Kalba: nuo ištakų iki šių dienų

Klausimas apie kalbos esmę domino žmogų nuo seno. Požiūrius į šį klausimą galima išskirti į du tipus: 1) kalba suvedama į ženklų procesus kultūros viduje; 2) kalba suvedama į simbolinius procesus (tačiau simboliai čia suprantami ne kaip ženklai, o kaip ontologinės transcendentalijos).

Pirmuoju atveju galime kalbėti apie kalbą, besivystančią kartu su visuomene ir esančią žmogaus proto įrankiu. Antruoju atveju, priimame sakralinę kalbos kiltį, kalbą kaip Symbols ontologinę duotybę, dievų dovaną. „Duodamas savo vardą, vardą pagal savo pasirinkimą, duodamas visus vardus, tėvas atsiduria prie kalbos ištakų, ir toji valdžia teisėtai priklauso Dievui-Tėvui. Ir Jo vardas tampa tų pačių kalbos ištakų vardu“, Ž. Derida.

Tada tampa svarbu apibrėžti, kas yra ženklas ir kas yra simbolis. Šiuolaikinėje semiotikoje ženklo modelis atrodo kaip žyminčiojo ir žymimojo vienybė. F. Sosiuro semiologija žymintįjį nusako kaip tam tikrą akustinį vaizdinį ir su žodžiu susijusius juslinių suvokimus. Žymimasis konceptas – jame pačiame, jo nepriklausomybėje kalbos atžvilgiu, t.y. žymimųjų sistemos atžvilgiu. Skirtumas tarp žyminčiojo ir žymimojo – skirtumas tarp įsivaizdavimų ir sąvokų. F. De Sosiuras ženklo struktūroje išskyrė dvi komponentes, nors kiti požiūriai išskiria tris. Šiuo atžvilgiu ypač įdomūs Antikos ir Viduramžių laikotarpiai.

Antika – pirmasis istorijos etapas, kai nusakoma simbolio ir ženklo priešprieša. Šio etapo metu ženklai simuliuoja Vardo energiją. Ženklo struktūroje yra trys elementai: žymė – žymintysis, turinys – žymimasis ir paties ženklo morfologinis atitikmuo žymimam reiškiniui. Sakralinio rašto žodžių daryba privalo tenkinti principą: panašus traukia panašų. Tačiau tokiame panašume regime pagrindinio struktūrinio simbolinės būties principo – atvirkštinės perspektyvos – pažeidimą. Dėl topologinio poslinkio prasmei priešingas ne reiškinys – kūnas, o jo simuliacija ženklų realybėje, todėl pirmame etape ženklas mėgdžioja simbolį. Skambanti kalba ir raštas dar nebuvo koreliuoti. Kalbos funkcijos perteikia „žynių“ raštą, kur pirmąkart susiduriame su informacija skaitmeninio kodo forma.

Skaičius yra išorinės organizacijos forma, o vidinės organizacijos forma yra Vardas. Atsakydamas į simuliatyvines ženklų tikrovės tendencijas būtis-simbolis sukuria Žodžio kaip energetinio vardo efekto fenomeną. Sudaromos Pirminių-vardų kopėčios. Pagrindine šių vardų būties ypatybe yra jų griežtai energetinis pobūdis, be to tos energijos yra ne tvariosios, ne sutvertosios – tai energijos-pirmapradės esybės. Išskirtine pirminių vardų ypatybe egzistavimas sluoksnio, kurį P. Florenskis vadino infrapsichiniu, t.y. galinčiu paveikti antgamtišku būdu, sinergetiškai. Tokiems Vardams priskiriami dievų ir didvyrių vardai.

Dievas žmonijai duoda savo vardą, savąjį Tėvo vardą, taip išstodamas prieš vienintelį žmonių vardą. Apimtas pykčio, Jis sumaišo kalbas ir tarp savo sūnų pasėja sumaištį. Tačiau tai ir daugybės kalbų ir tarmių ištakos, tai kažkada didžios semitų šeimos, įkūrusios savo imperiją ir savo Kalbą, kaip universumą, paveldimumo nutrūkimas. „Būtent pradedant paties Dievo vardu, kylančiu iš Dievo, nusileidusio iš Dievo arba tėvo... ir jo pažymėto, ir sklinda, maišosi ar gausėja kalbos, atitinkamai pagal kiltį, pačiame savo išsibarstyme liekančios pažymėtos vienu vieninteliu vardu, kuris bus stipriausia, vienintele idioma, kuri jį sunaikins“, Ž. Derida.

P. Florenskis vardą apibrėžia kaip vidinę būties sandarą. Ir pirmiausia, vardas yra asmeninio apiforminimo būdas. Nagrinėdamas asmenybės būtį, P. Florenskis vardą apibrėžia kaip „pirmąjį ir esminį Aš apsireiškimą“ (P. Florenskis. Vardai). Asmeninis vardo reiškinio ypatumas išryškėja ir jo santykyje su žodžiu, kuris ir yra pati realybė. „Per žodį mes praninkame į jos esmės energiją, su giliausiu įsitikimu pasiekti pačią esmę“. Atsižvelgiant į tai, kad žodžiu yra ir pats sakantysis, jis „perteikia savimi jau ne tą ar kitą energiją, atskirai, o tam tikrą naują, dvilypį energetinį reiškinį, naują realybę pasaulyje“.

Pirmapradis Vardas yra tuo pagrindu, iš kurio kyla daugybė kultūrų, išsibarsčiusių laike ir erdvėje (nuo seniausių iki dabartinių laikų). Tačiau sakraliniame laike ir erdvėje visos kultūros išsidėsčiusios vienose „vardijimo“ kopėčiose, perteikiančiose mažuosius didžiojo Logoso modusus. „Žodis“ ir yra tuo specifiniu mūsų kultūrai, t.y. krikščioniškai civilizacijai, mažuoju Logosu. Ir kultūros istorinės būties trukmė apibrėžiama jos ištakose esančio mažojo Logoso, t.y. pirmapradžio vardo, trukme.

Viduramžių epocha žymi išorinio ženklų ir žymimojo panašumo pakeitimą vidiniu. Trilypėje ženklo struktūroje dingsta viena komponentė – morfologinis panašumas. Ir dabar ženklas – tai ta pati (dabartine prasme) žyminčiojo ir žymimojo sąjunga. Rašto ženklai ir kalba susijungia, dingsta antikai būdingas koreliacijos tarp rašto ir skambančios kalbos nebuvimas. Ženklas reprezentuojamas fonetiniame rašte ir dabar skirtas žymėti ne išorinius daiktus, o tam tikrus vaizdinius, vidinį sąmonės gyvenimą. O „dingusios“ trečiosios komponentės (morfologinio panašumo) nerandame todėl, kad jis vadinamas cogito principu.

Vilniaus meras Vilius Navickas: Suck My Dick Ženklo struktūroje simuliuojama paties simbolio struktūra. Todėl simbolis tampa ženklo atmaina. Trečiasis paties ženklo elementas transformuojasi į transcendentinį Ego. Matyt todėl vienos prokalbės paieškos buvo nesėkmingos, kadangi per istoriją juda ne viena, o dvi kalbos. Iš vienos pusės, tai kalba kaip ženklų, semiotinė sistema, kur semioze laikome visų sferų įženklinimo procesą. Iš kitos pusės, kalba apibrėžiame kaip pačią kalbą, kur susiduriame su simbolika.

Semioze apibrėžiame kultūros „sąmonę“, o simbolika – jos istorinę pasąmonę. F. Sosiuro požiūriu, iki kalbos atsiradimo neįmanomas joks mąstymas, nes jiedu gimsta kartu. Tačiau G. Gajomas, atvirkščiai, laiko, kad tai, kas vadinama kalba, pilnai randasi sąmonėje. Tai – potencija, kurios elementu yra žodis. Juk kai tylime, tai visai nereiškia, kad esame anapus kalbos. Tiesiog kalba glūdi tyliame mąstyme. Tad „sąmonė“ ir kalba-ženklas iš esmės tapatūs, nes turi tą patį genetinį šaltinį ir bendrą ontologiją. Tačiau kai kalbame apie kalbos kaip simbolio genetinį šaltinį, tai pažymim, kad ji randasi pačiame simbolyje ir, atitinkamai, ją galima tapatinti su „prasme“. Kalba-simbolis tampa antrąja kalba, kurios dėka, tiesą sakant, suprantame kalbą-ženklą. Tai tarsi tam tikras fonas, kažkas neregimo ir negirdimo, tačiau juntamo (jei toks traktavimas teisingas). Tad bet kurį ženklą suprantame todėl, kad jis yra ant ženklo ir simbolio ribos. Vienintele forma, kurioje aiškiai pasireiškia simbolis, yra vardo fenomenas, puikiai aprašytas vardo garbintojų (imiaslavcų).

XX a. kalboje-ženkle vėl įvyksta metamorfozė. Šįkart topologinis poslinkis įvyksta pačiame ženkle – tarp žyminčiojo ir žymimojo. Ženklai simuliuoja ne išorinius ženklų ir daiktų panašumus, ne vidinį panašumą, o patys save. Ženklas jau nurodo ne daiktus ir ne pažinimo subjektą, o save patį ir vienintele tapatybe yra skirtumai pačiame ženkle. Čia galime paimti Bodrijaros simukliarų teoriją, Deridos dekonstrukcijos principą ir Delezo idėją, kad simukliaras yra mąstymo sistema, kurioje skirtumas pasiekiamas ne tapatumo fone, o paties skirtumo fone.

Tačiau ką reiškia skirtumo pačiame ženkle principas? Pagal Deridą (savitai modifikavusį F. Sosiuro mokymą), žodis ir juo žymima sąvoka nesutampa. Įženklinimo procesas vyksta anksčiau už mąstymo atskleidžiamą lingvistinę prasmę. Žodis, kad galėtume apmąstyti jo reikšmę, jau turi būti ištartas ar parašytas. Tai, kas žymima (žymimasis), niekada nedalyvauja, nęsa pačiame ženkle, duotame čia ir dabar (žyminčiame), tarp jų visada yra plyšys laike: įženklintas visada prieš įženklinantį. Šį prasminį nesutapimo laike atspalvį Derida įveda per pagrindinę dekonstruktyvios ontologijos sąvoką - difference (skirtumas), kuri reiškia uždelsimą laike, prasmės atidėjimą. yra anksčiau už kalbą, suvokimą, logosą ir balsą; pirmas dalykas po difference yra raštas, o ne kalbėjimas.

Žodis, nugrimzdamas į dekonstruktyvistinį kontekstą, visiškai praranda savo ryšį su žymimuoju, ta prasme, kuria turėjo ankstesniame tekste arba, pagal Deridą, su savo „kilme“, su savo „priežastimi“. Tad visa kalbos sistema virsta begaliniu dekonstruktyvistiniu tekstu, tam tikra sistema pėdsakų, neturinčių nei kilmės, nei pabaigos, pažymėjimų pėdsakų, ateinančių iš neaišku kur ir nueinančių į niekur, grandine. Tuo tarpu logocentrizmas, anot Deridos, - klaidinga kalbos teorijos idėja, daugelį amžių apsukdavusi galvas.

Taip, pagal stoikus, Logosas yra racionalumo principas, glūdintis pasaulio sandaros pamatuose ir persmelkiantis visą Visatą, suteikdamas jai prasmę ir reikšmingumą. Dar daugiau, stoikai tvirtino, kad pats žmogus sudarytas iš materijos ir Logoso, to paties Logoso, kuris persmelkia pasaulį. Būtent šis žmogaus racionanalumo principas leidžia jam pasirinkti protingą tikslą ir gyvenimo prasmę.

Krikščioniškoje Logoso sampratoje, Naujajame Testamente, jis nėra nuasmenintas racionalus principas – tai tasai, kuris sutvėrė Visatą. Tad Visata yra mūsų kūrėjo sąmonės išraiška. Bet aišku, kad Visata buvo sutverta gerokai anksčiau už mus ir egzistavo nepriklausomai nuo mūsų. Žmogus visuotinius gamtos dėsnius pažįsta po to, kai tie dėsniai atsiranda arba, tiksliau, kai supranta, kad tokie dėsniai egzistuoja. Tačiau būtent tokią logocentristinę idėją atmeta Derida teigdamas, kad neegzistuoja prasmė tol, kol žmonės nepradeda kalbėti, o dar tiksliau, rašyti. Tad būtent žmogaus ištarti žodžiai sukuria prasmę ar prasmes. „Rašyti – tai žinoti, kad dar neperteiktas raidėje neturi kitos buveinės, nelaukia mūsų kaip nurodymas kokiame nors topios ouranios ar kokiame nors dieviškame išmanyme. Prasmė turi sulaukti, kol ją išsakys ir užrašys, kad pati įsikurtų ir taptų tuo, kuo, skirtingai nuo savęs, ji yra: prasme. Ž. Derida.

Taip Derida ne tiesiog laužo, jis trypia logocentrizmą. O kas vietoj jo? Reikšmių ir prasmių begalinė virtinė, be centrinės ašies ir sklindanti iš žmogaus burnos... Taigi, pats žmogus sutapatinamas su logosu (tik iš mažosios raidės). Tokia nuostata būdinga postmodernui (postšiuolaikybei), tačiau poststruktūralizmas nieko mainais nepasiūlo išskyrus dekonstruktyvistinės pereinterpretacijos bandymus.

Rašmenys
Tylos kalba
Baltų kalbos
Nykstant kalboms
Žemaičių epas
Fizika be gamtojo
Kieta ar minkšta (kalba)?
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
Indo slėnio rašto dešifravimai
D. Franck. Poezija ir misticizmas
P. Florenskis ir Dievo vardo dieviškumas
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Struktūrinė lingvistika: kalba ir kalbėjimas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
J. Habermasas: nuosaiki proto kritika
Kalba: Kieta ar minkšta?
Rudiger Schmitt. Arijai
Ferdinandas de Sosiūras
Mozarto muzikos galia
Smegenys yra tampomi
Aš nekuriu hipotezių...
H. Hesė. Kalba
Ar skaitysim mintis?
Reikėtų vienodžiau
Apie ontologiją
Kinų kambarys
Vartiklis