Vieni du su milžine
3. Madam Mansi

Borisas Paramonovas

Žanas Polis Sartras yra fundamentalaus veikalo apie motinystę ir kūdikystę autorius. Ir tas veikalas vadinasi „Būtis ir nebūtis: fenomenaliosios patirties ontologija".

„Būtis" – tai, ką žmonės iki Huserlio pavadintų „gamta" ir ką pats Sartras, sekdamas Hėgeliu, įvardija kaip „būtį savyje", t.y. esančią už žmogiškosios refleksijos, „tiesioginę", „gryną būtį", kaip būtų sakęs tasai pats Hėgelis.

„Nebūtis" – tai sąmonė, senoviškai „dvasia", refleksija, pradedanti būties klausinėjimu, kai (klausinėjimas) tuo pačiu suteikia galimybę jos, būties, neigimui. „Kiekvienas apibrėžimas yra neigimas" (dar Spinoza). Sartras sutikdamas kartoja Hėgelio formuluotę: dvasia yra neigiama. Hėgeliui gryna, t.y. be jokių apibūdinimų, būtis tapati nebūčiai, kas sintezėje duoda tapsmo (vystymosi) idėją; ir iš čia Hėgelis pradeda savo dialektinį išvedžiojimą. Tačiau Sartras todėl ir yra Huserlio, o ne Hėgelio pasekėjas, kad jam nepakanka dialektinio Nieko išvedimo, jis pateikia jo fenomenologinį išvedimą, ir tada būtis, kaip „būtis savyje" tampa esanti prieš „nebūtį", t.y. sąmonę. Beje, Sartras nurodo tiek Hėgelio, kuriam sąmonę tampa būties totalumu, tiek Huserlio, linkusio į substancinio patirties turinio redukciją. Žmogus kaip būtis jau yra būtis-sau, sąmonės laikmena ir tada gaunam: žmogus, tai būtis, kurios dėka Nebūtis įeina į pasaulį; Nebūtis ne būties išorėje ir nėra prieš ją, o jos viduje, kaip „kirminas sukirmijusiame obuolyje". Toks palyginimas yra Sartro dvasioje, kitur būtį pavadinančio „sąvartynu, iškylančiu iki dangaus". Šitos Nebūties, t.y sąmonės struktūrų ir situacijų, aprašymas yra Sartro fenomenaliosios ontologijos turinys. Apie pačią būtį (būtį savyje) pakanka žinoti tik tiek:

"... Būtis nesutveriama. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad pati būtis tveria. Tai leistų spėti, kad ji egzistavo prieš save pačią. Būtis negali būti causa sui sąmonės pavyzdžiu. Būtis yra pati savaime. Tai reiškia, kad ji nei pasyvumas, nei aktyvumas. Ir viena, ir kita – žmogiškosios sąvokos ir reiškia žmogaus elgesio būdus ir įrankius... Būties tankumas yra kitoje aktyvaus ir pasyvaus pusėje. Taip pat būtis – anoje neigimo ir teigimo pusėje ... būtis neskaidri pati sau būtent todėl, kad užpildyta savimi... Būtis yra tai, kas yra... Būtis savyje visai neturi vidaus, kuriam galėtų būti priešpastatoma kas yra išorėje ir kuris galėtų būti analogiškas sprendimui, sąmonei, įstatymui. Būtis savyje neturi nuslėpta: ji ištisa... Būtis izoliuota savo būtyje... Ji neturi jokių ryšių su tuo, kas ne ji. Perėjimai, įvykiai, visa, kas leidžia sakyti, kad būties dar nėra – viskam tam iš principo atsakoma. Kadangi būtis yra tapsmo būtis, ji yra anapus tapsmo. Ji tai, kas yra.... Ji neslepia jokio neigimo. Ji – vien teigiamybė. Ji, vadinasi, nežino kitimo.... Ji negali palaikyti jokio ryšio su kitkuo. Ji pati beribė ir išsemiama būtyje. Iš tokio požiūrio taško, ji principe išvengia laiko. Ji yra; ir kai ji sugriūva, net negalima net pasakyti, kad jos daugiau nėra, arba, bent jau, sąmonė ją gali suvokti jau ne kaip esamą, nes ji laike. Tačiau pati būtis neegzistuoja kaip trūkumas ten, kur ji buvo: būties pozityvumo pilnumas vėl susikuria griūties vietoje"
.

[ Efektyvus papildymas šioje vietoje yra formulė: „Pasaulis atsiranda sąmonei sugriovus būtį". ]

Jean-Paul Sartre Sartro aprašomi sąmonės nutikimai atskleidžia žmogaus pasmerktumą būtent todėl, kad jis laisvas. Tiksliau, sąmonė laisva, tačiau žmogaus totalumas neapibrėžiamas vien sąmone, jis randasi pasaulyje, „situacijoje", ir kiekviena sąmonė, tuo pačiu, - suplėšyta sąmonė, „plyšys". Žmogus stengiasi įveikti tą trūkį, susvetimėjimą „daikte" – vienokią ar kitokią buvimo objektyvizaciją. Tai saviapgaulė, „kvailas tikėjimas", susvetimėjimas, Heidegerio „Das Man". Žmogus nori būti „būtimi", tačiau pasmerktas „egzistavimui" – jo egzistencija yra prieš esmę, „esenciją". Esmė – tai žmogaus praeitis, kalba Sartras, pasinaudojęs Hėgelio vokiškų žodžių žaidimu; žmogus išskleistas į ateitį, t.y. tarytum „determinuotas laisve", „nesutampa su savimi" (paplitusi egzistencializmo formuluotė), fundamentaliai laisvas. Tačiau ši laisvė kyla dialektinės (arba fenomenaliosios, kas šiuo atveju yra tas pat) spekuliacijos lauke, jos negalima postuluoti kaip kasdienio egzistavimo realybės. Sartro filosofijos evoliucija, kiek ji buvo galima, išsirutuliojo vėliau ieškant šios pradinės žmogaus situacijos socialinių koreliatų. Sartro ontologiniame traktate laisva sąmonė, o žmogus „jo totalumu". „Būtis ir nebūtis" baigiama be gao liūdna nata: kadangi fundamentalus žmogaus projektas – būti Dievu, t.y. pradėti būtį iš savęs, nuo savęs, būti causa sui, ir jei tai neįmanoma, tai visi kiti žmogaus pradėjimai („projektai") pasmerkti nesėkmei: „ žmogus - tai bevaisė aistra".

Filosofija, kaip parodė Nyčė, negali būti „objektyvus" žinojimas arba nesuinteresuotas „tiesos" ieškojimas. Tai visada – aistra, biografija, asmeninė patirtis, „egzistencija", kaip ėmė sakyti vėliau, kai jau patį Nyčę įtvirtino kaip vieną egzistencializmo filosofijos pagrindėjų. Net Spinoza, sakęs, kad filosofijos tikslas ne džiūgauti, ne juoktis, ne verkti, o suprasti, ir buvęs, kalba, išskirtinio moralinio tyrumo žmogumi, mėgo stebėti vorų kovą banke. Tokius vorus rasti pas Sartrą nėra sunku, ir beveik tiesiogiai, nes vienas paties Sartro baubų beveik vorai: krabai.

Štai kaip jie pasireiškia „Šleikštulyje":

"Pavakarieniavau ‚Geležinkeliečių užeigoje'. Kadangi šeimininkė niekur nebuvo išėjusi, teko su ja pergulėti, tačiau tik iš mandagumo. Ji man kiek atgrasi, pernelyg balta, be to, atsiduoda naujagimiu. Pagauta aistros, ji spaudė mano galvą sau prie krūtinės: manosi esanti gera meilužė. O aš išsiblaškęs grybščiojau jos tarpukojį po antklode; paskui nutirpo ranka. Galvojau apie poną Rolboną: tiesą sakant, kas man trukdo parašyti romaną apie jo gyvenimą? Nuleidau ranką prie šeimininkės pašonės ir staiga išvydau nediduką parką su žemais plačiašakiais medžiais, ant kurių kybojo didžiuliai plaukuoti lapai. Visur knibždėjo skruzdės, šimtakojai ir kandys. Mačiau ir dar baisesnių gyvių: jų kūnai – ir skrudintos duonos riekelės (tokias deda į lovas po rėmo sąsparomis); jie ropinėjo skersi krabiškomis kojomis. Lapai net juodi nuo vabzdžių. Už kaktusų ir Barbarijos figmedžių Veleda – ta, kur stovi miesto parke – pirštu rodė sau į tarpukojį. ‚Šitam parke dvokia vėmalais', - surikau.
- Nenorėjau jūsų žadinti, - tarė šeimininkė, - bet po užpakaliu man susimetė patalynės gauburys, be to, tueiu nusileisti žemyn, kol neatėjo klientai iš vakarinio traukinio."

Veleda – moteriškos giminės dievybė vokiečių mitologijoje, tačiau tai ir vabzdys, šimtakojis. Sartro „krabai", esantys ir kituose jo kūriniuose kaip gąsdinantis atsiveriančiojo pragaro vaizdinys, demonstruoja savo seksualinę genezę, ryšį su moters genitalijomis. Pateiktoje ištraukoje svarbus ir miesto parkas, kuriame vėliau Rakontenui, „Šleikštulio" veikėjui, atsivers jo negatyvusis apreiškimas. Necituosime šios pernelyg cituotos vietos, paimsim kitą, eilinį kartą kalbančią apie moters kūną kaip tikrąją „Būties vietą" – iki sąmonės, iki visko, iki Nebūties:

"Turiu teisę egzistuoti., vadinasi, turiu teisę negalvoti: pirštas kyla aukštyn. Nejaugi aš... tarp baltų paklodės klosčių glamonėsiu atsivėrusią baltą lytį, kuri švelniai prasiskiria, liesiu pražydusią pažastų drėgmę, lyties eliksyrus, balzamus ir floresencijas, įsiskverbsiu į kito būtį, į raudonas gleives, sodriai, salsvai, salsvai kvepiančias būtimi, pajusiu, kad egzistuoju tarp švelnių, drėgnų lūpų, paraudusių nuo šviesaus kraujo, tarp virpančių pravirų lūpų, ašarojančių lyg akys? Mano kūnas iš mėsos, spurdanti lytis, kuri pamažu skiria syvus, skiria gleives, gyvastis, kuri sunkia, sunkia, sunkiasi, švelni ir saldi mano lyties drėgmė, kraujas iš mano rankos, man skauda, malonu mano sumaitotam kūnui, sumaitotu būties tarp šių sienų."

Šio fragmento ryšis su ankstesniu apie sanguliavimą su „'Geležinkeliečių užeigos" šeimininke neginčijamas (žymė – „pirštas" ir ‚paklodė"'). Tačiau ši „šeimininkė", reikia prisiminti, - kažkoks neįprastas motinos ir naujagimio derinys. Šios dvi ištraukos užsikloja viena ant kitos ir neaišku, kur čia sanguliavimas, o kur buvimas motinos įsčiose. Tai ir yra „būties savyje" vaizdinys, kuriame sąmonės, „cogito" – dekartiškosios „egzistavimo" prielaidos, išsiskiriančios iš ikilaikių būties įsčių – atsiradimas reikalauja tam tikros pradinės bendrosios nuostatos ir priešstatos. Taip Būties griūtis, kuriame Nebūtis gimdo pasaulį, vyksta tarytum kažkokiame ikilaikiniame inceste. Net galima sakyti, kad Sartro atskleistas „ikireflektorinis Ego" – šito incesto, neatskiriamo, tačiau jau miglotai suvokiamo, t.y. išskirto į dalis, būties ir sąmonės vienybės, motinos ir kūdikio, metafora. Jo refleksija sukuria neigimą, kaip dvasios veikimą, tai yra pabėgimas iš ir nuo būties savyje, gimimas „sau". „Žmonės" (Heidegerio „Das Man") paprastai nubėga netoli, š susvetimėjusias socialinės buities situacijas, tačiau Sartras nubėgo toliau, į savo filosofijos sukūrimą, matyt todėl, at atsistūmimo nuo „būties" impulsas buvo stipresnis, katastrofiškai stiprus.

Suprantama, kad Huserlio metodologijoje „Būties ir Nebūties" samprotavimai gali pasirodyti nekorektiška natūralizacija, tačiau, pirma, mes visai neprivalome laikytis Huserlio, o antra, visi pirmieji (ir geriausi) Sartro grožiniai kūriniai savo esme yra išėjimai iš Huserlio rėmų: „Šleikštulys", beveik visi rinkinio „Siena" apsakymai, pjesė „Musės". Tai ne iliustracija filosofijai – nuo kada gi filosofijai reikia grožinės literatūros iliustracijų? – o jos „egzistencialistinis" šaltinis, kadangi (dar kartą Nyčė) bet kuri, tame tarpe filosofinė, kūryba kuriama ant autobiografinio pagrindo.

Kol Sartras nesijautė socialiai angažuotas, jis savo proza rašė išimtinai apie pradinį, pirmapradį būtį (apibrėžimai sąlyginiai – būtis fenomenologijoje nebūna sukurta ir nežino pradžios). Tai nepaprastai sunki grožinė užduotis, ir Sartras gali pateikti įsimintinus jos sprendimo pavyzdžius, beje, geriausiais, be „Šleikštulio", yra du „Sienos" apsakymai – "Intymas" ir „Kambarys". Pirmajame moteris, įsitaisiusi meilužį, negali palikti vyro-impotento, antrame, nenori palikti bepročio. Abiejų apsakymų tema – bendras „būties" ir „nebūties" egzistavimas. Abu tie „vyriški" personažai – „būties savyje" atvaizdas (Blokas čia būtų prisiminęs mėgstamą Šekspyro „žemės burbulai"), tačiau Sartro herojės nenori palikti „būties", nenori „gimti", bando gyventi iki sąmonės, „ prieš situaciją", dar sąmonės nesutvertame (=užmestame) pasaulyje, panašiame į tą, kuriame gyvena Folknerio Bendži iš „Triukšmo ir įniršio", mėgtos Sartro knygos (Blokas: „palink šią pelkių amžinybę"); ir jos gena sąmonę, pasireiškiančią susirūpinusių tėvų arba simpatizuojančios draugės pavidalu, t.y, „žmonių" (kurių veidai, beje, socialinės kaukės) pavidalu. Jie nori gyventi „anapus sienų", už sienos, bet ne tiek anapus mirties sienos (kaip pirmame, davusiam pavadinimą rinkiniui, apsakyme), kiek anapus gimimo sienos. Todėl motina priimama kaip priešiškas, bet kuriuo atveju, bent jau svetimu personažu – ją susvetimina, objektyvizuoja, pritaiko eksteriorizaciją, t.y., paties Sartro terminu, neantiziruoja.

