Post-modernistinis tylėjimo diskursas  

Šiuolaikinė filosofavimo paradigma ne tik tylėjimą priima kaip gražią metaforą, bet ir pakartoja kadaise V. Žukovskį^*) kankinusį klausimą – „ar neišreiškiamas paklūsta išreiškimui? (bei Tiutčevą – „išsakyta mintys yra melas“). Tuo tarpu postmodernizmas binarines opozicijas (kaip „kalbėjimas“ ir „tylėjimas“) kritikuoja kaip negalinčias pilnai perteikti problemą. Jam pagrindinis yra tarpusavio sąveiką suvokiama kaip „begalinio žaidimo“ principas. Taigi, kalba ir tylėjimas tampa lygiaverčiais.

Kalbos ir teksto fenomenai šiuolaikinėje kultūroje pretenduoja pakeisti klasikinius proto, praktikos ir net Dievo idėjos absoliutus. Suvokimui svarbus tampa klausimas: kodėl filosofams kyla noras nekalbėti, kodėl renkantis žodį atsiranda tokia daugiaprasmio jo perskaitymo galimybė, kad žodyje pasireiškia jo nepaknakamumas? Mintis dėl savo nenutraukiamo ryšio su kalba visada „įtartina“, ką liudija visa pažinimo – tiek mokslinio, tiek meninio, tiek filosofinio – istorija. Kalba daugiaprasmė, apgaulinga, tad filosofas savo mintį įrodyti tegali tik aplinkiniu būdu, t.y. besikreipdamas į kalbą.

Klasikinė Europos kultūra pagrindine vertybe paskelbė žodį. Neklasikinėje kultūroje ypatingą reikšmą įgauna tylėjimas (žodžio nebuvimas). O. Pavi laiko, kad tą sąvoką sunku apibrėžti absoliučia prasme, nes „tyla – tai triukšmo nebuvimas“. Tylėjimas, skirtingai nuo tylos, galimas tik žmogui. M. Bachtinas išdėsto svarbią mintį: „Tyloje niekas neskamba, tylint niekas nekalba. Tylėjimas – apmąstytas garsas (žodis) – pauzė sudaro ypatingą logosferą, vientisą ir nenutrūkstamą struktūrą, atvirą visumą“.

20 a. filosofijoje dėmesys apofatikai didėja ir dėl sąvokos Kitas, įgaunančios absoliuto požymių tiek santykyje su būtimi, tiek nebūtimi, aktualizacijos. Tad tylėjimą reikia nagrinėti kaip aiškinimo ir suvokimo formavimo modusą. Tylėjimas nukreiptas į Kitą, jis iš pat pradžių dialogas. Tylėjimas, tai bandymas taip pateikti savo kalbą, kad filosofija be galo artėtų prie neišreiškiamo, neišsakomo. Tokioje filosofijoje svarbiausia intonacija, kuri yra kalbėjimo ir tylėjimo, balso ir tylos kaita. Jau avangardas atstatė tylėjimo teises. Kaip teigia M. Fuko, „aiškios ribos tarp to, kas sakoma, ir to, kas nesakoma, nustatyti neįmanoma“.

M. Fuko „Tylėjimo archeologija“.
M. Fuko yra vos ne vienintelis filosofas, struktūralistines idėjas atnešęs tradiciškai nuo kritikos saugomą sferą – žmogaus proto istoriją. Knygos „Beprotybės istorija klasikinėje epochoje“ autorius nepradėjo aprašinėti psichiatrijos istoriją kaip medicininių problemų istoriją. Jis ėmėsi rekonstruoti būdus, kaip „normalūs“ ir „racionalūs“ Europos žmonės išreiškė savo baimę prieš „psichus“. Jis ėmėsi sukurti beprotybės istoriją, o kartu ir proto kritiką. Tai turėjo būti beprotybė „grynu pavidalu“, proto nepagauta beprotybė, o žmonių sampratų apie beprotybę istorija.

Per visą knygą pereina tema, jungianti beprotybę su tylėjimu, su kalba be žodžių, kuria jis kalba „pati ir apie save“. Filosofas imasi rašyti pačios beprotybės istoriją, ne proto kalba, ne psichiatrijos kalba apie beprotybę, o beprotybę, jau sutraiškytą tos kalbos, pavergtą, įbaugintą, išstumtą. Tad koks statusas tylėjimo kalbos, kurią turi išgirsti protas, jau nesantis klasikiniu? Ž. Deridos požiūriu, į šį klausimą atsakyti neįmanoma.

Patį M. Fuko beprotybės, kaip proto galimybių patikrą, traktavimą Ž. Derida laiko nepriimtinu. Suabejojimas „sveiko proto“ akivaizdumu tėra kruopščiai apmąstytas mąstymo eksperimentas. Kultūroje, kurioje įsitvirtino protas, įkūręs savo institutus, ligonines, prieglaudas, nuo savęs atskyrė tai, kas neprotinga, - galima kalbėti tik apie beprotybę, o ne pačios beprotybės kalba. Pilnai išsiveržti iš beprotybę išvariusios istorinės kalbos galima tik dviem būdais. Arba nutinti ypatingu tylėjimu, arba sekti beprotybę jos išvarymo keliu.

Ir Derida kritikuoja M. Fuko už nagrinėjimą „klasikiniu būdu“. Pirmiausia, neįmanoma visiškai atsisakyti kalbos ir tirti tylėjimą kaip visišką jos nebuvimą. Kaip bebūtų, tylėjimas išreiškia tam tikrą prasmę, o prasmė užtvirtinama kalboje. O Antra, beprotybės ir proto atskyrimas įvyko ir įsitvirtino kultūroje: proto pusėje beprotybės kalba negirdima, o beprotybės pusėje nėra proto autoriteto, todėl nėra galimybės apjungti abi puses, o tai reiškia, kad nėra ir pačio tylėjimo archeologijos objekto.

Bet Fuko idėjų reikšmė ir yra metafizinio požiūrio į beprotybę įveikimas. Jis parodo įvairius jos traktavimus kultūros istorijoje ir padaro išvadą apie neišvengiamą atskyrimą klasikinėje epochoje: „... [ji] iškyla kaip protavimo epocha beprotybės egzistavime.... Abi patirties formos vystėsi kuri sau...“

Fuko metodologinė nuostata kitokia. Jis nagrinėja ne binarinę, o antropologinę su beprotybe susijusią žmogaus struktūrą ir jos tiesas. Ji leidžia pamatyti elementų koherentiškumą, jų konstityvumą ir istorinį judrumą. O tai leidžia nagrinėti su beprotybe susijusią tylėjimo archeologiją, nes klasikinėje epochoje beprotybė neturėjo teisės kalbėti. Aišku, buvo sukurta daug tekstų, skirtų beprotybei, tačiau juose ji pateikiama kaip pavyzdys, kaip susirgimo atmaina ar suklydimų iliustracija. Priklausydama proto sričiai, tiesa buvo netekusi savo įteisinimo beprotybėje. Beprotybė neturėjo savo kalbos, - atsaku į beprotybės kliedesius galėjo būti tik visiškas kalbos nebuvimas, nes kliedesys nėra dialogas su protu, tai net ne kalba, nes sąmonei jis nekreipia niekur, tik į nuodėmę ir nusižengimą.

Tylėjimo archeologija – tai ne pirmapradis žodžio nebuvimas arba nebylumas. Tai kalbos nutraukimas, tai proto įsakymas liautis kalbėti. Klasikinė kultūra negalėjo visiškai atsisakyti beprotybės. Ji įvedė visokiausius draudimus: izoliaciją, kalėjimus, kameras, kankinimus, - kad ne- protas neturėtų savo kalbos. Anot Fuko, tylėjimas atsiranda, kai beprotybė išstumiama už proto, moralės ribų ir tapdama socialiniu reiškiniu.

Žodis ir tylėjimas neatskiriami kaip ir protas ir beprotybė. Jų vienybė buvo pirminiame logose, tačiau vėliau išsiskyrė į du monologus. Tylėjimas atsirado iš beprotybės atėmus žodį. Jų išsiskyrimo tašką M. Fuko vadina „sprendimu“.

Šiuolaikinė kultūra dažnai psichinės ligos patirtyje ieškojo savos esmės įminimo. Fuko parodo, kad nuo 19 a. šiuolaikinė kultūra nesąmoningai kūrė tokį psichinės ligos įvaizdį, į kurį galima įsižiūrėti, nes liga ir suvokiama kaip slaptos žmogaus esmės pasireiškimas. Egzistencialistinė filosofo išvada yra ta, kad beprotis šiuolaikinėje kultūroje nėra „pasimaišęs“, o tik susvetimėjęs visuomenėje žmogus. Beprotybė tampa kultūros veidrodžiu, kuriame ji turi išvysti save. Tragiškas beprotybės suvokimas buvo atspindėtas garsiausių mąstytojų ir menininkų kūryboje. Tačiau kūryba ir beprotybė neprisiderino viena prie kitos; jų priešstata daug pavojingesnė nei anksčiau, jų savitarpio neigimas nežino pasigailėjimo – žaidimas ne už gyvenimą, o už mirtį.

Paskutiniame skyriuje „antropologinis ratas“ parodoma, kad kartu su įvaizdžio apie beprotybę ir psichinę ligą susidarymu formuojasi ir žmogaus supratimas. Taigi beprotybė yra žmogaus susvetimėjimas nuo savo žmogiškos esmės, tylią, tačiau visada grėsmingai tūnančią kiekviename žmoguje. Beprotybė yra kiekvieno žmogus „dugnas“, „praraja“. Dabar beprotybė vėl atgauna kalbą, tačiau toji kalba turi visai kitas prasmes, joje primiršti senieji tragiški diskursai, Atgimimo epochoje skelbusios apie perplėštą pasaulį, apie laikų pabaigą, apie žmogų, iš kurio nieko, išskyrus žvėrį, neliko. Beprotybės kalba gimsta kaip lyriškas žybsnis, atskleidimas to, kas žmogaus viduje yra kartu ir išorėje. Tai kalba, kurioje persišviečia jau ne paslėptos pasaulio figūros, o slaptos žmogaus tiesos.

Fuko kalbą ir tylėjimą greta savo valdžios koncepcijos nagrinėjo pirmajame „Seksualumo istorijos“ tome. Tiedu yra instrumentai, gebantys įtvirtinti ir palaikyti valdžią, ją įkūnyti, o taip pat padaryti ją pažeidžiamą. Kalbos ir tylėjimo analizė tampa bendros Fuko teorijos, pagal kurią viską galima laikyti valdžios įsikūnijimu, dalimi. Taigi pasiekėme tokią svarbią temą kaip „valdžia-pažinimas“. Tai pažinimas, kuris apibrėžiamas valdžios tikslais ir uždaviniais ir jai būdingu savo objektų matymu. Valdžia tiria žmones ne kaip daiktus savyje, o kaip reiškinius disciplinariniuose institutuose, kuriuose žmogus nėra laisvas. Jis – valdžios santykių objektas. Valdžia surenka reikiamą informaciją apie žmonių elgesį, nes turi „aukščiausią valdžią gyvasčiai“.

Tad kalba ir tylėjimas – tik valdžios teigimo arba neigimo mechanizmai. Juos abu filosofas nagrinėja kaip socialinius ir kultūrinius reiškinius; ir jų negalima atskirti. Tačiau jie visai netarnauja valdžios išreiškimui, o tiksliau – ne vien valdžios. Tad Fuko tylėjimą nagrinėja sąryšyje su socialinio gyvenimo problemomis, o jo metodologinė nuostata leidžia išeiti už klasikinio dualizmo ribų. Iš esmės, kalbama apie naujo požiūrio į pasaulį susidarymą, naujo pozityvaus racionalumo tipo gimimą.

Ž. Lakano kalbinės sąmonės problema.
Ž. Lakano problematika labai plati: psichoanalizės kaip mokslo pagrindimas, psichoanalizė kaip lingvistika, jos vieta šiuolaikinėje visuomenėje ir t.t. Struktūralistai formavo istorijos koncepciją kaip atsvarą istorizmui, idealizmui ir marksizmui ir tam žmogaus įvaizdžiui, kurį tie sukūrė – sąmoningam, atsakingam, kūrybiškam. Ž. Lakano idėjų reikšmė yra lingvistiniame žmogaus sąmonės pagrindime, kurį vėliau išvystė Ž. Derida. „Pilnos“ kalbos įgijimas psichoanalitinės veiklos pasėkoje, logoso, žodžio, tiesos kaip suvokiančioje subjekto logikos vystymosi sąlygos temos rodė naują kalbos sampratą. Tačiau tolimesnis koncepcijos vystymasis dėmesį telkė ne į šnekamąją kalbą, o į rašytą tekstą.

Teksto kultūros ženklų prigimtis atsiskleidžia iššifruojant simbolinius kodus, kurių kiekvienas turi savitas prasmes, gali būti perskaitytas nepriklausomai. Šiuolaikinės filosofinio diskurso inversijos susiję su suvokimu, kad kultūros pagrindai remiasi rašto dėsniais. Tokia kalbinė sąmonė tekstualizuoja žmogų ir jo gyvenimą. Suvokiamas aplink žmogų audžia tinklą nuo pat jo gimimo. Neurotinis simptomas apmąstomas kaip situacija, kai suvokiamasis iš subjekto sąmonės išstumia suvokiamą. Tad 20 a. kultūros pagrindinė charakteristika yra „balsas-raštas“ opozicijos formavimas.

„Grįžimas prie Froido“ reiškė tolimesnį psichoanalizės idėjų vystymą, žodžio funkcijų kaip žyminčiojo suvokimas. Kalba ne Aš, o jis. Pradžioje buvo Žodis, o ne veiksmas. Pasąmonė laikomas ne instinktų, o žodžio vieta. Subjektas ir jo sąmonė yra decentralizuoti, subjekto vietoje – kitas centras, kalbantis ir struktūrinantis sąmonę. Pasąmonė praranda chaotiškumą ir pasireiškia kaip kalbos struktūra. Instinktuose kalba tikrojo žmogaus ir jo esybės balsas. Pasąmonė arba kalba, arba kenčia. Analizės užduotis išmokyti subjektą suprasti pasąmonę. Ši kalba, tačiau jos diskursas neiššifruojamas, nes tai „Kito diskursas“.

Ž. Lakano koncepcijoje labiau veikia Kitas, o ne Aš: „Aš – tai Kitas“. Iš Kito subjektas gauna vietą simbolinių santykių erdvėje. Pradiniu tašku tampa ryšių su „bet kokia filosofija, kylančia iš Cogito“, nutraukimas. Kritikuojama bet kokia egocentrizmo ir savimonės įtvirtinimo forma. Lakanas tikina, kad žmogus niekada nėra tapatus jokiam savo atributui, jo Aš niekada negali būti apibrėžtas, nes visada ieško pats savęs ir gali būti reprezentuotas tik per Kitą, per savo santykius su kitais žmonėmis. Kitas – tai absoliuti apibrėžianti instancija. Tai jis užklumpa mane pasaulyje ir mano esatis pasireiškia manęs pripažinimo „kitu“ efektų visuma. Subjektui yra būtinas Kitas, kad patvirtintų savo egzistavimą.

Kitas pasireiškia ne kaip pozityvus smalsumo ir laisvo pažintinių savybių vystymosi momentas. Kitas riboja mane, egzistuodamas per tokias neigiamas charakteristikas kaip mano sąmonės fantomas, „akla dėmė“, mano buvimo totalumo trūkis, tuštuma. Kitas atskleidžia (realusis), iškyla kaip kompensacija (įsivaizduojamas) ir nuolat atgamina (simbolinis Kitas) žmogiškosios esybės prieštaringumą.

Būties pirmapradžiu pagrindu yra simbolinis aspektas. Apie Įsivaizduojamą mažai ką galima pasakyti iki tol, kol tai neįtraukta į simbolinę grandinėlę – tai „kompleksas iliuzorinių įsivaizdavimų, kuriuos žmogus susikuria apie save ir kuris vaidina svarbų vaidmenį jo psichikos gynyboje“. Aš siekia susilieti su tuo, kas priimamas kaip Kitas. Pagrindine simbolinio aspekto apraiška yra kalba, kalbėjimas, menas. Aš reprezentavimas per Kitą užpildo prarasto objekto tuštumą. Kitas reprezentuoja mane, tačiau niekas negali iki galo pažinti savęs arba kito, nes neįmanoma visiškai pranikti į žmogaus sąmonę.

Kito realumas – tai tylėjimo ontologija: išlaikydamas „kitizmą“ kaip savęs pakankamumo ir niekam nepriklausančio kitoniškumo teritoriją. Tylėjimo ontologija reiškia principinį Kito (jo idėjų, poelgių, vertinimų ir kt.) neįžvelgiamumą. Jis visad liks kitu santykyje su manimi. Kai tik pradedame kalbėti apie Kitą, jį įtraukiame į savo kalbą. Mano egzistavimo patirtis , Kito aiškinimas daro jį priklausomą nuo manęs. Vyksta „prisiskyrimo“ procesas. Egzistuojant komunikacinėms praktikoms negalimas lygiavertis Aš ir Kito egzistavimas, apibrėžiamas valdžios principu. Anot Fuko,  Delezės ir Gvatari, komunikacija yra kovos už valdžią forma. Tačiau Kito prisiskyrimo negalima imti tik neigiama prasme. Lakano koncepcijoje Kitas žymi tam tikras tikrosios savasties galimybės sąlygas. Jis sako, kad yra du Kiti, vienas iš didžiosios raidės, o kitas iš mažosios, kuris ir yra mano Aš. Simbolinis Kitas tyli, tačiau per kalbą įmanomas perėjimas prie įsivaizdavimo Kito. Tikrieji Kiti yra tie, apie kuriuos nieko nežinome. Jie yra anapus kalbos, ten, kur jų niekada nepasieksime.

Atsirado nauja Kito samprata. Žmogiškajai būtybei įžengus į kalbos pasaulį pasirodo paskutinysis ir reikšmingiausias simbolinis Kitas. Jis neturi antropologinių charakteristikų, turi „kitokią logiką“ lyginant su savu mąstymu. Iš esmės tai pati kalba, jame įtvirtinta kultūra. Būtent kalboje yra nuoroda į Kitą, kuris skiriasi nuo manęs. Žmogus persmelktas ženklais gerokai labiau, nei pats įtaria.

Logoso „nutildymas“
Postmodernizmui būdinga logocentrizmo, kaip kultūroje dominuojančio mąstymo stiliaus, kritika. Logocentrizmas orientavo žmogų į šnekamojo žodžio pirmumą prieš parašytąjį. Savo kritikoje postmodernizmas tylėjimą supranta ne tik kaip kalbėjimo atsisakymą, bet ir kaip šnekamosios kalbos nutylėjimą, naujos išraiškos rašytiniame tekste (balse, kuris išlaiko tylėjimą) ieškojimą. Tai susiję su klasikinių įvaizdžių apie sakralinio centro kultūroje (skirtingais laikmečiais tai buvo Dievas, gamta, Žmogus, Mokslas) kritika. Iš sakralinio centro būdavo išleidžiamas svarbiausias žodis, pateikiantis raško kaip „šešėlio šešėlį“ problematiką. Tokio centro atžvilgiu raštas antrinis, jo tiesa mažesnė.

Platonas vienas pirmųjų priešpastatė šnekamąją ir rašytinę kalbą. „Fedre“ jis pateikia egiptiečių legendą, nukreiptą prieš raštą (įpročiai, dėl kurių žmonės nelavina savo atminties ir priklauso nuo parašytų ženklų), pastebėdamas, kad knygos tarytum nupieštos figūros atrodo gyvos, tačiau neatsako į užduotus klausimus. „Bet kuris kartą parašytas kūrinys yra naudojamas visur – ir suprantančių žmonių, ir tiek pat tų, su kuriais ji turi kalbėtis, o su kuriais ne“. Platonas įsitikinęs, kad filosofija gali egzistuoti tik kaip gyvas pokalbis ir jos užrašyti neįmanoma.

6 dešimtm. Derida kūriniuose „Balsas ir fenomenas“, „Forma ir reikšmė“ sprendžia žyminčiojo ir žymimojo problemą. Tiedu išskiriami kaip vidinio ir išorinio, jutiminio ir išprotaujamo dualizmas. Minties ryšio su garsu ženklo momentas suvaidino svarbų vaidmenį kultūroje. Reikia aprašyti jų ryšį: „Reikia rasti žodį, kuris išlaiko tylėjimą. Neįmanomo būtinybė: išsakyti kalboje – tai yra vergovės kalba – tai, kad vergove nėra... Tylėjimo (t.y. nepasiekiamojo) idėja užburia! Galiu kalbėti apie prasmės nebuvimą tik suteikdamas jai prasmę, kurio ji neturi. Tylėjimas nutrauktas, nes prakalbau... ‚Tylėjimas' ... išsako beprasmybę, jis išslįsta ir nutrima save, nesusilaiko ir nutyla ne kaip tylėjimas, o kaip pats žodis“. Likti kalbos ribose – tai kartoti ankstesnės filosofijos klaidas. Kol filosofija buvo kuriama remiantis moksliškumo principu, ji turėjo aiškų įsivaizdavimą apie savo ribas, o jos metafizinis tylėjimas reiškė savojo diskurso išsaugojimą. Moksliškumo atsisakymas didino antimokslinių samprotavimų kiekį, kai pagrindu buvo imama viskas, kas nelogiška ir nestruktūriška. Teksto nesistemiškumą galima parodyti tik jį dekonstravus, sugriovus klasikinį įvaizdį apie kalbą kaip „prarastą metafizikai žodį“. Dekonstrukcija gali būti pateikta kaip opozicijų atrinkimas tarp to, „ką nori pasakyti“ tekstas, ir to, ką jis sako.

Veikale „Balsas ir fenomenas“ Derida dekonstruoja E. Huserlio tylėjimo fenomenologiją. Pagrindinė fenomenologijos kryptis buvo pačios daiktų, apvalytų nuo žodinių apnašų, esmės. Fenomenologinė intencija buvo realizuojama aprašant „fenomenus“, kurie sąmonei pateikiami po priskyrimo „epochai“. Tad tylėjimo fenomenologija iškyla kaip „iki-išreiškiamasis“, „grynas tylėjimas“, egzistuojantis „kalboje be komunikacijos, monologe, visiškai nebyliame‚ vienišo mentalinio gyvenimo' balse“.

Huserlio koncepcijoje esminiu Deridai yra opozicija tarp išraiškos ir ženklo nurodymo. Nurodymo skirtumas tame, kad jis neturi prasmės, nors ir turi reikšmę: „išraiška – tai grynai lingvistinis ženklas, ir tai būtent tai, kas, iš pirmo žvilgsnio, skiria ją nuo nurodymo“.

Huserliui svarbu prisibrauti iki išreiškiančiojo ženklo, galinčio perteikti vidinį monologą. Išgirsti savo balsą – reikia fenomenologiškai pagauti savo mintį, be kalbos tarpininkavimo. Tam ir prieštarauja Derida – „nuoroda ir išraiška – tai funkcijos arba prasminiai ryšiai, o ne terminai. Tas pats fenomenas gali būti pagautas kaip išraiška arba kaip nurodymas, diskursyvinis arba nediskursyvinis ženklas priklausomai nuo intencionistinės patirties, kuri ją atgaivina“. Derida laiko, kad negalima imti „gryną tylėjimą“ ir „gryną išreiškimą“ kitaip, nei tarpininkaujant ženklams. Išreiškime visada yra nurodymo momentas, o balse – rašto mementas. Išraiška suprantama kaip 1) „eksteriorizacija“, suteikianti prasmei apvalkalą; 2) „valios eksteriorizacija“, priklausanti nuo subjekto, atgaivinančio ženklą, intencijos; 3) egzistuojanti per tarpininkus – raštą.

Raštas ne paprasčiausiai priešingas balsui-logosui; jis įsiskverbia į būtį. Būdamas išreiškiančiuoju raštas negalėjo pretenduoti į išreiškiamojo rolę, kuriai metafizika priskyrė mintį, tikrovę, būtį. Balsas išreiškia, perteikia išreiškiamąjį, tačiau tą akimirką, kai žmogus girdi savo balsą, išreiškiamasis yra ištrintas.

Pagrindine dekonstrukcijos sąlyga yra centro nebuvimas. Centro buvimas kaip žaidimo nebuvimas yra „kitu mirties vardu“. Centrą, iš kurio buvo tariamas pagrindinis logocentriškos kultūros žodis, pakeičia „veidrodžių bedugnė“: kurioje nuolat atspindimi atvaizdai, atspindžių atspindžiai ir t.t. Praėjusi visą uždarą ratą (sugrįžusi), dekonstrukcija aptinka, kad pradžioje buvo įtrūkimas, kad kažko trūksta, kad ratas būtų užbaigtas.

Taigi, pagrindinė postmodernizmo kultūros paradigma tylėjimo klausimu – tekstas pripažįstamas vienintele realybe. Pirmiausia, nutilti privalo autorius. Kritikas ir skaitytojas, kaip teksto interpretatoriai, tampa kur kas svarbesniais už autorių. Duoti žodį autoriui – tai tekstui priskirti galutinę ir vienintelę prasmę, t.y. jį nužudyti, kai tuo tarpu suteikti naują interpretaciją reiškia išplėsti bendrakultūrinį hipertekstą, taigi, padaryti nemirtingu. Postmodernizmo autorius nuolat primena, kad finalas nepriklauso nuo jo, kad veikėjai jam nepavaldūs, kad jis daugiau auka, o ne kūrėjas. Savo tikrosios padėties suvokimas verčia autorių užsidėti kaukę, per kurią jis bando suderinti komunikaciją su skaitytoju ir apibendrintai perteikti savąjį būties beprasmybės suvokimą.

20 a. autorius pakankamai įsitikino, kad visa literatūra yra ne kas kita, o realaus pasaulio fantomų sąrašas. Tipiniai herojai veikia tipinėse situacijose, daro tipinius poelgius, tačiau pačių herojų visai nėra, - tekstas tai ne gyvenimas, o tik iliuzorinis atspindys. Tačiau būtent literatūros fantomiškumo suvokimas autorius verčia atsisakyti vienareikšmių motyvacijų. Vienintelė realybė lieka teksto realumas. Teksto negalima pavadinti fantomu, nes taip atsisakoma vienintelės atramos. Pasaulio įvaizdis, kuriame skamba visų ankstesnių kultūrų balsai, sutapatinamas su milžinišku tekstu, kuriame vėl ir vėl įsikūnija įvairių epochų ženklai ir mitologijos.

O antra, tylėjimo (kaip garso nebuvimo) problema yra svarbi rašto savybė. Kalba privalo nutilti užleisdama kelią raštui.

---

^*) Vasilijus Žukovskis (1783-1852) – rusų poetas, vienas rusiškojo romantizmo pradininkų, taip pat vertėjas, kritikas, pedagogas. Sukūrė Rusijos himną „Dieve, laimink Carą!“ (1833). Jo meilės lyrika, skirta Mašai Protasovai („Mano drauge, angele mano...“), laikoma šio žanro klasika. O vienu sudėtingiausių jo eilėraščių yra „Neišsakoma“ (1819): objektyvus pasaulis nėra tuo, ką turėtų perteikti menas, nėra kažkas tikra, o menas privalo perteikti tik tą neapsakomą dvasinį jaudulį, tuos užmirštus nuotaikos atspalvius, kurie sudaro vidinio gyvenimo, kuriam išorinis pasaulis tėra žadintoju, pretekstu, esmę. Kita vertus, gamta turi du aspektus: išreiškiamą ir neišreiškiamą. Tad meno tikslu ir yra „žemiškos“ (t.y. ribotos) kalbos priemonėmis išreikšti jos dinaminę vienybę.

Tylos kalba
Kinų kambarys
Ženklai ir simboliai
Ferdinandas de Sosiūras
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Apie tylėjimą toji kalba...
Postmodernistas Žakas Derida
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Z. Froidas. Dostojevskis ir tļvažudystļ
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Z. Froido asociacijų metafizika
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Archetipo koncepcijos vystymasis
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Kalba: Kieta ar minkšta?
Visų dienų apmąstymai
Erichas Fromas
Filosofijos skiltis
Vartiklis