Langų stiklas. Vartiklis

Pirmuosius būstus žmonės statėsi be langų, gyveno prietemoje, ir tik vėliau ėmė sienose pjauti angas. Europoje jas uždengdavo medinėmis langinėmis, vaškuotu audeklu, riebaluotu popieriumi, gyvulių pūslėmis, žėručio plokštelėmis, o Kinijoje – plonai drožtais paukščių kaulais. Ir taip truko iki Viduramžių pabaigos. Pirmieji stiklinti langai rasti atkastame Pompėjos mieste. Tuo metu langeliai buvo maži ir retas su stiklu. Stiklinius langus turėjo tik didelės romėnų pirtys. Iš rastų fragmentų galima spręsti, kad stiklas buvo gaminamas apie 1 cm storio ir ne didesniais kaip 0,5 m² lakštais. Jis buvo nelygus, su forma besilietusi pusė buvo šiurkšti – tikriausiai buvo liejamas molio ir smėlio mišinio formose, nes likę prilipusių smiltelių. Toks metodas paplito romėnų kolonijose Europoje ir Rytuose. Stiklus dėdavo į bronzinius rėmus ir pritvirtindavo raudonu glaistu.

Ankstyvaisiais Viduramžiais buvo stiklinami beveik vien tik bažnyčių langai. Kito ir langų funkcija, įgaunant estetinę funkciją. Jordanijos Gerasoje rasta 4-5 a. spalvotų vitražinių stiklų. Stiklinimas spalvotu stiklu pirmąkart paminimas 9 a. pradžios knygoje „Liber pontificalis“ – kad popiežius Leonas III ⁵⁾ karaliaus Karolio Didžiojo karūnavimo proga 800 m. Laterano baziliką išpuošė spalvotu langų stiklu.

Tada stiklas buvo ir pučiamas, ir liejamas. Vamzdeliu išpūstą tuščiavidurį pūtinį voliodavo ant plokštės, pūsdavo toliau ir mojuodavo, kol šis įgaudavo cilindrinio indo formą. Atvėsus nupjaudavo jo atbrailą ir dugną, perrėždavo išilgai ir ant molinio padėklo kišdavo į specialią krosnį. Įšildytą cilindrą mediniu volu ištiesindavo į lakštą – nedidelį, ploną, su pūslelėmis bei pranaromis, padėklą lietusi pusė nelygi. Šis būdas plačiai nepaplito ir toliau tebuvo stiklinamos tik bažnyčios. Net feodalai gyveno neįstiklintose pilyse.

Antikiniais laikais naudotas dar vienas langų stiklo gamybos būdas, paplitęs ir Kijevo Rusioje, - Kijeve, Novgorode ir kt. rasta plonų 200-250 mm ir mažesnio skersmens skritulių su užlenktais galais. Tokie stiklai buvo dedami į lentose išpjautas skyles. Stiklus darydavo iš išpūsto plokščiu dugnu kruopščiai Stiklių gatvė

užlenktomis briaunomis piltuvėlio formos indo. Tikriausiai, indui atvėsus, šlapia geležimi nuskeldavo viršutinę piltuvėlio dalį – iš likęs skritulio formos dugnas naudotas langams. Panašios gamybos gelsvo stiklo šukė su oro pūslelėmis buvo saugoma Istorijos ir etnografijos muziejuje (1992 m. reorganizuotą į Lietuvos nacionalinį muziejų) - tad atrodo, kad LDK langai imti stiklinti nuo 13 a.

14 a. langų stiklas pradedamas gaminti „mėnulio“ metodu. Prancūzų stiklius F. Kakeremas¹⁾ savo stiklo savo stiklo gamykloje Normandijoje patobulino šį būdą – pagerino kokybę ir padidino skritulio skersmenį iki 50-60 cm. Vėliau išmokta „mėnulio“ būdu išpūsti ir išcentrine jėga suformuoti 2-3 mm storio iki 1,5 m skersmens skritulius ryškiai koncentriškai banguotomis sienelėmis ir skritulio centre nuo limpakočio likusiu sustorėjimu. Stiklas tapo labiau prieinamas ir imta stiklinti gyvenamuosius namus.

Matyt langų stiklas Lietuvoje imtas gaminti 16 a. viduryje Vilniuje įrengtose stiklo dirbtuvėse, o 17 a. pirmoje pusėje ir prie Švėkšnos, Ūtos kaimo Stiklo kalvoje ir kitur. Dvarininkų namų stiklinimas 16 a. jau buvo įprastu; į alavo ir kitokius rėmus įmontuotais kvadratiniais stiklais buvo ir medinių namų langai. 1549 m. stiklinius langus turėjo Radaškovičių dvaras, 1553 m. jų buvo Rudaminoje, 1581 – Tytuvėnuose, raštininko Vaitiekaus Stabrovskio namuose, 1582 m. – Kauno pavieto Kuncevičiaus, 1588 m. Vilniuje Bogdano Sapiegos dviaukščiame mūriniame name, 1591 m. Kelmėje, 1596 m. Pelyšių dvare netoli Kupiškio ir kitur. Dalis langų buvo stiklinama vietiniu, o kita – Venecijos stiklu, kas žinoma iš 1634-44 m. testamentų ir inventoriaus aprašymų. Vėliau langų stiklinimas dar labiau paplito.

Vieni pirmųjų stiklo dirbtuves Lietuvoje (Vilniuje) įrengė iš Lenkijos atvykę Paleckiai, iš kurių vėliau Martynas Paleckis 1547 m. gavo Žygimanto Augusto privilegiją.

Bet stiklo dirbtuvė už Vilniaus sienų veikė jau 1525 m., priklausiusi vyskupui Jonui, kuris ja naudotis tais metais leido Jonui Paleckiui, turėjęs du sūnus Martyną ir Adomą, kuris, kaip vyresnis, greičiausiai perėmė tėvo žemės sklypą už miesto sienos, o 1538 m. įsigijo ir papildomą sklypą. Mirdamas Adomas paliko Martynui nemažą turtą ir pavedė globoti du savo sūnus. Martyno dirbtuvėms skirtas sklypas „tarp valdovo šunidžių ir Vilniaus vaivados Jono Hlebavičiaus plytinės“) buvo dešinėje Neries pusėje, kur jau veikė kelios plytinės, stovėjo žvejų nameliai. Jo dirbtuvėse buvo gaminamas langų stiklas, buteliai, stiklinės, taurės, taurelės, stikleliai ir kiti buitiniai indai. Jis kasmet valdovui pristatydavo nustatytą skaičių stiklo dirbinių (po 200 didelių ir po 200 mažų pūstų stiklinių) ir Vilniuje turėjo monopolinę teisę prekiauti stiklo dirbiniais, tik privalėjo taikyti „tinkamą ir padorią“ kainą už juos. Prekiauta dviaukščiame mūrnamyje (dabart. Stiklių gatvė). 1551 m. M. Paleckis gavo pakartotinį leidimą statyti stiklo liejyklą Vilniaus mieste ir supirkinėti atvežamą stiklą.

Tačiau kiti vilniečiai nebuvo patenkinti tokia išimtine privilegija jam; ją ne kartą skundė. M .Paleckio gyvenimo pabaigoje po kelių Vilniaus miesto skundų ir prašymų panaikinti monopolines teises, 1585 m. Ponų tarybos nariams patarus, M. Paleckis pasižadėjo privilegija naudotis tik iki savo ir žmonos mirties, o vėliau visas teises perleido miestui. Šis verslas jam leido ir padaryti karjerą: 1551 m. gavo Krėvos pavieto matininko pareigas, o gyvenimo pabaigoje buvo valdovo maršalka ir Eišiškių laikytojas. Jam priklausė 4 didesni dvarai. Savo rezidenciją įkūrė Mackiškių dvarelyje (Eišiškių valsčius), kur įrengė šeimos kapavietę (buvo evangelikas reformatas). Mirė 1588 m.

Manoma, kad Europoje langų stiklinimas prasidėjo su mūrinių pilių ir bažnyčių statyba, bet iki 16 a. langų stiklas nebuvo plačiai prieinamas. 16 a. viduryje net Prancūzijos karalių dvaruose buvo ne stiklas, o riebaluotas audeklas ar popierius. Tik po šimtmečio Liudviko XIV dvare atsirado langų iš mažų stiklinių kvadratėlių švino rėmeliuose. Išlikęs dokumentas liudija, kad 1700 m. Anglijos Nortumberlendo hercogo pilyje, išvykus šeimininkui, būdavo išimami visi stiklai, kad audra jų atsitiktinai neišdaužtų. 17 a. Petro I tėvo Aleksejaus laikais Rusijoje lankęsi užsieniečiai rašė, kad rusų namai pušiniai, o juose yra po 1-3 mažus žėručio plokštelėmis įstiklintus langus.

18 a. jau buvo stiklinami Radvilų manufaktūrų ir gamybinių patalpų langai, net juose dirbantys samdyti darbininkai būdavo apgyvendinami įstiklintuose namuose. 19 a. lietuvių valstiečių trobos dažniausiai būdavo be kaminų, su mažais langeliais iš daugybės mažų, pusės delno dydžio, stiklo gabalėlių. Maži stikleliai nesuduždavo šimtmečiais, tik keisdavosi jų spalva ir skaidrumas. To meto bajorų namai jau buvo su gana erdviais langais, o 19 a. viduryje jau buvo ir kumečių sodybų su nemažais langais, pvz., 1853 m. Viekšnių valsčiaus Bugių dvaro kumečio Giedučio nauja trobelė buvo su kaminu ir 4 dideliais bei 2 mažais stikliniais langais.

18 a. pradžioje „mėnulio” būdą pradėjo išstumti progresyvesnis „cilindro” metodas, kuris buvo pigus, todėl pasaulyje viešpatavo du šimtmečius. Jį patobulinus. Langų stiklo lakštai būdavo išpučiami iki 2-2,5 m² ploto ir 15-20 kg svorio. “Cilindro” būdas padidino gamybos našumą, pagerino kokybę ir atpigino langų stiklą. 18 a. pradžioje taip stiklas buvo gaminamas Radvilų, Užetės, Nalibokų ir kitose manufaktūrose.

Ilgai ieškota, kaip palengvinti sunkų rankų darbą. 1894 m. belgai Liubersas ir Čembersas pasiūlė mechanizuoti stiklo gamybą. Išradimas buvo įgyvendintas 1905 m. Mašina iš lydalo ištempdavo 12-13 m stiklinius cilindrus, tiksliau, kolonas, šlapia geležimi nuskeldavo, atsargiai nuleisdavo ant ožių, supjaustydavo į gabalus ir ištiesdavo į lakštus. Tačiau tempti stiklą vientisa juosta ilgai nesisekė, nes ji vis siaurėdavo ir nutrūkdavo. Kartą belgui Emiliui Furko⁴⁾, stebint einančio berniuko pro tarpupirščius trykštantį purvą, kilo mintis, kad stiklo juostą reikia ne tempti, o, išspaudus pro specialų šamotinio laivelio plyšį, kelti į viršų. 1902 m. E. Furko užregistravo patentą nauju būdu tempti langų stiklą. Pagal jo projektą buvo padaryta vertikali izoliuota šachta, kurioje viena virš kitos buvo išdėstytos asbestuotų velenėlių poros, o apačioje, abipus juostos, vandens šaldytuvai. Išspausti pro laivelio plyšį stiklo juostą ir pakelti besisukančiais voleliais į viršų pavyko 1913 m., o 1919 m. Čekoslovakijoje pirmą kartą pasaulyje pradėtas gaminti temptas langų stiklas.

Tuo pat metu visai kitu principu tempti stiklą pasiūlė amerikietis Kolbernas²⁾. Jis juostos susiaurėjimo išvengė be laivelio, formuodamas ją dviem volelių porom. Aleksoto stiklo fabrikas

Žemutinėje dalyje juosta buvo tempiama vertikaliai, o toliau, pakeitus kryptį stačiu kampu, horizontaliai. Šios mašinos turėjo nemažai privalumų, bet užėmė didelį plotą. Mechanizuotas tempimas greitai plito – Kolberno metodas Amerikoje, o Furko – Europoje. Tačiau jiedu abu išgarsėjo tik mirę. Vėliau Grigoriui pavyko sukurti belaivelinį būdą. Amerikoje taip stiklas pradėtas tempti 1928 m., o Europoje – 1930 m.

1922 m. Radviliškyje pirmoji „Stiklo akcinė bendrovė“ pradėjo statyti fabriką buteliams ir langų stiklui, bet jis pradėjo veikti tik apie 1940 m. Jame stiklą tempė dvi apie 1,6 m pločio Furko mašinos. Tuo metu tai buvo didžiausias Pabaltijyje langų stiklo fabrikas. 1940 m. jame buvo pagaminta 720 tūkst. m² langų stiklo (Latvijoje – 632, Estijoje – 602).

Pokariu dėl prasto žaliavų ir kuro tiekimo bei specialistų stokos langų stiklą gaminti buvo sunku, todėl 1951 m. Radviliškyje buvo gaminamas tirpus stiklas, o 1971 m. ir jo gamyba nutrūko. Iki 1965 m. Lietuvoje langų stiklas negamintas, o tada stambus stiklo fabrikas pradėjo veikti Panevėžyje – su 4-mis 2 m pločio nelaivelinio tempimo mašinomis. 1969 m. pradėta tempti 2,5 m pločio langų stiklą. Lietuva stiklo gamyba netgi ėmė lenkti kai kurias šalis.

Nuo 1959 m. pramonėje įdiegtas anglų A. Pilkingtono ir K. Bikerstafo patentas gaminti poliruotą stiklą. Stiklas tempiamas išlydyto alavo paviršiumi. Tai našus metodas ir taip gaminto stiklo savikaina yra 50% mažesnė

¹⁾Filipas Kakeremas (Philippe de Caqueray, 14 a. pirma pusė) iš Normandijos (La Haye netoli Ruano) laikomas „karūninio“ stiklo išradėju. Šis stiklas buvo išpučiamas į tuščiavidurį rutulį, kuris vėliau buvo suplojamas vėl pakaitinus ir sukant. Tokie diskai siekdavo 1,5-1,8 m skersmenį. Vėliau stiklas buvo supjaustomas į reikalingo dydžio gabalus. Metodas vadintas „normandiškuoju“. Nors spėjama, kad jį išrado sirai mūsų eros pirmaisiais amžiais, iš kurių jį perėmė didieji Venecijos stiklo gamintojai.

²⁾Irvingas Kolbernas (Irving Wightman Colburn, 1861-1917)) – Amerikos išradėjas ir pramonininkas. Jis sukūrė plokščių stiklo diskų gamybos procesą, suteikusį galimybę pradėti masinę langų stiklo gamybą. Fourcault vertikalus procesas

Savo bandymus pradėjo 1899 m. 1902 m. technologiją patentavo, o 1906 m. įsteigė savo įmonę, bet 1911 m. bankrutavo. 1912 m. jo patentus supirko „Toledo Glass Co“, kurioje jis patobulino procesą.

³⁾Emilis Furko (Fourcault Emile, gimęs kaip Saint-Josse-ten-Noode, 1862-1919) – belgų inžinierius, gimęs stiklo pramonininko šeimoje. Buvo direktoriumi senelio 1836 m. įsteigtoje „Glass Dampremy“ kompanijoje. Jo dėka Pays de Charleroi tapo mechaninės stiklo gamybos lopšiu. Jis kartu su Emile Gobbe išrado langų stiklo tempimo būdą. Jis buvo užpatentuotas ir pradėtas naudoti 1901 m. „Glassware Tilly“, kurios direktoriumi jis irgi buvo. Bet jis buvo kaltinamas gaminant prastos kokybės stiklą. Kokybę pamažu gerinant technologija patraukė ir kitų gamintojų dėmesį. Stiklas galėjo konkuruoti su JAV stiklu, kur buvo naudojama panaši technologija.

⁵⁾ Leonas III (apie 750-816) – Romos popiežius (nuo 795 m.), paskelbtas šventuoju (1673), bet dėl šventumo įrodymo nebuvimo 1953 m. pašalintas iš šventųjų sąrašo. Manoma buvus kilusiu iš graikų. Tęsė popiežiaus Adriano I politiką. Palaikė gerus santykius su Karoliu Didžiuoju, kuris jį globojo; kaip ištikimybės ženklą nusiuntė jam raktus nuo Šv. Petro bazilikos. Dėl to prieš jį 799 m. surengtas sąmokslas (tai pirmas popiežiaus neliečiamumo principo sulaužymo atvejis), privertęs slėptis pas Karolį Didįjį, kurio remiamas grįžo 800-ais. 814 m. prieš jį surengtas naujas sąmokslas, kurį jis brutaliai nuslopino. Palaikė Vakarų (šv. Dvasia kyla iš abiejų Dievo Tėvo ir Sūnaus) teologinę poziciją. Skatino bažnyčių statybą, sumaniai valdė bažnytinį turtą, rūpinosi karitatyvine veikla.