Senučiukės čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Sakoma: graži kaip ragana.
Ar galima kalbėti apie kiekvienos moters raganiškąjį pradą?
"Visos jos raganos", anot Sigito Poškaus.
Dabarties raganos - praradusios spontanišką raišką, vyrų įstatytos į
rėmus ir todėl praradusios teisę į netikėtą, aistringą, beatodairišką
poelgį, kuris nereikalautų atsakomybės, tikslingai seikėjamo racionalumo.
Kokia ji ragana šiuolaikinio žmogaus sąmonėje?
Bloga, kerštinga moteris, velnio pati ir padėjėja, apskritai žiežula, pikčiurna,
sukčiuvienė. Taigi šiurpė (ar bailė) - taip jas įsivaizduoja vaikai.
Iš M. Gimbutienės ar A.J. Greimo sužinome ir apie senosios Europos
deivę Raganą - nuo jos tęsėsi ilgas ir iškreiptas raganos archetipo kelias
į mūsiško proto sutemas.
Jos valioje buvo gyvybės palaikymas, įprasminimas, formų kaitos rūpesčiai, mirtis.
Ji buvo visa žinančioji, visa reginčioji, žynė - žiniuonė.
Vėliau ji pasitraukė į pasakas ir sakmes, mitologines nuotrupas, giliąją etninę
pasąmonę. Ją išstūmė nauji vaizdiniai - baidyklė, giltinė su dalgiu. Vardas tampa
keiksmažodžiu.
Ar daugelis moterų džiaugiasi pavadintos raganomis? Kas po E. Šimkūnaitės bus vainikuota raganų karaliene? Kodėl įsigalėjo moteriškoji semantema, nes yra ir raganiai, žiniuoniai, burtininkai, užkalbėtojai, kerėtojai gyvatėmis, žalčiais, ir kitais šliužais - "kirmėliai"?
Pamatinės lietuviškosios raganos reikšmės skleidžiasi iš žodžių "regėti", "žinoti" (Prieš liaudiškąją (?) etimologiją su "ragais" (Ragė) ypatingai kovojo prof. Bronislava Kerbelytė). Visuotinė, prikepusi kaip tvarstis tradicija - kovoti su daugiau žinančiais. Ypač, kai ragana sugėrė visas blogybes.
|
Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, bandžiusios išlaikyti Visatos pusiausvyrą, riboti gynybinės jėgos perteklių, prižiūrėti, kad viskas Visatoje būtų saikinga. Jei raganos netramdytų augalijos, gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų ribas, pasidarytų netvarka. Jos stabdo augalų žydėjimą, varpų pilnėjimą, medžių lapojimą, reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą, krušas, liūtį, naikindamos augmeniją. Reguliuodamos žmonių perteklių, paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais. Raganos neleidžia išsibujoti ir didėjančiai žmogaus sėkmei. Jos gali atimti ir pakeisti deivės Laimos žmogui skirtą dalią. Raganos sukelia skausmą, sielvartą, neapykantą, primindamos žmonėms, kad gyvenime nieks negali išvengti nei gėrio, nei blogio, nes tarp klestėjimo ir nykimo turi būti pusiausvyra. Tai ir yra pagrindinė raganų pareiga; jos savo darbais nuolat primena, kad visa gamta, žmonės nėra amžini, o taip pat, kad jie yra skirtingi. Raganų deive buvusi Ragė. |
Pasakose raganą dažnai keičia laumė, žmogėdra, velnias, kartais pasirodo milžinas, šuniagalviai ar pamotė ir net MOTINA. Sutinkamas sudurtinis terminas laumė - ragana, o padavimuose ir sakmėse "ragana" yra "laumė" sinonimas. Tačiau gali būti, kad "laumė" nėra pats archajiškiausias veikėjas, nes sakmėse ji vartojama vietoje dar senesnių "laimė" ir 'morė".
