Umberto Eco. Fuko švytuoklė
|
3 Bina |
|
. . . Skaitykite ištraukos pirmąją dalį
- Atrodo, tiems tamplieriams nebuvo saldu? paklausė Diotavelis.
-Viskas atrodė kiek kitaip. Ordinas nuo pat pradžių gavo milžinišką paramą ir steigė savo būstines visoje
Europoje. Alfonsas Aragonietis**) padovanoja jiems kaimą, dar daugiau - užrašo jiems visą savo karalystę, jei
mirtų nepalikęs įpėdinių. Tamplieriai nepasitiki likimu ir sudaro sandėrį, lyg sakydami, geriau mažiau, bet
tuoj pat, o tas mažiau - pustuzinis tvirtovių Ispanijoje. Portugalijos karalius dovanoja jiems mišką, kuriame
dar yra saracėnų. Tamplieriai, jį apgulę, išveja lauk maurus ir, galima sakyti, įkuria Koimbrą. Dalis jų
kaunasi Palestinoje, tačiau ordino dauguma veikia tėvynėje. Kas gi atsitinka? Jei kas vyksta į Palestiną ir
jam ten prireiks pinigų, o bijo keliauti su papuošalais ir auksu, jis sumoka tamplieriams Prancūzijoje,
Ispanijoje ar Italijoje, gauna kvitą, o šis jam apmokamas Rytuose.
- Tai akredityvas.
- Teisingai, jie išrado čekį, net anksčiau už Florencijos bankininkus. Tamplieriai per dovanas, užkariavimus ir finansines operacijas tapo daugiataute organizacija. Jai vadovauti reikalingi protingi žmonės, galintys įtikinti Inocentą II suteikti ordinui išimtines privilegijas: jam atitenka visas karo grobis. Už savo turtus, nesvarbu, kur jie būtų, jie neatsiskaito nei karaliui, nei vyskupams, nei Jeruzalės patriarchui, o vien tik popiežiui. Patys atleisti nuo dešimtinės, jie gali imti ją savo valdomose žemėse....
Jų nemėgsta vyskupai ir valdovai, bet negali be jų išsiversti. Kryžiaus žygių dalyviai - tai terliai, žmonės, nežinantys nei kur vyksta, nei ką ten ras; tuo tarpu tamplieriai tuose kraštuose lyg namuose: žino, kaip elgtis su priešais, pažįsta aplinką ir išmano kovos meną. Šventyklos ordinas - rimtas dalykas, net jei ir remiasi nutrūktgalvių smogikų būriais.
- Nutrūktgalvių? paklausė Diotalevis.
- Dažnai taip; ir kas kartą nustembi dėl prarajos, skiriančios tamplierių politinį bei administracinį išmanymą nuo jų veiklos a la žaliosios beretės vieni raumenys ir jokių smegenų. Prisiminkime Askalonos istoriją [...]
Vieną dieną Prancūzijos karalius, Vokietijos imperatorius, Jeruzalės Baldvinas III***) ir du didieji magistrai - Šventyklos ir hospitaljerų - nutaria apgulti Askaloną: karalius su savo dvaru, patriarchas, kunigai nešini kryžiais ir vėliavomis, Tyro, Nazareto, Cezarėjos arkivyskupai - žodžiu, didelė šventė, aplink priešų miestą sustatytos palapinės, oriflamos, milžiniški skydai, būgnai... Askaloną saugojo 150 bokštų. Miestas jau kurį laiką ruošėsi apgulčiai. Kiekvieno namo sienose žiojėjo šaudymo angos - daugybė tvirtovių tvirtovėje.
Taigi tamplieriai, tokie patyrę, tuos dalykus turėjo žinoti. Bet ne, visų nuotaika pakili, statomi mediniai vėžliai ir bokštai, žinotem tokios konstrukcijos ant ratų, kurias pristumia prie apgultų sienų ir svaido ugnį, akmenis, strėles, o tuo metu katapultos iš toli jas bombarduoja dideliais akmenų luitais... Askaloniečiai bando padegti bokštus, vėjas jiems nepalankus, liepsnos apima sienas ir jos vienoje vietoje griūna. Spraga! Visi apgulėjai kaip vienas puola į tą vietą ir tuomet nutinka keistas dalykas.
Didysis tamplierių magistras liepia užverti kelią taip, kad į miestą patektų tik jo žmonės. Pikti liežuviai sako, kad jis taip padarė norėdamas visą grobį sudėti į Šventyklos iždą, palankieji teigia, kad, bijodamas pasalos, jis pasiuntęs į žvalgybą savo narsuolius. Šiaip ar taip 40 tamplierių pralekia miestą 180 km per valandą greičiu, atsitrenkia į priešingoje pusėje ą sieną, sustoja dulkių debesyje, pasižiūri vienas į kitą klausdami, ką jie čia veikia, keičia judėjimo kryptį ir strimgalviais lekia atgal pro maurus, kurie iš namų apmėto juos akmenimis ir geležies strypais, užmuša visus, kartu su didžiuoju magistru, užverčia spragą, ant miesto sienų iškabina lavonus ir beprotiškai vaipydamiesi rodo krikščionims užpakalius.
- Maurai žiaurūs, - tarė Belbas.
- Kaip vaikai, - pakartojo Diotalevis.
- Geri diegai tie tamplieriai..., - susijaudino Doloresa.
- Man tai primena Tomą ir Džerį, - pareiškė Belbas.
Komentarai
Tamplierių istorija
Jie tapo labai galingi ir įtakingi, kadangi nebuvo pavaldūs jokiai valdžiai, išskyrus Popiežiaus (Inocento II nuostata). Tai, o taip pat jų slaptos sueigos ir apeigos, kaip ir turtai, kurių gviešėsi gobšūs karaliai, nulėmė jų likimą. Prieš juos 1307 m. stojo Prancūzijos karalius Pilypas IV, kuriam reikėjo lėšų karui su Anglijos karaliumi Edvardu I. Kankinant iš jų išgauti tokių nusidėjimų prisipažinimai:
1314 m. kovo 19-ą buvo saloje Senos viduryje sudegintas paskutinis tamplierių Didysis magistras Jacques de Molay. Pasakojama, kad prieš mirtį jis pakvietė Filipą ir popiežių Klemensą2) prisijungti prie jo metų bėgyje. Neaišku, ar tikrai jis taip pasakė, tačiau Klemensas mirė jau po mėnesio, o Filipas IV po 7 mėnesių.
Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 1118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens1) ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, "Vargingieji Šventyklos riteriai" (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti - nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų.
Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Trua susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus (regulą). Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais.
Nepaisydami vienuoliškų taisyklių, į Ordiną plūstelėjo nauji nariai. Tamplierių ordiną sudarė keturios brolių kategorijos:
riteriai, ginkluoti kaip Viduramžių sunkioji kavalerija,
seržeantai, sudarę lengvąją kavaleriją,
ūkvedžiai, užsiėmę šventyklos reikalų tvarkymu;
kapelionai, dvasinių poreikių atstovai, vilkėję bažnytinius drabužius.
Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes - religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas.
Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas. Vien Prancūzijoje jie turėjo nemažiau 11 dvarų, Palestinoje su kardu rankose jie perėmė muhamedų turtus. Jų pilių liekanos vis dar garsios: Safedo, pastatyta 1140-ais, dykumos Karak'o (1143) ir, žinoma, Piligrimų pilis (1217). Tos pilys buvo kartu ir vienuolynai, ir kavalerijos stovyklos.
|
Tamplierių gyvenimas buvo pilnas kontrastų. Amžininkai vadino juos "liūtais mūšyje ir ėriukais širdyje, žiauriais riteriais kautynėse ir pamaldžiais vienuoliais šventykloje, negailestingais priešais ir atsidavusiais draugams" (Jacques de Vitry). Atsisakę visų gyvenimo malonumų, jie abejingai žvelgė mirčiai į akis - buvo atakų priekyje, paskutiniai - atsitraukdami, visada paklusdavo vadui ir vienuolių disciplinai. Jie sudarė nemažą galią pasiekę savo gretose 400 riterių (neskaitant dar gausesnio seržeantų kiekio). Beveik per 200 metų jų gretose buvo apie 20 tūkst. brolių. Tamplieriai buvo saracėnų siaubas. Paimti į nelaisvę jie paniekinančiai atsisakydavo laisvės mainais už išsižadėjimą. Safed apgulties metu 90 tamplierių žuvo, o dar 80 buvo paimti į nelaisvę ir atsisakę išsižadėti Kristaus mirė kankinio mirtimis. Dažnos riterių mirtys trukdė ordinui augti, tuo labiau, kad blėso ir Kryžiaus žygių dvasia. Tad į Ordiną buvo priimami ir nusikaltėliai, norintys išpirkti savo nuodėmes. Iš naujų nariš tebuvo reikalaujama aklo paklusnumo - tiek kaip kareivio, tiek kaip vienuolio. Jis turėjo pasivadinti amžiams " esclave de la maison" (iš pranc. įstatų teksto). Jo nuoširdumo patikrinimui buvo suruošiamas slaptas išbandymas, kurio esmė niekad nebuvo atskleista ir kuris buvo daugelio kaltinimų pretekstas. Dideli Ordino turtai (klestėjimo metu jie turėjo net 9000 nekilnojamo turto valdų) irgi silpnino Ordino moralę. Tačiau labiausiai visuomenęerzino jų pasipūtimas ir jėgos garbinimas. Tačiau gan greitai Ordinui atsirado konkurentas, Gailestingieji riteriai, kurie pradžioje tik pamėgdžiojo tamplierius, o vėliau rimtai su juo varžėsi. Tarpusavio nesutarimai buvo ypač nenaudingi tuo metu, kai baisi Saladino galia grėsė visiems lotynų kraštams. Ir iš dalies tamplieriai buvo kalti dėl Jeruzalės praradimo. | 
|
Esant tokioms ordinų varžytuvėms išeitimi galėjo būti jų susijungimas. Tai 1274-ais Liono pasitarime pasiūlė šv. Liudvikas, o 1293-iais pakartojo popiežius Mikalojus IV3). To meto visuomenė reikalavo arba išardyti esamus Ordinas, arba sukurti juos pakeisiantį trečią. Tad ir šv. Liudviko anūkas Pilypas Gražusis, gerai žinomas savo godumu, negalėjo išlikti abejingas šiam klausimui.
*) Fovelio romansas - 14 a. eiliuota satyrinė alegorija,
priskiriama Prancūzijos karaliaus kanceliarijos darbuotojui Gervais de Bus. Pradinė 3280 eilučių versija
datuojama 1310-1314 m. Ją 1316-17 m. išplėtė Chaillou de Pesstain. Joje gausu muzikinių intarpų.
Poema pasakoja apie žirgą, padariusį karjerą karaliaus dvare, išjuokiant savanaudišką valdžios atstovų
hedonizmą (žirgo vardo, reiškiančio bėras, raidės f-a-v-v-e-l simbolizuoja žmogaus ydas pagal jų pirmąsias raides).
Taigi poema parašyta krizės laikotarpiu: Filypo Gražiojo valdymo pabaiga, templierių teismas,
rytų-vakarų bažnyčių schizma...
**) Alfonsas I Aragonietis (Alfonso I el Batallador, apie 1073-1134) Aragono karalius, gavęs Kariautojo pravardę už pergalę 29-iuose mūšiuose, tęsdamas tėvo ir brolio plečiamąją veiklą užimant almoravidų (musulmonų) miestus ir tvirtoves. Didžiausiu paisekimu buvo pusmetį trukusi Saragosos apsiaustis ir užėmimas (1118). Tačiau jis buvo sužeistas nesėkmingame mūšyje prie Fragos ir mirė pasiekęs vienuolyną. Neturėdamas paveldėtojų, buvo nurodęs palikti savo valstybę hospitalieriams ir tamplieriams, tačiau toji jo valia nebuvo įvykdyta nauju Aragono karaliumi buvo paskelbtas jo jaunesnysis brolis Ramiro II Vienuolis (1075-1157).
***) Balduinas III (Baldwin III, 1130-1163) Jeruzalės karalius (nuo 1143 m.). Varžėsi su motina, buvusia jo regente, dėl valdžios susitaikydami tik 1154 m. Per Antrąjį kryžiaus žygį 1148 m. slapta padėjo musulmonams atremti kryžiuočius prie Damasko. Vėliau nuolat kovojo su savo vasalais ir saracėnais bandydamas išlaikyti griūvančią valstybę. Jam valdant sustiprėjo ryšiai su Bizantija. Mirė nunuodytas.
1) Hugo de Peinas (Hugues II de Payns arba Paynes, apie 1070-1136) riteris iš Šampanės, tamplierių įkūrėjas ir jų pirmasis Didysis magistras (11191136). Galimi kiti pavardės variantai: Pejenas, Pejonas. 1104-07 ir 1114-16 m. grafas Hugo iš Šampanės aplankė Šventąją Žemę. Matyt jį lydėjo Hugo de Peinas, kuri liko Jeruzalėje ir negrįžo su grafu į Šampanę, nes minimas 1120 ir 1123 m. Artimųjų rytų kronikose. 1125 m. jis vėl paminimas, šįkart su titiulu magister militum Templi (Šventyklos riterių magistras). Tais metais savo trečio vizito prie tamplierių prisijungė ir grafas Hugo iš Šampanės. Hugo de Peinas 1128 m. lankydamas Angliją ir Škotiją rinko pinigus ir verbavo vyrus, o taip pat netoliese Londono ir Edinburgo įkūrė ordino rezidencijas.
2) Klemensas V (Raymond Bertrand de Got, 1264-1314) Romos popiežius (1305-1314),
pasižymėjęs tamplierių ordino uždraudimu.
Pirmasis popiežius, kuriam buvo uždėta tiara. Pagarsėjo nepotizmu, - kardinolais paskyrė daug prancūzų,
o iš 25 kardinolų kolegijos narių 11 buvo jo giminaičiai.
Skelbė reformų dekretus, vadinamasias Klementinas.
Siekdamas pagerinti misionierių rengimą Sorbonoje, Oksfordo, Bolonijos ir Salamankos universitetuose
nurodė įsteigti graikų, hebrajų, arabų ir chaldėjų kalbų katedras.
Dantė Dieviškojoje komedijoje jį pasiuntė į aštuntąjį pragaro ratą.
3) Mikalojus IV (Girolamo Masci, 1227-1292) Romos popiežius (1288-1292),
pranciškonas, Šv. Bonaventūro įpėdinis. Globojo menus.
1291 m. saracėnams užėmus Akko, paskutinį krikščionybės centrą Palestinoje, nesėkmingai bandė
suvienyti tamplierių ir joanitų ordinus,
surengti kryžiaus žygį į Šventąją žemę. Pradėjo krikščioniškąsias misijas Kinijoje, rėmė misijas Balkanuose ir Artimuosiuose rytuose.
Tamplierių hierarchija
Pradinėje 1128 m. regula numatė tik 4 rangus. Mat net 11-ai metų praėjus nuo ordino įkūrimo, jame tebuvo vos keli
nariai. Arba jie nepriimdavo naujų narių, arba turėjo sunkumų juos surasti. Tačiau kai jie išsiplėtė, jiems prireikė
daugiau hierarchinių lygių:
Didysis magistras
Senešalas Jeruzalės karalystės vadas Jeruzalės vadas Tripolio ir Antiochijos vadas Drabužininkas Namų valdytojas Riterių vadas Riteriai Tukoplierius Jaunesnysis arklininkas Vėliavnešys Seržantai Turkopolai Sergantys ir seni nariai
Aukščiausias valdžios atstovas, atskaitingas tik popiežiui
Buvo Didžiojo magistro pavaduotoju ir patarėju
Buvo atsakingas už savo sritį ir joje turėjo valdžią, panašią į Didžiojo magistro
Buvo atsakingas už savo sritį ir joje turėjo valdžią, panašią į Didžiojo magistro
Buvo atsakingas už savo sritį ir joje turėjo valdžią, panašią į Didžiojo magistro
Buvo atsakingas už tamplierių aprangą
Atsiskaitinėjo aukštesniajai valdžiai, tačiau turėjo mažai valdžios
Kaip ir namų valdytojas, atsiskaitinėjo aukštesniajai valdžiai, tačiau turėjo mažai valdžios
Kariai, vilkėje baltą tuniką ir kryžių. Kiekvienas turėjo po tris žirgus ir ginkluotės komplektus
Jo tikslas buvo vadovauti seržantams mūšyje. Jis galėjo vadovauti žygiui kartu su riterių apsauga
Buvo atsakingas už pėstininkus ir ekipuotę
Tai buvo vienas iš seržantų, atsakingų už vėliavą
Šie kariai palaikė pajėgas ir neprivalėjo būti kilmingi. Nors panašiai ekipuoti kaip tikri riteriai, jie teturėjo
vieną žirgą ir neturėjo ginklanešių
Vietiniai kariai, besikaunantys kartu su tamplieriais. Panašūs į seržantus
Neaktyvūs, bet vis dar priklausantys ordinui
Tragiškas tamplierių likimas
|
Žakas de Molė
(Jacques de Molay) gimė 1244-ais Rahone, Jura (Vitre, Haute Saone provincijoje). Sulaukęs 21 m., 1265-ais jis įstojo į
tamplierių ordiną (Beaune) ir 1298-ais tapo jo Didžiuoju magistru. Tai buvo pareigos, liudijančios galią ir
prestižą, tačiau sunkios. Kryžiaus žygiai nepasiekė tikslo. Saracėnai sumušė kryžeivas ir užgrobė keletą
svarbių miestų ir pozicijų. Jiems priešinosi tik Tamplierių ir Gailestingųjų riterių (vėliau Maltos) ordinų riteriai.
Tamplierių ordinas nusprendė persitvarkyti ir atkurti buvusią galią. Jie išvyko į Kipro salą, tikėdami sulaukti naujo Kryžiaus žygio.
Žakas save vadino "neraštingu kareiva" (miles illetteratus), tačiau apie 1306 ar 1307-us metus nubrėžė labai
svarbaus Kryžiaus žygio planą ir nuvyko į Pointiers, kad išdėstytų jį popiežiui Klementui V, kuris į
išsikvietė iš Rytų. Tas planas savo kokybe pranoko kitus ir numatė vaidmenį Prancūzijos karaliui (kurio
auka netrukus ir tapo). Taipogi jis priminė popiežiui apie sąjungą Liono susirinkime iš esmės patvirtintą
popiežiaus Grigoriaus X. Išklausęs kaltinimus prieš Ordiną, jis meldė popiežių teisingumo ir sugrįžo į Paryžių. |
|
Tad 1307-ais prasideda tamplierių persekiojimas. Pilypas Gražusis su preliminariu kaltinimu paremtu kelių degradavusių Ordino narių "atskleidimais" po Prancūziją išsiuntinėjo slaptus įsakus, nurodančius tą pačią dieną suimti visus tamplierius ir ypatingai reikliai juos ištardyti. Tai jis padavė vien savo iniciatyva, tačiau pateikdamas, tarsi bendradarbiautų su Inkvizicija. Tamplierių turtus atima ir perduoda Pilypo sąjungininkams.
Žakas de Molė (1307 m. spalio 13 d.) ir daugelis kitų įmetami į kalėjimų požemius, kur 7-is metus laikom nežmoniškomis sąlygomis ir žiauriai kankinami verčiami prisipažinti atsisakius Kristaus ir tyčiojantis iš nukryžiuotojo. Tais laikais prisipažinimo išgavimui buvo naudojami žiaurūs kankinimai. Tuo labiau, kad Ordinas turėjo labai slaptą riterių įšventinimo ritualą. Slaptumas buvo grindžiamas pokalbio su kandidatu ar išpažinties paslaptimi. Tačiau slaptumas turėjo ir trūkumų.
Įšventinimai nevyko viešai ir jų nekontroliavo jokia aukštesnė valdžia. Išbaldymai dažnai buvo patikimi žemesniojo rango karininkams, kurie dažnai buvo šiurkštūs ir "netašyti". Tad nenuostabu, kad jų metu galėjo būti įvairių pasityčiojimų. Tad jie davė pretekstą tamplierių priešininkams reikšti įvairius kaltinimus: spjaudymą ant kryžiaus, Kristaus atsižadėjimą, sodomija, stabų garbinimą ir pan. (laikas prisiminti, kad taip pat negarbingai, bet su dar baisesniais kaltinimais tas pats Pilypas apkaltino popiežių Bonifacijų VIII).
Dauguma riterių po baisių kankinimų prisiėmė kaltę. Dar kiti tuo prisipažino ir nekankinami (gal iš jų baimės). "Įrodymų" pakako. Ir Molė iš dalies prisiėmė kaltinimus, tačiau atmetė kaltinimus dėl skaistybės pažeidimų, ir tą patį pakartojo ir 1307 m. spalio 25 d.
Kadangi pavaldžių popiežiui tamplierių teismas vyko be popiežiaus leidimo, tai Klemensas energingai protestavo ir anuliavo teismą sustabdydamas vyskupų ir inkvizitorių įgaliojimus. Tačiau Pilypas sugebėjo popiežiui Klemensui V (kuris buvo silpnos valios pasiduodantis spaudimui prancūzas) pakartotinai pateikti 72 tamplierių "prisipažinimus" (Pointiers, 1307 m. birželis). Tad popiežius "įtiki" ir paskiroa 8-ių kardinolų komisiją.
Popiežiaus tyrimas neapsiribojo vien Prancūzija. Tačiau daugumoje kitų šalių (Portugalijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Kipre) tamplieriai buvo pripažinti nekaltais - kaip ir daugelyje Italijos sričių. Tačiau Prancūzijoje inkvizicija siautėjo. 54 tamplieriai kaltinami prisipažinimų atsižadėjimu buvo sudeginti 1310- ųjų gegužės 12 d. Palaipsniui beveik visi tamplieriai prisiėmė kaltę.
1308 m. rugpjūčio mėn. Molė stoja prieš popiežiaus komisiją. Nuo čia prasideda paslaptingiausias tamplierių istorijos etapas. Kaip spėjama iš popiežiaus bulės "Faciens misericordiam", Molė dar kartą pakartoja prisipažinimą, tačiau popiežiaus bulę perskaičius prieš kitą komisiją (1909 m. lapkritį), jis dukart persižegnoja ir sušunka: "Ar negalėtų Dievams šiems niekšams skirti tai, ką jie padarytų saracėnai ir totoriai!" Komisija nusprendė, kad 1308-ųjų komisijos kardinolai primetė Molė kaltinimus tuo, ko jis nepadarė. Tačiau nusprendė, kad jam nepakartojus 1307-ųjų prisipažinimo, Pilypas turi pagrindą jį pasiųsti ant laužo kaip "apsimetėlį".
1909-ais Molė parodė didelę drąsą. Išklausydamas "liudijimus" apie tamplierių :nuosmukį" jis pareiškė, kad apie tai nieko negirdėjo ir paprašė išklausyti mases. Teismas buvo vilkinamas. Visus įkalinimo metus Žanas de Molė liko ištikimas draugams ir kitiems riteriams. Jis atsisakė išduoti, kur yra Ordino iždas, ir kas yra jo rėmėjai.
Tuo pat metu popiežiaus komisija renka surenka dokumentus ir juos pateikia popiežiui, kad galutinai būtų nuspręsta Ordino ateitis. Atskirų asmenų nusižengimai neužtraukia kaltės visam Ordinui. Ir net esant prastai gynybai nepavyksta įrodyti, kad Ordinas laikėsi erezijų ar atlikdavo kokias slaptas apeigas. Tad 1311 m. Vienos visuotiniame pasitarime dauguma buvo už Ordino egzistavimą.
Neryžtingas popiežius laikėsi vidurio - Apaštališkuoju dekretu (1312 m. kovo 22 d.) jis paleido Ordiną jo nepasmerkdamas. Ordinas buvo suvaldytas, o jo turtai perduoti konkuravusiam Gailestingųjų riterių ordinui, kuriam pavesta ginti Šventas vietas. Tačiau Portugalijoje ir Aragone tamplierių turtas perėjo dviems naujiems ordinams - Kristaus (Portugalija) ir Montesos (Aragone). Tamplieriams buvo leista arba įstoti į naujus ordinus arba sugrįžti prie vienuoliško gyvenimo būdo (užtikrinant jų pragyvenimą).
Teliko nuspręsti didžiojo magistro ir trijų vyriausių Ordino narių likimą. Jie išpažino savo kaltę ir beliko tik vėl susijungti su bažnyčia. Tokioms viešoms iškilmėms prie Notre-Dame buvo surengta speciali pakyla. Tačiau lemiamu momentu Molė paskelbė apie tamplierių nekaltumą ir kaltinimų nepagrįstumą. Vardan tiesos jis paskelbė pasiryžęs paaukoti gyvenimą. Jis žinojo savo lemtį. Jis netrukus buvo vėl suimtas kaip "atsižadėjęs". 1314-ųjų kovo 18 d. įvyko specialusis Žako de Molė ir kitų trijų Ordino vyresniųjų teismas, pasmerkęs Mole kalėti iki gyvos galvos. Kadangi kartu su Žaku "prisipažinimo" atsižadėjo ir kitas riteris, Guy iš Auvergue. Pilypas įsakė juos dar tądien sudeginti ant laužo. Ši drąsi mirtis sukrėtė žmones, ypač kai netrukus mirė ir karalius, ir popiežius. Apie didįjį magistrą pasklido legendos, kad iš liepsnų jį pasiėmė pats Dievas.
Lieka keli neaiškūs klausimai:
Kodėl Paryžiaus tamplieriai nesikovė, kai buvo suimami?
Pasakojama, kad prieš juos suimant, iš jų pastatų išvažiavo sunkiai pakrautas vežimas. O Filipas niekada negavo
tokių turtų, kokių tikėjosi. Tarytum jie leidosi paklusniai sunaikinami tam, kad būtų išsaugoti jų turtai. Bet kokie turtai?
Aiškinama, kad tai kažkas svarbiau nei materialūs daiktai tarkim, Sandoros skrynia
arba Gralio taurė, o gal slapta Kristaus kraujo linija (Merovingų)?
Spėliojama, kad tie turtai galėjo būti Berenger Sauniere neaiškių turtų šaltinis, kad jie paslėpti Rennes-le-Chatteau ar Roslino koplyčioje.
Taip pat siūlome paskaityti:
Slaptasis Petro Atsiskyrėlio tikslas,
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Tamplieriai ir Bafometas,
Kalnų Senio asasinai,
Tamplieriai ir jų laikmečio ženklai,
apie kryžiaus simbolį,
Ratas ir kryžius,
apie svastiką,
apie kryžių lietuvių poezijoje,
Egipto mitologija,
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus
Izmailitų imamatas Persijoje po Alamuto žlugimo
Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį
Tamplierių ordino regula
.
Tai komentarai Umberto Eco knygai
'Fuko švytuoklė'.
Taip pat siūlome paskaityti:
Atsiliepimas apie knygą
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios
Ištrauka apie kompiuterius
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę
ir kas yra Ayers Rock uola
E.P.Blavatskaja apie milžinus ir
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai
Juodoji Mergelė Marija