Filomena Bučaitė. Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse  

Taip pat skaitykite: G. Beresnevičius. Baubas, maumas ir babaušis

1. Paimti butelį vidurnaktį, pasistatyti ir šaukti: "Juodoji ranka, ateik!" Ji išlenda ir pasmaugia. Bet jei, kai juodoji ranka išlenda, įjungi šviesą, tai ji išnyksta.

2. Gyveno vyras ir žmona. Jie buvo neseniai vedę. Žmonai atrodė, kad vyras elgiasi keistai. Vieną naktį prabudusi nerado vyro lovoje. Ir taip kartojosi kelias naktis. Žmona susirūpino, kur dingsta jos vyras. Vieną naktį ji nusprendė pasekti. Ji apsimetė mieganti, kai vyras išėjo. Ji apsirengė ir išėjo paskui jį. Vyras vis ėjo ir ėjo. Žmonai darėsi baisu. Vyras priėjo kapines, pasirinko kapą, jį atsikasė. Žmona pasislėpusi viską matė. Vyras, atsikasęs lavoną, pradėjo jį ėsti. Žmonai pasidarė šleikštu ir ji parbėgo namo ir atsigulė į lovą. Kitą dieną ji labai blogai jautėsi, nieko nevalgė ir susirgo. Po kiek laiko, nebegalėdama daugiau ištverti, nutarė viską papasakoti vyro motinai. Cemetery Vyras išgirdo jų pokalbį. Susitarė, kad po kelių dienų anyta ateis, bet ji atėjo jau kitą dieną. Tą vakarą buvo labai oras, lijo, didelis vėjas. Žmona uždegė žvakę. Vyro mama atėjo su balta skarele, nekalbėjo, tik klausėsi jos pasakojimo ir linkčiojo galvą. Kadangi buvo prieblanda, žmona nebegalėjo gerai įsižiūrėti į jos veidą. Ji pasakojo, kad jos vyras ėda lavonus.
- Ir aš tave suėsiu, - pasigirdo keistas vyriškas balsas ir griebė už gerklės.

3. Vieną sykį mergaitė nuėjo į parduotuvę, norėjo nusipirkti žieduką. Pardavėja sakė: "Nepirk to žiedo, nes jis nelaimes neša". Bet ji nepaklausė ir nusipirko. Parėjo namo ir per radiją klauso: „Mergaite, nusiimk žiedą, nes nelaimes neša!" Jinai vėl nepaklausė. Kitą kartą vėl klauso: „Nusiimk žiedą, nes tuojau ateis juodoji ranka". Tai jinai nepaklausė. Ir taip kalbėjo, kol juodoji ranka atėjo iki durų. Mergaitė vėl girdi: „Nusiimk žiedą". Ji nepaklausė. Juodoji ranka įėjo ir mergaitė paliko juoda.

4. Ėjo viena mergaitė ir pasiklydo. Priėjo senutė ir klausia: „Kas tau yra?" Ji sako: „Aš pasiklydau". Tada senutė sako: „Einam pas mane, aš tave pavalgydinsiu ir iš ryto išeisi namo". Mergaitė ta atsisėdo pas ją ant suoliuko. Senutė nuėjo į virtuvę, kažkokią knopkę paspaudė, ir ta mergaitė įkrito į duobę, o toje duobėje buvo smaigaliai. Ji nukrito ant nugaros ir susmigo visi smaigaliai. Kitą dieną ateina mama ir sako: „Nematėt mano dukros?" „Ne, nematėm", - sako senutė. Mama klausia: „Gal galite parduoti dešrą?" jai pardavė. Mama atėjo namo, atsipjovė dešros gabaliuką, suvalgė, paskuis dar atsipjovė ir pamatė savo dukros akį. Ji apsivėmusi ir labai išsigandusi mirė.

5. Gyveno vieną kartą tokia šeima. Ir toje šeimoje gyveno tokia mergaitė. Kiekvieną naktį, kai eidavo miegoti, girdėdavo žingsnius. Ji galvodavo, kad čia pasivaidendavo. Ir paskui ji vieną naktį sugalvojo paberti miltų ant grindų. Pabėrė miltų. Paskui iš ryto atsikėlė ir pamatė, kad ten kažkokios pėdos ant tų miltų. Buvo močiutė tos mergaitės mirusi. Ir pamatė tos močiutės batus padėtus, ir tie batai buvo ištepti miltais.

(Pastaba: vaikų kalba netaisyta.)    

Pažvelkime į lietuvių liaudies dainas ir sakmes, panagrinėkime archajiškas pasakas, įsigilinkime į vestuvių, laidotuvių ar metinių švenčių papročius. Visur mes rasime motyvų, kurie vienaip ar kitaip bus susiję su mitiniu pasauliu. Dar pirmykštėje bendruomenėje žmogaus sąmonėje susiformavo mitinio pasaulio suvokimas, kuris per liaudies kūrybą, papročius atėjo iki mūsų laikų. Mitinio pasaulio atspindžių užfiksuota ir šiuolaikiniame vaikų folklore – šiurpėse. Bet tai – problemiška tyrinėjimų sritis. Visų pirma, mitinį pasaulį galime įžvelgti ten, kur jo visiškai nėra, arba išnagrinėti epizodus, kurie atėjo į šiurpes iš fantastinių filmų. Tai nebus vien vaiko fantazijos vaisius. Mes tiksliai neatskleisime vaiko požiūrio į pasaulį. Tokiu atveju susiduriame su šiurpių patikimumo problema. Kaip išsiaiškinti, ar pasakojama šiurpė buvo perduota iš kartos į kartą tai pačiai amžiaus grupei, ar tai vakarykščio fantastinio filmo siužeto nuotrupos? Veiksmo vieta, laikas, net veikiančios būtybės dažnai sutampa. Žinoma, jei į šiurpių sąrašą įtrauksime paplitusius siužetus, šios problemos išvengsime. Bet taip užkirsime kelią į tyrimų lauką patekti naujoms, paties vaiko sukurtoms šiurpėms.

Šiame straipsnyje bus aptartas šiurpių mitinis laikas ir vieta. Remiantis kitais lietuvių pasakojamosios tautosakos žanrais bus apibūdintos mitinės būtybės. Šiurpės savo pasakojimo forma, paskirtimi, turiniu turi analogijų su mitologinėmis sakmėmis. Bandysime palyginti, kaip suvokiamas mitinis pasaulis sakmėse ir šiurpėse. Bus remiamasi N. Vėliaus*) knygomis „Mitinės lietuvių sakmių būtybės" bei „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis". Pastarojoje autorius visapusiškai apibūdina lietuvių mitologinę būtybę – velnią. Tai leis paaiškinti šiurpėse atsiradusius, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius, vaizdinius.

Mitinis laiko ir vietos suvokimas

Iš pradžių apžvelgsime, kada šiurpėse pasirodo ir pradeda veikti piktosios jėgos, kada susiduriama su „ano" pasaulio būtybėmis. Šiurpėse, kuriose nurodomas laikas, minimas tamsus paros metas (naktis, vidurnaktis): „Vidurnaktį atsikelti, atsistoti prie veidrodžio, paimti žvakę ir šaukti: ‚Pikų dama, ateik!'"; Paimti butelį vidurnaktį, pasistatyti ir šaukti: ‚Juodoji ranka, ateik!'" (1 pavyzdys). Nelaimė atsitinka, dingsta šeimos nariai taip pat naktį, kai visi miega. Tai, kas atsitiko, pastebima tik iš ryto. Mitinės būtybės veikia tamsiu paros metu. Juodai apsirengusi moteris naktį prašo taksistą, kad nuvežtų į kapines; vyras eina naktį į kapines, išsikasa numirėlį ir jį valgo (2 pavyzdys). Mitologinėse sakmėse su mitiniu pasauliu susiduriama taip pat naktį. Naktis, vidurnaktis – tai laiko tarpas, kai baigiasi viena para ir prasideda kita. Mūsų protėvių mąstysenoje bet koks pereinamasis laikotarpis būdavo ypatingas. „Kūčių naktį dvyliktą valandą prakalba gyvuliai, sąląs vanduo, Joninių naktį pražystąs papartis ar diemedis. Šių įvykių liudininkai gali įgyti nepaprastų galių" (J. Kudirka). Pereinamuoju laikotarpiu tarsi suyra įprastinė pasaulio tvarka, išnyksta riba tarp šio ir „ano" pasaulio. Netvarkos, chaoso įsigalėjimas naktį nėra toks žymus kaip per svarbiausias metines šventes, nes naktis – trumpas, dažnai pasikartojantis laiko tarpas.

Šiurpėse su mitinėmis būtybėmis. Piktosiomis jėgomis dažniausiai susiduriama patalpoje. Bet ji nėra visiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio: „sienoje pasirodo šviesus taškas", „juodas taškas", kai į namus atgabenamas naujas daiktas (užuolaidos, pianinas, paveikslas, žiedas, kaspinas) (3 pavyzdys). Šiurpėse veiksmas gali vykti ir atviroje vietoje, kapinėse, prie kapinių, prie tilto, miške. Mitinėse sakmėse žmogus susiduria su mitinėmis būtybėmis taip pat negyvenamose vietose – miškuose, paupiuose, prie kapinių. Mitologinėse sakmėse ir šiurpėse svetimas pasaulis suvokiamas esantis čia pat – pasakotojo ir klausytojo gyvenamoje aplinkoje.

Mitinė pasaulėjauta nulėmė ne tik veiksmo vietą ir laiką, bet ir aplinkybes. Šiurpėse, kaip ir mitologinėse sakmėse, žmogus susiduria su svetimu pasauliu, kai jis palieka vienas. Šiurpėse „mama išeina į darbą", „tėvai išėjo į svečius" ir pan.

Tiek šiurpių, tiek mitologinių sakmių laiką, vietą ir aplinkybes nulemia mitinė pasaulėjauta. Pasak N. Vėliaus, „mitinį pasaulį žmogus neva išvysta tada ir ten, kur jis pagal senuosius tikėjimus egzistavęs".

Mitinės būtybės šiurpėse

Šiurpėse veikiantys kenkėjai ir agresoriai yra dvejopi. Vieną grupę sudaro specifiški, tik šiam žanrui būdingi kenkėjai: „juodoji ranka", „geležinė ranka", „juodoji pirštinė", „lėlė", „juodas karstas", „juoda katė" ir kiti. Kitą – kenkėjai, perėję į šiurpes iš mitologinių sakmių: vyrai ir moterys, valgantys numirėlius, velniai, numirėliai, dvasios, vaiduokliai.

Black Hand Šiurpių personažai, primenantys mitines sakmių būtybes, yra archajiškos kilmės. Vienas jų – vyras (moteris), kuris naktimis eina į kapines, išsikasa numirėlį ir jį valgo (2 pavyzdys). Nors šiurpėse vyras neapibūdinamas, bet iš jo elgesio galima spręsti, kad jis yra mirusiųjų pasaulio būtybė. Savybė ėsti numirėlius yra būdinga mitinei būtybei velniui ar net pačiam numirėliui. Mitologinėse sakmėse vaizduojamas velnias, kaip ir šioje šiurpėje, savo išvaizda dažnai nesiskiria nuo žmogaus. „Daugelio tautų mitologijoje mirusiųjų pasaulio atstovai (dievai ir šiaip mitinės būtybės) dažnai ryja mirusiuosius arba jų sielas. Numirėlius ryjančios mitinės būtybės vaizdinys yra labai senas, žinomas jau Egipto ir kitų senųjų tautų mitologijoje. N. Proppas yra linkęs manyti, kad numirėlius ryjanti būtybė yra kilusi iš paties numirėlio vaizdinio, nes numirėliams yra būdingas besaikis rajumas" (N. Vėlius). Lavono valgymo motyvas pasitaiko sakmėse ir pasakose. „Sakmėje ‚Muzikantas pasikorėlės vestuvėse' viskas, ką žmogus, pakliuvęs į velnio ir numirėlės vestuves, valgo [...], dažniausiai yra arklio (rečiau karvės ar kitų gyvulių) maitos kūno dalys, neretai sugedusios, apipuvusios, arba tiesiog jų mėšlas" (N. Vėlius). Ragana, kuri gali būti gretinama su velniu, patekusį pas ją žmogų „vaišina žmogiena, jos taurė – žmogaus kaukolė, šakutė – rankų kaulai ir t.t. Ko gero, ir vienu, ir kitu atveju susiduriame su senųjų toteminių papročių atgarsiais, ritualiniu mirusio totemo valgymu, tik vienu atveju mirusysis įsivaizduojamas žmogumi, o kitu – gyvuliu" (N. Vėlius). Galbūt ritualinis mirusiojo valgymas užfiksuotas ir kitose šiurpėse, kuriose pasakojama, kaip moteris (auklė, senutė) sukapoja vaiką ir jo mėsą ar padarytą iš jos dešrą parduoda arba iš vaikų išvirtą šaltieną duoda valgyti tėvui (4 pavyzdys). Yra analogiškų šioms šiurpėms mitologinių sakmių. Pavyzdžiui, Jonas Balys knygoje „Lietuvių mitologiškos sakmės" užrašė sakmių, kuriose pasakojama, kaip šeimininkas savo svečius, kunigą ir berną, valgydina koše, išvirta iš ponų mergos.

Mitinio pasaulio vaizdiniai, susipynę su šiandieniniu realiu gyvenimu, užfiksuoti šiurpėje, kurioje pasakojama, kaip šuo sudrasko berniuką, pražudo tėvą ir mamą. Šiuo atveju tas pats kenkėjas keičia savo pavidalą. Šiurpės pradžioje berniuką sudrasko šuo, keršydamas tėvas kaunasi su nematoma būtybe. Vėliau šuo, susidūręs su mama, virsta žmogumi, kurį pasakotoja pavadina velniu. Pamėginsime įrodyti, kad šios šiurpės kenkėjas yra mitinio pasaulio atstovas. Pasakose taip pat pasitaiko motyvų, kai šuo yra laikomas velniu. Šunys pasakose yra „mirę kaimynai, paties keliautojo tėvai, gobšūs kunigai, skundikai [...] Jie ne palaidi, kaip visi gyvuliai, bet pririšti, pro juos sunku praeiti. O viename variante jie tiesiog vadinami velniais..." (N. Vėlius). Žinoma, negalima tiesiogiai pasakų šuns lyginti su šiurpių šunimi. Pastarojo funkcija nėra ką nors saugoti, jis čia „ėda" žmogų. Cituotas N. Vėliaus straipsnio fragmentas tik leidžia manyti, kad galbūt šiurpės šuns vaizdinys nėra atsitiktinis, o yra atėjęs iš senųjų indoeuropiečių tikėjimų, kai šuo buvo laikomas mirusiųjų buveinės sargu. Kad šuo dažnai laikomas susijusiu su mirtimi, rodo lietuvių liaudies tikėjimai. Šunys jaučia ir savo staugimu, lojimu praneša apie artėjančią žmogaus mirtį.

Šios šiurpės velnio chtonišką pobūdį rodo jo dingimo laikas. Velnias dingsta pragydus gaidžiams. Toks velnio pranykimo laikas yra labai populiarus mitologinėse sakmėse.

Šiurpių personažais tampa mirusiųjų šeimos narių vėlės, kurios vaikšto po namus ar ateina atkeršyti nemylimam žmogui (5 pavyzdys). Galbūt tai yra atėję iš tikėjimų, kad nužudytų, ne laiku mirusių ar netinkamai palaidotų žmonių sielos klaidžioja žemėje.

Palyginę mitologines sakmes ir šiurpes, galime nuspręsti, kad tiek suaugę, tiek vaikai panašiai suvokia mitinį pasaulį. Jis bauginantis ir paslaptingas. Mitinio pasaulio būtybės, kurių įvaizdžiai galbūt susiformavo pirmykščiais laikais, dažnai neša nelaimes ir mirtį. Laikantis draudimų, įspėjimų, elgiantis pagal tam tikras normas, įmanoma išvengti susidūrimo su jomis.

Šaltinis: 1998.06.13, Nr. 23 (417)


*) Norbertas Vėlius (1938-1996) - etnografas ir religijotyrininkas, plačiai pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. N. Vėlius dėstė tautosakos kursą Šiaulių un-te, vadovavo studentų tautosakos praktikai, dėstė lietuvių etninės kultūros įvado ir mitologijos kursus VDU ir Klaipėdos un-tuose. Iš per kraštotyros ekspedicijas surinktos medžiagos drauge su bendraautoriais parengė kraštotyros monografijas:Zervynos (1964), Ignalinos kraštas (1966), Dieveniškės (1969), Merkinė (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972), Dubičiai (1989), Gervėčiai (1989), Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis (1995), Lydos krašto lietuviai (t. 1–2, 2002) ir kt. Taip pat sudarė ir parengė daug knygų iš tautosakos ir mitologijos, išleido knygas: Mitinės lietuvių sakmių būtybės (1977), Senovės baltų pasaulėžiūra (1983), Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis (1987), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 4 t. (1996–2005).

Pasaulio sukūrimas
Lietuvių kosmologija
Dievo vardas ir Tvanas
Ką pasakoja senas laiškas?
Apie žodžio 'Dievas' reikšmę
Apie senovės lietuvių tikėjimą
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
G. Beresnevičius. Baubas, maumas ir babaušis
M. Strijkovskio „Kronikos" lietuvių dievų sąrašas
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
G. Beresnevičiaus gyvenimo tekstas
Kryžiaus simbolis lietuvių poezijoje
G.Gurdžijevas.  Ketvirtasis kelias
B. Brazdžionio archyvuose (ir kt.)
Jungas ir alchemijos atgimimas
Vilkolakiai Viduramžiais
Birutės kalno legenda
Helovyno istorija
Vilius Orvydas
Jūra ir žarijos
Papročių paskirtis
Mitologijos skyrius
Biblijos skiltis
Vartiklis