Moteriškasis Sutvėrimo pradas    

Pradžioje buvo moters kūnas, kurio padalinimas ir buvo Sutvėrimas. Tai galėjo būti atsiradimas iš [moters] kiaušinio ar viso pirmapradės moters kūno. Štai kaip Sutvėrimą aprašo indų Rigveda:

Aš karalienė, turtų santaka, išmoningoji ir pirmoji tarp pagerbtinųjų.
Dievai mane padalino į daugelį dalių,
Tad randuos daugelyje vietų ir esu daugelio dalykų dalis.

Kurs valgo, kurs iš tikro regi, kurs kvėpuoja,
Kurs girdi, kas sakoma, - tai daro per mane.
Nors to nejaučia, jie manyje.
Įsiklausyk, tasai, kurį jie girdi:
Ką pasakysiu, reikia dėmesingai priimti.

Aš ta, kuri, sakoma, pati savimi džiuginu dievus ir žmones.
Tuos kuriuos myliu, padarau gerbiamu;
Padarau išminčiumi, gudruoliu, brahminu.

Aš įtempiu lanką Rudrai,
Kad jo strėlė pakirstų nepakantų maldai. 
Aš kurstau nesantaiką tarp žmonių.
Aš persmelkiau dangų ir žemę.

Pagimdžiau Tėvą pasaulio viršūnėje.
Mano įsčios Vandenyse, Okeane.
Iš ten pasklindu po visus tvarinius ir dangaus aukštybę paliečiu pakaušiu.

Aš ta, kuri pučia kaip vėjas, apkabindama visus tvarinius. Anapus dangaus, anapus žemės iškilau savo didybėje.

Šiame himne nekaltas prasidėjimas perteikiamas žodžiais „pagimdžiau Tėvą“. Kai kuriose versijose sakoma „ir esu jo galva“, t.y., Protas, Išmintis.

Kad Motina yra vandenyse, Biblija išreiškia: „Ir Dvasia pleveno virš veido vandenų“ (Pr 1:2). Dvasia apibūdinama kaip dieviškasis Vėjas. Minėtas Rigvedos himnas irgi sako: „Aš ta, kuri pučia kaip vėjas“.

Gnostikams Jėzus pradėtas Dievo Šv.Dvasioje (kuri hebrajams yra moteriškos giminės). Nekalta mergelė Marija (gnostikams Marija yra „jūra“) tapo fiziniu indui, kuriame tas pradas inkarnavosi.

Biblijoje Sutvėrimas prasideda Dievo ištartu žodžiu "Tebūnie…". Žodžio, kaip tvėrimo agento, vaidmenį perteikia ir indų "Siviate sutra":
„Pirmapradis taškas, trokšdamas išreikšti Mintį, apimančią visus dalykus ir vibruojančią, virto pirmapradžiu gamtos riksmu. Jis išrėkia pasaulį, kuris nesiskiria nuo jo paties. Tad sakoma: Tai mąsto tai. Iš čia Žodis. Meditacija yra aukščiausiasis Žodis. Jis skamba, taip sakant, vibruoja, išreikšdamas Gyvybės įvairovę. Tai, kaip jis vibruoja. Tai, ką reiškia pasakymas: 'Garsas, kurio prigimtis riksmas, yra visuose dalykuose'“.

Taigi Žodis yra vibracija. O kas tada Mintis? Tai vibruojanti Energija iš Mąstymo gelmių. Visata irgi vibracija. Nenuostabu, kad senovėje ji buvo siejama su muzika [žr. Sutvėrimo idėją  Tolkieno „Žiedų valdove“].  Skandinavų mituose tam tikra nata priversdavo daiktą skardėti tam tikra vibracija. „Cymatics“ mokslo atmaina nustatė, kad atsitiktinai pabertos smėlio smiltelės sudaro formas, kuri yra tam tikros natos funkcija.

„Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir vtrupino uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo tame. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas“ [1 Kar 19:11-12].

Įsiklausykime į Amerikos indėno K. Pueblo „Mąstančią moterį“:

"Ooma-oo, seniai seniai. Vorė [Mąstanti moteris] buvo ten, kur buvo.
Nebuvo anei šviesos, anei tamsos; tik šiltas vėjas.
Anei lietaus, anei griaustinio.
Anei šalčio, ledo, sniego.
Tebuvo tik Vorė.
Ji buvo didžioji Išmintis, kurios galios neįsivaizduojamos.
Joks žiniuonis, kerėtojas, šamanas, raganius ar burtininkas,
joks mokslo vyras ar išradėjas negali įsivaizduoti jos galių.
Jos galia yra visiška ir neišbaigiama. Ji gryna ir tyra.

Tai minties galia, sakytume, bet visos žmonijos per visą laiką.
Tarsi sapno galia, tik tyresnė.
Tarsi vizijos dvasia, tik aiškesnė.

Ji be formos ir nejudri, nes ji tiesiog yra.
Tai galia, sutverianti viską ir galia visa ko, kas yra…

Ji laiminga tuo, ką žino, sklidina pagarbos Giesmei, kurią vėlei išgalvojo.
Ir vėlei ji atpažįsta ratilus, susiraukšlėjimus, voratinklio gijas palei galios Giesmės pakraščius,
paslepiančius ir atskleidžiančius formą to, kas turi savyje visa ko galią.
Ji žino, kad tas maišas, ta jos minčių puokštė,Kosmoso kiaušis 
Jos Giesmė buvo šiaurės rytuose.
Tad, niūniuodama ir dainuodama, Ji jiems davė formą.
Niūniuodama ir dainuodama, ji juos padėjo, kur jiems priklauso.
Taip pasaulio šalys atsirado.
Taip metų laikai atsirado.

Pasakojimas iš "Dyzano stanzos":

Septintosios amžinybės virpėjimas sklinda per Begalybę;
Motina pučiasi (yra nėščia) iš vidaus, kaip lotuso pumpuras.

Virpesiai pasklinda, savo vėju paliesdami visą visatą
ir gemalą, tūnojusį Tamsoje (nepasireiškusį);
Tamsa, alsuojanti virš snaudžiančių Gyvybės vandenų.

Tamsa skleidžia Šviesą;
ir vienas spindulys krenta į Motinos gelmes.
Jis praskrodžia Nepradėtąjį kiaušinį,
priverčia Amžinąjį kiaušinį virpėti
ir įmeta neamžinąjį kondensuotą gemalą į pasaulio kiaušinį.

Tada trys įkrenta į keturis.
Spinduliuojanti Esmė tampa septyniais viduje, septyniais išorėje;
Švytintis kiaušinis, pats būdamas trys,
Kreša į varškę ir sklinda po Motinos gelmes
Pagrindas, besikuriantis Pirmapradžio gyvybės okeano gelmėse.

Pagrindas pasilieka, Šviesa pasilieka, varškė pasilieka, - 
       vien tik  Oeahoo yra Vienintelis"

Pagal Robert Grave "Baltąją deivę":
Sakoma, kad Eleusino miestas, kuriame vyko garsiausi dalykai, buvo pavadintas Atikaus karaliaus vardu ir reiškia "adventas" (atėjimas), žodis, kurį perėmė krikščionys 4 savaitėms iki Kristaus gimimo įvardinti.

Eleusino motina buvo Daeira, Okeano (jūrų išminčiaus) duktė, tapatinama su Afrodite, miniečių deive-balandėle, kiekvienais metais iškylančia iš jūros Kipro saloje prie Paphos – su atstatyta nekaltybe.

Buvo išgalvotas karalius Ogygus, siekiant paaiškinti, kodėl Eleusinas vadinamas Ogygiades. Ir gimęs kūdikis nebuvo Ogygus sūnus – jis buvo Ogygia salos karalienės Kalipsės sūnus. Ir toji Kalipsė buvo Daeira arba Afroditė, Dvasia plevenusi virš veido vandenų.

O ir Mozės vardas kilęs iš egiptiečių Ahamoses, reiškiančio „nekaltai pradėtas princesės sūnus“.

Viskas iš kiaušinio

V. Harvėjui*) priklauso posakis „Visa, kas gyva, kilo iš kiaušinio“. Jis tvirtino, kad bet koks suaugęs organizmas, gimimo metu atrodė tarsi labai sumažintas apvalkalo supamas organizmas kiaušinio pavidalu. Po apvalkalu smulkučiai, vandeningi ir skaidrūs buvo susipynę vienas su kitu. Augant organizmui atitinkamai auga ir išsipainioja ir tie jo nariai. Harvėjo „vystymasis“ pradžioje ir reiškė išsisukti, išsipainioti. Tik vėliau jo prasmė išsiplėtė iki subrendimo, tobulėjimo, progreso.


*) Viljamas Harvėjus (William Harvey, 1578-1657) - anglų gydytojas pirmasis sistemingai aprašęs kraujotaką ir širdies vaidmenį (1646); fiziologijos ir embriologijos (1651) pradininkas. Harvėjaus 1628 m. traktatas “Anatominiai gyvūnų širdies ir kraujo judėjimo tyrinėjimai” buvo sutikti kritikos lavina mokslininkų, besilaikiusių Aristotelio ir Galeno pažiūrų, kad kraujas susidaro iš maisto kepenyse ir juda venomis pasibaigdamas organuose.
Jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

Literatūra:

  1. R. Graves. The White Goddess, 1948
  2. A. Danielou. Introduction to the Study of Musical Scales, 1943
  3. J. Campbell, R.Eisler, M.Gimbutas, Ch.Muse. In All Her Names: Explorations of the Feminine in Divinity, 1991
  4. M. Talbot. The Holographic Universe, 1991
  5. P.G. Allen. Grandmothers of the Light, 1991
  6. R. Iyer. The Jewel in the Lotos, 1988

Kitokia Ieva
Šv. Dvasia - moteris?
Komentarai Pradžios knygai
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Antikos filosofijos labirintai
Š. Amerikos pasaulio tvėrimo mitai
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Moters krūtis kaip artimo meilė
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Griaustinis, Tobula mintis
Teofrastas. Apie akmenis
Buddha ir budizmas
Himalajų legendos
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Vartiklis