Liusjenui patiko įsivaizduoti esant nematomu žmogumi, o vėliau jis įprato žvilgčioti pro rakto skylutes, kad, keršydamas už save, sužinotų, kaip elgiasi kiti, likę vieni. Jis matė, kaip prausiasi jo motina. Ji sėdėjo ant bidė tarytum užsimiegojusi, tarytum visi užmiršusi apie savo kūną ir net veidą, nes ji manė, kad yra viena. Kempinė pati savaime slydo jos atsipalaidavusiu kūnu, judesiai buvo tingūs, ir atrodė, kad motinai štai sustings. Mama pamuilino nedidelį skudurėlį ir įkišo ranką tarp kojų. Veidas jos buvo atsigavęs, beveik liūdnas, tikriausiai ji galvojo apie kažką, apie Liusjeno mokslus arba poną Puankarė. Tačiau visą tą laiką ji buvo milžiniška rožine mase, tuo gremėzdišku, prisėdusiu ant porcelianinio bidė, kūnu.
"Šeimininko vaikystė"

Liusjenas nori būti nematomas žmogus, kadangi nesinori egzistuoti objektų pasaulyje arba, atvirkščiai, norisi pačiam tapti objektų kūrėju, būti jų pirmąja priežastimi, Dievu: „fundamentalusis projektas", pasmerktas nesėkmei. Liusjenas tegali tapti tik „šeimininku" – fabriko paveldėtoju arba „vyru", o ir tai ne fundamentali charakteristika, o kaukė, imitacija, tarsi ūsai.

Ne motina pagimdo žmogų – žmogus gimsta „dvasioje" (pas Sartrą „nebūtis"): Sartro filosofija suteikia pritrenkiančią paralelę tai vos ne pagrindinei krikščionybės padėčiai ir bendrai pasireiškia atstūmimo nuo motinos motyvas (Mt 12:46, Lk 8:19-21). Seniai pastebėta, kad Sartras, su visu jo ateizmu ir nihilizmu, yra kriptokrikščonis. Kaip Kristus nutolina „moterį", taip Sartras atsisako nuo motinos. A. Belyj sakė, kad laipsniškas judėjimas pakopomis reikalauja nuolatinio jų numetimo; N. Berdiajevas apie jį pasakė: jo Logosas neturi tėvynės. Sartrui Logosas neturi motinos, Sartras „renkasi" našlaičio dalią. Ir iš čia suprantamas jo kūrinių šokiruojantis motyvas: priešiškumas motinai, iki pat matricido. Jis kuria pjesę „Musės". Pažįstantis, einantis į laisvę žmogus – su būtina motinos žmogžudyste, „Klitemnestra" – tai „būtis", kurios viduje neįmanomi jokio sąmonės judesiai. Motina – tai savartyno, iškylančio iki dangaus, širdis (nors būtyje ir nebūna išorinio bei vidinio). Liusjenas „Šeimininko vaikystėje" mori „spjauti mamai į burną". Pažinimo prielaida – motinos nužudymas, sąmone „naikina" motiną. Ta prasme „Musės" – gnoseologinė metafora, kurioje, žinoma, nesunku ieškoti Rezistanco Ezopo kalbos arba pasąmonės maskuotės. Sartras aplamai atmetė pasąmonės egzistavimą; ir visi jo nužudymai – su iš anksto apmąstytais ketinimais.

Paskutinė „Musių" reminiscencija – „Žodžiuose":

"Brutas nužudo savo sūnų, Mateo Falkone – irgi. Taigi, tai priimta. Tačiau niekas iš mūsų pažįstamų kažkodėl tokio dalyko nesiėmė. Medone mano senelis kartą susiginčijo su dėde Emiliu, ir aš girdėjau, kaip abu rėkė sode, tačiau senelis, mano nuomone, neišreiškė noro užmušti sūnų. Įdomu, kaip jis vertina vaikų žudymą? Pats susilaikiau nuo vertinimų: asmeniškai man pavojus negrėsė, nes pats buvau našlaitis ir tie pompastiniai kraujo praliejimai mane netgi linksmino. Tačiau pasakojime apie juos pajusdavau pritarimą, ir tai mane trikdė. Štai, pavyzdžiui, Horacijus – sunkiai susilaikiau, kad nespjaučiau į graviūrą, kur jis su šalmu, nuoga špaga rankoje vejasi vargšę Kamilą. Karlas kartais niūniavo: ‚Turėk ir šimtą kartų daugiau giminių, / O artimesnių nėra nei brolis ir sesuo'. Tai mane trikdė: vadinasi, kliūtų man laimė turėti seserį, ji man būtų artimesnė už Aną-Mari?.. Vadinasi, ji būtų laikoma mano pamiltąja. Žodį „pamiltoji" dažnai sutikdavau Kornelio tragedijose. Įsimylėjėliai bučiuojasi ir pasižada vienas kitam miegoti viename patale (tikra keistenybė – o kodėl ne dvejose greta, kaip mudu su motina?). Daugiau nieko nežinojau, tačiau po sąvokos švytinčiu apvalkalu man vaidenosi kažkokie snaudžiantys pradai. Taip ar kitaip, turėčiau seserį, neišvengčiau kraujomaišos potraukių. Turėjau vyresniąją seserį – motiną, o man norėjosi turėti jaunesniąją. Ir iki šiol – 1963 metais – iš visų giminystės ryšių tik brolio ir sesers giminystė mane jaudina."

Štai ši motinos ir sesers priešstata – bendradalyvavimas nusikaltime – pateiktas „Musėse". Spjūvis į vieną iš Horacijų prilyginamas spjūviui motinai į burną. Psichoanalizė čia nereikalinga, „perteklinė": ta prasme, kad nesuteiks jokios naujos informacijos, tiesa apreikšta, paskelbta atviru tekstu.

Imčiau draugauti su kaimyne milžine
Ir glaustyčiaus į jos kojas kaip meilus katinas.

Tai Bodleras, apie kurį Sartras parašė platų esė. 1848 m. revoliucija reikalinga tam, kad užmuštų generolą Opiką – Bodlero patėvį: išgyvenimas, visai nebūdingas Sartrui, kuris nepažino Edipo varžytuvių su savo anksti mirusiu tėvu ir užvaldė motiną, tą jaunąją milžinę („Žodžiai"), monopoliškai. Galima netgi pasakyti, kad jos antrosios vedybos, kai ji tapo madam Mansi, išlaisvino Sartrą, skirtingai nuo Bodlero, jautusio save suvaržytu.

Čia nori-nenori iškyla klausimas apie seksualines Sartro ypatybes, nes nėra geresnės „egzistencinės", asmeninės iliustracijos arba, tiksliau sakant, kūniškosios jo filosofijos manifestacijos, nei atitinkamos jo „praktikos". Čia turimas jo asmeninis liudijimas, pažodžiui pateiktas Simonos de Bovuar knygoje „Atsisveikinimas" (La Ceremonie des adieux), išleistos kitais metais po Sartro mirties, 1981-ais.

Bovuar klausia: „Ar jūs niekada nesuvokėte savęs (lytiniu atžvilgiu) pasyviu objektu?"

"Niekada. Ir niekada objektu, glamonėtu kito. Buvo plyšys tarp to, ką kitas darė mano atžvilgiu, tuo, ką jis davė ar ėmė, - ir tasai plyšys buvo manyje pačiame. Nesiskundžiu savo seksualiniais gebėjimais, erekcija man visada pavyksta lengvai ir greitai, santykiauju dažnai, tačiau be didelio malonumo. Aš linkęs būti kontakte su visu partnerio kūnu, glamonėju visą kūną, rankas, kojas, ir tam pirmenybė prieš tai, kas vadinama lytiniu aktu ribota prasme. Man patinka būti nuogu patale su nuoga moterimi, liesti ir bučiuoti ją, tačiau be to, kas paprastai laikoma santykiavimu. Kitais žodžiais, aš masturbuoju moterį, o ne santykiauju su ja."

Tas plyšys – „laisvė" Iš esmės, Sartras aseksualus, seksualiai tuščias, kis „nusileidžia" moteriai, kaip Blokas cikle „Juodas kraujas". Tai kažkas panašaus į „negatyvų incestą", apie kurį E. Fromas rašę ryšyje su Hitleriu. Vėlesniuose „Begimo nuo laisvės" leidimuose Fromas Hitlerio nekrofiliją iliustravo liudijimais to, kaip jis fronte mėgo apžiūrinėti irstančius kūnus. Tai tas pat, aip medžių šaknys Rakontenui miesto Buvilio sode arba „Šleikštulio" finale, augalija, paslepianti ir ryjanti miestą (išš čia, tarp kitko, Markeso „Šimto metų vienatvės" finalas, kartu su brolio ir sesers, kurie liko vieni kultūrinėje erdvėje, incestu). Nebent Sartrui, skirtingai nuo Hitlerio, visa tai nelydi neapykantos afektu. Vietoje neapykantos jam šaltis. „tai buvo laisvė, tačiau laisvė, nepaprastai panaši į mirtį" („Šleikštulys"). Sartras vengia šilumos, bijo pranikti į „būtį", linkęs, kaip katinas, glaustytis į Milžinės kojas. Jam kiekviena moteris atrodo tokia Milžine ir, iš esmės, jis bėga nuo jų, moteris tarytum tabu, santykiavimas visada kaip incestas. Jį persekioja Didžiosiso Motinos, jo pavadintos „būtyje savyje" įvaizdis, jis distancionuoja nuo jo, jam „plyšys" ledinis: absoliutus nulis, „nebūtis". Jis nesugeba šio archetipo pateikti jumoristiniame atvaizdavime kaip Felini, iš čia ir šaltis bei baimė, krabofobija.

Commonmess. Sartre. Nausea Iš čia – jo socializmas, marksizmas, Belvilio proletariatas, netgi visai nepanašus Alžyras. Jis nori save įtikinti, – o ir aplinkinius, - kad jis sugeba kažką pamilti, kažką užjausti, su kažkuo „angažuotis". Tačiau visa tai miręs reikalas, „mirties kilpa" ir galutinėje įžvalgoje – kažkoks ambivalencinis darinys: pridengtas pabėgimas į „būtį", kapituliacija, laisvės atsisakymas. Personalizmas nenori susvetimėti „situacijoje", žmogus, iš tikro įgavęs save egzistenciškai, negali sugyventi su tarpinėmis istorinio buvimo pakopomis: nacija, valstybė, kultūra. Jam kažkaip „logiškiau" prasmegti į nakties būtį. Jo „sugrįžimas į istoriją", solidarumas su masėmis, „Alžyras" – iliuzija, tas pats žaidimas su „būtimi", stovėjimas ant bedugnės krašto.

„Šleikštulyje", pateikdamas markizo Rolbono charakteristiką, apie kurį knygą bando parašyti Rakontenas, Sartras pateikia autoportretą:

"Jeigu duočiau valią savo fantazijai, kuo puikiausiai jį įsivaizduočiau: po spinduliuojančia ironija, nuo kurios nusvilo tiek daug žmonių, slypi paprastas, beveik naivus žmogus. Mažai galvoja, tačiau bet kokioje situacijoje slapti sugebėjimai padeda pasielgti būtent taip, kaip reikia. Jo šelmystė atviraširdiška, spontaniška, kilni ir tokia pat nuoširdi kaip meilė dorovei. O išdavęs savo geradarius bei draugus, jis kuo rimčiausiai pasveria faktus ir pasimoko. Rolbonui net mintis nekyla, kad jis turi nors menkiausią teisę į kitus nei kad kiti turi teisę į jį: gyvenimas, jo supratimu, dalija dovanas ne už nuopelnus, o dykai. Jis stipriai prie visko prisiriša, bet nesunkiai ir atpranta. O savo laiškų ir veikalų niekada nerašė pats – pavesdavo samdomam rašytojui."

Tas samdomas rašeiva – pats Sartras po 1945-ųjų: Sartras užangažuotas. „Dialektinio proto kritika". Kurioje jis sumanė pateikti fenomenologiškai patikrintą socialinę filosofiją, siejasi su „Būtimi ir nebūtimi" tiek pat, kiek trilogija „Laisvės keliai" su „Šleikštuliu" ir „Siena": aiškus nuopuolis. „Kritikoje..." tai atskirs vos keli jau įgudę specialistai, o ir pagrindiniam „Kritikos..." triukui – netrūksta išmonės: socialinėje tikrovėje rasti pirmapradės „būties" analogą. Tokiu analogu Sartras padaro susvetimėjimą... Pačios užmačios pagrindine klaida, galima sakyti lemtimi buvo fenomenologinės, nors ir nudažytos marksizmu, sociologijos idėja: fenomenologija – tai metodas, o ne tikrovė, kurią reikia pakeisti (socialinėje) praktikoje (Marksas), fenomenologija „nepraktiška". Naudodamiesi ta ar kita metodologija, nes nepaliekame būties totalumo ir nieko esminio jos gilumoje pakeisti negalime. Metodologija, uždėta ant socialinės būties kaip jos „tiesa", duoda „totalizaciją" tik netikusio totalitarinio pavergimo prasme, tos pačios laisvės, kurios ieško Sartras, - istoriniame projekte, - nužudymą.

Rusijoje egzistavo kultūrinis siužetas, pateikiantis kažkokią ironišką paralelę su Sartru abiejose jo – Huserlio ir marksistiniame – perioduose. Tai Bachtino knyga apie Rablė. Kaip nuo seno įprasta Rusijoje, veikalas, besimaskuojantis literatūrologiniu, iš tikro yra filosofinis, beje, perteiktas egzistencializmo linija: Bachtinas – savarankiškas egzistencialistas; jo stiprus susižavėjimas Heidegeriu susijęs, atrodo, su vėlyvaisiais metais, kai jis jau buvo parašęs pagrindinius savo kūrinius. „Kolektyvinis (arba groteskinis) liaudies kūnas" – „būties" egzistencializme analogas:

"Groteskiškas kūnas... tampantis kūnas. Jis niekada neišbaigtas, netobulas: jis visada kuriasi, tveriasi ir pats kuriasi ir kuria kitą kūną; be to, šis kūnas sugeria pasaulį ir pats sugeriamas pasaulio (iš čia svarbiausia – šlapimo-lyties organai ir burna, kur kūnas funkcijomis išeina iš savo ribų). ... Todėl pagrindiniai įvykiai groteskinio kūno gyvenime, kūniškosios dramos aktai – valgis, gėrimas, išskyros (ir kiti išskyrimai: prakaitavimas, snargliavimas, čiaudėjimas), santykiavimas, nėštumas, gimdymas, augimas, senatvė, ligos, mirtis, suirimas, suskilimas į dalis, perėjimas į kitą kūną – vyksta ties kūno ir pasaulio riba arba senojo ir naujojo kūnų riba; visuose šiuose kūniškosios dramos įvykiuose gyvenimo pradžia ir pabaiga nenutrūkstamai tarpusavyje susipynę."

Tai pas Bachtiną, taip sakant, „gamtos dialektika": totalumas pateiktas kaip kūniškumas. Pas Sartrą tokia pateikta kaip būtis savyje, kurioje nėra sąmonės. Ir Bachtinas prie to „prisiderina": Renesanso žmonės, sako jis, nesuvokė sąmonės kaip pirminės žmogaus charakteristikos, jiems svarbiausia mikrokosmo sąvoka – ir kitiks renesansinis panteizmas. Pas patį Rablė individualaus kūno visai nėra, todėl nėra mirties tragedijos: kolektyviniame liaudies kūne mirties nebūna, mirtis – karnavalo personažas, „besijuokiantis mirtis". Atitinkamai nėra ir būti negali laisvės idėjos – svarbiausios Sartrui, perėjusios, kaip žinome, iš kultūrinių krikščionybės inspiracijų. Sartras – labai „ne Renesanso" žmogus. Laisvė Resenanso žmonėms – titaniškoji antžmogių, meno arba veiksmo genijų laisvė. Tačiau „antrasis" Sartras prisiderina prie šios idėjos – jo 1952-ųjų kreipimosi horizonte neregimas iškyla Stalinas. Tai visų genialių žmonių pagunda, Nyčės pagunda. Sartre. Nausea

Juokingiausia, taip sakant, kad pas Bachtiną knygoje apie Rablė yra ir „antrasis" Sartras, marksizmo ir „Dialektinio proto kritikos" laikotarpio: jis pradeda kalbėti apie liaudies kūno istoriškumą:

"Taip giminės kūno tema pas Rablė susilieja su tautos istorinio nemirtingumo tema ir gyva pajauta. Mes matėme, kad ta gyva tautos savo kolektyvinio istorinio nemirtingumo pajauta sudaro patį tautos-švenčių įvaizdžių sistemos branduolį. Groteskinė kūno koncepcija tokiu būdu yra neatskiriama šios sistemos dalimi. Todėl ir Rablė vaizdiniuose groteskinis kūnas susipina ne tik su kosminiais, bet ir socialiniais-utopiniais bei istoriniais epochų kaitos ir istorinio kultūros atsinaujinimo motyvais."

Seniai tapo aišku, kad kaip kolektyvinį liaudies kūna Bachtinas aprašė totalitarinį stalinistinio tipo socializmą. Šia situaciją aptardamas istoriosofinio optimizmo tonais, Bachtinas „vartė durnių", „drabstė juodulius" – tai buvo ironiškas atsirašinėjimas, sukeltas ideologinio spaudimo. Ar galima laikyti, kad ir Sartras apsimetinėjo kvaileliu savo marksizmo kaip „vienintelio įmanomo istorinio horizonto" apmąstyme? Neatmetama, o tai ir tikriausiai, jei prisiminsime autoportretą su Rolbono kauke. Tačiau tuo pačiu jam iš tikro buvo būdingas naivumas ir tam tikras prasčiokiškumas (Siman de Bovuar – Erenburgui, šio memuarai).

Ką sako Sartro seksualinės „praktikos"? Daugiskaita čia labiau nei tinkama, nes Sartro rate buvo kultivuojamas kolektyvinis seksas, visi gulėjo su visais, kartais ir be lyties skirtumo. Žinoma, kad Simona de Bovuar nuviliojo nuo Sartro merginą, į kurią jis pats pretendavo, ir, atsakydamas į tai, Sartras suviliojo merginos seserį (sesytės, beje, buvo rusės, iš emigrančių - Olga ir Vanda Kazakevič). Visa toji kompanija vadinosi „šeima". Norint ją galima laikyti totalitarine sekta, kur, kaip žinoma, sektos vadovas seksualiai užvaldo visus jos narius. Tačiau „šeimos" nariai buvo žmonės apsiskaitę, ir jiems patiems, be abejonių, kildavo furijiškos asociacijos. Vėliausias Markuzės lozungas „Paversti socializmą iš mokslo į utopiją" buvo gerokai iki tol realizuotas Sartro bute. Jau ankstyvoji (vos ne pirmoji) jo pjesė „Už uždarų durų" aptaria grupinį seksą – ir jo įgyvendinimo sunkumus kito požiūriu. „Žvilgsnis" – vienas svarbiausių „Būties ir nebūties" siužetų. Iš čia „pragaras – tai kiti", tačiau reikia, vienok, įveikti susvetimėjusį buržuazinį inhibiliškumą. Sartras atmeta buržuaziją Flobero prasme, tačiau apsimeta, kad kalba apie buržuaziją Markso prasme. Tam ir prireikė „Dialektinio proto kritikos" triuko – tačiau tai triukas, kurį atliko aukščiausios klasės filosofinis fokusininkas.

„Būties ir nebūties" skyriuje „Veiksmas ir apvaldymas: turėjimas" Sartras kalba apie pažintinę (mokslo prasme) situaciją, kurią vadina Akteono kompleksu: slaptas besimaudančios Dianos stebėjimas, vuajerizmas: „Mokslininkas – tai medžiotojas, kuris aptinka gryną nuogumą ir glamonėja ją žvilgsniu". Yra ir kitas pažinimo įvaizdis, kylantis iš rijimo, „Jonos kompleksas": tai tarytum akmuo stručio skrandyje – prarytas, tačiau išlikęs nepaliestas (nuo Hėgelio, sakančio, kad kiekvienas noras, tame tarpe ir pažintinis, yra noras suėsti). Ir kitame pasaže Sartras pateikia sublimuotą savo seksualinių skonių aprašymą, kurių empirinę reprezentaciją matėme cituotame pokalbyje su Simona de Bovuar:

"Ši neįmanoma įsisavinimo sintezė, apsaugota nuo visumos įsisavinimo, savo giliausiose šaknyse susijungia su fundamentaliaisiais seksualiniais polinkiais. Kūniškasis ‚turėjimas' mums siūlo gundantį ir jaudinantį kūno vaizdinį, kurį nuolat užvaldo ir kuris išlieka nauju, jo užvaldymas jame nepalieka jokio pėdsako. Būtent tai giliai simbolizuoja ‚glotnaus', ‚poliruoto' savybę. Tokį glotnų galima paimti, pačiupinėti, ir vis tik jis lieka neįžvelgiamu, išvengiančiu užvaldančios glamonės, tarytum vanduo. Būtent todėl erotiniuose aprašymuose taip glotnaus kūno baltumo reikalauja moterys. Glotnus, - tas, kuris išlieka po paglostymo, kaip atsistato vandens lygus paviršius į jį įmetus akmenį. Ir tuo pačiu metu, kaip matėme, mylinčiojo svajone yra visiškas susitapatinamas su mylimu objektu jame išsaugojus jo individualumą; tegu kitas bus manimi, nesiliovęs būti kitu. Būtent tai mes ir sutinkame mokslo tyrime; pažinus objektas, kaip riedulys stručio skrandyje, visiškai manyje, įsisavintas, paverstas manimi, visiškai mano. Ir tuo pat metu jis lieka neįžvalgus, nepakitęs, visiškai glotnus, abejingu kūno nuogumu, veltui glamonėjamu. Jis lieka išorėje; žinoti – reiškia būti išorėje, nevartojant. Galima matyti, kaip seksualinės ir virškinimo srovės susitelkia, viena kitą persmelkia, kad konstatuotų Akteono kompleksą ir Jonos kompleksą; galima matyti, kaip apsijungia juslinės ir virškinimo šaknys, kad sukurtų norą pažinti."

Čia prisimenamas dar vienas mitinis herojus – Pigmalionas. Sartras – Pigmalionas, visai nenorintis atgaivinti Galatėją. Jo fenomenologija marksistiniame pratęsime „Belvilio proletariatui" siūlo akmenį vietoje duonos. O dar geriau matyti „marksistą" Sartrą atsidavusį berniūkščių žaidimui – mėtyti plokščius akmenėlius, kad tie šokinėtų ant vandens. Tokius akmenėlius vadina „blynukais": Užgavėnės su Sartru.

Tačiau tasai kvazimarksistinis projektas niekada nebūtų sugundęs Sartro tokiam žaidimui, jei jame nebūtų troškimo „nuskęsti", „akmeniu nugrimzti į dugną" ir netgi ištirpti stručio skrandyje, virsti žarnyno turiniu, ryti ir būti ryjamu – vienu žodžiu, susitapatinti su „kolektyviniu liaudies kūnu". Jo specifiniais terminais – iš egzistavimo pereiti į būtį: nerti į motinos įsčias, pasimesti moters gelmėse. Tai baugina, tačiau ir traukia. Ir čia Sartras – toks, kaip visi, Das Man, „Žmonės": lygus kitiems, apie ką ir pasako „Žodžių" pabaigoje.

Egzistencializmas
Egzistencija
A. Kamiu filosofija
Žanas Polis Sartras
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Griaustinis, Tobula mintis
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Umberto Eco: Laiškas butelyje
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Erichas Fromas
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos