Užgavėnės Lietuvoje

Šaltos ir trumpos žiemos dienos. Nurimusi gamta miega po storu sniego apklotu. Ramu šiuo metu žemdirbio pirkioje. Galima atsipūsti prieš pavasario darbymetį. Gal tik moterims daugiau rūpesčių – ir namie apsiruošti, ir linus iki Užgavėnių suverpti. Jei atsiliksi nuo draugių, pavėluosi pradėti austi, mažesni rietimai guls į kraičio skrynią. Gėda. O ir bernelis gali aplenkti.

Lėtai slenka žiemos dienos. Lyg laikas būtų sustojęs. O kai nusigiedrina, taip ramu tarsi visa būtų išmirę. Vienintelė saulė juda vėjų išpustytame danguje, su kiekviena diena atkakliau kopdama vis aukščiau ir aukščiau. Tiesa, ką dieną ištirpdo, tą naktį šaltis dar smarkiau sukausto. Juk vasaris – šalčiausias metų mėnuo. Bet ir paskutinis žiemos pasispardymas.

Dienos jau ilgėja, o joms ilgėjant daugėja rūpesčių. Artinasi sunkiausias žemdirbiui metas. Teks stipriau susiveržti diržą, pataupyti jau aptirpusias maisto atsargas pavasariui, kad nepristigtų jėgų žemei įdirbti.

Tokiu metų laiku lietuviai švęsdavo Užgavėnes. Sakome – švęsdavo, nors tradiciniame Grigaliaus kalendoriuje, Užgavėnės rogėse reglamentavusiame visas šventes, Užgavėnės tėra paprasta diena, po kurios prasideda Didysis šešių savaičių pasninkas prieš Velykas. Švente ją laikyti galima dėl tos reikšmės, kurią lietuvis valstietis teikdavo Užgavėnėms.

Lietuvoje Užgavėnės – tarp didžiausių metų švenčių. Tai patvirtina senolių prisiminimai apie Užgavėnių papročius, jie nuolat pabrėžia, kad tai buvusi „šventė“, :didelė šventė“, „visų laukiama“, kad „Užgavėnes labai švęsdavo“.

Šios dienos šventiškumą patvirtina ir Užgavėnių tikėjimai bei papročiai. Kaip ir per kitas šventes, Užgavėnių dieną reikėjo laikytis tam tikrų draudimų. Visoje Lietuvoje buvo draudžiama verpti, sukti siūlus, vyti virves. Tą dieną grūdų negrūsdavo piestoje, nemaldavo girnomis. Merginoms buvo draudžiama net plaukus šukuoti. Nepaisantiems šių reikalavimų grėsė įvairios nelaimės. Tuose namuose supus linai, kirmėlės išvarpys lašinius, o vasarą jaučiai saulėsis. Jei išdrįsi grūdų pasimalti – tavo gyvuliai kvaituliu suksis arba vėjas stogą nuplėš. Jei šukuosies – vasarą vištos daržus iškapstys. Verpėjos skubėdavo viską suverpti iki Užgavėnių – tuomet kitais metais bus gražūs linai. Ir jau, neduo Dieve, palikti nebaigtą verpti kuodelį – ateis Užgavėnių senis, suterš, tuomet gerų linų nelauk.

Vienus darbus draudžiant, kiti, atvirkščiai, buvo skatinami. Kai kuriose Dzūkijos vietose šeimininkės stengdavosi kuo anksčiau užkurti krosnį, tada tais metais anksčiausia nupjausią rugius. Visoje Aukštaitijoje Užgavėnių dieną skalbdavo – kad linai gerai derėtų. Norėdami sulaukti gero javų derliaus, skubėdavo išvežti į laukus bent vežimą mėšlo.

Keturios dešimtys dienų sauso pasninko – menkas džiaugsmas, todėl Užgavėnių dieną stengtasi prisivalgyti visam gavėnios metui. Valgydavo daug ir sočiai. Be to, būdavo sakoma: „Kas Užgavėnėse sotus, tas bus sotus ištisus metus“. Per dieną valgydavo 12 kartų, kad kiekvienas metų mėnuo būtų derlus, kad šeimyna nealktų ar nepristigtų mėsos. Nepratusiam tiek per dieną suvalgyti nėra lengva, todėl kai kuriose Lietuvos vietose pradėdavo „ruoštis“ jau prieš savaitę – ketvirtadienį valgydavo keturis kartus, penktadienį – penkis, šeštadienį – šešis ur taip vis daugiau ligi Užgavėnių.

Daugelis tikriausiai mano, kad pagrindinis Užgavėnių patiekalas – blynai. Gali būti ir taip. Tačiau nenustebkite, jei didesnėje Aukštaitijos dalyje ir visai senyvo amžiaus žmonės tik gūžtels pečiais: „Blynai? Gal ir kepdavo, bet būtinumo tai nebuvo“. Arba: „Taigi blynus kasdien kepdavo. Pusryčiams. O papročio tai nebuvo“. Jei netoliese tra koks sentikių kaimas, dar pridurs: „Rusai kepdavo, o mes tai ne“. Yžtat visi patvirtins, kad labiausiai stengėsi valgyti mėsiškai ir riebiai.
Dabar pagrindiniu Užgavėnių valgiu tapo blynai, tačiau seniau svarbiausi būdavo ne jie, o mėsos patiekalai, mat reikia sočiai prisivalgyti prie 7-ias Gavėnios savaites. Virdavo žirnių košę su kiaulės uodega, šiupinį su gaidžio pasturgaliu, kiaulės galva ar lašiniais.

Taigi kaip atsitiko su Užgavėnių blynais Aukštaitijoje? Juolab, kad senesniuose tyrinėjimuose randama užuominų, jog ir čia blynus kepdavo, ir dar ne bet kokius – grikinius.

Čia reikia žinoti, kad blynams, kepamiems iš įvairių rūšių grūdų, buvo teikiama ta pati reikšmė, kaip ir Kūčių vakarienės „kūčiai“. T.y., šis valgis skirtas protėvių vėlėms. Užgavėnių blynų stengėsi prikepti gerokai daugiau, nei reikia šeimynai – kad liktų ir „svečiams“ pavaišinti. Tie „svečiai“ – kaukėti, kuproti, kailiniuoti persirengėliai žydais, čigonais ar dar kaip kitaip vadinami. Jie tikriausiai ir buvo mirusių protėvių personifikacija. Taigi mirusiųjų valgis – mirusiems. O Aukštaitijoje Užgavėnių persirengėliai gerokai anksčiau, nei kitose Lietuvos vietose, išnyko. Su jais buvo pamiršti ir Užgavėnių blynai.

Dar vienas tradicinis, galbūt net senesnis už blynus Užgavėnių valgis – žemaičių šiupinys. Jis dažnai verdamas su kiauliena, kai kur į jį dedant kiaulės uodegą arba prie šiupinio patiekiama kiaulės galva. Šis patiekalas patenkina abu Užgavėnių vaišių reikalavimus – valgyti grūdus ir valgyti riebiai bei mėsiškai. Kai kur buvo valgomi ir lašiniečiai, vėdarai, virtiniai, kiaušinienė ar net makaronai, tačiau visi šie patiekalai reikšme bei paplitimu nė iš tolo neprilygsta blynams ar šiupiniui.

Būta ir daugiau įdomių Užgavėnių papročių. Jau minėjome, kad dalis Užgavėnių tikėjimų siejama su linų ūkiu. Linai – didelis ūkininkų turtas: patys susiverps ar nepigiai parduos. Todėl visaip stengėsi padidinti linų derlių. Buvo tikima, kad reikia suptis ir arkliais važinėti.

Sūpuokles įtaisydavo klojimuose ar daržinėse, susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. Mažyliams Užgavėnių dieną tėvai kabindavo sūpuokles troboje po balkiu. Arkliais „linų patraukti“ važiuodavo visoje Lietuvoje. Net ir arklių neturintys namie nesėdėdavo – stengėsi kuo toliau pėsti nukeliauti. Linai augs tokio ilgio, kokio pločio žingsniais vaikščiosi. O į roges suvirsdavo visi: jauni ir seni, vyrai ir moterys. Aidėdavo balti Lietuvos laukai nuo žvangučių skambesio, dainų ir klegesio. Ūkininkai kinkydavo tvirčiausius arklius, juos puošdavo žvangučiais, kaspinais, popierinėm gėlėm, o jei nieko neturėdavo – bent skambalą parišdavo.

Kad linai augtų kuo aukštesni, reikėjo važiuoti kuo toliau. Todėl išsiruošdavo pas gimines, jaunimas pasišokti į kitą kaimą, o kartais net į kitą parapiją važiuodavo. Buvo paprotys ir savo laukus apvažiuoti. Važnyčiotojai staiga pasukdavo į gilesnę pusnį, kad važiuojančius išverstų. Išsivoliojus sniege, ateinantys metai bus turtingesni, javai – derlingesni, linai – storesni. Kad vasarą pasėliai vandens nepristigtų, važiuojančius liedavo vandeniu. Įsikeldavo į roges didžiulį kubilą su vandeniu, prilipdavo stačių ir pasileisdavo kaimo ulyčia, šaukdami: „Vandenio, vandenio!“ Tarpuvartėse jau laukdavo su kibirais ir pildavo ant važiuotų, o šie botagu gindavosi arba savo vandenį liedavo. Kartais siauras kaimo ulyčias rasdavo medžiais ar šakomis užverstas. Arkliai įsipainiodavo ir važiuojantiems gerokai vandens kliūdavo. Užgavėnės Dauguose

Liedami vandenį, tikėjosi ir biteles paskatinti daugiau medaus prinešti. Kartais į kubilą vietoj vandens pritupdydavo mažų vaikų, o šie vežami bimbdavo kaip bitės. Kai kur vežiodavosi ir avilius. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo toliau bitės medaus lėks.

Ypač laukdavo Užgavėnių vaikai. Šiaip jau žiemą jie daugiausia namie tupėjo, ne kiekvienas ir šiltą apdarą ar rogutes turėjo. Per Užgavėnes tėvai juos dar ir paragindavę kuo ilgiau lauke siausti. Dažnai vaikai slapta pasiimdavo didelius važius, susėsdavo kiek telpa ir pasileisdavo nuo didžiausių kalnų. Įsibėgėję ir į kokios trobos langą pataikydavo. Važinėdavo nuo kalnų ir suaugusieji, o Dzūkijoje verpėjos turėjusios nuvažiuoti ant verpstės.

Vis dėlto smagiausios Užgavėnės būdavo ten, kur išliko paprotys persirengti įvairiais personažais. Kaimas tapdavo didelio vaidinimo, kuriame dalyvaudavo visi gyventojai, veiksmo vieta. Vakare, kai stainiose dar garuodavo arkliai, kurioje nors kaimo pirkioje susirinkę judresnieji, labiau į pokštus linkę kaimynai ruošdavosi kaukininkų vaikštynėms. Pasitardavo, kur eis, kas ką šnekės, rengdavosi iš anksto padirbtom kaukėm. Žiemos vakaro tyloje staiga nuaidėdavo dainos muzika, kažkas brazdindavosi po langais ir belsdavo į duris. Jei tik rasdavo neužkabintas, visu būriu suvirsdavo į vidų.

Pirmasis puldavo sveikinti šeimininkę „žydas“. Ilga rudinė arba išversti kailiniai, susijuosęs rankšluosčiu, veidą slepia storalūpė, kreivadantė, didžianosė kaukė, raudonai ir juodai padažyta, pakuliniais ar ašutų plaukais, barzda, ūsais. „Žydas“ pagarbiai bučiuoja šeimininkei ranką... ir skaudžiai įduria maža adatėle ar vinute, įkalta į nosies smaigalį.

„Žydui“ meilumu nenusileidžia ir „čigonas“. Nuplyšęs, virvagaliu susijuosęs, suodinas, jis karštai glėbesčiuoja visus jam į rankas papuolusius.

Prie durų ar pečiaus susmunka „pavargėlis“ („ubagas“, „elgeta“). Sulysęs, apšepęs, kuprotas ir šleivas, didžiuliu maišu ir lazda nešinas.

„Svečiai“ tuoj puola savo darbų dirbti. „Žydas“, kromelį prisitaisęs, darkyta lietuvių kalba „žydžiuoja“, įvairius niekučius, stiklo ar puodų šukeles, siūlo. O čigonai ritasi vienas per kitą – arklius maino. Jie siūlo savąjį. „Arklys“ narsus – net ant stalo gali užšokti. Čigonės tuo metu ateitį buria. Viena kita nešasi vaiką – lėlę skaron suvyniotą. Pamyluoja, pamuša, kad nerėktų ir vis ko nors prašo „mažutėliui“. Šeimininkės nespėjo dairytis – užsižiopsojus dubuo su blynais nuo pečiaus dings ar vištą iš papečkio ištrauks ir išsineš.

