Pokalbis apie Aštuonis ir Devynis. Vartiklis

Tai vienas iš trijų hermenistinių tekstų Nag Hammadi bibliotekoje, datuojamas 2-3 a.. Jis yra koptų kalba, tačiau gali būti, kad tekstas išverstas iš graikų kalbos. Tai atrodo buvęs iniciavimo apeigų tekstas. Jame sutinkamos ritualinės frazės panašios į mantrą, remiantis šventuju IAO vardu. Originalus traktato pavadinimas nežinomas, o šis suteiktas su užuomina į dangaus sferas. Gali būti, kad jame buvo kalbama ir apie 10-ą sferą, kurioje buvoja Dievas, tačiau tai nėra aišku.

Kad traktatas galėjo būti sukurtas Egipte, liudija nuorodos į Diospolį (Dzeuso miestą), dievus gyvūnų galvomis, Hermio ir Trismegisto įvardijimas iniciuotojais. Jis galėjo būti sukurtas 2 a. dėl minčių artumo vidurinio platonizmo atstovo Albino^*) mintims. Jis laikomas svarbiu hermetizmo supratimui ir parašytas mokytojo ir mokinio dialogo forma, siekiant mokiniui parodyti kelią 8-os ir 9-os sferų pasiekimui, kad pasiektų Dievo regėjimą (tikriausiai 10-je sferoje).

Įdomu, kad skirtingai nuo kitų hermetinių tekstų, tokių kaip Poimandras, sielos pakilimas yra ne pomirtinis, o kyla iš neofito mistinės patirties, kurios metu „nenatūraliu“ būdu „sužaidžiama“ tai, kas vyktų po mirties. Jis privalo iš esmės transformuoti žmogiškąją prigimtį („praktikuoti mirtį“, jei pasiremsime Sokrato žodžiais „Faidone“).

Tos transformacijos suvokimui reikia pažiūrėti, kaip suprantamas „žmogus“, kas nėra taip paprasta, nes tekste sutinkami ne tiek žmonės, kiek jų bendravimas su dieviškumu. Tik aiškų, kad toji prigimtis yra „mišri“: žmonėse yra materiali dalis priklausanti 4-iems elementams ir paklūstanti heimarmene (apačioms) ir siela, iškylanti ir priartėjanti prie dievų. „Kūną“ traktatas visiškai ignoruoja (tekste paminimas tik kartą - „iki tos dienos, kai paliksi kūną“). Tai ir suprantama, jei kylama iki 8-o ir 9-o, kai siela „apsivalo“ – kūnas tėra tik kliūtis tam tikslui. Tuo tarpu siela yra žmogaus vidinė esmė (ir tam tikra prasme sulygiginama su širdimi - ne vieną kartą sutinkame „širdis ir siela“), tačiau vien jos dalyvavimo vidiniame pasaulyje nepakanka pasiekti ogdoadą (8-ą dangų), o tuo pačiu ir išvysti Dievą. Neofitas privalo atlikti apsivalymo procesą, kurio pirma dalis, atrodo, apima griežtą, pamaldų, asketišką gyvenimo būdą, kas tekste paslaptingai apibūdinama kaip ankstesni „žingsniai“ (bathmos). Mokiniui prašant mokytojo išpildyti pažadą atvesti iki 8-ojo, jam atsako: „pažadas buvo priklausomai nuo žmogaus prigimties. Juk sakiau... Jei apmąstysi kiekvieną žingsnį“. Ir pirmu žingsniu yra palikti 7-ias sferas (hebdomadą), kas reikštų išsivadavimas iš aistrų.

Toliau seka mokymosi iš knygų etapas, kai gaunamas „supratimas“. Tada siela gali ne tik skleisti tą supratimą kitiems, bet ir gauti „pokalbio su mokytoju galią“ – kas yra trečio žingsnio, kurio pabaigoje ji gali tapti nemirtinga, pradžia. Mokytojas veikia kaip tarpininkas tarp mokinio ir Dievo. Traktate daug dėmesio skiriama šiam „nušvitimo“ procesui.

Tekste nesijaučiama jokio trečio, be kūno ir sielos, kurie priešpastatomi, buvimo (proto, nous). Beje, Protas panaudojamas 10 kartų, iš kurių 8-is akivaizdžiai susijęs su Dievu. Žmonės dalelę šio Proto gauna retais atvejais, kai pasiekia 9-ą sferą ir pajaučia vienybę su dieviškuoju Nous. Tekste tai labai aiškiai pasakoma – ir mokytojas triskart pakartoja, kad „Aš esu Protas“ - ir tada jis gali „suprasti“. Kai tik jie patiria nušvitimą, skirtumas tarp subjekto ir objekto nusitrina, kas apibūdinama platoniškąja metafora apie Dievo dvasią, kuri yra brauktukas, kuriuo jis groja per sielos instrumentą: „Aš tavosios dvasios instrumentas; Protas yra tavo brauktukas“.

O kas dėl dvasios (pneuma), tai ji dažnai naudojama apibūdinti aplinką, kurios dėka Dievas veikia pasaulyje, per kurią Dievo dinamika pasiekia žmogų. Tad Dievas, iš vienos pusės, traukia link savęs visą realybę (tarsi koks Aristotelio „Nejudamas judintojas“), o iš kitos – savo energija pasiekia atokiausias pasaulio kertes. Taigi, žmoguje nėra trečio elemento, nes tiek protas, tiek dvasia yra išimtinai dieviški atributai.

Beje, jaučiama, kad žemutinė sfera ir sugrupuoti kartu ir priešpastatomi tik dieviškajai – taigi atkartoja žmogaus dvilypę (o ne trilypę) prigimtį.

- Mano Tėve, vakar žadėjai perkelti mano protą į Aštuonis, o vėliau perkelti į Devynis. Sakei, kad tokia tradicinė tvarka.
- Mano sūnau, iš tikro tokia tvarka. Tačiau pažadas buvo priklausomai nuo žmogaus prigimties. Juk sakiau, kai žadėjau: „Jei apmąstysi kiekvieną žingsnį“. Vėliau, kai galios dėka pasiekiau dvasią, tau nurodžiau veiksmus. Juk iš tiesų, suvokimas tavyje; manyje [jis yra] tarsi per galią tapau nėščia. Pastojau nuo versmės, tryškusios į mane, ir pagimdžiau.

- Mano tėve, tu teisingai pasakei kiekvieną žodį. Ir vis tik esu nustebintas dabartinio tavo pasakymo. Nes pasakei: „galia, kuri yra manyje“.
Jis tarė:
- Pagimdžiau ją [galią], [taip,] kaip vaikai pagimdomi.

- Tuomet, mano tėve, turiu daug brolių, jei laikomas esąs tarp palikuonių.
- Teisingai, mano sūnau! Šis geras dalykas yra tarp [... praleistos 3 eilutės ...] visiems laikams. Tad, mano sūnau, būtina tau pažinti savo brolius ir juos teisingai ir tinkamai pagerbti, nes jie to paties tėvo. Kiekvienai kartai taip vadinuosi. Aš daviau vardą jai [kiekvienai kartai], nes jie yra palikuonys, kaip šie sūnūs.

- Tada, mano tėve, ar jie turi dieną?
- Mano sūnau, jie yra dvasinės prigimties. Nes egzistuoja kaip galios, kurios brandina kitas sielas. Todėl ir sakau, kad jie nemirtingi.

- Tavo žodis teisingas; nuo dabar jo negalima paneigti. Mano tėve, pradėk pašnekesį apie Aštuonis ir Devynis bei supažindink mane su mano broliais.
- Melskimės, mano sūnau, į Visatos Tėvą, kartu su tavo broliais, kurie yra mano sūnūs, kad jis suteiktų iškalbos dvasią.

- Mano tėve, kaip jie meldžiasi, būdami sujungti su kartomis? Aš noriu išklausyti, mano tėve.
- [... 2 eilutės praleistos ...] Bet tai nėra [ ... ] Nei tai yra [ ... ] Bet jis patenkintas ja [ ... ] juo [ ... ]. Ir turi teisę prisiminti pažangą, gautą kaip išmintį iš knygų, mano sūnau. Palygink save su pirmais gyvenimo metais. Būdamas vaikas, uždavinėjai beprasmius ir kvailus klausimus.

- Mano tėve, mano pasiekta pažanga ir mano iš knygų gautos žinios, šalinant pažinimo spragas – man svarbiausi.
- Mano sūnau, kai suprasi savo teiginių tiesą, rasi savo brolius, kurie mano sūnūs, besimeldžiančius kartu su tavimi.

- Mano tėve, aš nesuprantu nieko kita, o tik grožį, gautą iš knygų.
- Tai tu vadini sielos grožiu, supratimu, pasiekiamu palaipsniui. Galbūt įgausi supratimą ir tu mokysi.

- Aš suprantu visas savo knygas. Ir ypač [... 2 eilutės praleistos ..] kuris yra tame [ ... ].
- Mano sūnau, [ ... ] pašlovinimuose garbinusių juos.

