Senučiukės čerauninkės, žolininkai ar raganos? Vartiklis

Sakoma: graži kaip ragana. Ar galima kalbėti apie kiekvienos moters raganiškąjį pradą? "Visos jos raganos", anot Sigito Poškaus.
Dabarties raganos - praradusios spontanišką raišką, vyrų įstatytos į rėmus ir todėl praradusios teisę į netikėtą, aistringą, beatodairišką poelgį, kuris nereikalautų atsakomybės, tikslingai seikėjamo racionalumo.

Kokia ji ragana šiuolaikinio žmogaus sąmonėje? Bloga, kerštinga moteris, velnio pati ir padėjėja, apskritai žiežula, pikčiurna, sukčiuvienė. Taigi šiurpė (ar bailė) - taip jas įsivaizduoja vaikai. Iš M. Gimbutienės ar A.J. Greimo sužinome ir apie senosios Europos deivę Raganą - nuo jos tęsėsi ilgas ir iškreiptas raganos archetipo kelias į mūsiško proto sutemas.
Jos valioje buvo gyvybės palaikymas, įprasminimas, formų kaitos rūpesčiai, mirtis. Ji buvo visa žinančioji, visa reginčioji, žynė - žiniuonė. Vėliau ji pasitraukė į pasakas ir sakmes, mitologines nuotrupas, giliąją etninę pasąmonę. Ją išstūmė nauji vaizdiniai - baidyklė, giltinė su dalgiu. Vardas tampa keiksmažodžiu.

Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, bandžiusios išlaikyti Visatos pusiausvyrą, riboti gynybinės jėgos perteklių, prižiūrėti, kad viskas Visatoje būtų saikinga. Jei raganos netramdytų augalijos, gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų ribas, pasidarytų netvarka. Jos stabdo augalų žydėjimą, varpų pilnėjimą, medžių lapojimą, reguliuoja dangaus vandenį, atsiųsdamos sausrą, krušas, liūtį, naikindamos augmeniją. Reguliuodamos žmonių perteklių, paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais.

Raganos neleidžia išsibujoti ir didėjančiai žmogaus sėkmei. Jos gali atimti ir pakeisti deivės Laimos žmogui skirtą dalią. Raganos sukelia skausmą, sielvartą, neapykantą, primindamos žmonėms, kad gyvenime nieks negali išvengti nei gėrio, nei blogio, nes tarp klestėjimo ir nykimo turi būti pusiausvyra. Tai ir yra pagrindinė raganų pareiga; jos savo darbais nuolat primena, kad visa gamta, žmonės nėra amžini, o taip pat, kad jie yra skirtingi.

Raganų deive buvusi Ragė.

Ar daugelis moterų džiaugiasi pavadintos raganomis? Kas po E. Šimkūnaitės bus vainikuota raganų karaliene? Kodėl įsigalėjo moteriškoji semantema, nes yra ir raganiai, žiniuoniai, burtininkai, užkalbėtojai, kerėtojai gyvatėmis, žalčiais, ir kitais šliužais - "kirmėliai"?

Pamatinės lietuviškosios raganos reikšmės skleidžiasi iš žodžių "regėti", "žinoti" (Prieš liaudiškąją (?) etimologiją su "ragais" (Ragė) ypatingai kovojo prof. Bronislava Kerbelytė). Visuotinė, prikepusi kaip tvarstis tradicija - kovoti su daugiau žinančiais. Ypač, kai ragana sugėrė visas blogybes.

Pasakose raganą dažnai keičia laumė, žmogėdra, velnias, kartais pasirodo milžinas, šuniagalviai ar pamotė ir net MOTINA. Sutinkamas sudurtinis terminas laumė - ragana, o padavimuose ir sakmėse "ragana" yra "laumė" sinonimas. Tačiau gali būti, kad "laumė" nėra pats archajiškiausias veikėjas, nes sakmėse ji vartojama vietoje dar senesnių "laimė" ir 'morė".

Pasakose, kuriose jauni (genties?) nariai patenka (išbandymams?) į svetimą aplinką (namai miške ar požemyje), veikia ne tik raganos, bet ir ponios, senės, seneliai, meškos, arklio galvos, kartais tetulės ar krikšto mamos. Išbandytoja - daug žinanti ir reginti, - tarsi koks žynys ar šamanas.

Raganos sakmėse vertinamos gerai, kai išsklaidydavo audros debesį, prišaukdavo lietų, padėdavo sugauti vagį, magiškais užkeikimais gydydavo žmones ir gyvulius, atkerėdavo užburtus gyvius. Ir vis tik dažniau patariama vengti raganaujančių, prieštaringai vertinami veiksmai, kuriais siekiama padidinti javų derlių, pagausinti pieną. "Raganomis laikomų moterų veiksmai (jos renka rasą per Jonines, joja ant pagaikščio, šluotos, karties ar avilio, melžia akėtvirbius, maudosi suloje prieš Jurgines ir pan.) analogiški realiems papročiams. Į magiją imta žiūrėti įtariai, kai buvo atrastas savotiškas 'materijos tvermės dėsnis': gėrybių negalima gauti iš niekur, jei vienas žmogus pasitelkia magiją ir turi ko nors daugiau, jis nuskriaudžia savo bendruomenės narius".

Tarp raganos, raganiaus reikšmių (N. Vėlius) yra ir "dvasregis", "vilktakis". Ir ar teisus A. Lyberis "žiežulą" siedamas su tarmiškais "žiežmara", "šatrija", "vydraga"?

Viduramžiais Europoje: "gana plačiai gydymo praktikoms be pelių smegenų ir grūstų rupūžių buvo naudojami cikutos ekstraktai, aguonų tepalai, ąžuolo lapų dūmai, durnaropių viralai, kurie sukeldavo haliucinacijas, geidulingumo priepuolius (Beje, ir Lietuvos kaimuose bernai ant pirčių barstydavo durnaropių, kad apkvaitusios nuogos mergos bėgiotų po kiemą, laukus, visaip darkytųsi)"

Mitologiškai ragana suvoktina kaip marių karalystės deivės Aušrinės antitezė - tą rodo vandens apliejimo ritualai (Red.: nieko bendro neturintys su kvailu "Dar ne vakaras" žaidimu) kaip transo būsenos pabaiga. Bendra Laimos, Laumės, Raganos apgyventa erdvė yra giria, nežmogiškas, nesukultūrintas pasaulis. Raganų šluotomis vadinami medžių (beržų) šakų dariniai, o nukarusios kerpės - laumių plaukais arba raganų gaurais (botanikai jas vadina laumagaurėmis). O XIX a. žemaičių vienuolis J. Pabrėža gausiai žydintį vijoklinį augalą pavadino ragane.

Laumės (ir raganos) kartais apibūdinamos kaip žaliaakės, labai plaukuotos, greitai pražylančios, panašios į vargšes psichines ligones. Garsiausios raganų, skraidančių ant ližių, žarsteklių, šluotų ir pan., pamėgtos vietos buvo Girininkų kalnas, Medvėgalis, Šatrija - pavadinimas kilęs nuo "šatros" - pagalio, karties.

Raganavimo sampratos filosofinis pagrindimas

Skaitykite Raganų deginimas Europoje

„Raganų medžioklė“ – tai socialinis-kultūrinis Vakarų Europos reiškinys, pasireiškęs persekiojimu ir naikinimu tų, kurie laikyti „raganomis“. Raganavimas – daugiaplanė sąvoka, apjungianti įvairių kultūrinių tradicijų elementus iš įvairių epochų. Tarp jų paminėtina: chtoniniai Antikos kultai ir misterijos, raganių samprata Viduramžiais, blogio samprata krikščionybėje ir erezijos ir jų teologinis pagrindimas, teisiškai pagrįsta inkvizicijos praktika. Todėl raganavimą galima nagrinėti psichologijos, socialinės antropologijos, teisės istorijos ir filosofijos istorijos aspektais.

