Lietuvos istorija

Knygų spausdinimas Lietuvoje

Taip pat skaitykite Universiteto spaustuvininkas  

Vilniuje 1523 m. buvo įrengta spaustuvė ir atspausdinta „Mažoji kelionių knygelė“, o po 2 m. ir antroji knyga – „Apaštalas“. Abi šias knygas senąja slavų kalba, kirilica išspausdino žymus baltarusių švietėjas Pranciškus Skorina, kilęs iš Polocko. Nesuprantamas ir Skorinos darbas, vaizduojantis Saulės kraštą dengiantį Mėnulį. Ilgainiui mokslininkai nusprendė, kad tai Polocke 1486 m. matytas Saulės užtemimas. Kadangi tas ženklas sutinkamas spaustuvininko knygose, jis, matyt, turėjo simbolinę reikšmę – spėjama, kad jis reiškia Skorinos gimimo metus.

Pirmosiose Vilniaus knygose, kaip ir Prahos leidiniuose, Skorina neapsiriboja vien religiniu tekstu: įdėta pratarmės, prierašai, pamokymai. Knygų gana aukštas techninis lygis, prilygstantis geriausiems Vakarų Europos leidiniams: gausu skoningai graviruotų inicialinių raidžių, originalių ornamentų, ryškus šriftas.

Vis tik pirmosios lietuviškos knygos atspausdintos Karaliaučiuje, kur, nuo 1523 m. veikusioje Hanso Veinreicho spaustuvėje, 1547 m. atspausdintas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ („Catechismusa Prasty Szadei“...).


Pirmieji spaudiniai

Gutenbergo spausdinimo stakles Nustatant spaudos išradimo pirmumą, yra kilę ginčų. Pvz., olandai įsitikinę, kad knygų spausdinimą išrado Lorencas Kosteris, 1423 m. atspausdinęs pirmąją knygutę nuo atskirų literų formos. Deja, neišlikusi nei pati knygutė, nei tai patvirtinantys dokumentai... O italai linkę tą garbę priskirti venecijiečiui Pamfilijui Kastaldžiui, kuriam, kaip ir minėtam olandui, yra pastatytas paminklas.

Bet konkretūs faktai likę apie vokietį Johaną Gutenbergą, naudojęs literas bei presą. Jo spaustuvė buvo rengta Maince apie 1444 m., o seniausias žinomas ten spausdintas lapelis yra 1445 m. – jis atsitiktinai rastas 1892 m. senoje knygoe, panaudotas kaip įrišimo medžiaga.

Beveik prieš 160 m. rastos ir primojo Gutenbergo preso liekanos. 1856 išradėjo ainiai nutarė savotiškai pažymėti apsudos pradininko atminimą ir pirmosios spaustuvės name įrengti aludę. Remonto metu darbininkai rūsyje rado tris tarpusavyje sutvirtintus medžio gabalus. Nuvalę purvą, ant vieno išskaitė įrašą I. MCDXLI. G. Vėliau nustatyta, kad tai spaustuvinio preso dalys. Pirmoji ir paskutinė raidės reiškė Gutenbergo inicialus, o viduryje buvo metai – 1441. Tas presas buvo rekonstruotas ir yra Leipcigo muziejuje.

Pradžioje Gutenbergas spausdino nedideles brošiūras ir įvairius lapelius: kalendorius, kelis E. Donato „Lotynų kalbos gramatikos“ leidimus. Viena įdomesnių brošiūrų – „Turkų kalendorius“ (1454), nukreiptas prieš Konstantinopolio užkariautojus turkus. Žymiausias spaudinys – „42 eilučių Biblija“ (1546 m. pavasaris).

Pats išradėjas gyveno skurdžiai. Spaustuvei įrengti ir didelėms knygoms leisti reikia daug lėšų. Gutenbergas pasiskolino pinigų iš turčiaus Johano Fusto, su kuriuo sudarė skolos sutartį. Baigiant spausdinti Bibliją, Fustas padavė Gutenbergą į teismą. Beveik visas spaustuvės inventorius ir nebaigtos spausdinti knygos buvo priteistos Fustui. Gutenbergo mokinys ir padėjėjas Peteris Šeferis vedė Fusto dukterį ir perėjo pas jį dirbti.

J. Gutenbergas buvo ilgai užmirštas ir tik senatvėje sulaukė amžininkų dėmesio. Mainco arkivyskupas grafas Adolfas Nasauskis paskyrė Gutenbergui „malonią dovaną“ – naują kostiumą, 20 maišų miltų ir dvi didžiules statines vyno. Gavęs šias dovanas, senukas Gutenbergas neilgai gyveno - mirė 1468 m. vasario 3 d., 70 m. amžiaus.

Kėdainių gimnazijos spaustuvė  

16 a. labai išaugo spausdinto žodžio poreikis – kūrėsi spaustuvės, plėtėsi popieriaus fabrikai, tobulėjo poligrafija. Tuo metu Lietuvoje vyko aštri kova tarp jėzuitų ir protestantų, tarp unitų ir brolijų šalininkų. Visos šios stovyklos stengėsi turėti ir savo spaustuves. Ypač stambiu poligrafijos centru buvo Vilnius, kur amžiaus pabaigoje veikė apie 10 spaustuvių. 17 a. pradžioje jos ėmė steigtis ir kituose miestuose. Spėjama, kad viena pirmųjų užvilnio spaustuvių buvo Upytėje (apie 1603 m.), vėliau Žeimiuose (1605), Vievyje (1611) ir apie 1650 m. Kėdainiuose.

Kėdainiuose spaustuvė įkurta neatsitiktinai. Jėzuitų įtakoje protestantai iš Vilniaus pamažu išstumiami. Uždarytos Morkūno ir Petkevičiaus spaustuvės (o jų įrengimų dalis galėjo būti panaudota Upytėje ar Žeimiuose). O kdainiai priklausė vienam žymiausių protestantizmo šalininkų Kristupui II Radvilai. 1625 m. čia įsteigta 4 klasių mokykla, 1649 m. reorganizuota į gimnaziją. 1650 m. Radvilos iš Gdansko pasikvietė patyrusį spaustuvininką Joachimą Georgą Retą (Jerzy Rhet). Iš Kristupo II sūnaus Jonušo gavęs paramą, prie gimnazijos Retas įrengia spaustuvę ir 1653 m. iškart išleidžia 3 Kniga nobažnystės krikščioniškos knygas: tris lietuvių kalba ir vieną lenkišką. Lenkiška Jonušo Radvilos privilegija Kėdainių miestui (Punkta Miastu Kiejdanskiemu..) buvo 16-os puslapių. Visos lietuviškos knygos buvo įrištos į vieną ir pavadintos „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (viso 672 psl.).

Galima spėti, kad spaustuvėje dirbo ne tik Retas, bet ir keli patyrę specialistai. Atkreipia dėmesį gražus knygų apipavidalinimas, gera spaudos kokybė. Pagrindinis tekstas išspausdintas dailiu gotiško tipo švabacho šriftu, o skyrių pavadinimuose dominuoja antikvos tipo lotyniškos didžiosios raidės. Lotyniško šrifto gausu ir tų trijų knygų tituliniuose lapuose. Būdinga, kad kiekvienai knygai panaudoti keli skirtingo dydžio lotyniški šriftai, kurie dažniausiai skiriasi nuo kitose knygose naudojamų šriftų. Tad atrodo, kad Kėdainių spaustuvė buvo gerai aprūpinta šriftais.

Sunku pasakyti, ar pati spaustuvė liedino šriftus, ar buvo atsivežus iš kitur. Atrodytų, kad juos turėjo atsivežti iš Gdansko, kur spausdinimo technika buvo aukšto lygio. O galėjo įrenginius įsigyti ir Karaliaučiuje, per kurį turėjo pravažiuoti vykdamas į Lietuvą. Tai paremia ir 1653 m. kovo 18 d. Jonušo Radvilos laiškas Kėdainių seniūnui Laurynui Kochanskiui, kuriame patariama dėl graviūrų ir spaustuvinio preso kreiptis į Karaliaučių.

Bet apipavidalinimas perša kitą nuomonę. Mat šriftas neturi tokių griežtų gotiškų bruožų, kaip Rytų Prūsijoje spausdintos knygos. Karaliaučiaus spaustuvėse dominavo „grynoji“ gotika (tekstūros, rotundos, fraktūros šriftai), o Kėdainių knygose matome švelnesnio švabacho tipo raides. Dar labiau skiriasi lotyniški antikvos lotyniški šriftai. Jie gerokai storesnių linijų, grubesni, ne tokie ryškūs, kaip naudoti Karaliaučiaus ir Gdansko spaustuvėse.

Tad gali būti, kad įrengimai gaminti vietoje pagal Vilniuje naudoto šrifto pavyzdžius, padedant Vakarų spaustuvininkams. Tai patvirtina ir neilgai užtrukęs spaustuvės įrengimas (1650-52 m.).

Neaišku, kodėl Kėdainių spaustuvė gyvavo taip trumpai ir koks jos tolimesnis likimas. Lenkų knygotyrininkė A. Kavecka-Gryčiova tvirtino, kad 1670 m. šios spaustuvės šriftai pasirodę Slucko spaustuvės leidiniuose. Prieš tai, esą, Kėdainių spaustuvės įrenginiai buvo išvežti į Mintaują (dabar – Jelgava).

Stakliškių versmės
Universiteto spaustuvininkas
16 a. kultūros paminklas
S. Moravskis iš Ustronės
Liudviko Rėzos biblioteka
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Baltų Dievas ir šviesa
Lankytina Kupiškio rajone
Ką pasakoja senas laiškas?
Visą gyvenimą - priekyje
Velnių muziejus Kaune
Psichiatrijos pradininkas
Kur gieda angelai...
Vilnius po senovei
Trakų pilys
Vartiklis