Požalgirinė Lietuva Europos akimis. Vartiklis

Bazelyje Lietuva labai susidomėjo jaunas šiaurės Italijos humanistas Enėjas Silvijus Pikolominis (Aenea Sylvio de Piccolomini, 1405-1464 m.), žymus 15 a. italų rašytojas ir politikos veikėjas, 1458 m. tapo popiežiumi Pijumi II. Jaunystėje jis parašė Bokačio dvasia humanistinių poezijos ir prozos kūrinių, taip pat rašė istorinius, politinius veikalus. Žinias rinko ne tik iš knygų, bet ir iš amžininkų, aprašė to meto įvykius. Surinktą medžiagą jis ne visada kritiškai įvertindavo. Mėgo egzotiką ir pikantiškas istoriją. Daugiausia žinių apie Lietuvą randame jo lotynų kalba rašytame geografiniame-istoriniame darbe „Apie Europą“ (De Europa). Šiame veikale, užbaigtame apie 1455 m. ir plitusiame rankraščiu, 16 a. pirmoje pusėje daug kartų spausdintame ne tik lotynų, bet ir italų kalba, yra vienas skyrius (26-as) pavadintas “Apie Lietuvą“ (De Lituania). Lietuvai jis savo veikale paskyrė daugiau vietos nei Lenkijai. Ją mini ir kituose, mažesnės apimties raštuose (apie prūsus, Jogailą ir kt.).

Pikolominis paliko pluoštą žinių apie Lietuvos kraštą ir jo valdovus, senąją religiją ir kultūrą. Nežinome, kada būsimasis popiežius pradėjo domėtis Lietuva, bet aišku, kad ne vėliau, kaip Bazelio susirinkimo metu. Dar neturėdamas 30-ties, jis atvyko į Bazelį (1432 m.) kaip vieno Italijos vyskupo-kardinolo sekretorius. O vėliau tapo ir susirinkimo sekretoriumi. Ilgai gyveno Vokietijoje, buvo imperatoriaus Frydricho III sekretoriumi- kancleriu. Būdamas per 40 m., tapo dvasininku, o netrukus vyskupu, kardinolu ir net popiežiumi. Lietuvoje jam neteko būti ir su lietuviais, atrodo, nebuvo susidūręs, bet žinias rinko ir iš ten buvusių žmonių. Savo žinių šaltinių nenurodydavo. Nemažai apie Lietuvą sužinojo iš Lietuvai nepalankių asmenų ar net tikrų jos priešų, pvz., kryžiuočių, nes pateikia kraštą bei valdovus žeminančių pasakojimų ir įvairių keistenybių apie Rytų kraštus, buvusių populiariomis Europoje. Bet yra ir vietų su objektyvesniu požiūriu į Lietuvą.

Pasak Enėjo, Lietuva – balų apsupta, be kelių šalis, kurią pasiekti galima tik atėjus žiemai; mažai miestų ir nedažnos sodybos, o vietoje pinigų naudojami kailiukai; lietuviai kalbą slavų kalba ir dauguma jų yra stačiatikiai. Be šių netikslių ir nuvalkiotų istorijų apie krašto primityvumą, mėgstantis egzotiką Enėjas rašė, kad Lietuvoje kilmingos moterys, be savo teisėto vyro ir jam sutinkant, turėjusios meilužius – vyrų pavaduotojus, tačiau vyrams būdavę gėda turėti kitą moterį be žmonos. Sutuoktiniai ten lengvai skiriąsi ir vėl sueiną. Šis pasakojimas apie daugvyrystę aptinkamas tik pas Enėją ir neturi jokio pagrindo.

Enėjas daug vietos skyrė LDK Vytautui, vadino jį Jogailos broliu (iš tikro, jie buvo pusbroliai) ir laikė „garsiu to meto valdovu“. Apibūdindamas jo asmenį, akcentavo tik vieną būdo bruožą – despotišką žiaurumą, pateikdamas anekdotiškų pavyzdžių, matyt norėdamas nustebinti skaitytoją. Jis rašė, kad visi didžiojo kunigaikščio pavaldiniai jo nepaprastai bijoję: geriau pasikardavę nei patekdavę valdovo nemalonėn; kurie priešinosi jo valdžiai, atiduodavęs lokiams sudraskyti. Kartą Vytautas įsakęs visiems nusiskusti barzdas, kurias lietuviai labai branginę. Lietuviams nepaklausius, jis pats nusiskutęs barzdą, o pavaldiniams uždraudęs tai daryti. Be abejo, Vytautas nebuvo švelnus, bet dėl savo užgaidų galvų nekapodavo, nes turėjo tvirtą valdžią ir žinojo, ką darąs. Pagal kitus šaltinius, Vytautui neaugę nei barzda, nei ūsai.

Bet Enėjas parodė Vytautą kaip ir tikrą valdovą. Žalgirio mūšyje jis labiau vertino Vytautą nei Jogailą: jis vadovavo kovai ir ją laimėjo, o karalius nė nežinojęs, ką daryti. Rašydamas apie Čekijos istoriją, jis teigiamai vertino Vytauto santykius su čekų husitais, - anot jo, tik Vytautas tebuvo vienintelis rimtas kandidatas Čekijos nepriklausomybės gynimui. Vytauto vietininkas čekams Žygimantas Kaributaitis turėjo karvedžio ir valdovo gabumų. Nenutoldamas nuo tiesos, parodė Vytauto pastangas, susitarus su imperatoriumi Zigmantu, vainikuotis Lietuvos karaliumi. Enėjas ne tik mažiau minėjo Jogailą, bet ir nepalankiai – esą jis totorių kilmės, pagonis, kad taptų Lenkijos karaliumi, išdavęs savo tikybą ir tapęs krikščioniu, net vedęs lenkų ponų išvaryto Austrijos kunigaikščio Vilhelmo žmoną Jadvygą. Tos vedybos, atseit, netikros. Be to kalbama, esą du Jogailos sūnūs, Vladislovas ir Kazimieras, netikri, jų tėvas – kažkoks karys. Akivaizdu, kad Enėjas, Vienos Habsburgų interesų gynėjas, išreiškė Austrijos ir visos Vokietijos nepasitenkinimą dėl Jogailai atitekusio Lenkijos sosto, nes tai suardė jų pačių planus Rytų Europoje.

Enėjas savo raštuose nieko nerašo apie Lietuvos reikalų svarstymą Bazelio susirinkime, tačiau užsimena apie kunigaikštį Švitrigailą, kuris į Bazelį siuntinėjo pasiuntinius ir laiškus. Konstatavęs, kad Vytauto įpėdinis buvo Švitrigaila, tuoj pereina prie ypatingų jo mirties aplinkybių, galėjusių sudominti Europos publiką. Atseit, kunigaikštis auginęs lokę, kuri laisvai slankiojusi po miškus, o kai išalkdavo, belsdavosi į kunigaikščio miegamojo duris, kurias jis atidarydavęs ir duodavęs maisto. Tuo ir pasinaudojo jauni kilmingi suokalbininkai, ginkluoti atvykę prie durų ir pabeldę tarsi lokė. Švitrigailai atidarius, jį nužudė. Tada šalį ėmė valdyti Kazimieras.

Šios žinios apie Švitrigailą yra netikros. Ne po Švitrigailos mirties, o po šio nuvertimo 1432 m. kelis metus valdė Žygimantas Kęstutaitis, kurio Enėjas visai nemini, 1440 m. Žygimantą nužudžius, sostas atiteko Jogailos sūnui Kazimierui. Švitrigaila mirė praėjus 20 m. po perversmo – 1452 m. Lucke. Aprašytoji mirtis panašesnė į Žygimanto – tą tikrai nužudė suokalbininkai, galbūt, panaudojant kokią apgaulę. Enėjas matyt tą įvykį sužinojo iš kryžiuočių ir kiek pagražino. Žygimanto antspaude buvo lokio atvaizdas; gal kunigaikštis iš tikro mėgo lokius. Tai galėjo būti prielaida sukurti istorijai. Vėlesnis 16 a. lenkų kronikininkas M. Miechovskis irgi nurodo suokalbininkų pasinaudojimą lokės įpročiu, kaip ir M. Belskis ir M. Strijkovskis, o taip pat Lietuvos metraštis – Bychovco kronika. Tačiau anksčiau už juos rašęs J. Dlugošas, platokai rašęs apie Žygimanto nužudymą, lokės neminėjo.

Enėjas apie Švitrigailą dar užsiminė kitur, - kad tasai buvo didelis smaguris ir niekad neišvykdavęs iš namų nepatikrinęs, ar ūkvedys paėmė į kelionę rankraštinę paties kunigaikščio pavedimu sudarytą kulinarijos knygą. Jo puotos trukdavę ne mažiau 6 val., ir jose būdavę ne mažiau 130 patiekalų. Tai jis rašė veikale apie 15 a. Aragono ir Neapolio karalių Alfonsą V (1416-58), kurį laikė šviesiu ir pavyzdingu karaliumi. Tai įvairių pasakojimų ir anekdotų apie tuometinius valdovus, lyginamų su Alfonsu, rinkinys. Tada Švitrigaila palyginamas su Alfonsu V, mėgusiu skaityti knygas. Kaip rodo šaltiniai, Švitrigaila tikrai mėgo linksmą ir patogų gyvenimą; jis net buvo gavęs popiežiaus leidimą maudytis per šventes, nepasninkauti penktadieniais. Be to, mėgdavo išgerti. Jį aptarnavo specialūs rūmininkai: vyriausiasis medžiotojas, virėjas ir duonos raikytojas. Tad Enėjo pastabos turi tiesos, nors ir perdėtos.

Yra ir Enėjo pasakojimas apie Lietuvą, senąją jos religiją ir krikščionybės platinimą, žinant šaltinį – Bazelyje tai papasakojo mokytas čekų teologas, vienuolis misionierius Jeronimas Prahiškis (tik nepainioti su garsiu husitu Jeronimu Prahiškiu, Lietuvą aplankiusiu 1413 m.), lankęsis ir Lietuvoje. Šis Jeronimas buvo husitų priešas, o kur ir kada lankėsi Lietuvoje, nežinoma (spėjama, 1395-98 ar 1401-04 m, turbūt Aukštaitijoje). Jeronimas, gyvenęs vidurio Italijos (Toskanos) vienuolyne, buvo iškviestas į Bazelį dėl čekų husitų. Enėjas su trimis draugais nuvyko pas jį į kartūzų vienuolyną už Reino, kur vienuolis gyveno 1432-33 m.

Enėjas užrašė Jeronimo pasakojimą, kad norėdamas išaukštinti krikščionybę ir sumenkinti pagonių dievus, kartu su keliais kirtėjais ir jų priekyje, ėmė naikinti šventas giraites (alkas). Iškirto ir viduryje stovėjusį labai drūtą ąžuolą, kurį žmonės laikė dievo būstine. Po to kirtęs ir kitose vietose. Lietuviai ėmė protestuoti. Didelis būrys susijaudinusių ir aimanuojančių moterų nuvyko pas Vytautą ir skundėsi, kad Jeronimas išniekinęs jų šventenybes ir sunaikinęs dievų namus, kad dėl to nebus nei giedros, nei lietaus. Jos maldavo, kad kunigaikštis neleistų naikinti senosios tikybos ir jos šventovių. Pasiskundė ir vyrai, grasindami, kad jie greičiau išsižadėsią savo žemės ir tėvų židinio negu religijos. Bijodamas riaušių, Vytautas pareiškęs, kad greičiau Kristus apsieis be ištikimųjų negu jis be pavaldinių. Atšaukė raštus, leidusius misijas, ir liepė Jeronimui išvykti. Pažymėtina, kad Vytautas veikė ir kalbėjo ne viduramžiškai.

Kai kurias žinias iš Pikolominio, dažnai papildydami ar pakeisdami, ėmė 15-16 a. kronikininkai J. Dlugošas, S. Grunau, A. Gvanjinis, M. Strijkovskis.

Svetimšaliai apie lietuvius
Mikalojaus Lasockio, Lenkijos karaliaus Jogailos sekretoriaus liudijimas, 1435 m.

Iš kitos pusės, šiaurėje, minėta karalystė [Lenkija] ribojasi su Lietuva vadinama šalimi. Kadaise tai buvo barbarų kraštas, o dabar katalikiškas. Ta šalis yra labai didelė ir plati, turi daug valdovų ir kunigaikščių, bet paprastai valdoma vieno, vadinamo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Ta tauta turėjo stebėtinų prietarų. Ji neturėjo jokio vieno įstatymo, bet, kas saulei tekant tą dieną pasitaikydavo, ar šliužas, ar gaidys, ar arklys, ar kas panašaus, tą laikė dievu. Taip kiekvieną dieną jie turėjo vis kitus ir kitus dievus. Laikė visados nepaliaujamai degančią ugnį, kurią taip pat garbino. Jie turėjo šventus miškus, kurių niekas dėl demonų apsaugos negalėjo liesti, išskyrus žynius.Jų mirusieji buvo deginami, o ne laidojami. Jų mirę valdovai būdavo tuoj pat sudeginami kartu su žmona, net gyva. Ir tarnu bei arkliu, kurį labiau mylėjo. Taip tasai miręs, o anie gyvi būdavo sudeginami.