Čia žvilgtelsim tik į blogio konceptą ir raganos įvaizdžio reprezentaciją.

Blogio kaip metafizinio koncepto apmąstymai ateina iš senovės graikų filosofijos, pirmiausia pas Parmenidą. Pagal jį, blogis yra nebūtis, tačiau nebūtis neegzistuoja. Visa esatis, apimant ir tai, kas vadinama blogiu, realiai yra Vienio neatskiriama dalimi. Elėjos mokyklos pratęsėju buvo Platonas, iš jos paėmęs skirtumą tarp to, kas iš tikro egzistuoja, ir to, kad neturi realios būties – idėjų ir daiktų pasaulių. Egzistuoja aukštesniosios ir žemesniosios idėjos, o aukščiausiąja yra gėrio idėja. Pats gėris nėra esatis, tačiau savo svarba ir jėga yra aukščiau esaties ribų. Ji leidžia daiktus ne būti pažiniais, bet ir egzistuoti ir iš jos įgauti būtį. Tikrajam esaties pasauliui (t.y. idėjų) priešpastatomas ne juslinių daiktų, o nebūties pasaulis. Nebūtis – tai materija, kuria suprantamas ne daiktų materialus pagrindas ar substancija, o beribis pradas ir erdvinis daiktų jusliniame pasaulyje daugio užtikrinimas. Juslinių daiktų pasaulis – idėjų ir materijos pasaulių darinys. Kadangi juslinis daiktas susijęs su idėja, tai nors ir netobulas ir iškreiptas, vis tik jos atspindys. Bet kadangi juslinis daiktas susijęs su materija, begaliniu dalumu, ji susijusi ir su nebūtimi. Daiktų pasaulis tik idealaus pasaulio atspindys, ir kuo mažiau tarp jų panašumo, tuo arčiau blogio materialus pasaulis. Ontologine prasme blogis neegzistuoja, tėra tik gėrio trūkumu.

Laipsniško perėjimo nuo aukščiausio Vienio prie materijos koncepcija vystyta neoplatonizme. Anot Plotino, Vienis yra grynas gėris, „tai, nuo ko visa priklauso ir prie ko veržias visa esatis, būdama jo pradu ir kuio jai reikia“. Gėris savimi apima visą kosmosą, kurio hierarchija išsidėliojusi žemėjančia tvarka. Viršuje randasi gėris (Vienis), toliau Protas (Nus), už jo Siela, o žemiausiai – juslėmis suvokiamas pasaulis, kurio pagrindas yra materija. Materija yra visuotiniu Vienio susilpninimu; ir ta prasme ji yra blogis.

Platono ir neoplatonikų mokymai leido krikščioniškajai tradicijai toliau vystyti blogio koncepciją: blogis egzistuoja, tačiau ypatingu būdu, - jis yra santykinė arba nepilna nebūtis. Kaip hipostazinis pradas blogis neegzistuoja. Reikėjo sukurti tokią pasaulėžiūrą, kurioje prieštaravimas tarp kūrėjo ir blogio bent jau įgautų protingą pagrindimą. Todėl nuo pat pradžių bandoma apibrėžti velnio, kaip blogio suasmeninimo, vietą ir esmę. Tame ypatingas Tertuliano indėlis, kuriame galima išskirti tris pagrindinius raganavimą filosofiškai pagrindžiančius principus.

Pirma, Tertulianas išvystė nuodugnų mokymą apie velnią, kuris yra Dievo tvarinys, atlikęs pirmąjį sąmoningą blogio aktą: „Šėtoną laikome blogio šaukliu, bet kurio suklydimo kūrėju, viso pasaulio suvedžiotoju“. Velnio vaiduo aiškiai apibrėžtas: kai Dievas tveria pasaulį, tai Šėtonas jį gadina. Antra, Tertulianas buvo krikščionybės nesuderinamumo su pagoniška išmintimi principo pradininku. Pagoniškų dievų tapatinimas su demonais turėjo toli siekiančias pasekmes, tarp kurių buvo ir demonizuoto raganų įvaizdžio susidarymas. Tas įvaizdis susidarė susiliejus a) mitiniam pasaulio modeliui, kuriame svarbi vieta skirta ypatingiems asmenims, gebantiems pakylėtoje sąmonės būsenoje keliauti į kitus pasaulius (dvasių ar mirusiųjų), kad užtikrintų savo bendruomenių gerovę, su b) Viduramžiais susidariusiu tikėjimu apie šėtonišką ereziją, į kurią įstojama išniekinus kryžių ir bažnyčios šventenybes, ir kurioje visos bažnytinės apeigos sąmoningai atliekamos atvirkščiai. Anot Tertuliano, žinojimas to, kas tinka erezijoms, įteigiama paties Šėtono, kurio tikslas yra iškraipyti tiesą, „stabmeldiškose misterijose pamėgdžiojant švenčiausias paslaptis“. Galiausiai, paskelbiama ir apie visų krikščioniškų erezijų šėtonišką prigimtį. Raganų deginimas

Kitu ideologu buvo Origenas su savo mokymu apie laisvę. Anot jo, Dievas tveria pasaulį tam, kad padidintų bendrą gerumo kiekį ir jame visi galėtų išsigelbėti. Kadangi moralinis gėris reikalauja pasirinkimo laisvės, Dievas pasaulį tveria taip, kad jame gyventų būtybės su tikra laisve. Blogis – laisvės rezultatas. Sutvertas geru kaip ir kiti tvariniai, Šėtonas pasirinko nebūtį. Kartu su demonų kariauna jis nuolat gundo žmones nusidėti, panaudodamas jų polinkį blogiui. Nusidėdamas žmogus atgaivina tą senovinį polinkį ir atveria duris velniui. Kristus per krikštą žmonėsi naikina tą polinkį. Tad ypatinga vieta skirta nekrikštams, su kurių pagalba Šėtonas viešpatauja šiame pasaulyje.

Augustinas išvystė nuoseklų problemos sprendimą. Pradiniu tašku jam buvo neoplatonikų mokymas. Absoliutus blogis ar nuo Dievo nepriklausomas negali egzistuoti neribojant Dievo valdžios, taigi, kai klausia, iš kur randasi blogis, pirmiausia reiktų išsiaiškinti, kas yra blogis. Ir Augustinas daro išvadą, kad blogis yra gėrio pažeidimas ir nepakankamumas. Nuo Dievo nuimama atsakomybė dėl blogio, siūlant du sprendimo variantus: metafizinį ir estetinį. Metafizinis remiasi pasaulio sukūrimo iš nieko idėja: nors pasaulis sutvertas tobuliausio Kūrėjo, tačiau ji s tvėrė iš nieko, o iš čia kyla jo tobulumo pilnatvės nebuvimas. Estetinis sprendimas pateisiną blogį, laikant jį būtinu elementu, užtikrinančiu visumos pilnatvę ir yra estetine gėrio antiteze pasaulėžiūroje.

Ypatingą svarbą įgauna blogio suskirstymas į gamtišką ir moralinį. Ir jei gamtiškas blogis, kuriam priskiriamos gamtos nelaimės, iš tikro net nėra blogiu: jis yra dieviško plano dalis, kurio prasmė nuslėpta nuo mūsų. Visai kitaip yra su moraliniu blogiu, kurio priežastimi yra laisvas protingų būtybių (angelų ir žmonių) pasirinkimas. Valios laisvė išryškina paties Šėtono nuopuolio klausimą. Jisai ne tik iškraipė savo prigimtį, bet nusidėti sugundė ir pirmuosius žmones, jiems įdiegęs polinkį blogiui: „Jis pirmas sumelavo. Nuo jo prasidėjo nuodėmė; nuo jo taip pat prasidėjo ir melas“. Tai amžinai įsispaudė ne tik žmonijos, bet ir viso pasaulio likime.

