Todo gentis – gyvoji praeities skeveldra  

Viena paslaptingiausių genčių yra aukštai Indijos kalnuose pasimetę todai. Nepanaši į kitas Indijos gentis nei papročiais, nei išvaizda, kalbanti senovine kalba, neturinčia atitikmenų šiuolaikinėms Indijos kalboms – or ir šiaip esanti vientisa mįsle antropologams bei etnografams, istorikams bei lingvistams.

Visų pirma, jų išvaizda artimesnė europiečiams: šviesesnė oda, rusvo atspalvio plaukai, tiesi „romėniška“ nosis ir žalsvos ar rudai žalsvos akys. Tamsaus šokolado spalvos indų fone jie tiesiog „šviečia“.

Tai labai negausi gentis – vos vienas tūkstantis narių. Pirmąkart portugalų jūreivių aptikta 17 a., vėliau užmiršta dviem amžiams ir vėl „atrasta“ anglų jau 19 a. Per visą tą laiką jų skaičius beveik nepakito. Tas demografinis pastovumas bei nekintantis lyčių santykis (20-čiai moterų 100 vyrų) mokslininkus varo į aklavietę. Anot jų, tai galėtų būti paaiškinama tik ritualiniu „nereikalingų“ vaikų žudymu. Tačiau todai neigia tokį kaltinimą, nes, atseit, nieko nereikia žudyti, nes, pagal jų tolimos tėvynės senovės papročius, moterys gimdo kada reikia ir ką reikia. O kaip tai pasiekiama – todai atsisako paaiškinti.

Neaišku ir dėl jų tolimos tėvynės. Genties kraujo formulė neatitinka šiuolaikinės biologinės terpės. Taigi, todai – atvykėliai. Tik iš kur? Patys jie sako, kad iš Šri-Lankos, o į ten atvyko iš ... paslaptingo Jaučio žvaigždyno. O mokslininkams viena iš prielaidų – kad tai senovės šumerai, kurie, atseit, senais laikais Indijos pakrantėje buvo įsteigę koloniją. Tai iš dalies paremiama faktais. Todai, kaip ir šumerai, Saulę ir Mėnulį vadina Uttu ir Sinu. Drabužiai panašūs į šumerų apdarus. Todai turi mįslingų pasakojimų apie „septynias didžiąsias karalystes“, esančias už didžiosios jūros, kurioms vadovavo galingasis „laivų valdovas“ (dėl laivų, tai tikrai įdomu, nes gentis gyvena aukštai kalnuose).

Tačiau kiti bando juos kildinti iš dravidų. Tačiau jų kritikai iškart nurodo trūkumus: visų pirma todo kalba neturi analogų tarp pietų Indijos kalbų. O antra – dravidai – žemdirbiai, o todai – išimtinai gyvulių augintojai.

Hut of Todos Yra versija, kad jie skitų palikuonys. Šalininkai nurodo skitų klajoklių vežimų ir todų lūšnelių panašumą, aptinka panašių religinių ir papročių elementų, panašumų molinėse figūrėlėse.

O yra tvirtinančių, kad todai – tiesioginiai lemūriečių palikuonys, kurių žemyną pasiglemžė vandenynas. O pasakojimai apie septynias užjūrio šalis, - kažkaip išlikę prisiminimai apie senąją tėvynę.

Tikriausiai nemažai paslapčių atskleistų todų kalba, kuri vadinama „kvorža“ – tik va bėda, toji kalba nepaprastai unikali. Kvaržą bandė tirti dar 19 a., bandant prisieti prie dravidų kalbų grupės. Tačiau gavosi ne kas. Pvz., toks misionierius Šmidtas, šiaip neblogai besigaudantis dravidų lingvistikoje, prisikamavęs su nežinoma kalba, galiausiai pripažino: „Maždaug trečdalio todų dialekto žodžių negaliu priskirti jokiai man žinomai kalbai“. O kitas entuziastas, sudaręs Nilgiri kalno, kur gyvena todai, geografinį aprašą, irgi prisipažino: „Todų kalba turi unikalų akcentą ir keistą originalų stilių. Matyt, jis neturi analogų pietų Indijoje naudojamoms kalboms“. O žinomas anglų etnografas Riversas aplamai pabrėžė,kad todai kalba „slapta kalba“, kuri nesuprantama dravidams.