- Mano tėve, iš tavęs gausiu pokalbio galią. Kaip buvo pasakyta mudviem, melskime, mano tėve.
- Mano sūnau, Dievą tinka melsti visu protu ir visa širdimi ir prašyti, aš Aštuonių dovana pasiektų mus, ir kad kiekvienas iš Jo gautų tai, kas jo. Tavo dalis, taigi, yra suprasti; manoji – sugebėti perduoti aiškinimą iš į mane tekančios versmės.

- Melskimės, mano tėve: Kreipiuos į tave, kurs valdai galios karalystę, kurio žodžiai gimsta kaip šviesa. Ir Jo žodžiai nemirtingi. Jie amžini ir nekintantys. Jo valia suteikia gyvybę formoms visose vietose. Jo prigimtis suteikia formą substancijai. Jo dėka, Aštunto sielos ir angelai persikelia [... 2 eilutės praleistos ...] tiems, kurie egzistuoja. Jo įžvalgumas pasiekia visus [ ... ] sutveria kiekvieną. Jis vienas iš [ ... ] aeonas tarp dvasių. Jis sutvėrė viską. Jis, save sutalpinantis, visus apgaubia rūpesčiu. Jis tobulas, nematomas Dievas, į kurį prabylama tyloje – jo atvaizdas sujuda, kai į jį kreipiamasi ir apvaldo – vien galinga jėga, iškelya virš aukštybės, geresnė nei šlovinamieji, Zoksathazo a oo ee ooo eee oooo ee oooooo ooooo oooooo uuuuuu oooooooooooo ooo Zozazoth.

Viešpatie, duok mums išmintį iš mus pasiekiančios galios, kad galėtume priimti Aštunto ir Devinto įsivaizdavimą. Jau esame pasiekę Septintą, nes buvome pamaldūs ir laikėmės tavo Įstatymo. Visada pildėme Tavo valią. Ėjome tavo keliu ir išsižadėjome [ ... ], tad teateina tavoji vizija! Viešpatie, suteik mums tiesą per atvaizdą. Leisk mums per dvasią išvysti atvaizdo, neturinčio trūkumų, pavidalą ir per mūsų maldą gauk Pleromos atspindį.

Ir pripažink mumyse tūnančią dvasią. Nes iš Tavęs Visata gavo sielą. Nes iš Tavęs nepradėtojo radosi pradėtasis. Savaime gimusiojo atsiradimas yra per tave, [bei] visų egzistuojančių daiktų gimimas. Priimk iš mūsų dvasines aukas, siunčiamas su širdimi, siela ir iš visų jėgų. Saugok tai, kas yra mumyse, ir suteik amžiną išmintį.

- Apkabinkime vienas kitą su meile, mano sūnau. Džiaukis tuo! Nes jau dabar iš jų sklinda galia, kuri yra šviesa. Štai, aš matau! Regiu nenusakomas gelmes. Kaip galėčiau tai išsakyti, mano sūnau? [ ... ] iš [ ... ] vietos. Kaip galėčiau nusakyti Visatą? Aš esu Protas ir ir regiu kitą Protą, tą, kuris judina sielą! Matau tą, kuris veda mane iš grynos užmaršties. Tu man suteiki galią! Regiu save! Noriu kalbėti! Man neleidžia baimė. Randu pradžią jėgos, kuti yra virš visų jėgų ir neturi pradžios. Regiu šaltinį, kuriame burbuliuoja gyvybė. Sakau, o mano sūnau, kad esu Protas. Aš regiu! Žodžiais to negalima išreikšti. Nes visas Aštuonetas ir jame esančios sielos, mano sūnau, ir angelai gieda himną tyloje. Ir aš, Protas, suprantu.

- Kaip įmanoma giedoti himną joje [tyloje]?
- Ar tapai negalinčiu to pasakyti?

- Tyliu, mano tėve. Noriu sugiedoti tau himną tyloje.
- Tai giedok jį, nes aš Protas.

- Aš suprantu Protą, Hermį, kurio negalima paaiškinti, nes jis pats savyje. Ir džiaugiuosi, mano tėve, nes matau tave besišypsantį. Ir Visata džiaugiasi. Todėl nėra tvarinio, kuriam pritrūktų tavo gyvasties, nes esi Viešpats visų ir visur. Tava apvaizda gina. Vadinu tave Tėvu, Aeonų aeonu, Didžiąja dieviškąja dvasia. Per per dvasią jis duoda lietų kiekvienam. Ką pasakysi man, mano tėve, Hermi?
- Dėl tų dalykų nieko nesakysiu, mano sūnau. Nes prieš Dievą reikia tylėti apie tai, kas slapta.

- Trismegiste, tenebūna mano siela nušalinta didžioji dieviška vizija. Nes viskas įmanoma tau, kaip Visatos mokytojui.
- Sugrišk [prie maldos], mano sūnau, ir dainuok tyloje. Tyloje paklausk, ko nori.

Baigęs maldą jis sušuko:
- Tėve Trismegiste! Ką turėčiau sakyti? Mes gavome tą šviesą. Ir aš pats regiu tą pačią viziją tavyje. Ir regiu Aštuonis ir sielas, kurios randasi jame, ir angelus, giedančius himną Devintam ir jo galioms. Regiu Jį turintį galią virš jų visų, kuriantį tuos, [kurie yra] dvasioje.
- Geriau nuo šiol laikytis pagarbios tylos. Nuo šiol nekalbėk apie viziją. Dera giedoti himną Tėvui iki tos dienos, kai paliksi kūną.

- Noriu giedoti tai, ką tu giedi, mano tėve.
- Aš giedu himną savyje. Kai liksi vienas, melskis karštai. Nes radai, ko siekei.

- Bet, mano tėve, ar galiu melstis, kai mano pilna širdis? - Tai, kas dera, yra giedoti Dievui taip, kad tai būtų galima užrašyti šioje amžinoje knygoje.

- Melsiuos iš visos širdies, kaip meldžiuosi į Visatos pabaigą ir pradžių pradžią, žmogaus ieškojimus, nemirtingą atradimą, šviesos ir tiesos sutvėrėją, išminties sėjėją, nemaraus gyvenimo meilę. Joks nežinomas žodis nebus ištartas apie tave, Viešpatie. Todėl, mano protas nori tau kasdien giedoti himną. Aš tavosios dvasios instrumentas; Protas yra tavo plectrum [brauktukas]. Ir tavasis patarimas suvirpina mane [kaip stygą]. Regiu save! Gavau galią iš tavęs. Nes mus pasiekė tavoji meilė.
- Teisingai, mano sūnau.

- Šlovė! Po visų šių dalykų, aš iš padėkos giedosiu himną tau. Nes iš tavęs gavau gyvastį, kai davei man išmintį. Aš tarsiu tavo vardą, kuris paslėptas manyje: a o ee o eee ooo iii oooo ooooo ooooo uuuuuu oo ooooooooo ooooooooo oo. Tu esi tasai, kuris su dvasia. Aš pagarbiau giedu tau himną.
- Mano sūnau, užrašyk hieroglifais šią knygą Diaspolio šventyklai, pavadindamas ją „Aštuoni atskleidžia Devynis“.

- Padarysiu tai, mano [tėve], kaip dabar paliepei.
- Mano [sūnau], knygą surašyk ant turkio plokščių. Mano sūnau, teisinga būtų šią knygą ant turkio plokščių užrašyti hieroglifais. Mat pats Protas tapo šių dalykų globėju. Tad prisakau, kad šis mokymas buvo išrėžtas akmenyje ir kad padėtum jį mano šventykloje. Aštuoni sargai sergės jį su [ ... ] Saulės. Varliagalviai vyrai iš dešinės ir moterys kačių galvomis iš kairės. Ir padėk kvadratinį kazeino akmenį kaip pamatą turkio plokštėms bei užrašyk pavadinimą hieroglifais ant lazurito plokštės. Mano sūnau, padaryk tai, kai būsiu Mergelės žvaigždyne ir saule bus pirmoje dienos pusėje ir bus pro mane pasislinkusi 15 laipsnių.

- Mano tėve, viską, ką sakai, uoliai išpildysiu.
- Ir įrašyk priesaiką knygoje, kad tai skaitantys negalėtų išniekinti šios kalbos ir ne[naudotų[ jos likimo pakeitimui. Veikiau jie turėtų paklusti Dievo įstatymui, jo niekad nepažeisdami, o tik tyrai prašydami jo išminties ir žinojimo. Ir Dievo pradžių pradžioje nepradėtasis ateis bendriems ir pamokantiems pokalbiams. Jis negalės perskaityti šioje knygoje surašytų dalykų, nors jo sąmonė ir tyra jame, nuo tada, kai nedaro nieko negarbinga, kaip kad jis ir nepritars jai. Iš tikro, jis palaipsniui tobulės ir įžengs į nemirtingumo kelią. Ir taip jis įžengs į Aštuntą, kuris atskleidžia Devintą, suvokimą.
- Aš tai padarysiu, mano tėve.

^*) Albinas (gyvenęs apie 150-uosius) – 2 a. platonikas iš Smyrno, gydytojo Galeno mokytojas, rašęs graikų kalba. Turėjo įtaką vėlesniems platonikams. Apie jį išliko trumpas traktatas „Įvadas į Platono dialogus“. Jis Platono dialogus suskirstė į 4 grupes: loginius, kritinius, fizikinius, etinius. Parašė „Platono nuomonės“, „Apie bekūniškąjį“ ir kt.