Tad per Augustiną krikščionių teologai laikė, kad Šėtono egzistavimo prasmė tame, kad jis, priešingai Jėzui Kristui, kurio karalystė ne šiame pasaulyje, yra šio pasaulio, apimančio erdvę ir laiką, valdovu. Tam tikru lygiu Šėtonas yra materijos ir kūno valdytoju ir pašauktas suvedžioti žmones, skatinti nusidėti ir patikrinti jų tikėjimo stiprumą. Susiformuoja demoniškojo sąmokslo koncepcija – ir raganavimas iš žalingo burtininkavimo virsta ypatingu ir blogiausiu (nes jo priekyje pats Šėtonas) erezijos tipu.

Su krikščionybės tapsmu buvo permąstoma ir moters prigimtis. Kūrimo iš Nieko koncepcija pašalino moterį iš dieviškumo sferos, moterystę iš ontologinės prasmės pažemino iki moters paprastos funkcijos. Tą sekė moters netobulumo koncepcijos vystymasis. To netobulumo priežastis kyla iš dviejų svarbių Biblijos momentų: pasaulio sutvėrimo ir žmogaus nuopuolio. Pirmajame moters sukūrimas dvejopas („vyrą ir moterį sutvėrė“, Pr 1:27; ir Ievos sutvėrimas iš Adomo šonkaulio, Pr. 2:22) – ir antrojoje versijoje juntamas tam tikras moters antrarūšiškumas, kuris ir buvo panaudotas teologų.

Antrasis moters netobulumas susijęs su nusidėjimu, kai ji valgė uždrausto medžio vaisių ir davė valgyti Adomui (skaitykite apie pirmąjį nuopuolį). Čia moters kaltė akivaizdi, ką pabrėžė ir Tertulianas: „... būtent tu Šėtono pamokyta pirmoji pamynei dievišką nurodymą, nuo uždrausto medžio nuskynusi vaisių. Būten tu sugundei tą, kurio nesugebėjo sugundyti Šėtonas“. Tai, kad moteris yra pagrindine pirmosios nuodėmės priežastimi, nusakyta pačios Viduramžiškos pasaulio sampratos esme, kai nusidėjimas buvo suprantamas kaip kūniškojo prado pergalė prieš dvasinį. O kadangi pirmasis tapatintas su moteriškumu, o antrasis su vyriškumu, tai tokioje vertybių schemoje moteris buvo pasmerkta būti atsakinga už nuodėmę. Požiūrį į moters prigimtį kaip kūniškąją nulėmė moters polinkis į įvairias transgresijas, įskaitant ereziją ir burtininkavimą. Ypač iškalbingai tai išdėstyta „Raganos kūjyje“: „Iš burtininkavimo bjaurasties, paskutiniu metu labiau paplitusios tarp moterų nei vyrų, turime pasakyti, tiksliai patikrinę medžiagą, kad moterys turi trūkumų tiek sieloje, tiek kūne, ir kad nėra nieko nuostabaus tame, kad jos padaro daugiau gėdingų poelgių“.

Kūno samprata nėra universali; ji nulemta visuomenės vertybių. Krikščionybės požiūriu kūnas tėra laikinas sielos apvalkalas. Pasmerktas suirimui, pavergiantis nemirtingą sielą, su begėdiškais lyties požymiais, kūnas Viduramžiais patyrė visišką pasmerkimą, o brangiausiai už tai teko sumokėti moteriai. Teologai moterį apibūdindavo kaip silpną ir pasyvią, tad labiau pasiduodančią velnio gundymams. Šėtonas moters kūną kaip nuosavybę netgi pažymi specialia „velni žyme“. Kitu raganos požymiu buvo išoriškai matomas luošumas. Vyraujant požiūriui, kad žemiškas pasaulis yra dangiško atspindys, bet koks nukrypimas nuo normos priimtas nuodėmingumo ir prakeiksmo požymiu.