Egiptas, trumpai. Vartiklis

Šiame puslapyje surinktos įvairios pastabos, susijusios su Artimųjų rytų kraštais, padarytos skirtingais metais.

Gali paaiškėti kur gyveno paslaptingoji Kanaano karalienė. Archeologai, 2008 m. vasarą kasinėdami Beth-Shemesh miesto griuvėsius, rado dekoratyvinę plokštelę, ant kurios galėjo būti pavaizduota tai, kas buvo vadinama „Liūčių valdovė“. Plokštelėje, vos mažesnėje nei cigarečių pakelis, vaizduojama figūra nuoga krūtine, vilkinti kiltą, trumpais vešliais plaukais ir sulenktomis rankomis, kuriose laiko du lotoso žiedus ilgais stiebais. Ji stovi ant krepšio, kuris vadinamas neb ir paprastai žymi valdovą ar dievybę. Plaukų stilius bei lotoso žiedai rankose leidžia spėti, kad tai moters atvaizdas.

Prieš tapdama Pažadėtąja žydų žeme, Kanaanas buvo miestų-valstybių grupė, kuriuos daugiausia valdė vyrai, ir kurios mokėjo duoklę galingesniam Egiptui. Apie 1350 m. pr.m.e. keli Kanaano karaliai pasiuntė molio lenteles Egipto faraonui, prašydami karinės pagalbos prieš Habiru klajoklius. Iš 382 rastų lentelių, dvi buvo pasirašytos moterišku epitetu „Liūčių valdovė“.

Vienok, ne visi tiki, kad ten pavaizduota moteris. Tačiau faktas, kad valdove galėjo būti moteris, neatrodo per daug keistas – tereikia prisiminti Egipto faraonę Hatčepsutę, 18-os dinastijos faraono žmoną, kuri perėmė valdymą mirus vyrui.

Buvo manoma, kad senovės egiptiečiai laikė save viršesniais už kaimynines tautas. Neseniai iššifruoti užrašai semitų kalba ant Saqqara esančios faraono Unas piramidės sienų liudija, kad egiptiečiai naudojosi kanaanitų iš Byblos miesto (dabartiniame Libane) paslaugomis. Jų užkeikimai turėjo saugoti faraonų mumijas nuo nuodingų gyvačių. Mat buvo manoma, kad gyvatės supranta kanaanitų kalbą.

Pagal tuos užkeikimus, moteriškos lyties gyvatės, buvusios tarpininkės kanaanitų magams, savo nasrais ir lyties organais neleido kitoms gyvatėms įsirangyti į faraonų mumijas. Jų tekstai datuojami 3000-2400 m. pr.m.e. ir parašyti pro-kanaanitų kalba, tiesiogine hebrajų

Senovinė biblioteka

Po 1880 m. kasinėjant senovinį šumerų miestą Siparą (40 km į pietvakarius nuo Bagdado) dievo Šamašo šventykloje rasta viena seniausių bibliotekų. Akmeninėse lentynose išliko apie 1000 dantiraščio lentelių, sudėtų pagal temas: religiniai tekstai, geografiniai aprašymai, gramatikos vadovėliai. Kai kurie jų užrašyti XI a. pr.m.e.

prokalbe. Šie tekstai gali paaiškinti kai kuriuos Biblijos ir senovės Egipto tekstų neaiškumus – mat beveik visi užkeikimų žodžiai sutinkami ir Biblijoje. Pavyzdžiui, padėjo paaiškinti žodžio „puodas“ prasmę.

Izaijo 3:17 rašoma: „Viešpats nubers Ziono dukrų puodus šašais“. Dar Viduramžiais imta ginčytis, ar čia puodai reiškia moterų genitalijas ar viršugalvius. Tačiau viename užkeikime buvo panaudotas tas retas žodis – ir iš konteksto aišku, kad jis apibūdina genitalijas, – tvirtina Jeruzalės Hebrajų un-to prof. Mošė bar-Ašer'as³⁾.

Tie užrašai buvo atrasti 19 a, tačiau ilgam laikui liko neišversti. Mokslininkai bandė juos interpretuoti kaip egiptietiškus tekstus, užrašytus hieroglifais. Tačiau 2002 m. buvo paprašyta Niujorko Yešiva universiteto semitų kalbų profesoriaus Ričardo Steinerio⁴⁾ patikrinti, ar tie tekstai negali būti semitų kalba. „Iškart pastebėjau semitiškus žodžius reiškiančius 'gyvačių motina'“, - pasakė Steineris paskaitoje Jeruzalės Hebrajų universitete. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad ir greta buvę egiptietiški tekstai kalba apie „gyvačių motiną“.

Negalima tiesiog ateiti ir pasakyti: „Gyvate, šliaužk iš čia“. Kodėl ta gyvatė turi tavęs klausyti? Reikia kažko, kas yra artima gyvatei, asmens, kurį gyvatė gerbia, asmens, galinčio kalbėti gyvatei suprantama kalba. Toks buvo visos Egipto magijos pagrindas. Aišku, egiptiečiai turėjo savų gyvačių užkalbėjimų, tačiau ypatingai vertino Byblos miesto.

Gyvatės žmonių požiūriu

(parengta 2016 m. lapkričio mėn. 28 d.)

Gyvačių kultas būdingas daugybei senovės tautų. Jos laikytos gyvybės, stiprybės, sveikatos simboliu ir buvo gerbiamos. Tik krikščionybėje į jas neigiamas požiūris.

Senovės egiptiečiai ją laikė gyvybės nešėja, gynėja, priešų nugalėtoja; ji puošė Egipto sparnuotąjį diską. Senovės graikų medicinos emblemoje vaizduojama gyvatė su taure, o gyvatė, ryjanti savo uodegą – amžinybės simbolis. Romėnų kariai ant kaklo nešiojo savotišką amuletą su gyvate saulės diske. Gyvates garbino afrikiečiai, indėnai, inkai, actekai, majai ir kitos Amerikos gentys.

Indoeuropiečių tautos (romėnai, graikai, germanai, baltai, slavai) garbino ir žalčius. Jie buvo garbingi žemdirbių draugai, savotiškas žemės ūkio kalendorius: išlindę iš žiemos guolio skelbdavo pavasario pradžią, o eidami žiemoti – žiemą. Kol žalčiai šildydavosi prieš saulę, būdavo galima arti, dirbti žemę.

Kad senovės lietuviai garbino gyvates ir žalčius, liudija mitologinė tautosaka, rašytiniai šaltiniai ir archeologiniai radiniai. Jų motyvų ornamentikoje atsirado 1-ojo tūkstantm. pabaigoje. Tyrinėjant degintinius kapus Kretingos raj., rasta papuošalų (saulės diskų, spiralinių kompozicijų) ir kardo rankena su gyvačių atvaizdais. M. Valančius liudijo, kad žemaičiai „iš žalčių ir gyvačių kaulų gaminosi karolius, kuriuos nešiodavosi kaip tikrus amuletus“. P. Dundulienė teigė, kad „mūsų liaudyje išliko tikėjimų apie Saulės santykius su ropliais, ypač gyvatėmis...“

Lietuviai katalikybę priėmė vėliau (14 a. pab.; žr. Krikščionybė Lietuvoje), todėl čia gyvatės kulto pėdsakai ilgiau išsilaikė liaudies mene (koplyčių, koplytstulpių ir koplytėlių geležinės viršūnės, kur taip pat vaizduojamos gyvatės kaip ornamentas ir kaip spinduliai iš saulės disko), tautosakoje (posakis „Nemušk žalčio, nes saulė verks“), buityje (kai kur žalčiams buvo duodama pieno) ir kt.

Kalbininkai žodį „gyvatė“ kildina iš „gyva, gyvybė“, slavų kalbose (rusų - zmeja, ukr. - zmij) – iš zemlia - „žemė“. Tad lietuvių kalboje „gyvatė“ geriausiai išlaikė senovinę simbolinę prasmę (kitose indoeuropiečių kalbose jų pavadinimas kilęs nuo ypatybės susiriesti, šliaužti ir t.t.), ką byloja ir mediniai dirbiniai, papuošalai, ornamentai, skulptūros...

Paskaitykite:
Gyvačių garbinimas
Gnostikai ir ofitai
Man pietums trejetą gyvačių!
Laukinės gamtos šauksmas

¹⁾ Motiejus Valančius (1801–1875) – istorikas, rašytojas, Žemaitijos vyskupas (nuo 1850 m.). Stengėsi priešintis rusifikacijai po 1963 m. sukilimo nuslopinimo, rėmė knygų leidybą Rytų Prūsijoje. 1858 m. Jurbarke įsteigė Blaivybės draugiją; netrukus blaivybės judėjimas apėmė nemažą Vilniaus ir Gardino gubernijų dalį. Žymesni kūriniai: „Žemaičių vyskupystė“ (1848), „Patarlės žemaičių“ (1867), „Palangos Juzė“ (1869) ir kt.

²⁾ Pranė Dundulienė - Stukėnaitė (1910-1991) – lietuvių etnografė, VU profesorė (nuo 1971 m.). Pirmą mokslinį straipsnį apie Marcinkonių tradicijas paskelbė 1939 m. Nuo 1948 m. organizavo studentų ekspedicijas rinkti senų buities rakandų, aprangos, folkloro, astronominių žinių. Jos nuolatine domėjimosi sritimi buvo baltų mitologija, religija ir pasaulėžiūra. Tyrinėjo žemdirbystės ir jos įrankių istoriją. Parašė per 500 straipsnių ir 13 knygų: „Žemdirbystė Lietuvoje“ (1963), „Lietuvių etnografija“ (1982), „Lietuvių liaudies kosmologija“ (1988), „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ (1990), „Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje“ (2005), „Pagonybė Lietuvoje: Moteriškosios dievybės“ (2008) ir kt.
Taip pat žr. >>>>>

³⁾ Mošė bar-Ašeras (Moshe Bar-Asher, g. 1939 m.) – iš Maroko kilęs Izraelio kalbininkas, Jeruzalės Hebrajų kalbos akademijos prezidentas (nuo 1993 m.). Į Izraelį emigravo 1951 m. Dėmesį skiria rabinistinei hebrajų, Palestinos sirų ir žydų kalboms.

⁴⁾ Ričardas Šteineris (Richard C. Steiner, g. 1945 m.) – amerikiečių semitologas, tyrinėjantis Artimųjų rytų senovės tekstus, pradedant Egipto Piramidžių tekstais iki vėlyvųjų Viduramžių tekstų. Ankstyvieji darbai buvo pašvęsti semitų kalbų fonologijai. 2007 m. skaitė paskaitą Jeruzalės Hebrajų un-te, kur paskelbė iššifravęs Egipto hieroglifinių tekstų semitinius užkeikimus iš 3 tūkstantm. pr.m.e.

Giliai Skorpiono I kape archeologai aptiko Egipto seniausius vynus. Skorpiono I vynai buvo senesni nei pirmieji Egipto vynuogynai ir buvo atvežti iš Jordano slėnio. Pasirodė, kad 5000 m. senumo vynais buvo užpiltos vaistinės žolės – taigi, daugeliu amžių anksčiau nei buvo manyta. Patrick McGovern su kolegomis nustatė vyno ąsočiuose esant žolių, medžio sakų ir kitų natūralių medžiagų pėdsakų. Nors priedai galėjo būti įdėti ir skoniui pagerinti, mokslininkai pabrėžia galimą jų medicininį poveikį.

Senovės egiptiečiai gyveno pasaulyje, kuriame nebuvo šiuolaikinių sintetinių vaistų ir žinomą apie natūralių priedų naudą – ypač juos užpylus alkoholiu – vynu ar alumi – kurie suskaido augalų alkaloidus. Užrašai iš 1850 m. pr.m.e. papiruso aprašo, kaip tokie tirpalai buvo naudojami daugelio susirgimų gydymui.

Abidas yra seniausių Egipto artefaktų radimo vieta. 1988 m. vokiečių archeologas Gunter Dreyer čia rado smulkų kaulą ir dramblio kaulo plokšteles su viena seniausių rašto formų pasaulyje - hieroglifais, amžiumi prilygstančiais Mesopotamijos dantiraščiui. 1991 m. David O'Connor atkasė medines valtys. Palaidotas milžiniškuose kapuose. Šiuo metu jis kasinėja Pirmosios dinastijos pradžios kapus. Pirmųjų faraonų kapus sudaro dvi struktūros: laidojimo ir apeigų vietos. Apeigas atlikdavo miesto pakraštyje didelėse uždarose patalpose, o patys kapai buvo beveik už 2 km, Vakarų dykumos pakraštyje, senovės egiptiečių Mirusiųjų žemėje.

Greta visų 1-sios dinastijos kapų ir daugelio apeigų vietų buvo rasta „palydintys“ kapai (kartais, net šimtai), kuriuose rasti aukštų pareigūnų ir dvariškių palaikai. Egiptologai jau senai spėja, kad tai aukų kapai, nors neneigiama, kad jie buvo rezervuojami, kai tie mirs natūralia mirtimi.

Visus 1-sios dinastijos kapus 1902 m. atkasė prancūzas Emile Amelineau ir jo konkurentas anglas seras Flinders Petrie. Juose rado daug daiktų, tačiau nerado karališkųjų palaikų išskyrus vieną brangakmeniais papuoštą ranką. Pirmojo suvienytojo Egipto faraono Ahos kape buvo šimtai vynui skirtų indų, įrankių, kažkiek papuošalų ir maisto likučių. Už jo rasti papildomi 35 kapai, kuriuos Petrie pavadino Didžiosiomis namiškių kapinėmis. Jis padarė užuominą apie galimą aukojimą. Vėliau, 9 de6imtm. vokiečių archeologai rado bent 7 jaunų liūtų palaikus.

F. Petrie laikmetyje tebuvo žinoma tik viena apeigų vieta, Šunet el-Zebib'as, kurią pastatė 2 dinastijos faraonas Khasekhemwy. Jos sienos juosė apie du akrus žemės. Petrie kolegos rado dar vieną, kurią pastatė 2-sios dinastijos faraonas Peribsen. 3-me dešimtmetyje Petrie šalia rado šimtus kapaviečių.

1967 m. į Abidą atvyko David O'Connor'as. Ir tik beveik po 20 m. jis padarė netikėtą atradimą. Tai buvo 14 medinių valčių, kurių kiekviena palaidota atskirame kape greta nežinomo faraono apeigų vieta. „Valtys buvo tarsi tarnai, palaidoti Abydos. Jie turėjo tarnauti faraonui ir po mirties“, sakė O'Connor'as.

2001 m., padedant lenkų archeologui Tomasz Herbich'iui su jo sukonstruotu specialiu prietaisu, leidžiančiu po žeme aptikti geležies oksidus (jų yra Nilo dumble), rado dar vieną apeigų vietą, tačiau kasinėjimo laikotarpis jau baigėsi. Tad 2002 m. ten buvo atkasta ąsočiai ir dangčiai su Aha vardu. Buvo rasti 6 kapai. Trijuose buvo suaugusių moterų, viename vyro ir viename vaiko palaikai su 25 dramblio kaulo apyrankėmis, papuoštomis brangakmeniais. Tai buvo panašu į aukas, tačiau nerasta sužalojimų požymių. Greičiausia, jei galėjo būti nunuodyti. Arba pasmaugti, kaip spėja Nancy Lovell, kuri pastebėjo tamsias dėmes palaikų dantyse. Kai žmonės yra pasmaugiami, padidėjęs kraujo spaudimas gali sukelti kraujo išsiliejimą dantyse.

3-ios dinastijos laikais faraonus imta laidoti už 400 km nuo Abido. Beveik 700 metų Abydos nekropolis buvo apleistas. Tačiau Viduriniosios karalystės laikas iškilo Ozyrio kultas. Legendose buvo sakoma, kad Ozyris buvo ir pimasis Egipto faraonas, tad žyniai buvo pasiųsti į Abidą ieškoti Ozyrio kapo. Jie atkasė keletą kapų ir nustrendė, kad Djero, Aha įpėdinio, kapas priklauso Ozyriui. Taip Abydos tapo senovės Egipto šventąja vieta. Beveik 2000 m. faraonai, tame tarpe Senusretas III ir Ramzis II, čia statė didingus paminklusir šventyklas Ozyrio garbei. Šimtai tūkstančių egiptiečių vyko į kasmetines Ozyrio šventes.

Egipte dykumoje kalkakmenio plokštėje prieš 7 m. buvo rastas 5250 m. senumo raižinys - pergalingojo valdovo, tikėtina, kad vadinamojo Skorpiono, iki tol žinoto tik iš mitų ir legendų. Kadangi įrašai primena vėliau pasirodžiusius hieroglifus, spėjama raštą kilus Egipte, o ne Šumere. Antra, užrašytosios Egipto istorijos pradžia nutolsta dar 100-150 m. į laikmetį prieš galingų faraonų atliktą žemių vienijimą. Iki tol ankstyviausias dokumentas buvo Narmew Palette, rasta 19 a. senojo Hierakoupolis griuvėsiuose. Ji datuojama 3100 m. pr.m.e.

Naujoji lentelė yra 18x20 colių dydžio. Ją Gebel Tjanti (25 mylios š šiaurės vakarus nuo Luxor ir 250 mylių į pietus nuo Kairo) 1995 m. atrado John Colemal Darnell (Yale un-tas) su žmona Deborah Darnell - jiems tiriant senuosius prekybos kelius į vakarus nuo Nilo. Tai yra netoli tos vietos, kur 1999 m. Dameliai sakosi radę įrašus, galinčius būti pirmaisiais alfabetinio rašto pavyzdžiais.

Tikėjimas bloga akimi Vidurio rytuose paplitęs tiek tarp krikščionių, tiek tarp musulmonų (ypač viršutiniame Egipte ir Saudo Arabijos Asiro srityje). 1836 m. E.W. Lane „Šių dienų egiptiečių manieros ir įpročiai“ minima, kad moterys viešose vietose vaikus vedasi nepraustus ir aprengtus nudriskusiais drabužiais - bijodamos blogos akies. Minimos prabangiai apsirengusios, tvarkingos ir išsikvėpinusios ponios, o šalia jų mažas berniukas ar mergaitė, kurios veidą dengia purvai, o drabužiai atrodo, tarsi būtų neplauti kelis mėnesius.

Ir šiandien tame krašte komplimentai sakytini tik apie išvaizdą ar charakterį, bet ne sveikatą ar jėgą. Valstietės berniukus rengia mergaitėmis ir net praduria ausis ir įsega auskarus.

Kita apsauga - duoti klaidinančius vardus tokus kaip 'sandalas' ar kokių kitų aprangos ar maisto pavadinimai, khaiša (grindų pašluostė), billia (marmurinis žaisliukas), šahat (elgeta) ar mergaičių vardus. Kai kas nors perkama, tai daroma taip, tarsi daiktas pirkėjui nepriklausytų.

Daug pasakojimų nugrimzdo užmarštin, tačiau Saulės spindulių pluoštas vasaros solsticijos metu vis dar krenta į senovinio šulinio netoli Asuano (graikiškai Syene) vandenis. 3 a. pr.m.e. Aleksandrijoje graikas Eratostenas, remdamasis geometrija ir faktu, kad ties Asuanu Saulė pakyla beveik statmenai, apskaičiavo Žemės skersmenį gaudamas 25200 mylių (tikroji yra 24860) reikšmę.

2 a. pr.m.e. Ptolomėjus nustatė sistemą, pagal kurią žemėlapiai sudaromi naudojant ilgumos ir platumos tinklelį laikantis tikrų mastelių. Tačiau krikščionių prastuomenei 391-aisiais sunaikinus Aleksandrijos biblioteką, tas idėjas europiečiai prarado ištisus tūkstantmečius ir vėl atgavo tik arabų dėka.

Visuotinai pripažinta, kad Jėzus gimė Betliejuje. Tačiau gali būti, kad Betliejaus Erodo laikais visai nebuvo. Štai Izraelio Senienų sąraše Betliejus apibūdinamas kaip „senovės sritis“, kurioje yra akmens amžiaus radinių, 6 a. Kristaus gimimo bažnyčia ir Bizantijos bei Viduramžių laikotarpių pastatai. Ir nieko nėra iš Erodo laikmečio (bent jau Erodo palaikai turėjo būti rasti pirmoje eilėje). Tarp archeologinių Erodo laikmečio Judėjos duomenų Betliejus nebuvo neminimas. Deja, Betliejuje vykdyti tik riboti archeologiniai kasinėjimai.

Vis tik 2012 m. gegužę paskelbta, kad Betliejuje rasta bulla (antspaudo įspaudas molyje) iš 7-8 a. pr.m.e su Betliejaus pavadinimu – taip patvirtinant, kad Jėzaus laikais Betliejus egzistavo. Tai būtų pirmas ankstyviausias Betliejaus paminėjimas be Biblijos.

Šiais laikais Betliejus mažai primena Jėzaus laikų gyvenvietę. Jis yra tankiai apgyvendintas ir multikultūrinis centras su palestiniečių ir suvenyrų parduotuvėlėmis, tradicinį beduinų maistą siūlančiais restoranais, musulmonų minaretais ir įvairiomis krikščioniško garbinimo vietomis: tai katalikų ir ortodoksų koplyčios, primenančios apie „piemenų lauką“ (iš Luko ev. 2 skyriaus), Pieno grotas, žymintis vietą, kur, pagal padavimą, Marija maitino Jėzų bėgimo į Egiptą metu, ir Ėdžių aikštė (Bizantijos laikų kompleksas, pastatytas virš olos, kurioje, kaip ilgą laiką manyta, Jėzus atėjo į šį pasaulį).

O štai Aviram Ošri mano, kad Jėzus gimė ne Betliejuje Judėjoje, o Betliejuje Galilėjoje – juk koks tolkas buvo keliauti iš Galilėjos į Judėją 150 km, kai kitas Betliejus buvo visai greta – vos 8 km į šiaurės vakarus nuo Nazareto?! Kita vertus, žmonės iš Nazareto triskart į metus vykdavo į šventes Jeruzalėje.

„Saliamonui pasenus, jo žmonos nukreipė jo širdį kitiems dievams; ...jis sekė sidoniečių deivę Astartę ir amonitų pabaisą Milkomą. Saliamonas darė pikta Dievo akyse...“, 1 Kar 11:4-6