„Čigonai“ gali ir palinksminti – ima ir įveda trobon „mešką“. Toji su keliais kailiniais, kad būtų drūtesnė. Ji ropoja, bet moka ir ant dviejų kojų stovėti ar pašokti, jei kas groja. Mėgsta blynus ir alų/ Ir vaikus myli – vos koks prisiartina, tuoj puola ir užgula. Vaikai bijo, klykia. Tuo metu kitam kampe spiegia merginos – žnaibo „gervė“.

Šeimyną apvalgę, pamyluoti, šio to kelionėn gavę, persirengėliai išvirsta lauk – kitų kaimo trobų lankyti, kad nė vienos neaplenktų.

Persirengėlių vaikštynės prisimenamos kaip viso kaimo pasilinksminimas. Tačiau prisiminimai siekia tik XX a. pradžią. O mūsų protėvių persirengėliai vaizdavo ne linksmus personažus, bet mirusius. Gautos dovanos galėjusios būti auka už protėvių teikiamą pagalbą. Tik vėliau iš socialinės aplinkos paimti žydo, čigono, net gydytojų, fotografų įvaizdžiai. Gana vėlyvi gali būti ir Lašininis bei Kanapinis, sutapatinti su mėsiedu ir gavėnia.

Dar vienas Užgavėnių paprotys – pamėklės rengimas, vežiojimas ir naikinimas. Pamėklę dirbdindavo taip: virš pavažos tvirtindavo gulsčią ratą, prie jo – pietą, ją aptaisydavo senais drabužiais, prikimštais šiaudų. Skersai perkišdavo pagalį – rankas ir „įduodavo“ ilgą botagą ar spragilą. Tą pamėklę vadindavo įvairiai: žemaičiai – Katre ar More, šiaurės aukštaičiai – Gavėnu, Vidurio Lietuvoje – Čiučela. Traukiama pamėklė sukdavosi ir plakdavo arčiau lendančius. Paskui žemaičiai ją degindavo, o kitu tiesiog išardydavo kitiems metams. Tebespėliojama, ką reiškusi pamėklė. Dažniausiai ji siejama su žemės vaisingumu.

Užgavėnių dienos linksmybė baigdavosi vakarėliais, kuriuose jaunimas pasišokdavo visai gavėniai – pasninko ir liūdesio laikui. Šokiai turėjo baigtis lygiai dvyliktą, tačiau būdavo galima ir apgauti šeimininkus – persukdavo atgal laikrodžio rodykles, o gaidį pavoždavo po kubilu. Rytojaus dieną – Pelenų trečiadienį – paskutinį kartą „pajuokaudavo“: per spūstį bažnyčioje ar miestelio turguje prikabindavo senberniams ar senmergėms pelenų maišelį ar kaulą. Kai kur vyrai atvilkdavo į trobą kaladę. Kad ją išneštų, turėjo vaišinti alumi. Ir prasidėdavo gavėnia – laikotarpis be linksmybių, žymesnių papročių.

Arūnas Vaicekauskas, Tarybinė moteris

Užgavėnių stalui

Morkų blyneliai

1-2 kiaušiniai, 250 g miltų, stiklinė pieno, 2-3 nemažos morkos, druskos, cukraus

Kiaušinio trynius ištrinkite su druska, suberkite miltus, supilkite pieną ir viską gerai išmaišykite. Nuskustas morkas sutarkuokite, apibarstykite cukrumi ir sukrėskite į tešlą. Išplakite kiaušinių baltymus ir viską atsargiai sumaišius kepkite.
Valgykite su uogiene, cukrumi, grietine.

Avižinių dribsnių blyneliai

150 g avižinių dribsnių, 0,5 l pieno, druskos, kiaušinių, riebalų

Verdančiu vandeniu užplikykite dribsnius ir palikite, kol atvės. Į išbrinkusius dribsnius supilkite išplaktą su druska kiaušinį, gerai sumaišykite ir kepkite mažus, plonus blynelius. Juos galite paskaninti įdėdamos smulkintų džiovintų ar šviežių obuolių, bananų, kitų vaisių.

Taip pat paskaitykite: Patiekalai iš žuvų  

Užgavėnių eitynės
Sekminės
Vėlių metas
Apie Velykas
Papročių paskirtis
Simpatizavęs laisvamanybei
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Kai Dubičiai miestu vadinti
Pažinkime kitokius Druskininkus
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Birutės kalno astronominis kalendorius
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Paskutinioji kuršininkų karta
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Kalėdų giesmių istorija
Vilnius po senovei
Merkinės bažnyčia
Vilius Orvydas
Ilguvos dvaras
Apie Kalėdas
Vartiklis