Šventasis Gralis – kas jis? Šv. Gralio paieškos... Vartiklis

Šventojo Gralio istorija prasidėjo beveik kartu su kryžiaus žygiais. Pasirodė poemos, romanai ir atsirado mįslė (taip pat skaitykite >>>>>). Iki šiol nežinia, kas tas Gralis, tačiau yra bent trys įdomesni paaiškinimai.

Pirmasis teigia, kad Šventas Gralis – tai šventas kraujas arba Jėzaus sūnus ar duktė, kartu su Jėzaus žmona Marija Magdeliete atvykę į Prancūziją ir ten pradėję karalių giminę. Labai plačiai ir įdomiai šitai pagrįsta ir išnagrinėta knygoje „Šventas kraujas ir šventas Gralis“, o vėliau perpasakota „Da Vinčio kode“. Mano nuomone, yra vienas, tačiau pakankamai rimtas argumentas prieš – daugiau nei tūkstantį metų trukusi tyla. Nėra jokios priežasties, kad praėjus 1200 metų nuo įvykių tamplieriai tapo šios šeimos sargais.

Antrasis paaiškinimas – itin tiesioginis. Šventas Gralis – tai taurė, iš kurios paskutinės vakarienės metu gėrė Jėzus, o vėliau Juozapas Arimatiejietis į ją surinko nukryžiuoto Kristaus kraują. Laiko atžvilgiu tokių taurių turėtų būti daug – Jėzus per savo gyvenimą išgėrė ne vieną taurę vyno. Paskutinės vakarienės taurė neturėtų skirtis nuo prieš tai buvusių – Jėzus vis dar buvo žmogus, Kaaba meteoritas

ir netgi nukryžiuotas tebebuvo žmogus, netgi žiūrint iš paties labiausiai tikinčio pozicijų. Tik prisikėlęs jis tapo Dievu, o apie jokias taures po prisikėlimo bent jau man girdėti neteko. Nors evangelijose teigiama, kad jis valgė su kitais, bet nieko neteigiama apie gėrimą. O kad Šventas Gralis – kažkokia lėkštė, tai visiškai negražiai skamba.

Trečias paaiškinimas pats seniausias. Jis Gralį apibūdina, nors irgi gana pritemptai, kaip dangaus akmenį, galintį pamaitintį, pagydyti ir panašiai. Žinoma, visai gali būti, kad kažkada iš kosmoso nukrito kažkoks meteoritas, turintis stebuklingų savybių. Reikia sutikti, kad mes apie mus supantį pasaulį žinome visai nedaug, o apie už žemės ribų esančius plotus ir ten esančius daiktus ar reiškinius galime tik spėlioti.

Tačiau yra vienas kristalas ar akmuo, minimas istorijoje, kurio savybės išties magiškos. Žinoma, ta istorija alternatyvi, todėl ir informacija, tiesą sakant, ne itin patikima, tačiau ji bent jau paaiškintų, kas tas Gralis.

Senojoje Atlantidoje žmonės buvo laimingi ir turtingi. Pagrindinis turtų šaltinis buvo pagrindinėje šventykloje esantis kristalas, kuris skleidė visai šaliai reikalingą energiją. Kitais teiginiais, tokių šaltinių buvo keletas. Artėjant Atlantidos žūčiai ir vis labiau nykstant gyventojų ir valdovų moralei, grupė žynių stebuklingąjį kristalą paėmė ir išgabeno į vieną savo kolonijų – Egiptą. Kristalo savybė – jo energija dauginasi piramidėse, todėl egiptiečiai greitai pristatė piramidžių, kurių paskirties ir statybos būdo mes neįsivaizduojame. Sakoma, kad vadinamasis Ben Ben^*) akmuo buvo piramidės viršūnėje. Visa ta istorija tęsėsi iki tos dienos, kol žydai, vadovaujami Mozės, nugvelbė kristalą ir pabėgo. Būtent todėl, kad norėjo atgauti kristalą, o ne kad pavytų kažkokių vagišių ir gyvulių augintojų gaują, faraonas ir pasiuntė savo armiją. Kristalo gabenimui buvo pagaminta Sandoros skrynia, beje, visa apmušta auksu, kas turėjo stabdyti kažkokį spinduliavimą. Mozė savo tautą po dykumą vedžiojo ne todėl, kad jo žmonės užmirštų Egiptą, o kad egiptiečiai jų nerastų ir neatimtų stebuklingo kristalo. Minima, kad Sandoros skrynia buvo nešiojama aplink miestą, po ko jo sienos sugriuvo. Dovydas, užėmęs Jeruzalę, ten perkėlė visą skrynią su jos turiniu. Jis taip pat norėjo pastatyti šventyklą, tačiau Dievas jam neleido, todėl pastatė tik altorių, aplink kurį vėliau Saliamonas ir pastatė šventyklą. Vėliau nei apie Sandoros skrynią, nei apie jos turinį žinių nėra, tačiau tas žinių nebuvimas pakankamai informatyvus. Babilono nelaisvės metu buvo išgabenta daugybė turto, tačiau ne Sandoros skrynia. Ji buvo paslėpta ir saugoma mažų mažiausiai iki to laiko, kai reikėjo atgaivinti Jėzų. Antrosios šventyklos statybos metu apie skrynią, o tuo labiau apie jos turinį jau nieko nežinoma, nebent tai, kad statytojai atmetė akmenį, kuris turėjo tapti kertiniu. Galimas dalykas, kad šie Jėzaus žodžiai kaip tik apie tą patį kristalą. Tačiau žinios apie stebuklingą akmenį kristalą arba Gralį pasirodo tik kartu su į Europą grįžusiais ir savo galybę pradėjusiais kurti tamplieriais. Deja, sunaikinus ordiną mitinis Gralis dingo nežinomybėje.

Tačiau atsirado taip alchemikų mėgstamas filosofinis akmuo, demonstruojantis dar vieną savybę – verčiantis metalus auksu.

Gralis šiose istorijose, iš kurių padariau vieną trumpą pasakojimą, turi daug vienodų savybių. Jį prižiūrintys, jam tarnaujantys arba jį turintys – čia jau skirtingos santykių tarp žmonių ir paslaptingo akmens interpretacijos, - paparastai galingi ir turtingi, galima sakyti, pasaulio valdovai. Šis objektas akivaizdžiai skleidžia kažkokią šiais laikais nežinomą arba nežinomu būdu akumuliuojamą energiją, galinčią paveikti žmones ir daiktus.

Kaip ir visi nuostabūs legendomis apipinti daiktai, šis akmuo istorijoje dingsta ir vėl pasirodo. Kas žino, gal jau rytoj jis vėl atsiras ir atskleis savo paslaptis šių laikų žmonėms. O gal net ir atsiradęs liks toks pat paslaptingas ir nesuprantamas.

^*) Benbenas - kalva, iškilusi iš pirmapradžių Nun vandenų, ant kurios nusileido Atumas ir ėmė mąstyti, kokius dievus sutverti. „Piramidžių tekstų“ 587 ir 600 skyriuose sakoma, kad Atumas save pernešė ant „kalvos“, kuri virto nedidele piramide, buvusia Junu (Heliopolyje). Kalvos vardu buvo pavadintas akmuo Saulės šventykloje, buvęs ten, kur pirmiausia krisdavo Saulės spinduliai (veben). Laikyta, kad Heliopolyje garbintas feniksas Bennu, gyvena ant Benbeno. Tikriausiai Benbenas, Saulė ir feniksas susiję dėl panašaus žodžių skambėjimo (skaitykite apie misiją prie Bennu asteroido).

Šv. Gralio paieškos

Taip pat skaitykite Gralio taurė – Kaukaze?
U. Eco Fuko švytuoklė apie Šv. Gralį

Persai turėjo legendą apie auksinį dubenėlį, rastą klojant Persepolio pamatus, kurį pavadino „Saulės taure“; Hermio taurė sutinkama „Poimandre¹⁾“. Velso legenda byloja apie Peredurą²⁾, kas reiškia „Taurės palydovas“. Pereduras ateina į pilį ir į jo kambarį užeina du jaunuoliai su ietimi, nuo kurios nukrenta trys lašai kraujo; tada įeina dvi merginos su valties formos padėklu, ant kurio guli kruvina galva. Taurė čia – Keridvenos katilas³⁾.

Taliesino⁴⁾ poemoje apie Palaimintąjį Braną⁵⁾ minimas Pereduro dubuo (katilas), galėjęs atgaivinti mirusiuosius. Minima ir Safyro taurė Konstanco (Bodeno) ežero Richeneau saloje⁶⁾ 725 m. Charles Martel‘io įsteigtame vienuolyne.

Iš dubenėlio, anot visų Evangelijų, Jėzus valgė per Paskutinę vakarienę. Į tą patį dubenėlį Juozapas iš Arimatėjos⁷⁾ surinko jo kraują iš žaizdos, legionieriaus Longino įdurtos ietimi. O kas nutiko tam dubenėliui vėliau?
Jis priklausė turtingam ir kilmingam žydui iš Arimatėjos, buvusiu slaptu Kristaus gerbėju. Anot apokrifo „Piloto darbai“ (3-4 a.) jį įkišo į tamsiąją už tai, kad nuo kryžiaus nuėmė ir palaidojo Jėzų. Detaliau apie tai pateikiama kitame apokrife „Išpirkėjo kerštas“ (9 a.), kur pasakoja, kad į bokštą uždarytas Juozapas išgyveno iš dangaus siųsto maisto dėka. O 1240 m. prancūzų romane „Grand St. Graal“ patikslinama, kas tai per maistas buvo – Juozapas bokšte praleido 42 m. maitindamasis krauju iš Gralio, kurio jam kasdien parūpindavo Viešpats. Ir galiausiai angliškoje to romano versijoje pats dubenėlis kasdien iš naujo prisipildydavo įvairiu maistu.

Prieš mirtį Juozapas Gralį perdavė kitam saugotojui. Pagal vienus tekstus tai buvo kažkuris jo giminaičių, pagal kitus – žentas vardu Bronas, pagal trečius – vienas iš jo palydos, kažkoks siras Evalakas, legendose įvardijama kaip Karalius-Žvejys. Kas ten bebūtų, Gralis buvo saugomas taip gerai, kad apie jį prisiminta tik 9 a., kai išplito su Kristaus žemišku gyvenimu susijusių relikvijų „medžioklė“.

Taigi stebuklingos Gralio savybės buvo aprašytos tik 13 a. Tyrinėtojai mano, kad būtent tuo metu legenda apie Gralį galutiniai susimaišė su senovės mitu apie gausybės ragą ir keltų padavimu apie Dagdos katilą⁸⁾. Beje, tai ne vienintelis Gralio „funkcijų“ papildymas: atseit, jis suteikia nemirtingumą, gražina jaunystę ir išgydo visas ligas.

Gralis Valensijos katedroje M. Pauline iš Paryžiaus mini britų kunigo „Liber Gradalis“, parašytą kažkur 30 m. po Cadwallader'io¹⁰⁾ mirties. Apie 717 m. kunigas turėjo Kristaus ir Juozapo iš Arimatėjos viziją, kuris į šią šalį atnešė taurę su Kristaus krauju.

9 a. toksai Bernhard von Werden’as vokiečių karaliui Lotarui II pranešę apie „nuostabų gradalį iš Aleksandrijos“, kurį apibūdino nei tai kaip patiekalą, nei tai kaip dubenėlį. Tiesa daugiau žinių apie tą „gradalį“ nėra. Kai kas ir kildina Gralį iš lotyniško „gradale“, kuris savo ruožtu gali būti išvestas iš graikų „krater“ (dviąsio negilaus dubenėlio) arba lotynų „garalis“, indo, kuriame laikė „garum“, brangų padažą iš ančiuvių. Nors kai kurie žodį „gralis“ išveda iš „cratis“, reiškiantį pintą krepšį, kuris laikui bėgant gavo patiekalo prasmę.

Ir kokia bebūtų jo kilmė, ankstyviausi gradalio termino panaudojimai yra iš Katalonijos indų prasme. 1030 m. Barselonos kunigaikščio Borelio dukters Ermengardės testamente minimi „auksiniai ir sidabriniai indai“, tarp kurių ir „du gradaliai“. Dar sutinkamas prancūziškas žodžio gradale variantas – reiškiančio apeiginių gradualų arba giesmių knygą. Tad Gralis galėjo būti apeigų knyga.
Žodis išliko ir dabartinėje prancūzų kalboje ir spėjama, kad pirmąkart pasirodė prie Trua, kur yra Kretjeno¹¹⁾ gimtinė. Jis reiškia įprastą namų rakandą, kas reiškia, kad neatspindi Kretjeno Gralio, o yra nepriklausomos kilmės.

12 a., sprendžiant iš Vilhelmo iš Tyro¹²⁾ užrašų, vienas kryžeivių Palestinos Kesarėjos mieste rado kažkokį dubenėlį iš žalio egiptietiško stiklo. Jį kaip mat sutapatino su Graliu, nes gyvavo legenda, kad per Paskutinę vakarienę Jėzus su mokiniais gėrė iš „smaragdinio dubenėlio“. Atseit, jis buvo pagamintas iš spindinčio žalio akmens, kadaise buvusio Liuciferio karūnoje, skeveldros. Arkangelas Mykolas savo kalaviju išmušė akmenį kautynių metu ir tasai nukrito į žemę. Jį rado žmonės ir iš jo pagamino dubenėlį (pagal kitą versiją – metalinį dubenėlį papuošė jo skeveldromis). Tokia versija užrašyta ir Jokūbo Voraginskio¹³⁾ „Auksinėje legendoje“- 13 a. krikščioniškų padavimų rinkinyje.

12 a. Gralis „apsireiškė“ Normandijoje, kur išplito legenda, kad teisuolis Nikodimas surinko Kristaus kraują į indą ir užantspaudavo jį. O tada, klausydamas dangaus balso, paslėpė tą indą figmedžio kamiene ir įmetė į jūrą. Medį atnešė prie Normandijos krantų. 14 a. šiam „Graliui“ netgi pastatė specialią katedrą.

Tame pačiame 12 a. Gralio taurės ėmėsi ieškoti tamplieriai. Įkurtas piligrimų apsaugai, ordinas gana greitai virto kažkokia mistine institucija, užsiimančia ne tai burtininkavimu, nei tai alchemija – bent jau tuo, ką nelabai palaikė Bažnyčia. Ėmė gandai, kad tamplieriai daug ką iškasė Saliamono šventykloje. Ir gana greitai tasai ordinas, pradžioje turėjęs žirgą dviems, tapo labai turtingu. Tačiau po tamplierių ordino sutriuškinimo, nei taurės, nei nesuskaičiuojamų turtų nebuvo rasta. Aišku, pasklido gandai, kad jie juos paslėpė. Tačiau kur?

Viena versijų – juos paslėpė išlikę riteriai, perėję į Kalatravos ordiną¹⁴⁾. Tada Gralio reikia ieškoti Ispanijoje. Kita versija – tamplieriai iki tol spėjo perduoti Gralį katarams. Popiežius Inocentas III¹⁵⁾ 1209 m. surengė kryžiaus prieš katarus, ko pasėkoje 40 m. Europoje vyko vadinamieji albigiečių karai. 1243 m. buvo apsiaustas paskutinis katarų bastionas – Monseguro pilis¹⁶⁾ (daugiau apie tai skaitykite Monsegiuro pilies istorija). Ji atsilaikė beveik metus – kai daugelis buvo įsitikinę tik Gralio dėka. Pagal liaudies padavimą, kai „gerieji žmonės“ suprato, kad jie neatsilaikys, jie pasimeldė ir iš dangaus pas juos nusileido balandis. Jis kaptelėjo uolą ir uola skilo pusiau – tada Gralio saugotojai įmetė jį į atsivėrusį plyšį, o tada jis užsivėrė. Nuo tada taurė saugiai paslėpta.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad čia balandis – tik mitinis personažas, o viskas vyko taip: kelios dienos prieš 1243 m. Kalėdas vienas jų vyskupų Bertranas Martis slapta iš tvirtovės išsiuntė du patikimus asmenis. Jie išsinešė tam tikras šventenybes ir paslėpė tai spulge (įtvirtintame grote) esančiame Fua grafystėje¹⁷⁾. Monsegiuro atidavimo išvakarėse, 1244 m. kovo 15 d., pasmerktą pilį paliko ketvertas vyrų. Jie virve nusileido nuo 1200 m. aukščio kalno viršūnės, kad iš groto paimtų šventenybes. Du iš jų vėliau pasiekė Italijos Kremone¹⁸⁾ esančius katarus ir papasakojo apie savo misiją. Apie sužinota gerokai vėliau, kai vienas Kremonto kataras davė parodymus inkvizicijai. Tačiau jis nežinojo, kokios tai šventenybės. Tačiau jo amžininkams nekilo abejonių – tai Gralis!

Galijoje buvo įsitikinę, kad Gralį į Europą atgabeno Marija Magdalietė, kuri sprukdama nuo persekiojimų su seserimi Marta, broliu Lozoriumi ir Dionisu Areopagiečiu atplaukė ir išsilaipino prie Marselio. Atseit, Gralį ji paslėpė netoliese esančioje oloje. Ji čia skleidė krikščionybę ir mirė 63 m. amžiaus. Ją palaidojo Sent-Maksimino abatijoje. 13 a. Marijos kapą atidarė ir jame rado indą iš alebastro su išdžiūvusio kraujo likučiais. Palaikus perkėlė į Vezelės¹⁹⁾ miestą ir jos garbei pastatė katedrą. Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją jie buvo sunaikinti. O kas nutiko indui – neaišku.

14 a. vienas „Gralis“ aptiktas Ispanijoje, kurį, pagal vietos legendą, atgabeno pats apaštalas Petras. Vėliau popiežius Sikstas II²⁰⁾ įteikė jį šv. Laurentijui²¹⁾, kuris ją išsivežė į gimtąją Ispaniją. 1399 m. dokumente minimas Gralio perdavimas Aragono²²⁾ karaliui Martynui I Humaniškajam²³⁾. Jis saugojo taurę Saragosoje, o vėliau Barselonoje iki pat mirties 1410-ais. Beje, Gralis minimas Aragono rūmų turto apraše! Kitas karalius Alfonsas V²⁴⁾ 1436 m. pristatė taurę į Valensijos⁵⁴⁾ katedrą, kur jį galima pamatyti ir dabar. Beje, tai vienintelis Vatikano pripažintas „Gralis“!

Tačiau ne visi sutinka su Romos popiežiumi! Dalis tyrinėtojų mano, kad Gralis saugomas Škotijoje, Roslino koplyčioje. Ji pastatyta 15 a. ir buvo Sinklerių laidojimo vieta. Jie tradiciškai laikomi Škotijos masonų ložės įkūrėjais.

Gralio paieškos nebūtų patraukę tiek žmonių, jei ne grafų Šampanskių rūmų romanisto Kretjeno de Trua „Persivalis arba pasakojimas apie Gralį“ (1181-1191), kuris iškart išpopuliarėjo. Mirus autoriui, kūrinys liko nebaigtas, tačiau jam kaip mat buvo sukurti tęsiniai, perpasakojimai ir vertimai. Madingais tapo pasakojimai apie karalių Artūrą ir Apvaliojo stalo riterius, iki tol žinomus tik Britanijoje ir Bretanėje. Per jį keliai vedė į šiaurę iki Reimso ir į pietus iki Milano, taip pat svarbūs keliai buvo į Puatjė ir Orleaną. 4 a. tapo vyskupijos centru.

Gralis – akmuo ypatingos prigimties: Mūsų kalboj nėra tam skirtos tarties. Jis skleidžia paslaptingą šviesą – Kaip patekti į jo broliją?! Užrašą ant jo reikia perskaityti, Jei tik pavyks jį laiku pamatyti – O jame bus tik vardas to. Jam tarnauti amžiais skirto.

Antra susidomėjimo Graliu banga atėjo 15 a., kai Tomas Meloris²⁶⁾ parašė puikų romaną „Artūro mirtis“. Vėliau buvo ir kitų susidomėjimo Graliu pliūpsnių. Ir galiausiai Gralio ieškoti išėjo nuotykių ieškotojai, perskaitę „Da Vinčio kodą“ arba ankstesniąją „Šventas kraujas ir šventas Gralis“. Tiesa, šiuose kūriniuose Gralis gerokai permąstytas ir iškyla kaip Jėzaus ir Marijos Magdalietės palikuonys.

Su laiku literatūroje ir visuomenės sąmonėje įsitvirtino samprata, kad svarbiausia ne pats objektas, o jo paieškos. Tai simbolinė Dievo ir „Aš“ paieška – amžina ir niekad nesibaigianti.

Gralis ne visada pristatomas kaip taurė. Kartais, kaip Volframo fon Ešenbacho „Persivalyje“ tai lapsit exilis [iš dangaus nukritęs akmuo], šventasis akmuo, egzistuojantis nuo pasaulio sutvėrimo laikų [plačiau ši tema pagvildenta Kas tas Gralis? ].

¹⁾ Poimandras (Poemandres) - pirmasis traktatas iš „Hermetiškojo korpuso“, priskiriamo Hermiui Trismegistui. Poimandru įvardijamas su Hermiu besikalbantis dieviškasis Protas.

²⁾ Pereduras (Peredur) – žmonių grupės pavadinimas vėlyvosios Romos laikais (4-5 a.). Taip pat Velso literatūroje (pvz., „Pereduras, Efraugo sūnus“) taip vadinosi asmuo, kuris tapo riteriu Artūro rūmuose. Jį savo kūriniuose „Historia Regum Britanniae“ ir „Merlino gyvennimas“ mini Geoffrey of Monmouth'o.

³⁾ Keridvena (Ceridwen - „mėnulio pjautuvas“) – derlingumo deivė valų mitologijoje ir kerėtoja Viduramžių Velso legendose. Velso poezijoje teigiama, kad ji turėjo poetinio įkvėpimo katilą (Aveną). Legendoje apie Taliesino sakoma, kad ji suvalgė tarną Gwion Bach’ą, kuris atgimė per ją kaip poetas Taliesinas.

⁴⁾ Taliesinas (Taliesin, apie 534-599) – vienas ankstyviausių poetų, rašiusių valų kalba, kurio kūriniai pasiekė mūsų laikus. Daugiausia siejamas su „Taliesino knyga“, sudaryta 14-15 a. Vėliau tapo klegendos, 16 a. užrašytos Geoffrey of Monmouth, veikėju. Valų mitologijoje Taliesinas yra bardas ir burtininkas, pirmas iš mirtingųjų, įgijęs pranašavimo meną. Jis buvo raganos Keridvenas įsūnytas sūnus ir tarnas. Dažnai vaizduotas ereliu, kurį burtininkai rinkose kelionėms į anapusinį pasaulį. Jo vardu pavadintas krateris Jupiterio palydove Europoje.

⁵⁾ Palaimintasis Branas (Bendigeidfran - pažodžiui, „Palaimintasis Kranklys“) – Britanijos karalius milžinas Velso mituose, sutinkamas keliose Velso Triadose (trieilių cikluose). Anot legendos, Branas nurodė po jo mirties užkasti galvą ant kalvos, kur vėliau pastatė Londono Tauerį, kad britų žemė nežinotų karų ir katastrofų. Tačiau karalius Artūras, manęs, kad Anglijai nereikia kitos apsaugos be jo ir Apvaliojo stalo riterių, įsakė iškasti Brano galvą. Galiausiai patį Artūrą nužudė jo sūnus Mordredomas ir Apvalusis stalas iširo. Laikoma, kad krankliai, saugantys Londono Tauerį – tai Brano paukščiai (žr. >>>>>).

⁶⁾ Reichenou sala - sala Bodeno ežere, esančiame kiek vakariau Konstanco Vokietijoje. Ji žinoma benediktinų vienuolynu, pastatytu 724 m., kuris 8-11 a. buvo pietų Vokietijos kultūriniu ir religiniu centru. Pro jį praeidavo beveik visi piligrimai, iš šiaurinės Europos vykstantys į Italiją. Jame buvo savos meno dirbtuvės, išleidusios to laiko geriausius iliustruotus rankraščius. 1803 m. vienuolynas uždarytas. 2000 m. visa sala paskelbta pasaulinio paveldo paminklu. Vienuolyne iškikę rečiausios Otonų laikų freskos.

⁷⁾ Juozapas iš Arimatėjos - turtingas judėjų vyresnysis, kurio kape buvo palaidotas Jėzus Kristus, kurio kūną išprašė iš Piloto; jis minimas visose 4-iose Evangelijose. Laikoma, kad tai Izajaus pranašystės išsipildymas („“, Iz 53:9). Jo vardas išplito legendos apie Šv. Gralį dėka, kurios įvairios dalys pateiktos Robero de Borono romane „Juozapas iš Arimatėjos“ (apie 1215 m.). Anot legendos, jis Longino ietį perdavė kažkokiam „Karaliui-Žvejui“, tapusiam eunuchu, o Šv. Gralį perdavė pasekėjams atnešti į Britaniją. Vėliau šią temą išvystė kiti kūriniai, kur į Britanija keliauja jau pats Juozapas.

⁸⁾ Dagda - airių „gerasis“ dievas, vienas pagrindinių Danu deivės genčių dievas greta Lugo ir Nuadu. Žinomas ir daugeliu kitų vardų, pvz., Krom-Echa (Crom-Eocha). Pagrindiniu šaltiniu apie jį yra „Mūšis prie Mag Turedo“. Jis buvo žemės dievas ir turėjo „neišsenkantį“ katilą, kuriame kiekvienas rasdavo maisto atitinkamai pagal nuopelnus. Dagda laikytas dideliu avižinės košės mėgėju – tad yra pirmykščių tautų, maitinusių daugiausia grūdinėmis kultūromis atspindys.

⁹⁾ Glastonberis (Glastonbury) – vienas seniausių Anglijos miestų, įsikūręs Somersetširo grafystės kalvotoje vietovėje, šv. Michailo kalvos (159 m aukščio) papėdėje. Viduramžiais garsėjo seniausia Anglijoje abatija, į kurią piligrimus daugiausia traukė numanoma šv. Patriko palaidojimo vieta. 1184 m. abatija sudegė ir tada vienuoliai dar labiau išgarsino vienuolyną, paskelbę apie Artūro ir jo žmonos karstų atradimą. Viduramžiais buvo paplitę legendos, kad čia gyvenimą baigė Juozapas iš Arimatėjos, į čia atsigabenęs ir šv. Gralį, ir kad čia randasi legendinis Avalonas. Apie į čia plūstančius piligrimus pagrįstas himnas „Jeruzalė“.

¹⁰⁾ Cadwaladr ap Cadwallon - Gvinedų karalius Velse, valdęs apie 655-682 m. Jo paveldėtą sostą buvo uzurpavęs Kadavailas, tačiau Kadvaladras grįžo į Gvinedą tik praėjus keliems metams po jo mirties. Jis tęsė kovą prieš anglosaksiškąją ekspansiją į vakarus, tačiau nepakankamai sėkmingai. Didelį dėmesį skyrė bažnyčiai. Pagal kai kurias nuorodas, paskutiniais metais pasitraukė į vienuolyną ir mirė keliaudamas į Romą, tikėtina, nuo maro.

¹¹⁾ Kretjenas iš Trua (Chretien de Troyes, kažkur 1135-1185) – prancūzų poetas, kurtizaniško romano pradininkas. Greta kitų kūrinių, kuriems taikytinas „romano“ pavadinimas sukūrė kūrinių ciklą apie karalių Artūrą. Jis pirmąkart išvystė mitą (legendą) apie slaptą, trokštamą ir nepasiekiamą objektą – Gralį. Jo paties ir jo pasekėjo dėka senoji prancūzų kalba įgavo Europos literatūrinės kalbos statusą. Išlikę 2 dainos, 5 riterių romanai ir poemos „Filomena“ ir „Anglijos Vilhelmas“. Deja, literatūriškai apdorota Tristanos ir Izoldos istorija neišliko.

¹²⁾ Vilhelmas iš Tiro (Willelmus Tyrensis, apie 1130-1186) – prancūzų prelatas, Kryžiaus žygių dalyvis ir istorikas. Buvo Tiro metropolito arkidiakonu, pasiuntiniu Konstantinopolyje ir Romoje. 1174 m. paskirtas Tiro arkivyskupu. Jo „Historia belli sacri a principibus christianis in Palaestina…“ pateikia sąžiningą ataskaitą ką matė ir girdėjo. Jis parašė 22 knygas, vienuolis Haroldas prijungė dar 7-ias, o nežinomas vienuolis jas pratęsė iki 1275 m. Tai pilniausia Kryžiaus žygių istorija (ypač pirmojo ir antrojo) apimanti beveik šimtmečio trukmės įvykius.

¹³⁾ Jokūbas Voraginietis (Jacopo De Fazio, plačiau žinomas kaip Jacobus da Varagine, apie 1230-1298) – italų dominikonas, kronikininkas, Genujos arkivyskupas, išgarsėjęs pamokslais, krikščioniška veikla, o labiausiai „Aukso legenda“, bet yra parašęs ir smulkesnių hagiografinių darbų, skirtų atskirų šventųjų gyvenimams ir relikvijoms. Vienu svarbesnių darbų buvo ir „Genujos kronika“, skirta miesto istorijai nuo įkūrimo iki 1296 m., su pastabomis apie politiką, religiją, šeimą ir įdomiomis autobiografinėmis detalėmis.

¹⁴⁾ Kalatravos ordinas (Orden de Calatrava) – katalikiškas karinis ordinas, įsteigtas cistersų, pirmasis Kastilijoje, tačiau antrasis gavęs popiežiaus patvirtinimą (1164). Gyvavo iki 1838 m. Jo kilmės istoriją aprašė Rodtigo iš Toledo. Kalatrava – maurų pilies pietų Kastilijoje, atkovotos 1147 m., pavadinimas. Išlaikyti užkovotas žemes buvo sunku, reikėjo pastovių pajėgų. Pradžioje gynybos ėmėsi tamplieriai, tačiau netrukus buvo priversti palikti pilį, o 1157 m. čia įsisteigė „brolių pasauliečių“, praktiškai valstiečių, galinčių nešioti ginklą, ordinas.

¹⁵⁾ Inocentas III (Giovanni Lotario dei Conti di Segn, apie 1161-1216) – kanonistas teoretikas, Romos popiežius (nuo nuo 1198 m.). Jam valdant popiežiaus valdžia pasiekė didžiausią galią, daugelis Europos karalių pripažino esą jo vasalais, prisiėmė Kristaus vietininko Žemėje titulą. Stiprino vyskupų autoritetą, reformavo esamus ir rėmė naujai steigiamus dominikonų, trinitorių ir kitų vienuolynus. 1202 m. sankcionavo, o 1204 m. patvirtino Livonijos ordino įkūrimą, 1215 m. surengė kryžiaus žygį į Prūsiją. 1215 m. Laterano IV susirinkime patvirtino inkviziciją. Kovojo su erezijomis, persekiojo katarus, albigiečius. Paskelbė dogmą apie Pragarų (Limbo) egzistavimą. Pragarai – tai pomirtinė vieta ar būvis, į kurį patenka nuo Dievo malonės (neįmanomos be Bažnyčios tarpininkavimo) atskirtų, tačiau nuodėmių neslegiamų žmonių sielos – visų pirma nekrikštytų kūdikių.
Dar būdamas kardinolu diakonu parašė svarbiausius teologinius veikalus: „Apie žmogaus menkumą“, „Apie keturių dalių požiūrį į santuoką“, „Apie Mišių slėpinius“,1209-10 m. sudarė dekretalijų rinkinį “Compilatio Tertia”.
Taip pat žr. >>>>>

¹⁶⁾ Monseguras (Montsegur) – miestelis Arježo departamene pietų Prancūzijoje garsus savo pilimi, pastatytoje kalne ant katarų tvirtovės griuvėsių. Anot knygos „Šventasis kraujas, Šventasis Gralis“ Monsegure buvo saugomas mitinis lobis susijęs su Šv. Graliu, slapta išgabentas prieš atitekimą katarams.

¹⁷⁾ Fua grafystė (Comté de Foix) – apie 1012 m. susikūręs nepriklausomas feodas Viduramžiais pietų Prancūzijoje Langedoke (prie Pirėnų kalnų). Jos centru buvo Fua miestas. 1607 m. grafystė prijungta prie karaliaus domeno.

¹⁸⁾ Kremona (Cremona) – šiaurinės Italijos miestas Lombardijoje, Po upės kairiajame krante (per 72 tūkst. gyv.). Žinoma dėl savo senos muzikos istorijos ir tradicijų, ypač smuikų gamintojų A. Stradivarijaus ir Dž. Gvarnerio, išlikusių iki mūsų dienų (mieste dirba per 100 smuikų meistrų).

¹⁹⁾ Vezelė (Vézelay) – miestelis Jono departamente Prancūzijos centrinėje dalyje, 45 km į šiaurę nuo Osero. Dabar apie 500 gyv., nors 13 a. siekė apie 10 tūkst. Jis išsidėstęs aplink kalvą, ant kurios stovi 9 a. vidurio benediktinų vienuolynas. Yra išlikę 12 a. gynybinių sienų griuvėsiai, vienuolyno 12 a. Šv. Magdelenos bažnyčia su itin puošnaus dekoro portalu. Priklauso UNESCO paveldui.
1146 m. Bernardas iš Klervo iš čia šaukė į Antrąjį kryžiaus žygį, iš čia 1189 m. į Trečiąjį kryžiaus žygį išvyko Pilypas II Augustas ir Ričardas Liūtaširdis. Anot legendos, prieš pat 1000-uosius vienuolis Baudilonas į čia perkėlė Marijos Magdalietės relikvijas, kurias 1058-iais autentiškomis patvirtino popiežius Steponas IX. Bet 1270-ais Provanse radus „tikresnes” Marijos Magdalietės relikvijas, lankymasis sumažėjo. 19 a. 8-me dešimtm. buvo atvežtos naujos Marijos Magdalietės relikvijos ir vėl atgijo piligrimų srautas.

²⁰⁾ Sikstas II (Sixtus II, m. 258 m.) – Romos popiežius (nuo 257 m.) , nukankintas nukertant galvą kartu su 7 diakonais imperatoriaus Valeriano valdymo laikais. Iki tol gyveno Ispanijoje; jis atkūrė santykius su Kartaginos bažnyčia.

²¹⁾ Šv. Laurynas (Laurentius, 225-258) - italų šventasis, krikščionių kankinys; vienas iš 7 diakonų, nukankintas kartu su popiežiumi Sikstu II. Laikomas virėjų globėju; taip pat teigiama, kad Šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro. Jis buvo ne tik diakonas, bet ir bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl jis yra ir bibliotekų globėjas.

²²⁾ Aragonas (Comunidad Autonoma de Aragon) - Ispanijos autonominis regionas šiaurės rytuose; beveik 1,4 mln. gyv. Kaip vientisas elementas susiformavo Viduramžiais, jo pavadinimas pirmąkart sutinkamas 828 m. Iki 11 a. įėjo į Navaros karalystės sudėtį. 1035 m. įgavo nepriklausomybę. 15 a. sudaryta unija su Ispanija. Ispaniškai supranta praktiškai visi žmonės Aragone, bet aragoniečių kalba vis dar vartojama šiaurinėje kalnuotoje regiono dalyje (apie 12 tūkst.) ir jos populiarumas išaugo dėl noro turėti regioninį tapatumą.

²³⁾ Martynas I Humaniškasis (Martin I de Aragon, 1356-1410) – Aragono, Valensijos, Sardinijos ir Korsikos karalius, Sicilijos karalius. Jis šv. taurę iš San Juan de la Pena vienuolyno 1399 m. perkėlė į karaliaus rūmus Saragose. Ją Jeruzalėje 1322 m. buvo įsigijęs Egipto sultonas, iš kurio ją nupirko Aragono karalius Chaimas II (1267-1327).

²⁴⁾ Alfonsas V (Alfonso V de Aragon, 1396-1458) - Aragono, Valensijos ir Maljorkos karalius, Korsikos ir Sardinijos karalius, Sicilijos karalius; Slibino ordino riteris. Laikomas Barselonos un-to įkūrėju. Jis 1436 m. Valencijos katedrai dovanojo taurę, datuojamą 1 a. ir turinčią arabiškų užrašų. Ši šv. Taurė saugoma vienoje koplyčių ir buvo naudojama daugelio popiežių, vėliausiai Benedikto XVI 2006 m. liepos 9 d.

²⁵⁾ Valensija (Valencia; seniau žinomas kaip Edetanija, Balansija) - miestas rytinėje Ispanijoje prie Viduržemio jūros, trečiasis pagal dydį šalies miestas (810 tūkst. gyv.). Romėnų įkurtas 137 m. pr.m.e. 714 m. miestą užkariavo maurai, vėliau čia valdė musulmoniškas Kordobos kalifatas. Šiam suirus XI a. pradžioje susikūrė nepriklausomas Valensijos emyratas (taifa). 13 a. atgavusi nepriklausomybę, vėliau buvo inkorporuota į Ispanijos karalystę. Dabar garsėja vietiniu kasmetiniu Las Fallas festivaliu ir firminiu ryžių patiekalu paella.

²⁶⁾ Tomas Meloris (Sir Thomas Malory, 1415-1471) – anglų rašytojas, parašęs knygą „Apie karalių Artūrą ir jo šauniuosius Apvaliojo stalo riterius“, esančią išsamiausiu legendos apie karalių Artūrą sąvadu (1485 m. išleistą pavadinimu „Artūro mirtis“). Apie jį žinoma mažai. Kaip riteris kariavo Raudonos ir Baltos rožės kare Voriko grafo pusėje. Paskutinius 20 m. praleido kalėjime, kur ir sukūrė savo romanus. Jis apjungė keltų padavimus, daugybę legendų ir pasakojimų apie karalių Artūrą, juos perdirbdamas pritaikydamas savo laikmečiui. Laikoma, kad pagrindiniu šaltiniu buvo prancūzų romanai apie riterius, tačiau T. Meloris jiems suteikė anglišką koloritą.