siekiant Devintojo reikia į trancendentinį lygų pakelti menamą formų tikrovę. Meditacija ir mistika buvo ribojami intelektualinėmis abstrakcijomis:

"O Trismegistai, neleisk, kad mano siela nepatirtų įspūdingos dieviškosios vizijos. Visa tu gali, nes esi Visatos valdovas."

"Sugrįšk [prie maldos], o sūnau, ir giedok, kai tyli. Tyloje paklausk, ko nori".

"Kai jis baigė maldą, sušuko: Tėve Trismegistai! Ką galėčiau pasakyti? Gavome tą šviesą. Ir regėjau tą viziją tavyje. Aš mačiau aštuntąjį ir angelai giedojo himnus devintajame; ir jų galias. Ir aš regėjau tą, kurs turėjo visų galias, kuriantį tuos danguje" ("Apie...", 8-9, 59-60)

Buvo atliekami pratimai padedantys iškviesti vizijas, turinčias formas. Nors vizijos buvo sukeliamos, jos buvo laikomos savaiminėmis. Asmuo liudijo tikrumą Minties, atsakingos už idėjas, kurios įgaudavo vizualią vaizdų formą. Pasirodydavo ne Mintis, o vaizdai perteikiantys idėjas. Tekstuose neužsimenama, ar šiuo atveju buvo žmogiškosios ar dieviškosios prigimties Mintis.

Hermetikas turėjo įtikėti žmogaus minties dieviškumu ir jos tapatumu dieviškajai Minčiai. Tada jis galėjo ontologiškai pereiti nuo vizijos prie susiliejimo:

"Tėve, aš regiu Visatą ir save Mintyje".
"Tai, o mano sūnau, yra atgimimas: daugiau nebus piešiama daiktų trijuose kūniškuose matavimuose"
(C.H. XIII, 13)

Ištraukos prasmė nėra vienareikšmė: arba Visata suvokiama juslių jutimais kaip mistinės veikos turinys; arba kaip vizijų vaizdai; arba intelektualinė idėjų patirtis. Bet kuriuo atveju tiek Visata, tiek "Aš" esame Dievo Mintyje. Tad C.H.I,26 daro išvadą:
"galutinis pasiekimas gavusiems pažinimą: tapti Dievu".

Sulyginimai ir motyvai

Hermetikų sistemai būdingos kelionės erdvėje ir savęs pažinimo kitimai. Žengimas į dangų yra sulyginamas su žydų ir krikščionių apokalipsėmis, o skirstymas į ontologines būsenas primena neoplatonikų skaidymą į juslines, tarpines (arba padalijamas) bei nedalomas dvasines esybes. Proklas šias mistiškąsias būsenas apibūdino kaip apsivalymą, nušvitimą ir susijungimą.

Intelektualusis mistiškasis susiliejimas užbaigia hermetiko sudievinimą, nes hermetikų Dievas yra Mąstymas, kuri savyje talpina kosmosą kaip atskiras mintis. C.H. V tai perteikia savo antrašte: "Tas Dievas neregimas ir visas matomas":

"Tasai, kurs vienintelis nepradėtasis, yra neįsivaizduojamas ir neregimas, bet perteikdamas visų dalykų vaizdus jis matomas per juos visus... Viesšpats maloningasis regimas per visą kosmosą.... Nėra nieko kosmose, ko nebūtų jame. Jis pats yra visi daiktai, kurie yra, ir kurių nėra. Tuos, kurie yra, jis padarė regimus; tuos, kurių nėra, jis laiko savyje..."
C.H.V:2

Hermetikų požiūris į vizijas skyrėsi nuo gnostikų grynosios projekcijos, kai įvairūs ir netikėti dalykai vis labiau išryškėja minčiai artėjant prie dievo. hermetikams menamas pasaulis turėjo tipografinę vietą, buvo tikra ir nuspėjama kelionė, turinti ontologinį vientisumą ir darną (pvz., žr. kelionę per 9 kalnus Suhravardžio "Veikale apie paukščius"). Skyrėsi ir nuo neoplatonikų, kuriems vizijos buvo jausmų iškraipyti idėjų vaizdai.

Sufizmas taip pat turėjo "alam al-mithal", vaizduotės pasaulį (Nadžm ad-Din al Kubra sufizme jis perteiktas su mažesne ezoterijos doze).

Senasis pasirodymo auditorijai prieš pakeičiant dangiškąjį dievą motyvas arabiškoje hermetiškoje tradicijoje perteikiamas kaip įžengimas į požeminį kambarį, kuriame surandamas soste sėdintis Hersis su knyga rankoje. Olos motyvas plačiai paplito su pasaka apie Aladiną (iš "T(kstančio ir vienos nakties"); jis surandamas Porfirijaus "Nimfų urve", kuriama nuoroda į Homerą panaudojama kaip kosmoso vaizdinys. Vėliau jis perėjo pas Europos alchemikus kaip Filosofijos ola ir yra randamas Novalio "Henrike fon Ofterdingene" bei Ferdinando Osendovskio "Žvėryse, žmonėse ir dievuose".

Conjungtion
Conjungtio oppositorum
(Priešybių susiliejimas,
iš Nikolajo Miolerio, 1822)

Plotinas. Geradariai
Porfirijaus "Nimfų ola"
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis;
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis;
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas;
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Pagrindinė sofijalogijos problema
Teofrastas. Apie akmenis
Gnosticizmas: ofitai;
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis