Gnostikai ir ofitai

Pirmaisiais mūsų eros amžiais antikinė visuomenė išgyveno dvasinę ir moralinę krizę - graikų ir romėnų mokslo centrai nyko, periferijoje kilo nauji kultūros židiniai. Krikščionybės formavimosi metu įvairios religinės ir filosofinės mokyklos kėlė klausimą: Jei žemės visos gentys yra tos pačios žmonijos dalys - tai kas jas vienija? Atsirado grupė mąstytojų, kuri pabandė senąsias religijas (ypač svarbią vietą skiriant zoroastrizmui) suderinti su senovės graikų (neopitagoriečių, stoikų, neoplatonikų) filosofijomis. Naujos srovės atstovai pasivadino gnostikais (gnosikos - pažįstantis). Savo filosofiją jie paskelbė slaptu mokslu prieinamu tik išrinktiesiems.

Gnostikai rašė snovės graikų, sirų, koptų ir kitomis Artimųjų Rytų kalbomis. Daug jų raštų sunaikimo krikščionių ortodoksai, tad apie juos daugiausia žinoma iš kritikų. laimė, 1945-ais Nad Hamadi kaime (Aukštutinis Egiptas) buvo rastas molinis puodas su gnostikų raštais koptų kalba (apie tai skaitykite atskirame puslapyje).

Bendra visoms gnostikų srovėms buvo tai, kad jie pasaulį laikė vieninga substancija, siekiančia tobulumo. Todėl turi būti vienas dievas, kuris yra nepažinus visa ko pradas, pasireiškiantis tik savo emanacijose - eonuose. Jam priešpriešinama materija, kurios šaltinis yra Demiurgas - ypatingas kūrybinis (bet ne tobulas) pradas. Materija nuolat kovoja su įvairiomis tobulos būties apraiškomis (eonais), kuriuos kuria save suvokiantis ir tobulėjantis dievas. Amžinosios esybės eonai užpildo erdvę tarp dievo ir materialaus pasaulio. Vienas iš eonų buvo Kristus (skaitykite apie gnostikų pasaulio sutvėrimo sampratą).

Tai buvo pagrindas jų pagrindinei problemai spręsti - iš kur kyla blogis? Jei visas gėris kyla iš tobulo dievo, tai blogis gali kilti tik iš materijos.

Gnosticizmo (ir kitų erezijų) pradininku laikomas apaštalų amžininkas Simonas Samarietis (1 a.), kuris paminėtas ir "Naujajame Testamente": "Mieste buvo vienas žmogus vardu Simonas, kuris užsiiminėjo magija, stebindamas Samarijos gyventojus ir girdamasis, kad jis yra kažkas nepaprastas" (Apd 8,9). Jis save laikė aukščiausiu dievu: tėvu, sūnumi ir šv.Dvasia. Jam priskiriamas veikalas "Didžioji pranašystė".

Pirmajam periodui priskiriamas ir į daugelį grupių suskilęs ofitų (2 a.), praktikavusių mitinės gyvatės kultą, mokymas (gr. ophis - gyvatė). Gyvatė simbolizavo pasaulio dvasią, kuri pravingiuoja fizinio ir dvasinio gyvenimo prieštaravimus. Jie bandė atsakyti, kas yra pasaulis, žmogus, iš kur visa atsirado. Tai įmanoma tik pažinus, kas yra aukščiausioji dievybė, kurią ofitai laikė visa ko esme, pradžia, galia ir potencija. Bet jei visa iš dievo, tai iš kur atsiranda pasaulio netobulumas ir žmonių kančios?

Egzistuoja Pirmapradis (žmogus), jo sūnus Antrasis (Mintis) ir jų Pirmoji Motina, visa, kas gyva, kūrėja, sklandžiusi virš Gelmės (Chaoso). Išėjusi už Pirmapradžio ir jo sūnaus ji pagimdė Kristų. Gimdydama ji "pritvinkusi" ir kaip "šviesos rasa" (ar Sofija, Išmintis) nukritusi į Chaoso vandenyną, kuris pradėjo virti. Iš jo susikūrė kūną ir pato jo centru, - bet kartu pakliuvo materijos (tamsos) priklausomybėn, iš kurios bando vaduotis kurdama naujas esybes, eonus). Jos vadavimasis ir yra pasaulio istorija.

Pagaliau ji paprašo vieną iš eonų, Kristų, kad jis susijungtų su žmogumi Jėzumi ir per jį žmonėms atskleistų dievo ir pasaulio paslaptis (t.y. gnosį).Tuo jis supykdė Ofį ir kerštingą jo tėvą, kurie bausdami Jėzų neįžiūrjo jame įsikūnijusio Kristaus. Ir nukryžiuotas buvo žmogus, o ne Kristus (t.y. dieviškasis pradas), kuris danguje renka "šviesos rasą", susimaišiusią su materija - išimdamas šviesos spindulius netgi iš mirusiųjų. kai surinks visą - išvaduos Sofiją iš materijos gniaužtų.

Gyvatė ofitams buvo dvasingumo ir išminties simbolis. Būtent jis leido Rojuje Adomui ir Ievai gauti pažinimą ir už tai buvo nubausti blogo Dievo, sutvėrusio materialųjį pasaulį. Tikėjo, kad siela yra įkalinta kūne bei Visatos materijoje iš kurių ištrūkti tegali tik pažinusi savo trancendentinę kiltį.

Pripažino žmogiškąjį Jėzų (o ne dvasinį Kristų, įvilktą į žmogaus kūną), mokiusį ezoterinės gnosio tiesos.

"Ialdabaoth, atsiskyręs nuo motinos [Dvasios] ir siekdamas Aukščiausios Būties, sutvėrė pasaulį bei žmogų (pagal atvaizdą savo. Jie [Kristus ir Išmintis] prikėlė Jėzų gyvenimui ir davė jam eterinį kūną, kuriame Žemėje jis praleido 18 mėnesių ir iš Išminties gavo tikrąjį pažinimą, kurį perteikė mažai apaštalų grupelei"
[Moralė ir dogma, pp.563-564. Išleista po 1971-ųjų ir paplito tarp JAV Škotų ložės pietinės jurisdikcijos narių].

Ofitai tikėjo, kad Ialdabaoth yra Motinos Sofijos sūnus, kuris užantspaudavo dangų, kad neleistų apačioje esantiems pažinti tai, kas yra virš jų. "Jono apokrifas" atskleidžią tą, kuris yra Tėvas, Motina ir Sūnus, tačiau perduotas per Kristų.

Pirmasis amžinasis aeonas perėjo daugelį emanacijų, kol Ialdabaoth, žydų dievas, sutvėrė pasaulį. 7-i jo archonai matė to aeono atspindį pirmapradžiuose vandenyse ir nutarė sutverti sūnų pagal jo atvaizdą. Jie sutvėrė jo kūną ir sielą, tačiau jis buvo be gyvybės. Ialdabaoth turėjęs šiek tiek motinos dvasios įkvėpė ją žmogui. Tada Tėvas pasiuntė savo sielą. Ialdabaoth patalpino žmogų Edeno sode ir vėliau sugundė Ievą pagimdyti Kainą ir Abelį, kurie buvo Jehova ir Elohimas (žr. puslapį apie Dievų vardus). Kai kurie žmonės turėjo dvasią, o kiti tik atrodė, kad turi ją, nes iš tikro buvo archonų ir žemės dukrų palikuonys (Pr 6:1). Tik tikrosios dvasios gali pakilti iki nemirtingumo.

Daugiau skaitykite Tertuliano "Prieš visas erezijas"

Tarp to meto heleniškojo pasaulio alchemijos ir gnosticizmo yra abipusė sąsaja - naudojamos metaforos ir alchemikai taipogi siekė išsigelbėjimo per pažinimą. Abi savo koncepcijas kildino iš Stoa, kaip atskiru pneuma atveju.

Heleniškoje alchemijoje žaltys kartais vaizduojamas kaip Ouroboros, materijos vientisumo simbolis. Hen kai Pan (vienas visame). Abstraktesne forma šis simbolis išreiškiamas trimis apskritimais ir yra gyvybės priežastis kosmose, Aeonas. Kaip kad gyvatė keičia odą, taip kosmosas atsistato save kas pavasarį, o pabaigoje - sugraužia pati save.

Ciklinis Visumos vienybės pobūdis yra stoikų koncepcija ir atėjo iš Heraklito, "tamsiojo filosofo", mokiusio, kad viskas sukurta iš ugnies ir viskas bus sunaikinta ugnimi. Ši mintis turi būti priimtina alchemikams pripažinusiems ciklinį opus pobūdį - per ugnį, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos. Vienybe skirtybėje patvirtinama "Corpus Hermeticum" XII,8, kai Hermis persako, ką išgirdo iš Agathos Daimon - "Aš girdėjau jį sakant, kad Visa yra Viena".

Ouroboros, aeon
Ouroborosas,
gnostikų aeono ženklas,
iš Horapollo,
Selecta Hieroglyphica, 1597

Net ir Šv.Gralį (daugiau skaitykite šiame puslapyje) galime laikyti Gnosio taure. Ofitai naudojo taurę su susivijusia ir sparnuota gyvate, buvusia Išpirkėjo simboliu. Taip pat ofitai turėjo Anacreon'o indą, turintį panašią reikšmę.
 

Origeno (185/6-254/5) "Contra Celsum..." buvo nukreiptas prieš platonizmo atstovą Celsus. 6-oje knygoje yra pateikta diagrama iš koncentrinių apskritimų, kurią Origenas priskiria ofitų arba naasenų gnostikų sektai. Irenėjus rašo, kad ofitai Rojaus žaltį (gyvatę) laiko anapusinio pasaulio motinos Sofijos-Prunikos (Sophia-Prunikos) emisaru, jos pasiųstu, kad sutrukdytų jos nepaklusnaus sūnaus, blogio demiurgo Jaldabaoth veiklai ir paskatintų Adomą bei Ievą suvalgyti.pažinimo vaisių prieš jo (Jaldabaoto) valią. Žalčio veiksmai buvo gnosio pradžia žemėje. Jis yra pneumatinis principas bei išsigelbėjimo simbolis - ir todėl sietinas su Jėzumi, kaip liudijama Jn 3:14:
"Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus.."

Dvi ištraukos (iš Celso ir Origeno) apie ofitų ritualinę diagramą

Celsas sako, kad diagrama sudaryta iš dešimties [ar 7-ių] atskirų apskritimų apibrėžtų apskritimu, kuris yra pasaulio siela ir yra vadinamas Leviatanu. Diagrama perskirta juoda stora linija vadinama Gehenna arba graikų Tartaru. "Antspaudas yra to, kuris uždeda jį ir vadinamas Tėvu; antspauduotasis vadinamas Jaunuoliu arba Sūnumi. Ir jis atsako: "Aš buvau pateptas nuo gyvybės medžio".

Yra 7-i angelai, kurie atneša antspaudą. Jie stovi abipus sielos išlaisvintos nuo kūno. Ir dar yra kitų šviesos angelų vadinamų Archontais. O Archonas yra prakeiktas žydų dievas sukeliantis lietų ir griaustinį.

Jis yra pasaulio Demiurgas, Mozės Dievas aprašytas pasaulio tvėrimo pasakojime. Iš 7 archontų demonų pirmasis yra kaip liūtas, antrasis jautis, trečiasis amfibija, ketvirtas erelis, penktas lokys, šeštas šuo, o septintasis asilas vadinamas Tafabaotu arba Onoeliu.

Kai kurie žmonės sugrįžta prie achantų išvaizdos virsdami liūtais, jaučiais, žalčiais, ereliais, lokiais ar šunimis. Tai kvadratas ir žodžiai virš Rojaus vartų.

Jie įveda daugiau prasmių:
Pranašų pasisakymai, apskritimai virš apskritimų, žemiškosios bažnyčios ir apipjaustymo emanacijos, galios emanacija iš nekaltos mergelės Prunikos, gyvoji siela, dieviškasis nužudymas to, kurs galėjo gyventi, ir žemiškasis žudymas kardu ir daug nužudytųjų, kurie galėjo gyventi, mirties sunaikinimas danguje kai pražus pasaulio nuodėmės, siauras kelias atgalios ir savaime atsiveriančios durys. Visur yra Gyvybės medis ir medžio prisikėlimas.

Jie sako, kad kai kurie dalykai surašyti dviejuose aukščiausiuose dieviškuose apskritimuose, - didesniame ir mažesniame, Tėve ir Sūnuje.

Ištrauka iš Origeno:

Pirmasis angelas, liūto išvaizdos, vadinamas Mykolu; antrasis, jaučio, vadinamas Sourieliu; trečiasis, gyvatės, Rafaeliu; ketvirtasis, erelio, vadinamas Gabrieliu; penktasis, lokio, vadinamas Totabaotu; šeštasis, šuns, vadinamas Erataotu; septintasis, asilo, vadinamas Onoeliu arba Tartaraotu. Apie juos mokoma, praėjus Gyvybės medžio ribą ir pasišventus pagal panašumo vaizdą su neturinčiuoju priekaištų, sakyti: "Tebūnie malonė su manimi, Tėvas su manimi".

Šioje diagramoje yra didesnis ir mažesnis apskritimai. Ant jų diametrų užrašyta "Tėvas" ir "Sūnus". Tarp didesniojo, kuris apima mažesnįjį, ir kito apskritimo, susidedančio iš dviejų apskritimų, išorinio geltono ir vidinio tamsiai mėlyno yra brūkšnis nupieštas tarsi dviašmenis kirvis. Virš jo yra mažas apskritimas - mažesnis už didesnį iš paminėtųjų ir kuriame įrašyta "meilė".

Žemiau yra kitas su žodžiu "gyvenimas". Kitame apskritime derinyje ir apgaubiančiame kitus du bei vieną rombo formos figūrą įrašyta "Išminties pažinimas" ir virš jų susikirtimo yra apskritimas, kuriame įrašyta "žinios", o žemiau dar vienas, kuriame įrašyta "suvokimas".
 

LiudijimasIpolito "Visų erezijų paneigimo" (apie ofitų mokymą):

V. 6. "...kaip visų daiktų pradžią garbina žmogų ir jo sūnų. Tas žmogus esąs ir vyriškos, ir moteriškos priginties ir vadinamas Adomu. ... Žmogaus pažinimas yra dievo pažinimo pradžia...

V. 7. ... kiekviena prigimtis trokšta sielos, nes ... viskam, kas minta ir auga, reikalinga siela... Net ir atgaivinti akmenys yra sielos, nes sugebą augti. Tačiau augti neįmanoma be maisto. Tik maisto dėka augą visa, kas didėja. maistas yra priedas toms būtybėms, kurios maitinasi. Tad kiekviena "dangiškų, žemiškų ir požemio" būtybių prigimtis trokšta sielos. Tokį reiškinį asirai vadina Adoniu (finikiečių augmenijos ir derlingumo dievas)..."


 

Literatūra:
Origen. Contra Celsum et in fidei christianae defensionem libri. Rome, Georgius Herolt, 1481
H.J. Sheppard. 'Gnosticism and Alchemy', in: Ambix, VI (1957), pp. 86-101;
H.J. Sheppard. 'The ouroboros and the unity of matter in alchemy; a study in origins', in: Ambix, X (1962), pp. 83-96.

Epifanijus iš Saliamio
Krikščioniškasis gnosticizmas
Gnosticizmo ištakos. Blogio misterija
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Monistinės kosmologijos iki Parmenido
Trumpa graikų filosofijos istorija
Gnosticizmo srovės. Kainitai ir setitai
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Egiptas: Basilidas ir basilidiečiai
Valentinas ir vidinis savęs pažinimas
Filonas Aleksandrietis: žydų misticizmas
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Gnostikų vertimai į lietuvių kalbą
Pagrindinė sofijalogijos problema
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Teofrastas. Apie akmenis
Kita gnostikų Ieva
Hermetiškosios vizijos;
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis