Balta rožė raudonam fone. Vartiklis

Alytus - 6-is Lietuvos miestas pagal gyventojų skaičių, įsikūręs pietų Lietuvoje abipus Nemuno (laikomas Dzūkijos sostine). Spėjama, kad Alytaus vietovardis yra hidroniminės kilmės, kadangi pro Alytų į Nemuną įteka upelis Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus (Alytupio ir Nemuno upių santakoje randasi Alytaus piliakalnis, o šalia yra Vienuolyno kalnas, su kuriuo susijusi legenda apie pradingusį vienuolyną; dar 20 a. buvo gyva legenda apie Mirgrausėlę ir Alytį). Medinė Alytaus pilis minima nuo 1377 m. Per Alytų į Lietuvos gilumą ėjo kryžiuočių puolimų keliai. 1524 m. pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija. 1549 m. LDK Žygimantas Augustas Alytų užrašė Barborai Radvilaitei. Seniausiu Alytaus pastatu yra šv. Liudviko bažnyčia (pastatyta 1818 m. šalia senosios medinės bažnyčios ir pavadinta pagerbiant statybų iniciatorių kleboną Liudviką Kaminską); jos varpinėje skamba 1669 m. nulietas varpas.
17 a. karų su Rusija ir Švedija metu miestas neteko daug gyventojų, sunyko. 1810 m. įvyko didelis gaisras, kuris sunaikino beveik visą miestą, jo metu sudegė ir medinė Alytaus parapijos bažnyčia. 19 a. pabaigoje Alytuje vyko dideli statybos darbai: rusų valdžia nutarė čia, kaip imperijos pasienio punkte, strateginiais tikslais įrengti trečios eilės tvirtovę su nuolatine kariuomenės įgula. Buvo pastatytos trejos kareivinės, įgulą sudarė apie 4000 karių. Pravesta lanko formos geležinkelio linija nuo Gardino iki Varėnos, sukurtas tankiausias Lietuvoje plentų ir vieškelių tinklas. 1919 m. vasarį mieste vyko Alytaus kautynės, kuriose Lietuvos kariuomenė kovėsi su bolševikais, prie Alytaus žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. 1941 m. birželio 22-23 d. šalia miesto vėl įvyko mūšis, kuriame dalyvavo apie 800 tankų.
Po 1963 m. tampa pramonės centru. Čia pastatoma medvilnės kombinatas, šaldytuvų gamykla „Snaigė“, eksperimentinis namų statybos kombinatas, mėsos kombinatas, „Dainavos“ siuvimo fabrikas, kombinuotųjų pašarų gamykla… 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų pastatytas aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių „Baltosios rožės“ tiltas (aut. V. Karieta): aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m.

Alytus buvo tarp 9-ių miestų 16-o a. antroje pusėje gavusių savivaldos teises. 1581 m. birželio 15 d. Vilniuje išduotoje Stepono Batoro privilegijoje rašoma, kad valdovas, atsižvelgdamas į miestiečių prašymą ir kai kurių tarėjų pritarimą, o taip pat siekdamas pagerinti miesto buitį bei padidinti valstybės pajamas, Alytui suteikia Magdeburgo teises. Taip Alytaus miestiečiai buvo išlaisvinti nuo bet kokios Lietuvos žemės ir pilies teismų priklausomybės ir galėjo patys savo nuožiūra tvarkyti miesto ūkio reikalus, nagrinėti civilines ir baudžiamąsias bylas. Miesto teismo sprendimus miestiečiai galėjo apeliuoti seniūmui, o nepatenkinti šio sprendimu – valdovo teismui.

Ta pačia privilegija buvo leista mieste pastatyti rotušę ir išsirinkti miesto tarybą – burmistrus, tarėjus ir, kas svarbiausia, miesto vaitą. Tačiau nei šioje privilegijoje, nei vėlesniuose jos patvirtinimuose savivaldos organų sudėtis nebuvo išdetalizuota. O ir pirmosios miesto aktų knygos neišliko – greičiausiai dingo per Šiaurės karą (1700-21), Alytų palietusį 1701-09 m., mat pirmoji žinoma aktų knyga prasideda 1709.03.05 įrašais. Tad apie ankstesnę magistrato sudėtį galima spręsti tik iš atskirų šaltinių nuotrupų.

Iš vėlesnių aktų knygų matome, kad nuo 18 a. pradžios iki 1777 m. aukščiausia instancija buvo vaitas, kurį pavadavo lantvaitis. Miestas posėdžiams turėjo rotušę. Tarybą sudarė burmistras, du tarėjai ir du suolininkai, kurių kartais buvo 3, o 1768-ais – net 4. Visi jie kasmet sausio mėn. būdavo perrenkami. Burmistrai paprastai išbūdavo 2-3 kadencijas, tačiau, Alytaus miesto herbas

pvz., Jonas Daugėlevičius 1710-15 m. buvo renkamas net 6 k. Pasitaikydavo, kad antrai kadencijai būdavo paliekama visa taryba. Raštinę tvarkė vienas prisiekęs raštininkas.

Karjerą paprastai pradėdavo suolininku, kuriuo pabuvus buvo renkamas tarėju, kuris vėliau galėjo tapti burmistru (pvz., Jokūbas Stankevičius suolininku buvo 1763-64 m., tarėju – 1772-73 m., o 1775 m. tapo burmistru). Pabuvęs burmistru dažnai būdavo išrenkamas tarėju, tačiau niekuomet – suolininku. Aukštesnės pareigos paprastai atitekdavo kelių turtingų miestiečių šeimoms: Daugėlevičių, Dargevičių, Jacunskių, Kraveckų, Kunevičių, Raškauskų ir kt. Per suolininkų pakopą būdavo atsijojami žemesnės socialinės padėties miestiečiai.

Pažymėtinas ir toks Alytaus istorijos ypatumas: 1769 m. nuo Užnemunės tarėju išrinktas Jokūbas Butrimavičius ir suolininku Antanas Kunevičius, o nuo dešiniojo kranto – Martynas Paulavičius su Kazimieru Mikulevičiumi. Matyt tokio principo laikytasi ir anksčiau – taigi į tarybą lygiaverčiai buvo renkami atstovai iš abiejų Nemuno pusių, kas rodo augančią Užnemunės svarbą.

1776 m. Seimo konstitucijai priėmus naujus mokesčių nuostatus, beveik visi Lietuvos miestai, išskyrus Vilnių, Kauną ir Trakus, neteko savivaldos teisių; jų asministravimas ir teismai perėjo seniūnų žinion. Vis tik Alytaus raštinė visus 1777 m. dokumentus rašė į miesto aktų knygą – tad raštinė dar atliko kai kurias funkcijas. Vėliau įrašai dingsta.

Išskirtini keli ankstesnio savivaldos laikotarpio atributai. Pirmasis – privilegijos, kuri būdavo surašoma pergamente, kurį dažnai puošdavo spalvotas herbo piešinys, o tikrumą liudydavo antspaudas ir valdovo parašas. Išduota privilegija būdavo įrašoma į Lietuvos metriką, miesto privilegijų ar aktų knygą, net į pavieto teismų knygas, kas dingus originalui būtų iš kur pasidaryti nuorašą. Praktikoje irgi naudotasi nuorašais, o originalas saugotas specialioje skrynioje miesto rotušėje, bažnyčioje ar kitoje saugioje vietoje. Vis tik daugumos miestų privilegijų originalai neišliko, tame tarpe ir Alytaus, kai 1734 m. kovo 4 d. sudegė bažnyčioje. 1740 m. buvo išsirūpintas oficialus išrašas iš Lietuvos metrikos, atkartojant 1581 m. privilegiją, kuris po 1795 m. Žečpospolitos padalijimo pateko į Užnemunę, iš pradžių priklausiusią Prūsijai, o nuo 1807 m. Lenkijai. Juo remdamiesi, 19-me a. Užnemunės alytiškiai bandė išgauti miesto teisių patvirtinimą savo miesto pusei.

Kaip uoliai ir skrupulingai jie saugojo miesto dokumentus, rodo 1868.01.28-02.09 burmistro raportas Vidaus reikalų ministerijos komisijai Peterburge, kur jis mini, kad tik apskrities valdžiai įsikišus miestiečiai leido nusirašyti pridedamą 1581 m. privilegijos nuorašą ir atsispausdinti 1792 m. antspaudo pavyzdį, kuriuos miestiečiai slėpė nuo tuometinių miesto pareigūnų.

Kitas miesto simbolis – herbas, kuris miestą skyrė nuo kaimo ar miestelio. 1581 m. privilegijoje teigiama, kad suteikiamas toks herbas, koks buvo nupieštas: Rosa alba in campo rubeo. Jis buvo ir ant miesto vėliavos, savivaldos reikmenų, naudojamas miesto iškilmių metu, tačiau svarbiausia jo paskirtis buvo puikuotis ant miesto antspaudo. Iš visų tų daiktų teišlikę tik antspaudai.

1614-31 m. dokumentuose prispaustų antspaudų centre įkomponuotas renesansinis skydas su penkialape rože (ją mini 1581 m. privilegija), o skydą juosia užrašas: SIGILLUM CIVITATIS OLITHENSIS (Alytaus miesto antspaudas). Matyt, raižytojas neapskaičiavo užrašo ilgio, ir likusį tarpą užpildė žiedeliais, galbūt pamėgdžiodamas pagrindinį simbolį. Antspaudo skersmuo – tik 29 mm (kaip ir daugelio kitų miestų).

Yra išlikę keli panašūs (tik primityvesni) 31 mm antspaudai, prispausti 1678-1760 m. dokumentuose. Matyt, senasis antspaudas dingo suiručių metu ir pagal antspaudą buvo išraižytas naujas.
Heraldinė 5-lapė rožė plačiai žinoma Čekijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių heraldikoje, tik ten dažniau sutinkama raudona baltame fone. Lietuvoje šis simbolis buvo plačiau papiltęs tarp bajorų – ir iš miestų tik vienintelis Alytus jį naudojo.

Neaišku, kodėl Alytui suteiktas toks herbas. Žmonės, daugiau ar mažiau susiję su jo savivalda (Steponas Batoras, Tiškevičius) turėjo kitokius herbus. Bažnytinėje ikonografijoje rožė – vienas iš Marijos atributų, bet jos vardo neturi nė viena Alytaus bažnyčia (nors 1524 m. Jono Zaberezinskio bažnyčios aprūpinimo privilegijoje bažnyčia vadinama Šv. Jono Krikštytojo, Panelės Marijos dangun ėmimo ir Šv. Mikalojaus vardu). O juk tuo metu simboliai amžininkams buvo kur kas prasmingesni ir iškalbingesni, nei dabar atrodo mums. Ir laikui bėgant dažnai pradinė simbolių prasmė užsimiršta. Gali būti, kad rožė pasirinkta pagal bajorų Orlovskių, gyvenusių Alytaus apylinkėse, herbą. Be to, viena iš mugių mieste vykdavo Marijos dangun ėmimo dieną (rugpjūčio 15 d.).

Savivaldos veiklos centru buvo rotušė, kurioje buvo posėdžiaujama, vyko teismai, saugomos aktų knygos, svorio ir kitokie matai, o bokšte įrengtas kalėjimas. Galbūt, tame bokšte buvo pakabintas ir varpas, pranešantis apie nelaimę ar kitus svarbius įvykius. 19 a. varpui buvo ieškoma pirkėjo: jis svėręs 80 svarų, ant jo buvo užrašyti 1631 metai ir inicialai D.O.L.F.L.W.Z. (jie neiššifruoti). Varpas parduotas varžytinėse.

Tiksli rotušės pastatymo data neaiški; 17 a. antroje pusėje ji minima ne kartą. Atrodo, kad ji buvo medinė – būtent tokia minima 18 a. Su savivaldos praradimu buvo ir daugiau netekčių: pagal rekonstrukcijos planą rotušė buvo nugriauta – tai vaizdžiai aprašyta 1791 m. miesto instrukcijoje pasiuntiniams į Vilniaus seimą:
„... kai iždininkui Tyzenhauzui paliepus, buvo netikėtai per vieną dieną sugriauta dviejų aukštų miesto rotušė, 20 krautuvėlių ir 50 gyvenamųjų trobesių, tai šaukšmas, neapsakomas triukšmas, dejonės, verksmas ir aimanos aidėjo iki pat padangių, o pakilę dulkių debesys uždengė saulę, bemaž sutemo, kad vienas kito tokiuose griuvėsiuose įžiūrėti negalėjo...“.

1784 m. laiške valdovui miestiečiai prašė leisti ją atstatyti, tačiau ji taip niekada ir nebuvo atstatyta. alytaus rajono herbas

Vykstant Ketverių metų seimo reformoms, pagal 1791 m. įstatymą savivaldos teises galėjo atgauti jas turėję miestai. Alytus tuo irgi rūpinosi, tačiau jo viltis galutinai palaidojo 1792 m. ir vėlesni Targovicos konfederacijos nutarimai, panaikinę visas Ketverių metų seimo reformas. Iš to laiko išlikęs 1792 m. miesto antspaudas, buvęs Užnemunėje, vėliau patekęs į Krokuvos Čapskių muziejų. Jis įdomus keliais aspektais. Pirma, kažkodėl jame pakeistas mieto herbas – vietoje rožės pavaizduotos 3 augančios lelijos (šią simboliką perėmė Alytaus rajono herbas, patvirtintas 2001 m.). Šį simbolį išpopuliarino 20 a. 2-4 dešimtm. leisti atvirukai, kiti proginiai ir pažintiniai leidiniai, tad senoji rožė išsitrynė iš žmonių atminties. Be to, neturime nė vieno dokumento, patvirtinto šiuo antspaudu.

Miesto herbą galiausiai atkūrė Arūnas Tarabilda, o jo naują stilizaciją 1968 m. aprobavo heraldikos komisija. 1995 m. dailininkas J. Galkus pagal senuosius miesto antspaudus atkūrė Alytaus miesto herbą: baltą rožę raudoname lauke. 1995 m. gruodžio 11 d. šį herbą patvirtino LR Prezidentas.