20 a. iškeltos kitos hipotezės, „patemptos“ į šumerų pusę. Pvz., graikų ir danų princas Piotras, dukart aplankęs todus, iškėlė prielaidą, kad kvoržos žodžiai artimi šumerų žodžiams. Būtent jis nurodė sutampančius pavadinimus Saulei ir Mėnuliui. Tačiau tą hipotezę sugriovė amerikietis antropologas ir lingvistas M. Emeno, įrodęs,kad tokį sutapimą lengva paaiškinti remiantis dravidų kalbomis. Tačiau dvoržos kilmės klausimas liko atviras iki šiol.

Kvorža – ritualinė ir archaiška kalba. Ja daugiausia kalba šventikai. Kiti gyventojai tarpusavyje bendrauja kitu „dialektu“, šnekamuoju, kurį jau nesunkiai galima priskirti dravidų kalbų pietinei pogrupei, - artimiausias tamilų ir malajalų kalboms. Tačiau tai jau vėlyvos istorijos rezultatas.

Todai įdomūs ir savo tikėjimais. Jie galvijų augintojai, tačiau yra ... vegetarai: buivolus augina išimtinai dėl pieno. Buivolas todui – viskas. Kiekvienas todų turi savo buivolą, kurį garbina. Todai laiko, kad gimstant siela įsikuria žmogaus kūne, o dvasia – buivole.

Todai turi specialų „buivoliatniką“ – „tiriri“. Jo teritorijoje yra aptvaras asmeniniams buivolams ir slapta šventykla, prie kurio draudžiama prisiartinti moterims ir nevedusiems vyrams. Tik šventikai-teraliai tegali prieiti prie neliečiamų šventyklos durų. Ant jų, be buivolų ragų, atitinkančių mėnulio ragus, yra ir mįslingos protėvynės, Jaučio žvaigždyno pavaizdavimas. Laikas nuo laiko vienas šventikų įeina į uždraustąją šventyklą, kad ten atliktų slaptas apeigas. Jos trunka be pertraukos 3 mėnesius ir niekas nežino, kas ten vyksta.

Aukščiausia todų dievybe galima vadinti Girją-merginą. Jos simbolis – varpelis ant buivolo kaklo. Taip pat todai garbina saulę, yiki piktosiomis dvasiomis ir reinkarnacija.

Nepaisant to, kad todai nealgo buivolų mėsos, egzistuoja ritualinio šių galvijų skerdimo praktika. Dažnaiusiai tai vyksta, kai miršta buivolo šeimininkas. Buivolo galvą nukerta, o kūną užkasa į žemę: virš jo sudegina mirusiojo kūną: todai tiki, kad su šventojo gyvūno dūmais buivolo dvasia nuneša mirusiojo sielą į Jaučio žvaigždyną. Tada giminaičiai surenka mirusiojo pelenus į puodynę ir parneša namo, o buivolo galvą padeda į kremacijos vietą. Toji vieta yra miške, kiekvienam mirusiajam ji sava, ir nėra niekada niekieno lankoma.

Kaimynų santykis su todais ypatingas, pagarbus, vos ne pamaldus. Jie šventai tiki, kad todai turi mistinių ir antgamtiškų galių, pvz., gali išgydyti rankų ar užkalbėto pieno pagalba.O dar – kiekvienas todas turi „stebuklingą lazdelę“ – bambuko lazdelę, kurios nepaleidžia iš dešinės rankos. Be to, visi todų kaimynai tiki, kad todai turi valdžią drambliams ir tigrams bei gali įsikūnyti į juos.

Gal taip ir yra. Juk pastebėta, kad todai nieko nebijo, neturi ginklų kovai ar gynybai, nelaiko sarginių šunų ir gyvena visiškoje santarvėje su gamta neardydami harmonijos su ja bei savo ramybės.

Nykstant kalboms  

Davis Harrison'as ir Greg Anderson'as keliauja aplink pasaulį, bandydami užfiksuoti nykstančias kalbas.

Pasaulyje yra apie 7000 kalbų – ir kas dvi savaitės po vieną jų išnyksta. Kartu su ja dingsta ir kultūros, medicinos žinios, oro ir klimato aspektų vertinimai, dvasiniai ir mitologiniai klodai, kaupti per kartų kartas. Kartu prarandamos ir įžvalgos į skirtingus smegenų veiklos atvejus. Štai Indijoje aptikta beveik beišnykstanti nežinoma skaičiavimo sistema. Pradžioje tai buvo 12-tainė sistema: įvardijant trylika, pakartojama 12 ir papildoma "vienas". Tačiau 30 buvo įvardinta kaip 20 ir 10. Taigi pasirodė, kad naudojama mišri 12-ainė ir 20-ainė sistemos. Taip 93 išreiškiama kaip 4-20-12-1.

Indijos kalbos (jų yra apie 400-700) skirstomos į 7 šeimas. Didžiausias pavojus kilęs munda šeimai, kuriai priklauso apie tuzinas genčių kalbų, kuriomis kalbama rytų ir centrinėje Indijoje. Nors paskutiniais dešimtmečiais kalbininkai tyrinėjo kelias munda kalbas, kaip Santali ir Mundari, kuriomis tebekalba nemažai žmonių, tačiau dauguma jų yra mažai aprašytos. O net tokia izoliuota Asurų kalba dar kalba keli tūkstančiai žmonių (dar daug, lyginant su kai kuriomis Amerikos indėnų kalbomis, kurias žinančių telikę tik po vieną ar du asmenis).


Recenzija

Madhusudan Mishra. Nuo Indo link sanskrito, 1996  

Dar iki kasinėjimų Indo baseine 1921-ais, buvo skelbiama, kad sanskritas į Indiją atėjo iš šalies ir vietines kalbas nustūmė į pietus. Tai teigta remiantis sanskrito panašumu į šiuolaikines ir senąsias iranėnų ir Europos kalboms. Iš to sektų, kad pietų Indijos prokalbė priešistoriniais laikais buvo čia. Dravida reiškia „karštos saulės šalis“ ir reiškia regioną, siekiantį Maharaštrą ir Gudžaratą vakaruose, tačiau turi rasinį atspalvį, ir ribojamas tik pietų Indijai, kurios žmonės ir kalbos vadintos dravidų. Kai kurie prieštaringą prasmė turintys žodžiai kelia sumaištį: mrdha-vak (kalbantys vietiniu dialektu), dasyu (kaimiečiai-vargšai), anas (neprotingi, neišslavinę).

Ir todėl, kai buvo rasti tie neiššifruoti trumpi įrašai, jie be jokių patikimų įrodymų buvo priskirti dravidų kalbai. Ir prisiminkime, kaip sakė poetas Jaya Shankar Prasad:

Mes neatėjome iš kitur;
Mūsų gimtinė buvo čia.

M. Mišra pradėjo pastebėti, kad Indo slėnio tekstai atsispindi Paninio sanskrito gramatikoje. Ir jų kalba išsirutuliojo į formą, kuri buvo pavadinta sanskritu.

Mišra, kaip ir kiti, ieško Harapos civilizacijos sąsajų su Rigveda naudodamas savotišką lingvistinio darvinizmo metodą, laikant, kad kalba vystosi nuo paprastesnių formų link sudėtingesnių - iš prieš Vedas buvusios prokalbės link Rigvedos sanskrito. "Izoliuota" Indo slėnio kalba, sudaryta iš nekaitomų vienskiemenių žodžių vystėsi į kalbą, turinčią kaitomas formas, o vėliau į sanskritą, su iš žodžio šaknies išvedamomis įvairiomis žodžių formomis.

Taigi Harapos kalba būtų sudaryta iš sanskrito kalbos žodžių šaknų - be afiksų (priešdėlių, Late Harapian inscription priesagų, galūnių). Taip Mišra nusprendė iš išlikusių ženklų išvaizdos, nes paties rašto dar niekas neperskaitė. Mišros siūloma Harapos kalba skiriasi nuo Radžamano ir Džha "vėlyvosios vediškosios" Indo slėnio kalbos, nors mokslininkai "skaitė" tuos pačius įrašus. Beje, išlikę senieji žodžiai Rigvedoje yra daugiaskiemeniai.

Pagal Mišrą, sanskritas teturi du vienskiemenių žodžių tipus:
1) randami tik sudėtiniuose žodžiuose (-ja, -da, -du), kurie "per silpni", kad turėtų nekintančias formas [ bet kaip apie kaltinamuosius, pvz., dhI"" ];
2) nekilę iš sanskrito šaknų: "ka" (vanduo), "kha" (dangus), "ku" (žemė). Ir "jei sanskritas perėmė šiuos žodžius, jie priklauso kalbai, genealogiškai artimai sanskritui" [ bet anglų kalba perėmė polineziečių kalbos žodžius, reiškiančius tabu, mana, kava..., o štai svastika nukeliavo ir į Ghaan, kur reiškia ... "beždžionės koja" ].

Tada loginis tęsinys "ka" (vanduo) + "la" (žemė) + "za", "kalaza" (vandens telkinys žemės paviršiuje), o "Na-Ra-Sa" iš "Na" (kvėpuoti?) + "ra" (?) + "sa" (daugiskaita) , "na'ras" (žmogus).

Apibendrinant, ši knyga neparodo autoriaus gilių lingvistikos ir antropologijos žinių ir yra sklidina nepagrįstų spekuliacijų ir laisvų asociacijų.


Indo slėnio raštas  

Indo slėnio (arba Harapos) raštas - tai vis dar neiššifruotos trumpos simbolių sekos, kurios siejamos su Indo slėnio civilizacija, ir datuojamas daugiausia viduriniuoju Harapos laikotarpiu (26-20 a. pr.m.e.). Po 1900 m. pr.m.e. ženklai išretėja, nors teigiama (pagal kasinėjimus Vaisali, Bihare bei Mayiladuthurai, Tamil Nadu), kad jų buvo iki pat 1100 m. pr.m.e. (Indijos geležies amžiaus pradžia). Radiniai Gudžarate netoli Bet Dwarka termoliuminiscenciniu metodu datuoti 16 a. pr.m.e.

Pirmas pranešimas apie Harapos antspaudą pasirodė 1873 m. kaip A. Cunningham‘o piešinys. Nuo tada atrasta per 4 tūkst. objektų su simboliais. Dauguma objektų yra plokščios stačiakampės akmens lentelės, kurias vadina antspaudais, tačiau keli tuzinai rasta ir iš kitų medžiagų. 8 dešimtm. I. Mahadevanas išleido rinkinį su maždaug 3700 antspaudų ir dar apie 417 atskirų ženklų tam tikruose kontekstuose. Vidutinis vieno įrašo ilgis yra 5 simboliai, o ilgiausias tekstas vienoje eilutėje yra 14 simbolių.

Daugelis ankstesnių mokslininkų, kaip ir pats A. Cunningham‘as, galvojo, kad tai Ašokos naudoto brahmi rašto archetipas. Tačiau dauguma mokslininkų su tuo nesutinka, tvirtindami, kad brahmi raštas išsivystė iš aramėjų rašto. Kokiai kalbai jis priklauso - nenustatyta.
Indus Script inscription

Rašto sistema hieroglifinė, rašyta iš dešinės į kairę ir kartais boustrofedoniniu stiliumi. Kadangi savitų ženklų yra apie 400-600, t.y. tarp logografinių ir skiemeninių rašmenų, daugelis tyrinėtojų laiko, kad raštas yra logo- skaitmeninis. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad struktūrinė analizė rodo, kad rašto kalba yra agliutinatyvinė, tačiau tai prieštarauja buvimui ženklų, kurie gali reikšti priešdėlius ir galūnes.

Buvo daug bandymų iššifruoti raštą, tačiau nė vienas bandymas nebuvo plačiai pripažintas mokslinės bendruomenės. Dešifravimui didžiausias kliūtis kelia:

Rusas J. Knorozovas (žinomas majų rašto dešifravimu) mano, kad labiausiai tikėtina yra dravidų kalba. Dar prieš tai tėvas H. Heras pasiūlęs keleto ženklų skaitymą remiantis tokia prielaida. O suomio A. Parpola komanda taip pat pasiūlė kai kurių ženklų skaitymą (irgi remiantis ta prielaida), kai kuriais atvejais sutikdami su ankstesniųjų dviejų pasiūlymas, tačiau kartais pateikdami kitokį skaitymą.

Jei raštas yra grynai ideografinis, jame gali nebūti jokios informacijos apie kalbą, t.y. tai tik tiesiog piktogramos. 2004 m. S. Farmer'is, R. Sproat'as ir M. Witzel'is EJVS žurnale paskelbė straipsnį, kuriame tvirtino, kad raštas nesusietas su šnekamąja kalba. Jie rėmėsi įrašų trumpumu, per dideliu retai naudojamų simbolių kiekiu, ir atsitiktinio ženklų pasikartojamumo nebuvimu. Tačiau A. Parpola paprieštaravo tai prielaidai, nes tie argumentai „gali būti lengvai paneigti“. Jis nurodo didelį retai naudojamų kinų rašto simbolių kiekį ir kad „mažai priežasčių tikėtis ženklų pasikartojimo trumpuose tekstuose parašytuose ankstyvuoju logo- skaitmeniniu raštu“. Į visus priekaištus S. Farmer'is, R. Sproat'as ir M. Witzel'is atsakė 2009 m. Kyoto konferencijoje [>>>>]. Ginčai ta tema tebesitęsia.

Žemiau pateiktais pavyzdžiais galima bandyti suprasti, kaip miestietiška Indo slėnio kultūra susijusi su piemeniška (klajokliška) Vedų kultūra. Centrinis šilomas kambarys virsta bedugne; cheminis skystis virsta sriuba ir pan. Aurobindo sako: „... primityvių kalbų žodynas turėjo keistis per šimtmečius ... daugelis necivilizuotų kalbų savo žodyną neretai keitė nuo kartos prie kartos“ (Vedų paslaptis). Kadangi Vedų žodžiai pakliūna į Indo slėnio tekstus, tai rodo buvo vienas kalbinis srautas.

Indo slėnio užrašai

Nr. 1623/ 2847 (ilgiausias tekstas)

Jį sudaro 26 ženklai, kuriuos galima transkribuoti taip:
Lu bha dhe Sa-Tha, ga ga ga Na / ya gha Su, bra sI, cha ra / Su Na ga, ci ra, Dha Na, ta gra Sa

Jį galima versti taip:
Miglotame danguje atsirado šviesa, nes spindėjo žvaigždės. / Nugriaudėjus griausmui, žaibuojantis debesis skriejo neužtikrintai. / Žinokite tai gerai. Ilgą laiką, kaip pranešama, saulė švietė ryškiai.

Galima manyti, kad šis tvirtinimas buvo parašytas, kai nutiko didelė gamtinė nelaimė, o perspėjimas apie ją buvo nepastebėtas.

Pirmoje eilutėje pirmieji 5 skiemenys sudaro sąlygą bha (dangus) lu (miglotas); dhe (šviesa) sa-Tha (buvo), kuri jungiama su antrąja sąlyga per „nes“: ga ga ga (žvaigždės daugiskaita) na (spindėjo).

Antrąją eilutę sudaro 3 dalys: a) sąlyga ya (garsus) gha (garsas) Su (gimimas) tarytum teigia: „kilus garsiam garsui“; b) antroji sąlyga bra (vanduo-ugnis – atitinkantis žaibuojantį debesį) sI (paukštis) reikštų „žaibuojantis debesis skriejo“; c) tada cha (neryžtingai) ra (greitis) nurodo „judėjo neužtikrintai“.

Paskutinė eilutė prasideda paliepimu: Su Na ga (žinokite tiesą). Toliau ci ra (laikas slinko lėtai; palyg. sanskrito ciram; Dha (garsas) Na (žinojimas) reikštų „gerai žinoma“; ta gra Sa (ryški saulė švietė).

RbI‘sa

Šis žodis naudotas tik Rigvedoje ir reiškia „bedugnę“ (žemėje, iš kurios kyla garai). Tam, kad „iš prarajos kiltų garai“, turi egzistuoti ugnis ir vanduo. Indo slėnio užrašuose yra tekstas nr. 5086, kurio pirma dalis yra: ra (ugnis) bI (garai) Su (gimimas), kas reikštų „Kai ugnis sukėlė garus“.

Antroji to paties teksto sąlyga yra ni (vidinis) Sa (visas) ra (greitis) greičiausiai reiškia „iš vidaus visi žmonės bėgo lauk“.

Ankstyvoji vediškoji pirmos sąlygos forma galėjo būti RbI‘sa (kai r virsta R dėl antro kirčiuoto skiemens), o antroji - nisara, kurio prasmė yra neaiški kaip VS 30:14 (Vajasaneyi-Samhita). Bet toje stancoje, kadangi ayas-tApa (kalvis) yra manyu (dvasia) profesionalas, nisara gali būti krodha (įkarštis) profesionalu, greičiausiai kūriku, ugnies prižiūrėtoju.

Tekste nr. 4304 taip pat pirmoji sąlyga yra ra bI Sa, nors antrasis skiemuo yra kiek kitoks ženklas. Su antrąja sąlyga va (buveinė) Na (šviesa) Tha (ratas) tai reikštų „buveinėje ugnis tampa apvali“. Tekstas susijęs su padėtimi kaimo vietovėje prieš 50 m., kai mergaitė bėgo nuo namo prie namo ieškodama ugnies. Ši sąlyga perėjo į Rigvedą kaip van-ad (medžio degimas).

Literatūra:

  1. S. Farmer et al. The collapse of the Indus-Script Thesis// EJVS, vol. 11, iss.2, 2004
  2. I. Mahadevan. Aryan or Dravinian or Neither? A Study of Recent Attempts to Decipher the Indus Script (1995-2000) // EJVS, vol.8, iss.1, 2002
  3. H. Heras. Studies in Proto-Indo-Mediterranean Culture, 1953
  4. A. Parpola. Deciphering the Indus Script, 1994
  5. A. Parpola. Sudy of the Indus Script// 50th ICES Tokyo Session, 2005
  6. A. Parpola. Is the Indus script indeed not a writing system?// Airavati, ..., 2008
  7. M. Vidale. The collapse melts down// East and West, vol.57, no 1-4, 2007
  8. Rao et al. Entropic Evidence for Linguistic Structure in the Indus Script// Science J., Apr. 2009

Baltų kalbos
Žemaičių epas
Reikėtų vienodžiau
Harapos civilizacija
Rudiger Schmitt. Arijai
Indo-iranėnai ir kalba
Visos kalbos vertos pagarbos
Kieta ar minkšta (kalba)?
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
D. Franck. Poezija ir misticizmas
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
G. Beresnevičius. Apie svogūnus žodis
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Ferdinandas de Sosiūras
Garderobas ir tualetas
Kietas ar minkštas
Mozarto muzikos galia
Smegenys yra tampomi
Fizika be gamtojo
Ar skaitysim mintis?
Skurdo kultūra
Vartiklis