Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas

Prie Uoginių kaimo (Kupiškio rajone, netoli Antašavos) randasi Adomo Petrausko (1914-2004) įkurtas muziejus. Jo įkūrėjas – paprastas kaimo žmogus, savo gyvenimą paskyręs etnografijos ir kitiems įdomiems eksponatams rinkti. Asmeninės netekties sukrėstą kaimo keistuolį parėmė ir padėjo tuometiniai Antašavos tarybinio ūkio vadovai (V. Notkus ir A. Vaižmužis). Muziejus lankymui atviras nuo 1969 m., 1996 m. kraštotyrininkas eksponatus padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei, 2001 m. A. Petrauskui suteiktas Kupiškio rajono Garbės piliečio vardas. Muziejus yra Kupiškio kraštotyros muziejaus filialas – beje, skirtingai nuo šio „sausos“ dvasios, labai gyvas ir turintis savitą ir gerą „aurą“.

Muziejų sudaro gyvenamasis namas, dvi klėtys, bokštas ir daržinė. Kiemą puošia akmenų, iškastinių ąžuolų ir medžio skulptūrų kompozicijos. Originalų medinį bokštą, kurio kontūrai primena Uoginių koplyčią, sumanė ir su vietos darbininkais pastatė vietos meistras J. Laužikas. Bokšto pagrindą, primenantį vežimo ratą, sudaro dideli, į žemę neįkasti akmenys. Jame esančios ekspozicijos supažindiną su paties A. Petrausko bei Uoginių kaimo istorija, jo draugų darbai (pvz., išsaugotos originalios liaudies meistro Bugailiškio skulptūros, vytelių pynėjo P. Jankausko darbai). Čia rengiamos ir laikinos kilnojamosios ekspozicijos, tad kaskart randama kas nors nauja.

Nuo bokšto akmenų apsuktas takas veda prie „Jaunamartės klėties“, kurioje įrengtas „Lino kelias“, iliustruojantis lino apdirbimo procesą. Jis yra gyvas, nes čia rengiami praktiniai užsiėmimai mokiniams, kurie mokosi austi senovinėmis priemonėmis. Gretimoje patalpoje – senoviniai namų apyvokos daiktai, puodynės, baldai, amatininkų įrenginiai. Antrame aukšte įrengta „Sakralinio meno“ ekspozicija, kurioje yra ir paties A. Petrausko iš iškastinio ąžuolo pagaminti kryžiai, šventieji paveikslėliai iš aplinkinių kaimų gryčių – tai nelauktai naujas požiūris, kurio neaptiksi netgi „sostinės“ muziejuose. Pavyzdžiui, ko vertas vien A. Strazdelio brevijorius (beje, greta esančiose kapinėse yra 17 a. koplytėlė, kurioje kunigavo A. Strazdelis), kuris ne dūla kokios nors vyskupijos archyvuose, o yra prieinamas visiems.

Kitas takelis nuo bokšto nuveda prie valstiečio gyvenamojo namo, kurio vienoje pusėje atkurta dūminės pirkios aplinka, o kitame – seklyčia. Nuo jo „Baltušio alėja“ (rašytojas J. Baltušis draugavo su A. Petrausku ir neretai čia apsilankydavo) nuveda prie namelio, kurio pavadinimas skelbia „Palanga – pasaulio pabaiga“, kuriame saugomos paties A. Petrausko drožiniai, tame tarpe ir jo žmonos, žuvusios kartu su dar negimusiu kūdikiu nuo kamuolinio žaibo, skulptūra, į kurią jis „sudėjo visą save“. Yra ir Skučo darbų. O namelis taip pavadinta, kad Adomas, labai religingas žmogus, nuvažiavęs į Palangą, pateko į moterų pliažą – ir jam tai pasirodė „pasaulio pabaiga“. Tą užrašą gintaro gabaliukais jis ir išdėliojo kaip namelio pavadinimą.

Nuo bokšto į kairę vedantis takelis atveda prie namo, kuriame gyveno pats Adomas Petrauskas, kurio ekspozicija perteikia senojo kaimo buitį. Gretimoje klėtyje Subačiaus mokyklos mokytoja Genovaitė su mokiniais įrengė ekspoziciją „Langas“, perteikiančią A. Petrausko gyvenimo kelią.

Šiuo metu muziejų prižiūri jam pasišventusi Alvyra Dluckienė – ir jūs būsite nuostabiai sužavėti jos pasivaikščiojimą po muziejų palydinčiu pasakojimu. Ir dar kartą pakartosiu, kad šis muziejus yra gyvas, eksponatus galima ir paliesti, jie panaudojami mokinių mokymo tikslams, jame vyksta plenerai, galima rengti vestuves (o vestuvininkams skiriama edukacinė programa „Vestuvės su senoviniu atspalviu“).

---

V. Šleivytės galerija

Vos už kelių kilometrų, dar arčiau Antašavos, V. Kaime yra dailininkės Veronikos Šleivytės (1906-1998) galerija.

V. Šleivytė gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje, neturtingo bežemio kalvio šeimoje. Ji buvo 9-as vaikas 14-os vaikų šeimoje. Tad nuo vaikystės patyrė nelengvą dalią, tarnystę pas ūkininkus. Lankė pradinę mokyklą, vienintelė iš vaikų užbaigė gimnaziją.

Gūdžiame Kadarų kaime organizavo mokyklą, mokytojavo be algos. Studijavo Kauno meno mokykloje. Nugalėjo ligas, nugalėjo nesėkmes.

Pradeda dirbti klerikalinėje „Vaikelio Jėzaus draugijos“ našlaičių mergaičių amatų mokykloje, tačiau neįstengė nutylėti ten klestinčių negerovių, todėl buvo atleista. 1938 m. rugsėjo 15 d. “Lietuvos aide” randame: „Mokytoja V. Šleivytė, Centro Valdybos iniciatyva, buvo Švietimo ministerijos atleista už tai, kad savo pasaulėžiūra neatitiko mokyklos dvasios“.

Artimai draugavo su dailininku Stepu Žuku.

1939 m. išvyksta į Lenkiją, Vokietiją, Italiją, Šveicariją, kur susipažįsta su meno lobiais

Buvo organizatorė, padėjo surengto moterų-dailininkių parodą. Jos pastangomis surengta ir grafikės M. Katiliūtės pomirtinė darbų paroda.

Tarybiniais metais dirba pedagoginį darbą, vadovauja amatų mokyklai. Susidomi pasteline tapyba, kuri lieka jai artima iki gyvenimo pabaigos.

Nuo 1946 m. prasideda jos produktyviausias laikotarpis. Lanko Tarybų Sąjungos muziejus. Vyrauja natiurmortai, peizažai. Jo darbų yra ir Kauno M.K. Čiurlionio Dailės muziejuje, TSRS Dailės fonde, kitur.

Veronika Šleivytė – dailininkė realistė, pratęsusi mokytojų J. Vienožinskio, J. Šileikos, J. Janulio, K. Sklėriaus tradicijas. Ji įdomi lakonišku braižu, pabrėžtinai paprasta kompozicija.

Ilguva
Trakų pilys
Vilnius po senovei
Dubakloniai prie Nemuno
Ką randame Varėnos krašte?
Pažinkime kitokius Druskininkus
Seni ir labai seni kaimai
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Paslaptingoji Žemaitija: Lopaičių piliakalnis
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
G. Beresnevičius. Erazmo Stelos paraštėse
Birutės kalno astronominis kalendorius
Karalienė Morta ir Šiauliai
Alovės vietovardžio kilmė
Velnių muziejus Kaune
Apie Rygos įkūrimą
Kazys Saja. Molynė
Salantų parapija
Palemono sūnūs
Merkinės bažnyčia
Vilius Orvydas
Šiaulių mūšis
Seirijai
Vartiklis