Lietuvių kosmologija    

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad pradžioj nieko nebuvo matoma, visur tebuvusi tamsa, ir su tirštumu susimaišęs skystumas. Po tai klaidžiojo dvasia lyg karvelis. Tada dievas ėmė atskirdinėti visatą. Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir iš jų dugno atnešti žemės sėklyčių. Tik iš trečio karto Liucinas prisisėmė pilną burną žemės sėklų, prisikimšo jų į ausis ir atnešė dievui. Šis jas pasėjo ant vandens paviršiaus ir iš jų pradėjo augti žemė. Liucinas slapta nuo dievo pats ėmė sėti sėklas, kurių užsiliko jo burnoje. Iš šių radosi pragaras-požemiai.

Kitame mite sakoma, kad iš velnio nuslėptų ir išspjautų žemių atsiradę akmenys, kalvos ir pan. Kitoje mito versijoje pasaulio pradžioje tebuvo vanduo, virš kurio skraidžiojo du dievai: galingesnis vyresnis ir silpnesnis jaunesnis. Vyresnis pasiuntė jaunesnį iš vandenų dugno parnešti žemės, kuri, pasėta į vandenį, ėmė brinkti ir augti. Kitą žemės dalį jaunesnis dievas prarijo; ir ji ėmė brinkti jo viduriuose. Iš šio išspjautos žemės susidarė kalnai, bedugnės...

Mitai apie žemės sukūrimą ir vandenų dugno atnešto dumblo žinomi visoje Rytų Europoje, Kaukaze, Indijoje, Indonezijoje, Afrikoje ir kitur. Daugelyje mitų žemių iš vandenų atneša paukštis – mitai apie paukštį yra vieni seniausių. Taip pat lietuvių tautosakoje yra pasakojimų, kad pasaulis atsirado iš kiaušinio. Mat pastebėta, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, tad jis laikytas magišku. Daugelyje pasaulio mitų pradžioje tvyrojo chaosas, o vėliau atsirado kiaušinis, iš kurio rados pasaulis ir visa, kas jame yra.

Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas IV Vienoje lietuvių sakmėje Mėnulyje ant akmens tupėjo milžiniška antis. Ji padėjo kiaušinį ir rengėsi perėti. Tačiau išalko ir nuskrido ieškoti maisto. Tuo metu užėjo lietus, kuris sudrėkino lizdą, jame atsirado skylė, pro kurią kiaušinis iškrito. Krisdamas atsimušė į debesį ir skilo į tris dalis. Iš trynio atsirado žemė, iš baltymo – vandenys, iš lukšto – dangus su žvaigždėmis. Pagal kitą versiją, norėdamas atskirti dangų ir žemę, dievas anties kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio radosi žemė ir saulė, iš baltymo – vandenys ir mėnulis, iš šlakuoto kiauto dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su vaivorykšte. Pasaulio tapsmą iš kiaušinio iliustruoja liaudies menas, vaizduojantis tarp žvaigždžių tupinčią antį.

Sakmės apie antį artimos suomių „Kalevalai“, kur antis susisuko gūžtą ir dėjo kiaušinius ant Vandenų Motinos kelio. Kiaušinis nusirito iš gūžtos, sudužo, o iš jo gabalų susidarė žemė, dangus, saulė, mėnulis ir debesys.

Žemę lietuviai įsivaizdavo plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės, pro kurias sklinda šviesa. Kupolas susisiekia su žeme, tad žmogus gali lengvai užlipti į dangų. Kai dievas panoro žemę uždengti gaubtu, tasai pasirodė per mažas. Tada ežys jam pataręs, kad reikia suspausti žemę. Dievas ežio paklausė ir suspaudė žemę rankose, todėl žemėje atsirado nelygumai, bet užtat dangus užsivožė.

Apie Marcinkonis manyta, kad žemė panaši į keptuvę užlenktais kraštais, kurią laiko trys banginiai ar didžuvės ašakos. Pavakariui saulė nusileidžia į jūrą, kad nusiplautų žemės dulkes. Toje jūroje yra sala, kurioje gyvena gaidys, visų gaidžių gaidys. Kai jis gieda, jam pritaria visi žemės gaidžiai. Jų giedojimas prižadina dvasias ir jos vėl ima ridenti saulę.

Dar kituose mituose sakomas, kad aplink žemę apsivyniojusi milžiniška, savo uodegą įsikandusi žuvis. Kai ji versis ant kito šono, jūrų vandenys apsems žemę ir tai bus pasaulio pabaiga. Arba, kitame variante, kai žuvis pasens ir mirs, ji iš nasrų paleis uodegą – ir tai bus pasaulio pabaiga.

Dar aiškinta, kad dangaus skliautas užmautas ant ašies, stipino ar verpstės. Vėliau dangų laikantis stulpas imtas vaizduoti kaip įkastas į žemę. Štai M. Pretorijus rašo, kad lietuviai dievų garbei stato didžiulius akmenis, prie kurių įkasa milžiniškus stulpus, o prie jų pririša aukas. Jis mini, kad Žemaitijoje augęs ąžuolas, nuo kurio per 5 žingsnius buvęs didelis akmuo, o šalia stovėjęs aukštas stulpas, ant kurio būdavęs pakabintas ožio kailis ir didelė javų ar žolynų puokštė. Lietuvių stulpuose ir stogastulpiuose išsilaikę beveik visi Pasaulio stulpo simboliai: jie buvo puošti ožių, jaučių, arklių, žalčių, augaliniais motyvais, o kartais ir su realistiškai pavaizduotais dangaus šviesuliais.

Žalvario amžiuje pasaulis vaizduojamas ir kaip Pasaulio medis – tai irgi ašis, jungianti dangų, žemę ir požemį. Lietuvių (kaip ir suomių) Pasaulio medis buvo uosis (kitur dar ąžuolas, rožė). Po juo dievai rinkdavosi reikalų aptarti. Gyvybės medžiu (kaip Pasaulio medžio atmaina) galėjo būti ir obelis, ieva ar kitas medis. Pvz., žmogus, eidamas pas dievą į svečius, pamato nuostabią obelį, aplipusią vaisiais ir žiedais. Vieni vaisiai prinokę, kiti dar nokstantys, treti nukritę. Jis klausia dievą, kas tai per medis. Dievas atsako, kad tai visą pasaulį vaizduojantis medis.

Gyvybės medis siejamas su moteriškumo motyvu. Ir medžio, ir moters vardas Ieva reiškė gyvenimą. Toks ievos – medžio, pavasarį pasidabinusio baltais žiedais, o vėliau su juodomis uogomis – įvaizdis išliko liaudies dainose. Dailėje jis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, dangaus šviesulių ir kt.

Panaši prasmė buvo suteikiama ir jovarui (arba jievarui), pietryčių Lietuvoje iš paskutinių rugių pintai, kaip iš moters plaukų, kasai, kuri buvo vadinama jievaru. Supynus kasą, toje vietoje buvo užkasama duona su druska – auka javų dievybei ar dvasiai. Tai darant buvo giedamos giesmės apie jovarą šimtašakį...

Vėliau dangaus kūnai pradėti lyginti su buityje naudotais daiktais. „balta paklodė visą svietą dengia“ (dangus); „Kai mėlynas – juokiasi, / Kai pilkas - verkia“ (giedra ir debesuota), „Pilna paklodė trupinių“ (žvaigždės), „Pilnas stogas langelių. Visi per juos žiūri ir nieko nemato“ (žvaigždės), „Juoda katilas, pilnas varškės prikratytas“ (žvaigždės).

Antis Luvra
Pasaulio tvėrimas
Vaivorykštė mituose
Teliavelis – saulės kalvis
Senovės baltų kosmologija
Apie senovės lietuvių tikėjimą
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Strijkovskio „Kronikos" lietuvių dievų sąrašas
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Baubas, maumas ir babaušis
Liudviko Rėzos biblioteka
Dievo vardas ir Tvanas
Vilkolakiai Viduramžiais
Birutės kalno legenda
Vabalai - ryšininkai
Papročių paskirtis
Jūra ir žarijos
Mitologija
Religijos skiltis
Vartiklis