Seirijai Juozas PETRAUSKAS, Mankūnėliai, Lazdijų r.

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis, 1997, Nr.16

Seirijai - miestelis Lazdijų rajone, įsikūręs ant kalvų, prie kelio Alytus-Lazdijai. Alytus yra į šiaurės rytus, už 25 km nuo Seirijų, Lazdijai - į vakarus, už 19 km. - miestelį veda asfalto keliai nuo Simno, Šlavantų, Leipalingio ir keletas žvyrkelių. Seirijai dabar turi daugiau kaip tūkstantį (1993 m. - 1093 žm.) gyventojų, seniūnijos centras - vidurinė mokykla, ambulatorija, vaistinė, keletas parduotuvių, katalikų bažnyčia, bendri visai parapijai kapai, paštas.

Šis kraštas senovėje buvo gyvenamas jotvingių, tai liudija ir pats miestelio vardas. XIII a. dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų šiame krašte gyventojų labai sumažėjo. Amžiams bėgant, kraštas apaugo giriomis ir tik po Žalgirio mūšio, po Melno taikos (1422 m.) čia prasidėjo naujas gyventojų antplūdis. 16 a. pradžioje šiose vietose gyveno jau gana daug gyventojų. Karalius Žygimantas Senasis 1511 m. užrašė didikui Jurgiui Radvilai dviejų mylių pločio ir trijų mylių ilgio žemės plotą nuo Nemuno iki Lazdijos upelio. Pietinė šio ploto riba buvo Liškiavos ir Veisiejų dvarų valdos, šiaurėje - Nemunaičio giria. Dovanotame girių ir žemės plote Jurgiui Radvilai buvo leista šeimininkauti taip, kaip jam atrodys geriau: kurti kaimus, miestelius, statyti smukles, užvažiuojamuosius namus, kirsti girias, įdirbti dirvas.

Tuo pasinaudodamas, J. Radvila į šiaurę nuo Seirijų ežero, įkūrė Seirijų dvarą, prie kurio ilgainiui išaugo miestelis. Čia gyvenančius žmones tikybos reikalais aptarnaudavo Merkinės kunigai. Buvo toli ir nepatogu, todėl 1537 m. Jurgio Radvilos rūpesčiu ir lėšomis Seirijuose buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis paskyrė kleboną Stanislovą Padzviatrą iš Černicų, Radvila užrašė jam 5 žmonių šeimas ir nemažą žemės plotą, vėliau ten susidarė kaimas Lapšiai. Kur stovėjo pirmoji katalikų bažnyčia, tikrai nežinoma. Neilgai katalikai džiaugėsi savo bažnyčia. 1564 m. Mikalojus Radvila V meta katalikybę ir tampa kalvinu, sakoma, kad katalikų bažnyčia buvo atiduota kalvinams, o katalikai miestelio laukuose pasistatė koplyčią, tas kalnelis ir dabar vadinamas Koplyčiakalniu. Tapęs Seirijų savininku, Radvila Mikalojus VII miestelyje 1584 m. pastatė naują mūro bažnyčią kalvinams ir pakvietė pastorių Motiejų Bankauską. Radvilos Seirijuose negyveno, laikydavo nuomininkus, bet kalvinų bažnyčia rūpinosi. Mikalojaus VII sūnus Jurgis Radvila 1590 06 28 kalvinų bažnyčiai užrašė 4 valakus žemės Sagave ir 7 valakus Noragėliuose. Kadangi Radvilai Seirijuose negyveno, matyt, nuomininkai nelabai paisė žmonių tikėjimo. Kalvinai tebuvo tik dvariškiai, o visi kiti laikėsi katalikų tikėjimo, juos po senovei aptarnaudavo Merkinės kunigai. Kalvinų viešpatavimo laikotarpis Seirijuose labai įdomus ir mažai tyrinėtas. Kalvinų valdymą Seirijuose užbaigė Rusijos caro Aleksiejaus įsiveržimas į Lietuvą. 1655 08 08 rusai užėmė Vilnių ir patraukė į pietus, Užnemunėje sunaikino Leipalingį, Seirijų dvarą ir pusę miestelio sudegino, nukentėjo Veisiejai, Meteliai, Simnas, Balbieriškis. Rusams besiartinant, iš Seirijų pasitraukė pastorius Jurgis Liubomirskis ir dauguma kalvinų. Tuo pasinaudodamas, iš Merkinės atvyko vienuolis domininkonas Steckevičius, užėmė kalvinų bažnyčią (statytą 1584 m.) ir ėmė laikyti joje pamaldas katalikams.Dėl šios bažnyčios tarp katalikų ir kalvinų vyko nuolatinės kovos, bet katalikai sugebėjo ją išlaikyti savo rankose. Iki šiol neaišku, kodėl Buguslovas Radvila, būdamas kalvinas, 1656 daug turto užrašė katalikų bažnyčiai, o po dvejų metų dėjo pastangas bažnyčią sugrąžinti kalvinams. Yra žinoma, kad 1667 m. katalikų bažnyčiai padaryta nuostolių, sugadintas Marijos stebuklingasis paveikslas,matyt, kalvinai buvo įsiveržę ir ją nusiaubė. 1669 m. Seirijuose pastoriaus nebuvo. 1670 m. Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega skyrė Seirijams tikrą kleboną Vaitiekų Grimzą. Tik 1668 m. buvo apžiūrėta, kas išliko po rusų okupacijos 1655- 1661 m. Rasti 3 visai tušti namai, 33 labai apleisti, gyventojai virtę elgetomis. 1669 mirus Boguslovui Radvilai, Seirijai atiteko jo vienintelei dukrai Liudvikai Karolinai, kuri 1681 m. Seirijų turtus (3 dvaru ir 22 kaimus) užrašė savo vyrui Liudvikui. Šiam 1687 m. mirus, visus jo turtus paveldėjo Prūsijos elektorius Fridrychas Vilhelmas. Kai 1688 m. Varšuvos seimas pripažino jam šiuos turtus, Seirijai pradėjo naują istorijos tarpsnį - tapo tarsi savarankiška valstybe Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Prūsų kunigaikščiai Seirijuose negyveno, laikė nuomininkus. Čia iš Vokietijos kėlėsi vokiečiai kolonistai, 1698 m. evangelikams netoli dvaro buvo pastatyta nedidelė bažnyčia. Prūsų valdovų rankose Seirijai buvo iki 1807 m. Nuo 1807 m. jie tapo Varšuvos kunigaikštijos ekonomija, vėliau viskas atiteko rusų valdžiai. 1799-1800 m. Prūsijos statistikos leidinyje apie Seirijus pateikiamos šios žinios: tai karališkas miestas, yra penkios gatvės, 216 namų (1 valdiškas, 10 dvaro, 2 bažnyčios), 1114 gyventojų. Tuo metu Seirijai buvo svarbus prekybos centras, vyko turgūs ir jomarkai. 1812 m. Napaleono kariuomenės daliniai žygiavo į Rusiją, o žiemą netvarkingai traukėsi atgal, pridarydami daug nuostolių Seirijų ir jų apylinkių gyventojams. 1820 m. miestelyje buvo 345 namai, 100 iš kurių priklausė lietuviams, 195 žydams, 50 vokiečiams. Katalikų bažnyčia, dvaro nuomininkų nenoriai taisoma, dažnai būdavo apgriuvusi ir apleista. 1825 m. vietos klebono rūpesčiu bažnyčia buvo iš esmės suremontuota ir padidinta. 1830 m. pradėti miestelio gatvių grindinio darbai, kurie tęsėsi 15 metų.

Seirijų valstybiniame dvare baudžiava buvo panaikinta 1856 m. birželio 13 d., kai tuo tarpu privačiuose dvaruose (Ginčionių, Raskaučiznos, Živulčiškių ir kt.) baudžiavą reikėjo eiti iki 1861 m. kovo mėn. 1863 m. sukilimas skaudžiai palietė Seirijų apylinkes. Staciškės mūšyje žuvo 36 sukilėliai ir jų vadas Povilas Suzinas, sudegė Bračiulių kaimas. Sukilėlius palaidojo Šilo miške, vado palaikus vėliau perlaidojo Seirijų kapuose. Seirijų klebonas Simonas Strimavičius ir vikaras Kazimieras Jonkaitis buvo atiduoti policijos priežiūron. Spalio mėn. Paserninkų kaime sukilėliai susirėmė su rusų kariuomene. Žuvo 10 sukilėlių. 1870 m. Seirijuose gyveno 1662 žmonės, buvo paštas, gydytojas, vaistininkas, notaras, matininkas, katalikų ir evangelikų bažnyčios, žydų sinagoga, miestelyje girdėjosi lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių kalbos. Prekyba buvo žydų rankose. Uždraudus lietuvišką spaudą iš Tilžės lietuviškos knygos Seirijus pasiekė prieš 1870 m. Nuo 1873 m. Seirijų katalikų bažnyčioje pamokslai pradėti sakyti lietuviškai (kl. Kazimieras Sakavičius ir vikaras Motiejus Bukšnys). Tiesa, dar 1871 m. "Graudūs verksmai" buvo giedami lietuviškai. Atvykus į Seirijus klebonui Antanui Katiliui, pamaldos vyko ir giedama buvo lietuviškai. Panaikinus baudžiavą, ūkininkai pamažu prasigyveno, pradėjo leisti vaikus į mokslus, atsirado savos inteligentijos, miestelyje ir kaimuose pradėjo plačiau sklisti lietuviška spauda. Atgavus spaudą ir Seinuose įsteigus spaustuvę, žmonės laisvai prenumeravo "Šaltinį" ir pirko ten leidžiamas knygas. 1907 m. buvo įsteigta "Žiburio" draugija (steigėjas kun. P. Baltrušaitis), 1908 m. buvo įkurtos skaitykla su arbatine, bendrovė "Žagrė", blaivybės draugija. Atgavus lietuvių kalbą, kultūrinis gyvenimas Seirijų apylinkėje suintensyvėjo: jaunimas mokėjo visus Maironio eilėraščius, tapusius dainomis. Šios dainos žadindamos gyventojus visos tautos prisikėlimui ir naujam gyvenimui, skambėjo kaimuose ir miesteliuose. Buvo rengiami vieši vakarai. 1910 m. miestelį nusiaubė gaisras. Žydai centre pastatė mūro namus. Katalikų parapija išaugo - reikėjo naujos bažnyčios. Padaryta projektas, pradėta ruošti medžiaga, tačiau dėl vietos šlėktų intrigų darbų pradžia nusitęsė. Viską sujaukė prasidėjęs karas. 1914 m. rugsėjo pradžioje Seirijus užėmė vokiečiai, po kiek laiko jie pasitraukė Lazdijų link. Grįžę rusai vietos vokiečius iškėlė į Rusijos gilumą. 1915 m. šie vėl grįžo į Seirijus. Rusai sudegino Mankūnėlių kaimą ir dvarą, Ginčionių dvarą ir sodžių, dalį Noragėlių ir Sagavo dvarą, dar buvo sudeginti Gervėnų ir Bagdononių kaimai. Vėliau frontas nusikėlė toli į rytus, ir Seirijuose ilgam įsitvirtino vokiečiai.

Sunki ir slegianti buvo vokiečių okupacija, kuri truko iki 1918 m. lapkričio mėnesio. Buvo sudaryta valsčiaus taryba (dr. S. Jonavičius, vaistininkas Vaiciekauskas, mokyt. Sabas, kun. J. Grajauskas ir kiti). Ši taryba paskyrė policiją, išrinko teismą. Seirijų gyventojai gausiai stojo į savanorių eiles. Prasidėjo, nors ir nelengvas, bet laisvas, gyvenimas, 1919 m. įsteigiama lentpjūvė, žemės ūkio mašinų gamykla. Miestelyje buvo trys malūnai, dvi vilnų karšyklos, verpykla, 1926 m. pradėjo veikti amatų mokykla (pirmoji Lietuvoje. Veikė iki 1938 m., vėliau buvo iškelta į Alytų). Miestelyje buvo ir pradžios mokykla (6 skyriai), žydų mokykla, veikė biblioteka, buvo parapijos salė, žydų salė, du gydytojai, vaistinė, kelios kepyklos, daug parduotuvių. Veikė šaulių, jaunalietuvių, pavasarininkų organizacijos, buvo daug religinių organizacijų ir draugijų. Miestelis ypač pagyvėdavo turgaus ir švenčių dienomis. Seirijų jomarkai garsėjo visoje Dzūkijoje. 1938 m. buvo surengta Senovės diena, kurioje dalyvavo Ministras pirmininkas Vl. Mironas.

Ramų, gal ir ne visuomet lengvą Seirijų gyvenimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo mėn. dvi savaites per Seirijus traukė nenugalimos lenkų kariuomenės daliniai, ieškodami Lietuvoje prieglobsčio. 1940-1941 m. žiemą vokiečiai iš Seirijų pasitraukė į Vokietiją. Pirmąją karo dieną (06. 22) jie miestelį subombardavo - sudegė visas centras, liko tik pakraščiai, viduryje degėsių didelių pastangų dėka išliko nesudegusi katalikų bažnyčia. Vėliau vokiečiai sunaikino miestelio žydus. Iš Seirijų liko griuvėsių ir degėsių, pelenų ir dulkių apgaubta dykynė. Grįžtantis frontas mažiau palietė miestelį, užtat pokario metai Seirijams ir jų apylinkėms buvo nepaprastai sunkūs ir baisūs, vyko žiaurios rezistencinės kovos. Daugelis šeimų buvo ištremtos į Sibirą. Galima sakyti, kad nebuvo nė vienos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietę to meto įvykiai.

Ilgainiu Seirijai tapo kolūkio centru, žmones ėmė varyti į gyvenvietes, miestelis pradėjo po truputį atsistatyti. Buvusiam centre buvo pastatyta parduotuvė, administracinis pastatas, vėliau paštas, apylinkės būstinė, išasfaltuotos gatvės, mokyklai pristatyti priestatai, suremontuoti ir buvę amatų mokyklos pastatai, naudojami kaip mokyklos pagalbinės patalpos. Be siuvimo cecho, Seirijuose nebuvo įkurta jokia įmonė, gyventojai turėjo važiuoti dirbti į Alytų ar kitus miestus, likusieji tempė kolūkio jungą. Žmonės atbuko, užsidarė savyje, pasidarė viskam abejingi. Atgimimas Seirijus užklupo tarsi netikėtai. Iki šiol žmonės sunkiai priima gyvenimo naujoves, vis dar dairosi į "senuosius gerus laikus". Dar nemaža laiko praeis, kol jie visiškai atsitokės. Bet kad ir pamažu, iš lėto bunda Seirijai, bunda kartu su visa Lietuva. Turi jie gerą A. Žmuidzinavičiaus mokyklą, kuri, norisi tikėti, įskiepys jaunajai kartai tėvynės meilę. Susipratę žmonės pažvelgs į savo senolių darbus ir paseks jais.

Seirijai yra davę nemažai žymių žmonių. Tai: Juozas Židanavičius - Seirijų Juozas - Amerikos lietuvių veikėjas, rašytojas (1866- 1945), dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), diplomatas Bronius Balutis (1879-1967), kraštotyrininkas Juozas Radziukynas (1844-1925), 1863 m. sukilimo dalyvis Motiejus Rasziukynas (1837- 1912), vidaus reikalų ministras Petras Aravičius (1887-1942), visuomenininkas Simas Janavičius, pedagogė Ona Norušytė, vaikų rašytojas, vertėjas Albinas Andrulionis, rašytojas Vytautas Volertas, istorikas Stasys Samalavičius, mokslų daktaras, inžinierius Antanas Kudzys, dailininkas keramikas Juozas Adamonis, kompozitorius Jonas Bielionis, spaudos darbuotojas, gyv. Amerikoje, Petras Tumasonis (Brandukas), knygnešys Karolis Tumasonis, rašytojas Vladas Vailionis, tautodailininkė Marija Ševerenkienė.

Iš Seirijų kilę kunigai: S. Židanavičius, I. Janavičius, A. Janavičius, J. Dudzinskas, J. Jurgelionis, S. Babarskas, A. Milius, J. Staniulis, J. Jakimavičius, R. Mizaras bei kt. Čia dirbo prel. J. Laukaitis, istorikas kun. Jonas Reitelaitis, visuomenininkas kun. Juozas Grajauskas, rašytojas Anzelmas Matutis.
Apie Seirijus savo kūryboje su meile prisimena rašytojai: Birutė Pūkelevičiūtė, Vytautas Volertas, dail. A. Žmuidzinavičius, Petras Tumasonis, O. Norušytė ir kiti.

Beje, televizijos filmų cikle "Mūsų miesteliai" yra ir filmas "Seirijai". Daugelis išklydusių į platų pasaulį seirijiškių su meile prisimena savo gimtuosius Seirijus ir ne vienas pareiškia norą nors miręs čia sugrįžti, būti palaidotas Seirijų kapų kalneliuose. Aplankykite šį Dzūkijos kampelį, pasigrožėkite jų apylinkėmis. Tikrai nesigailėsite išvydę, koks gražus šitas kraštas.

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis, 1997, Nr.16
Alytus: balta rožė raudonam fone
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Pažinkime kitokius Druskininkus
Keista ta Liškiava...
Papročių paskirtis
Vartiklio