Lietuvos istorija

Trakų pilys
Stanislovas Mikulionis

Kalbant apie Trakus, dažniausiai prisimenama dangaus mėlynė, ežero vilnys ir didingi salos pilies mūrai; garbinga Lietuvos praeitis, didingi kunigaikščiai, kovos su kryžiuočiais...

„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą“, ilgėjosi gimtojo krašto A. Mickevičius. Kas žino, gal tada prieš jo akis šmėkščiojo ne tik poeto širdžiai mielas Naugardukas, bet ir Trakai. Kas žino. „kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis“, - dejavo 1892 m. Maironis, matydamas apleistą ir griūvančią salos pilį. Net 1907 m., kada jau buvo prasidėje pirmieji nedrąsūs Trakų salos pilies apsaugos darbai, V. Šukevičius Trakų pilis rašė: „Sunku patikėti, kad tie suaižėję, nykstantys ir kas akimirką galintys visai subyrėti griuvėsiai palankiai liudytų apie mūsų rūpestingumą jų stoviu, apie mūsų šviesios praeities prisiminimą, kurios nebylūs paveikslai yra abi Trakų pilys“. Deja, tas V. Šukevičiaus priekaištas yra ne tik jo kartos žmonėms, bet ir mums...

O paminklų reikšmę tautai šviesesni žmonės suprato jau seniai. Vilniečiai gali didžiuotis miesto ekonomijos raštininko P. Krupavičiaus įžvalgumu, ginant griaunamus miesto įtvirtinimus. Apie tai rašė V. Merkys: „Žuvo visuomeninė nuosavybė. Tegul visuomenei šią skriaudą atlygina jos valdytojai. Konfiskuoti jų turtus ir už gautus, juos pardavus, pinigus atstatyti jų leistąjį griauti vartų bokštą“ reikalavo 1804 m. narsus raštininkas. Lygiai taip buvo ir Trakuose. Istorikė I. Jučienė surado dokumentą, kuriame Rezeknės iždininkas J. Odynecas praneša pilies teismui, kad vietinis gyventojas griovė salos pilies sienas. Iš pranešimo aiškėja ir to meto požiūris į praeitį. Pranešime apgailestaujama, kad en piktas priešas, o savi naikina Lietuvos krašto puošmeną ir atminimą. Taip, ne piktas priešas, o savi apleido Trakų pusiasalio pilį.

Žmonių pažiūros į tą patį reiškinį ar objektą nevienodos. Vieni žiūrėjo į griūvančius brangius paminklus, sielvartavo dėl jų likimo. Kiti gi kvietė gelbėti juos nuo sunykimo ir patys bandė gelbėti, kėlė jų reikšmę. Pastarųjų atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. Nors iš pradžių rai buvo daroma gana savotiškai. Jau XIX a. pradžioje Izabelė Čartoryskaitė, statydama Pulavuose vadinamąjį Gotikinį namelį-lapidariumą, į jo sienas įmūrijo akmenų ir plytų iš įvairių pilių, tarp jų – Trakų ir Kęstučio pilies Senuosiuose Trakuose. O štai XIX a. sudarytame Raudondvario bibliotekos rankraščių kataloge minima plyta iš Vytauto pilies Trakuose lango – būta ir tokio propagavimo.

XIX a. pradžioje pradedami ir praktiniai pilių apsaugos darbai. 1822 m. Vilniaus dailininkas V. Smakauskas, kameros obskuros padedamas, pilis nupiešia. Jam talkino K. Kontrimas. Spėjama, kad šių darbų įkvėpėjas buvo Vilniaus universitetas. Buvo manoma, kad V. Smakausko padaryti piešiniai dingę. Tačiau SAMTI darbuotojas V. Levandauskas Krokuvos Tautiniame muziejuje aptiko šių piešinių kopijas.

Pirmieji stambaus masto paminklosaugos darbai datuojami 1827 m. Tada buvo apmatuotos dauguma Lietuvos pilių (tarp jų ir Trakų) ir sudarytas „Vilniaus gubernijos pilių atlasas“. Pirmąjį projektą, kaip saugoti Trakų salos pilį nuo sugriovimo, civilinis inžinierius Prozorovas sudarė tik 1888 m. Bet Trakų salos pilies saugos darbai prasidėjo 1905 m. pagal inžinieriaus B. Malevskio parengtą projektą. Trūko lėšų. Darbų iniciatorius V. Šukevičius apeliavo į visuomenės patriotinius jausmus: „Tegul kiekvienas..., kam brangi mūsų šviesi praeitis, išmes savo grašį, o išgelbėsime mūsų didžiųjų protėvių vieną vertingiausių paminklų“. Deja, visuomenė liko kurčia.

Trakuose buvo trys mūrinės pilys. Viena Senuosiuose Trakuose, dvi – Naujuosiuose. Visų jų svarba Lietuvai didžiulė. Stovėdamos tarp Neries ir Merkio, jos buvo sunkiai įveikiama kliūtis į krašto gilumą besiveržiančiam priešui. Jų likimas nevienodas. O Senųjų Trakų ir Trakų pusiasalio pilies – netgi tragiškas.

Senieji Trakai

Lietuvos metraštis nurodo, kad Senuosius Trakus įkūrė Gediminas, į ten 1321 m. perkėlęs sostinę iš Kernavės, nuo XIX a. pradžios buvo populiari ir kita teorija, kad S. Trakai minimi jau XI-XII a. ir juos įkūrę normanai. Istoriniai šaltiniai šią vietovę mini tik nuo XIV a. antrosios pusės, kai pradeda pulti kryžiuočiai. Po Gedimino mirties S. Trakus valdę Kęstutis. Čia apie 1350 m. gimė Vytautas. Čia gyvenusi Birutė. Gali būti, kad S. Trakai buvo vienas iš pagoniškosios religijos centrų. Tas aspektas žmonių sąmonėje išliko iki XIX a. ir atsispindėjo netgi oficialiuose dokumentuose. 1848 m. benediktinų vienuolyno akte rašoma, kad Senųjų Trakų piliavietė „vienuolynas ... saloje vietoj kažkada buvusio pagoniško paminklo arba šventyklos vienu metu su bažnyčia... išmūrytas“. Kaip atrodė pati pilis, irgi nežinoma. Tik 1686 m. Škaplieriaus brolijos viršelį puošia piliavietės, pilies liekanų ir vienuolyno piešinėlis. Čia pavaizduota pastatų grupė ant kalvos. Dešinėje matomas keturkampis apgriuvęs pilies bokštas.

Senųjų Trakų pilies istorija yra artimai susijusi su čia įsikūrusiu benediktinų vienuolynu. Vienuolius fundavo Vytautas greičiausiai 1405 m., atsikvietęs juos iš Tyneco (mst. netoli Krokuvos). Jie įsikūrė apnaikintoje pilyje, pasistatė Marijos apreiškimo ir šv. Benedikto bažnyčią. Iš pradžių jiems buvo atiduota tik dalis pilies, bet netrukus jie ėmė valdyti visą piliavietę. Vėliau bažnyčia ir vienuolynas ne kartą buvo rekonstruojami, perstatomi. Minima, kad XVI a. pabaigoje perstatyta zakristija, kurios vietoje seniau buvusi Kęstučio pirtis.

XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios nelaimės neleido vienuolynui klestėti. O 1757 m. gaisro metu sudegė visi pastatai ir archyvas.

XVIII a. antroje pusėje pilies liekanos baigiamos nugriauti. Mat 1770 m. pradedamas statyti naujas vienuolynas. Tad dabartinio vienuolyno mūrai yra vėlyvi, statyti XVIII-XIX a. Kiek pilies liekanų dar yra ten likę, parodys tyrimai. Tik bažnyčios dalyje į šiaurės rytus, kur dokumentai nurodo buvus Kęstučio pirtį, mūrai labai seni. Naujasis vienuolynas buvo numatytas „U“ formos, šiaurinį jo galą turėjo užimti bažnyčia. Jai irgi padedami pamatai. Skaudžiausia, kad prieš statant naują vienuolyną ir bažnyčią buvo nugriauti visi senieji mūrai. Dar daugiau, 1778 m. vienuolyno vyresnysis įsakė sulyginti su žeme visas likusias pilies aptvarines sienas. 1827 m., aprašinėjant Vilniaus gubernijos senus pastatus, su gailesčiu konstantuojama, kad maldingas abato fanatizmas visas senienas, tarp jų ir krikščionišką šventyklą, pavertė dulkėmis. Tik pačių pamatų naikinanti ranka iš gelmių negalėjusi išrausti. Piktinosi šia barbariška akcija ir V. Smakauskas. Šis momentas paminėtas 1867 m. Varšuvoje išleistos Visuotinės enciklopedijos (Encyklopedia Powszechna) Trakams skirtame skyrelyje. Dievas vienuolių už tai nelaimino. Statyba užsitęsė ir, uždarant vienuolyną 1845 m., ji dar nebuvo baigta. Bažnyčios sienos net nebuvo pradėtos.

Iš šio skaudaus fakto nebuvo pasimokyta. 1898 m. pagal techniko A. Mikulskio projektą dalyje vienuolyno įrengiama ir dabar tebestovinti neogotikinė bažnyčia. Dėl to nekilo jokių protestų. Nors tada Naujųjų Trakų pilis jau budriai sekė visuomenės ir Imperatoriškosios archeologijos komisijos akys.

S. Trakų pilies liko vien pamatai, tačiau ir jie dar tebėra netyrinėti. Tik 1978 m., remontuojant vienuolyną, atlikti nedideli archeologiniai tyrimai. Nustatyta, kad vienuolyno vakarinė siena yra užstatyta ant pilies apvadinės sienos. Be to, nustatyta, kad ši siena aiškiai yra nuardyta. Dar ir dabar matyti akmenų lizdai, o Bažnyčia Senųjų Trakų piliavietėje pats sienos viršus yra 1,0-1,2 m gylyje nuo dabartinio paviršiaus. Pilies sienų liekanų aptikta ir palei piliavietės pakraščius į šiaurės rytus.

Senųjų Trakų piliavietės vaizdas pasikeitė tiesiog mūsų akyse. Dabar ji nykiai tuščia, beveik neišsiskirianti iš supančių laukų, silikatinių plytų sodybų ir kolūkio pastatų fono. O dar neseniai joje stovėjo eilė prieškarinių statinių, kurie sudarė senosios, kompaktiškai užstatytos gyvenvietės įspūdį. O vieną labai seną dar iš ąžuolinių tašų pastatytą klėtelę buvo numatyta perkelti ant kalvelės tarp aukštų liepų. Galvota ten įsteigti muziejų. Deja, visi pastatai nugriauti. S. Trakai net tapo Afonino kolūkio dalimi. O dabar S. Trakams iškilo dar viena bėda. Nerūdinių statybinių medžiagų žvyro karjerai grėsmingai priartėjo prie šio nepaprastai reikšmingo Lietuvos valstybingumo centro, abejingai visiems stebint.

Naujieji Trakai

Naujųjų Trakų (arba tiesiog Trakų) ir jų pilių reikšmė irgi didžiulė. Nors kada jie įkurti, irgi nenustatyta. Be to, istoriniai šaltiniai dažnai neskiria pilių nuo miesto.

Iki XX a. vidurio buvo paplitę spėliojimai, kad N. Trakai galėję būti įkurti 1040 ar 1044 m. Yra ir daugiau ankstyvų Trakų paminėjimo datų. J. Lelevelio nuomone, Traidenis po Mindaugo mirties dėl kai kurių pilių, jų tarpe ir Trakų, XIII a. kovojęs su kitais kunigaikščiais. XIX a. pradžioje R. Fijalkovskis nurodė, kad jau prieš 1304 m. LDK sostine buvę Trakai. Tačiau daugelis Trakus tyrinėjusių asmenų laikėsi nuomonės, kad Gediminas 1321 m. perkėlęs sostinę iš Senųjų Trakų į Naujuosius Trakus. Ši data buvo siejama ir su pusiasalio pilies įkūrimu.

XIV a. antroje pusėje kryžiuočių ordinas pradeda puldinėti Trakų pilis. Kada jie pirmąkart puolė, nenustatyta. Bet kryžiuočių 1384-1402 m. sudarytame Lietuvos kelių aprašyme Senieji ir Naujieji Trakai minimi.

Specialiai nėra tyrinėta ir Trakų apylinkių toponimika, galinti nušviesti vietovės istoriją. Pagal istorinius šaltinius ar skelbtus darbus, galima nurodyti keletą vietų, sietų su pagonišku kultu. Tai vadinamoji Bernardinų kalva pietinėje miesto dalyje, parapijos bažnyčios vieta, Aukų kalnas pusiasalio pilyje, Užtrakis, kalva šiauriniame Galvės ežero gale ir patys Senieji Trakai.

Atkreipia dėmesį ir kai kurie archeologiniai radiniai. 1960 m. MA Istorijos institutas tyrinėjo salos pilies priešpilį. Ten, vakariniuose kazematuose arčiau pietvakarių bokšto, buvo rasta plonų plytų. Aišku, tvirtinti, kad tai tokios pat plytos, kokios naudojamos aptvarinių pilių mūrijimui, dar negalima. 1973 m. I. Jučienė, tyrinėdama priešpilį, irgi padarė išvadą, kad čia anksčiau buvę kažkokie mūrai. O pusiasalio pilyje surasta glazūruotų grindų plytelių, analogiškų kaip Vilniaus katedroje.

Taigi galima teigti, kad Trakų miestas kūrėsi ir pilys buvo statomos jau anksčiau apgyvendintoje aplinkoje. Miesto kūrimasis ir pilių statyba nebuvo atsitiktiniai, nulemti vieno ar kito kunigaikščio valios. Tuo netenka abejoti. Trakų kūrimasis turėjo sutapti su bendruoju miestų kūrimosi laiku visoje Lietuvoje.

Todėl Trakų augimą be didesnės paklaidos galima priskirti XIV a. pirmai pusei. Reikia manyti, kad miesto formavimosi pradžią ar tam tikrą ryškų jo raidos etapą ir fiksavo mūrinių pilių statybos pradžia. Miestas atsirado anksčiau susiformavusioje ir pradėtoje užstatyti aplinkoje. O pilys turėjo ginti tas teritorijas.

Pusiasalio pilis

1962-64 m. tyrinėdamas Trakų pusiasalio pilį, A. Tautavičius nustatė, jog prieš mūrinę statybą egzistavo žemių-medžio įtvirtinimai. Labai svarbus buvo ir mūrinės pilies atskirų statybos periodų, ypač ankstyvųjų, išaiškinimas. Tyrimai rodo, kad ankstyvoji pusiasalio pilis buvo aptvarinio tipo, kurios Lietuvoje priskiriamos XII a. pab.-XIV a. pr. S. Abramausko nuomone, Medininkų pilis pradėta statyti XIII a. pabaigoje, Lydos pilis pastatyta 1323 m., Krėvos – 1338 m. Trakų pusiasalio pilis pradėta statyti XIV a. pirmoje pusėje.

Pusiasalio pilis buvo statoma gana ilgai, keitėsi jos struktūra, sudėtingėjo planas. Statyba prasidėjo ne taip, kaip anksčiau manyta. Ne nuo statybų Aukų kalne, o stengiantis mūrinėmis sienomis atitverti visą pusiasalį nuo likusios sausumos. Taip paprastai būdavo pradedamos statyti pilys. Sienos buvo statomos patogiausia trasa – šlaitų pakraščiu. Pačios ankstyviausios pilies liko tik fragmentai. Tai sienų gabalai pietiniame pilies kampe, kažkokio mūro liekanos prie vadinamojo „bokšto su gandralizdžiu“ ir bokšto prie Galvės ežero pamatai. Visos tos menkos liekanos vis dėlto rodo, kad iš pradžių planuota pastatyti grynai aptvarinio tipo pilį su vienu bokštu-donžanu*).

Kitą etapą buvo toliau vykdomas tas pats sumanymas, t.y. buvo atsitveriama nuo sausumos. Visi pilies elementai išdėstomi maksimaliai išnaudojant paviršiaus plotą. Dabar pats pagrindinis bokštas-donžanas statomas jau nuo miesto pusės pilies priešaky ir Bernardinų ežero įlankoje. Pietrytinė siena su įvažiavimo Pusiasalio pilis žiemos metu vartais nuo Vilniaus pusės įremiama į šlaitą. Patys svarbiausi vartai nuo miesto pusės buvo įrengti čia netoli buvusios kalvelės papėdėje. Pradedama formuoti ir šiaurės vakarų išklotinė. Kokių nors šio laikotarpio pastatų kieme nebuvo. Matyt, didysis kunigaikštis ir gyveno tame didžiajame pietiniame bokšte. Todėl jo paskirtis buvo ne paprasta, o ypatinga. Bokštas vyravo visoje pusiasalio pilies sistemoje. Iš jo buvo galima stebėti S. Trakų ir Vilniaus linkmes. Jis stovi ant pagrindinės miesto gatvės ašies, pro jį ėjo keliai į abejus pilies vartus, jis maksimaliai pritaikytas svarbiausių sienų gynybai.

Tolesnių statybų metu pilis labai išsiplėtė. Buvo galutinai suformuotas priekinės pilies dalies kiemas – apvestas mūrinėmis gynybinėmis sienomis su bokštais. Tokie pat darbai atlikti ir teritorijoje aplink Aukų kalną. Dviejų dalių pilį juosė griovys. Pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu priekinės pilies dalies kiemo vakariniame šone buvo pastatytas nedidelis dviejų patalpų pastatas. Jo išlikę vien pamatai. Gal tai didžiojo kunigaikščio rūmai?

Priešpaskutinį etapą pilies gynybinė siena buvo vien tobulinama. Suformuojamas griovys nuo miesto pusės. Panašus griovys buvo pradėtas kasti ir aplink Aukų kalną. Griovio šlaitai apmūrijami sienelėmis.

Studijuojant Trakų pusiasalio pilies mūrus, nustatyta, kad tuo metu Trakų ežeryno vandens lygis tikrai buvo apie 1,0 m aukštesnis. Pilies statytojai prie pamatų yra padarę užtvankas, kad apsaugotų nuo paplovimo arti vandens stovinčias sienas.

Patį paskutinį pilies statybos etapą pakito jos ideologinė reikšmė. Didžiajam kunigaikščiui skirtos statybos persikelia į Aukų kalną. Viršukalnėje pradėtas statyti kompleksas, savo sudėtimi, dalių išdėstymu, paskirtimi panašus į Vilniaus Aukštutinę ar Gardino pilis. Pastarosios rekonstruotos XV a. pradžioje. Be to, Aukų kalne rasta daug figūrinių plytų, visiškai tokių pat, iš kokių sumūrytos Trakų parapijos bažnyčios langų angos. O Trakų parapijos bažnyčia pastatyta 1409 m. Tad ir pusiasalio pilies pabaigą galima priskirti tam metui.

Pilis statyta ilgai – apie 100 m. jos raidoje išskiriama keli etapai pagal to meto gynybos reikalavimus, mūro technikos pasikeitimus, architektūros vystymąsi. Užbaigus pagrindinius darbus, ji buvo tik tobulinama. Pilies atskirų dalių išdėstymas siejosi su Trakų miestu, apylinkėmis. Tai rodytų, kad pilis statyta ne tuščioje, o jau susiformavusioje aplinkoje.

1678 m. pusiasalio pilis atiduodama dominikonams. Tačiau jie čia įsikurti galėjo tik XVIII a. antroje pusėje. Priekinėje pilies pusėje jie pradeda statyti mūrinę bažnyčią ir kitus jiems reikalingus pastatus, palengva užima visą pilies teritoriją, savo reikmėms pritaiko bokštus. Vienuolynas uždaromas 1864 m. nuo tada pilis galutinai paliekama likimo valiai. Kad ir buvo bandyta ją gelbėti, paminklas dabar yra apverktinoje būklėje.

Salos pilis

Viena svarbiausių pilių Lietuvoje ir Trakuose yra salos pilis. Tai vienas reikšmingų Lietuvos viduramžių politinio gyvenimo centrų. Čia lankėsi Romos imperatorius Zigmantas, Čekijos ir Lenkijos karaliai, Graikijos imperatoriaus pasiuntiniai, kryžiuočių ir Livonijos ordinų diplomatai, rusų kunigaikščiai, tolimos Venecijos diplomatai. Trakuose, nesulaukęs karūnos, mirė Vytautas. Tai tik keli fragmentai iš salos pilies istorijos.

Salos pilies statybos istorija irgi labai ilga. Ne mažiau 100 m. galėjo praeiti nuo pirmojo akmens padėjimo iki 1409 m., kada Ragainės komtūras pranešė Ordino maršalui, jod Kauno pilies įgula, gresiant dideliam pavojui, privalanti žygiuoti į Trakus. Išeitų, kad Trakų salos pilis jau buvo pastatyta. O kada ji pradėta, kodėl ir kam kilo sumanymas pradėti statyti dar vieną pilį Galvės ežero saloje, atsakymo iki šiol nėra.

Tačiau kompleksinių tyrimų dėka nustatyta, kad pilis pradėta statyti didžiojoje iš čia buvusių kelių salų. Pilis buvo numatyta nedidelė. Jos svarbiausia dalis – trijų korpusų rūmai su vidaus kiemeliu. Šios statybos sienų yra išlikę maždaug iki dabartinių rūmų antrojo aukšto palangių. Ankstyvoji salos pilis donžono dar neturėjo. Prieš rūmus buvo numatytas priešpilis, pradėti kasti grioviai jo pamatams, pradėtos mūryti ir sienos. O prieš rūmus skersai numatytą priešpilį kastas griovys. Galimas dalykas, kad salos pakraščiais buvo statomos ir atraminės gynybinės sienos.

Salos pilis Priešpilis nebuvo pastatytas, o rūmai sudegė. Iki kito statybų etapo praėjo daug laiko. Vanduo nuplovė nuo sienų suodžius, pradėjo irti plytos.Todėl galima spėti, kad Trakų salos pilis statyti pradėta XIV a. pirmoje pusėje.

1377 m. kryžiuočiai puola „naują pilį Trakų žemėje“. Manytume, kad iki tol buvo pastatyti centriniai rūmai su atraminėm-gynybinėm sienom. Pilis sunkiai prieinamoje saloje greit buvo pastebėta kryžiuočių ir tapo jų puolimo objektu.

Rūmų architektūra svarbi ir tuo, kad galima susidaryti vaizdą apie mūrinės statybos Lietuvoje pradžią. Rūmai parodo jau gana aukštą statybos techniką, meninį skonį. Tai byloja daug kas – reprezentacinės salės sprendimas, nerviūriniai-žvaigždiniai skliautai, patalpų techninė įranga. Rūmams būdingas monumentalumas, paprasta išorė, tūrių taupumas. O kiemo fasadų architektūra gana puošni. Tai vienas žymiausių gotikinės architektūros paminklų, nors apatiniuose aukštuose pastebima ir romaninės architektūros elementų.

Rūmų architektūra dar ir dabar žavi mus. Nors išliko vien jos sienos, ir tos griuvėsiuose. O rūmų interjerai buvo puošnūs. Nors to puošnumo tiek ir teliko – vien reprezentacinės salės sienų tapybos pėdsakai. Menotyrininkas T. Adamonis mano, kad tapybos autoriai buvo Vilniaus dailininkai. Tapyta XV a. pirmąjį ketvirtį bizantinės provincinės mokyklos įtakoje. Pagrindinė tapybos tematika pasaulietiška. Tai panegerika Vytauto ir jo dvariškių visuomeninei veiklai arba scenos iš jo asmeninio gyvenimo.

Trakų salos priešpilio statyba – vienas svarbiausių viso paminklo išplėtimo aspektų kelias atžvilgiais. Jisai liudija apie išlavėjusią inžinerinę mintį Lietuvoje. Didelė dalis priešpilio mūrų pastatyta durpyne, ant blogų gruntų ar ežero vandenyje. Priešpilio pamatai sudėtinga medžio-žemės konstrukcija apsaugoti nuo paplovimo. Ant jų pamūrytos galingos sienos atlaikė.

Priešpilio planinė struktūra paprasta. Trijuose jo kampuose stovi galingi bokštai. Tarp jų – gynybinės sienos. Pietinės sienos viduryje pastatytas keturkampis įvažiavimo vartų bokštas. Nuo jo – tiltas į miestą. Pastačius bokštus ir gynybines sienas, priešpilis jau galėjo atlikti šią funkciją. Kiek vėliau prie gynybinių sienų priglaudžiami reikalingi kazematai. Vieni jų, vakariniai, architektūra ir techniniu lygiu beveik prilygo centriniams rūmams. Kiti buvo paprastesni.

Išanalizavus pilies architektūrą ar statybos būdus, galima daryti tokią išvadą. Salos pilies statyboje vargu ar reiškėsi iš svetur atvykę meistrai. Ją pastatyti galėjo tik vietiniai – juk reikėjo gerai pažinti vietos sąlygas, tradicijas, poreikius.

Priešpilio statybos paslaptys nėra iki galo atskleistos. Apvalieji kampiniai bokštai turėjo sutalpinti didelį kiekį patrankų. Tai labai pažangus sprendimas, turint omeny, kad XV a. pradžioje parakiniai ginklai buvo dar labai netobuli. Statant priešpilį ir padaryta pradžia Lietuvoje apvalių ir žemų bokštų, kuriuose išdėstomos patrankos šaudyti vėduokle. O patrankų Vytautas turėjo. 1428 m. rusų metraščiuose minima patranka, kurią vežė 40 arklių.

Labai tikslus priešpilio statybos laikas nenustatytas. Jau minėjome, kad po Žalgirio mūšio tobulinti Trakų pilį nebebuvo prasmės, taigi galima daryti išvadą, kad priešpilis Vytauto pastatytas XV a. pradžioje.

Iš visų trijų pilių salos pilies likimas laimingiausias. Ji restauruota. Nuo darbų pradžios 1905 m. praėjo daug laiko. Pilį restauravo kelios kartos, daug asmenų. Visų jų tikslas buvo bendras – išsaugoti pilį, Lietuvos istorijos liudininkus.

Reikia tikėtis, kad lietuvių tauta rimtai susirūpins ir kitų dviejų pilių likimu, ir pačiais Trakais. Čia tiktų dar kartą pacituoti V. Šukevičių: „Ne mano reikalas yra nurodyti mūsų visuomenei, kaip imtis paminklų konservavimo reikalo – noriu tik priminti, kad Trakai su dviem pilimis..., jų ežerai ir puikiausios apylinkės – tai perlai tarp paminklų, kuriuos kuo greičiau reikia ištraukti iš užmiršimo ir paniekinimo balos, kokioje jie nuo amžių tebėra“.

Tai buvo pasakyta 1907-ais. O kokie dabar metai?!


*) Donžonas - pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas; 3-6 aukštų, dažniausiai prie pagrindinių vartų, su įėjimi nuo gynybinės sienos viršaus. Viduje būdavo įrengiama didžioji ir mažesnioji (menė moterims) salė, koplyčia, kt. patalpos. Statyti 11-14 a. romaninės ir gotikinės architektūros klestėjimo metu
Daugiau architektūros terminų >>>>

Lietuvos gotika
Merkinės bažnyčia
Kernavės tyrinėjimai
Teliavelis – saulės kalvis
Aukštadvario piliakalnis
Trakų gentis getai
16 a. kultūros paminklas
Vilkaviškis iki 19 a.
Dubakloniai prie Nemuno
Senoji Buivydžių bažnyčia
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Liudviko Rėzos biblioteka
Heroika prie žilojo Nemuno
Tolminkiemis ir jo restauracija
Kai Dubičiai miestu vadinti
Karolio Europa ir jos slinktys
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Barboros Radvilaitės portretas
Orknėjų Brodgaro valdovas
Alovės vietovardžio kilmė
Langų stiklas Lietuvoje
Universiteto spaustuvininkas
Bado kalnai Afrikoje
Naugardas ir Lietuva
Psichiatrijos pradininkas
Lopaičių piliakalnis
Vilnius po senovei
Ilguvos dvaras
Vartiklio naujienos