Birutės kalno legenda

XVI a. M.Stryjkowskis rašė: "Palangoje prie jūros pats mačiau didingai iškilusį Birutės kalną, kurį taip pat ir šiandien žemaičiai ir kuršiai vadina šventos Birutės (swętos Birutos) vardu [ . . . ] dar lig šiolei švenčiamos iškilmės, ten, toje vietoje, kur katalikų kunigas užvažiuoja ir iš žvakių bei aukų nemažą pelną susirenka, nors nesvarsto, kaip tas aukas Dievas priima, mat toji Biruta buvo pagonė".

Manoma, kad jau 1506 m. šioje vietoje galėjo būti pastatyta pirmoji Birutės kalno šv. Jurgio koplyčia. Bažnyčios inventorinės knygos vietos parinkimą koplyčiai ant Birutės kalno paaiškina, kad tai padaryta atsižvelgiant į žmonių pagarbą "žinyčios" vietai, idant šie "neatkristų į savo numylėtus dievus". 1753 m. koplyčia buvo atnaujinta, perėmusi dalį Šventosios koplyčios inventoriaus. Jai sugriuvus, šioje vietoje stovėjo kryžius. 1869 m. klebono kun. K.Steponavičiaus pastangomis buvo pastatyta mūrinė architekto K.Majerio suprojektuota koplyčia.

Birutės garbinimas ant Birutės kalno susijęs su žodine tradicija, fiksuota ir išplėtota XIX a. romantikų: T.Narbuto, M.Balinskio, L.Jucevičiaus, S.Valiūno, D.Poškos... Jie papildė Bychovco ir M.Stryjkowskio kronikos žinias įvairiomis detalėmis. Birutės kalno legendoje nesunku išskirti du pagrindinius motyvus:

1. viršūnėje, koplytėlės vietoje, buvo palaidota Birutė;
2. Birutė nebuvo nužudyta Jogailos šalininkų, o grįžusi į Palangą ilgai gyvenusi ir garbinusi senus dievus.

Antrąjį teiginį paremtų Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinių atsakymas 1416 m. Konstancos susirinkime. Lieka neaišku, kodėl menamas Birutės kapas lokalizuojamas tuo metu Ordino valdytoje Memelio (Klaipėdos) komtūrijos teritorijoje. Šiaip ar taip, L.Jucevičius rašė: "Net kai jau visai nunyko pagonystė Žemaitijoje, paprastieji žmonės nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš toli prie jos kapo prašyti, kad ji šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusius pulkus... Ilgainiui žmonių uolumas nuslūgo, o Birutės dievinimo vieton atėjo jos dorybių ir taurių ypatybių minėjimas. Vis dėlto senovės paklydimas nėra visai išnykęs".

Prancūzijos pavyzdžiu ir Antaninos Tiškevičienės rūpesčiu 1890'ais kalno papėdėje pastatytas Lurdas, liaudyje dažnai vadinamas "Birutės ola".

1837 m. jis lankydamasis ant Birutės kalno, matė keliais einančią apie sugriuvusios koplytėlės vietoje stovintį kryžių moterį, kuri pasakiusi: "Kai sirgau, tai padariau įžadus, jei tik pagysiu, aplankysiu šventosios Birutės kapą". Dabar turbūt neįmanoma nustatyti, kiek tikri L.Jucevičiaus duomenys apie kunigaikštienės garbinimą. Neabejotina ant Birutės kalno vykus apeigas. Tai patvirtina archeologijos, istorinių šaltinių ir net etnologų 1994-95 m. ekspedicijų duomenys.

1884 m. J.Šliūpas pateikė Palangos klebono Barkausko pasakojimą: "čia šiandien ateina mūsų žmonės (katalikai ir liuteriškiai), tankiai iš tolimų šalių, pasimelsti Dievui [ . . . ] ant Birutės kalno [ . . . ] ant švenčių 4 d. kovo, ir 23 d. balandžio [ . . . ] susibėgdavo minios žmonių Prūsų ir Latvių, susivesdavo daug arklių ir juos aplink kalną iškilmingai vedžiodavę melsdami Dievo, idant jis per užtarimą šv.Jurgio gelbėtų juos nuo limpančių ligų ir antpuolimo vagių. Tądien aukodavo Dievui iš vaško nulipintus visokio didumo arklius, kožnas pagal išgalę: vieni didesnius, o kiti mažesnius; gi artojai dėjo akėčias, žambrius ir kitus ūkės įnagius, o ūkininkaitės - veršius, paršus ir kitus vaškinius padargus". XIV-XV a. Birutės kalno šventovės- observatorijos ašis žymėjo Saulės laidos kryptį ikikrikščioniškųjų Jurginių vakarą. Nuo XVI a. iki dabar jos vietą ženklina šv.Jurgio koplyčia. Sulatvėję ir sužemaitėję kuršių ainiai - kuršininkai, lietuvninkai, vakariniai žemaičiai iki šiol renkasi ant Birutės kalno Jurginių apeigoms... Birutės vardas išliko mėgstamas pajūriečių. Kas žino, gal ir Vytauto Didžiojo gyslomis tekėjo dalis kuršiško kraujo...