Pasakose, kuriose jauni (genties?) nariai patenka (išbandymams?) į svetimą aplinką (namai miške ar požemyje), veikia ne tik raganos, bet ir ponios, senės, seneliai, meškos, arklio galvos, kartais tetulės ar krikšto mamos. Išbandytoja - daug žinanti ir reginti, - tarsi koks žynys ar šamanas.
Raganos sakmėse vertinamos gerai, kai išsklaidydavo audros debesį, prišaukdavo lietų, padėdavo sugauti vagį, magiškais užkeikimais gydydavo žmones ir gyvulius, atkerėdavo užburtus gyvius. Ir vis tik dažniau patariama vengti raganaujančių, prieštaringai vertinami veiksmai, kuriais siekiama padidinti javų derlių, pagausinti pieną. "Raganomis laikomų moterų veiksmai (jos renka rasą per Jonines, joja ant pagaikščio, šluotos, karties ar avilio, melžia akėtvirbius, maudosi suloje prieš Jurgines ir pan.) analogiški realiems papročiams. Į magiją imta žiūrėti įtariai, kai buvo atrastas savotiškas 'materijos tvermės dėsnis': gėrybių negalima gauti iš niekur, jei vienas žmogus pasitelkia magiją ir turi ko nors daugiau, jis nuskriaudžia savo bendruomenės narius".
Tarp raganos, raganiaus reikšmių (N. Vėlius) yra ir "dvasregis", "vilktakis". Ir ar teisus A. Lyberis "žiežulą" siedamas su tarmiškais "žiežmara", "šatrija", "vydraga"?
Viduramžiais Europoje: "gana plačiai gydymo praktikoms be pelių smegenų ir grūstų rupūžių buvo naudojami cikutos ekstraktai, aguonų tepalai, ąžuolo lapų dūmai, durnaropių viralai, kurie sukeldavo haliucinacijas, geidulingumo priepuolius (Beje, ir Lietuvos kaimuose bernai ant pirčių barstydavo durnaropių, kad apkvaitusios nuogos mergos bėgiotų po kiemą, laukus, visaip darkytųsi)"
Mitologiškai ragana suvoktina kaip marių karalystės deivės Aušrinės antitezė - tą rodo vandens apliejimo ritualai (Red.: nieko bendro neturintys su kvailu "Dar ne vakaras" žaidimu) kaip transo būsenos pabaiga. Bendra Laimos, Laumės, Raganos apgyventa erdvė yra giria, nežmogiškas, nesukultūrintas pasaulis. Raganų šluotomis vadinami medžių (beržų) šakų dariniai, o nukarusios kerpės - laumių plaukais arba raganų gaurais (botanikai jas vadina laumagaurėmis). O XIX a. žemaičių vienuolis J. Pabrėža gausiai žydintį vijoklinį augalą pavadino ragane.
Laumės (ir raganos) kartais apibūdinamos kaip žaliaakės, labai plaukuotos, greitai pražylančios, panašios į vargšes psichines ligones. Garsiausios raganų, skraidančių ant ližių, žarsteklių, šluotų ir pan., pamėgtos vietos buvo Girininkų kalnas, Medvėgalis, Šatrija - pavadinimas kilęs nuo "šatros" - pagalio, karties.
Pagal Juozą Šorį.
Siūlome taip pat paskaityti:
Vainiko simbolika
Helovyno istorija
Zoologija ir mitologija
Raganų medžiotojų generolas
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
G. Beresnevičius. Baubas, maumas ir babaušis
Juodoji Nigerijos magija
lietuvių mitus apie pasaulio sukūrimą
Veidrodžio informacinis laukas
Dievo vardas ir Tvanas
iš kur kilo baltų Dievas
apie Senovės lietuvių tikėjimą
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Vūdū ištakos ir dabartis
Ką pasakoja senas laiškas?
Vilkolakiai Viduramžiais
Astrologija ir visuomenė
Užgavėnės Lietuvoje
Stakliškių versmės
Papročių paskirtis