Lietuvos istorija

Stakliškių versmės
Vincas Mikaila

Kadaise garsėjo mineralinio vandens gydykla Žiupoje prie Stakliškių miestelio. Žiupos sūrymų gydomąsias savybes dvaro galvijų banda sunkiai susirgo nepagydomais niežais. Tie gyvuliai, kurie gerdami mėgstamą sūrų versmių vandenį išsivoliojo purve, ėmė sveikti, plaukai ataugo. Tai pastebėjęs, dvaro valdytojas Songaila liepė ir kitus sergančius gyvulius maudyti vadinamojo sieros šaltinio mineraliniame vandenyje. Po kelių „procedūrų“ liga buvo įveikta, galvijai pasveiko. Apie Žiupos sūrymų gydomąsias galias žmonės plačiai prabilo, apie jas išgirdo Vilniaus ir Kauno gydytojai, vaistininkai bei mokslininkai. Stakliškių seniūnija

Iš Žiupos mineralinių versmių vandens bandyta išgauti druską. XVIII a. pradžioje karaliaus Augusto II nurodymu Stakliškių seniūnijos seniūnas L. Pociejus Žiupoje pastatydino viryklą ir pabandė garinimu gauti valgomosios druskos koncentratą. Tačiau dėl nedidelės vandens mineralizacijos (1-1,5 g/l) reikėjo daug kuro, todėl druskos gavyba ekonomiškai nepasiteisino. Bet šiuo eksperimentu nebuvo apsiribota, tarpais vis dar būdavo bandoma gauti druskos.

Lietuvos vyriausiosios mokyklos (Vilniaus universiteto) profesoriai chemikas J. Sartorijus*) ir fizikas J. Mickevičius 1787 m. atliko druskingųjų šaltinių prie Nemuno, taip pat prie Stakliškių tyrimus. Jie rado apie 1/200 dalį valgomosios druskos 1 l versmių vandens ir rekomendavo jį gydymui. Po 4 m. į Stakliškes pakartotinam tyrimui dar buvo pasiųstas žymus Vyriausiosios mokyklos gamtininkas prof. S.B. Jundzilas. Čia jis susipažino su Žiupos versmių situacija, atliko vandens pritekėjimo stebėjimus, paėmė net 20 gorčių (78 l) vandens laboratoriniam tyrimui. Iš to vandens kiekio šaldymu buvo gautas 1 gorčius sūrymo (rasalo), kurį išgarinus rasta 9 lotai ir 27 granai (117 g) druskos kristalų (dabartiniais matais tai prilygsta 1.5 g/l). Be to, prof. S.B. Jundzilas aprašė Žiupos ir paverknio pievų augaliją, surinko laukinių augal herbariumą. Ankstesnieji Žiupos mineralinių versmių tyriimo duomenys buvo išbarstyti po įvairius leidinius, o prof. S.B. Jundzilas Stakliškių versmių tyrinėjimus apibendrino ir išleido mokslinį darbą lenkų kalba „O zrodlach slonych i soli Stoklizskiej“ („Apie Stakliškių versmes ir druską“, 1792).

Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo pasikeitus politinei situacijai, Stakliškių versmės vėl beveik 50-čiai metų buvo pamirštos. O Vakarų ir Vidurio Europoje mineralinis vanduo seniai ir plačiai bei sėkmingai buvo naudojamas gydymui nuo sunkių ligų. Netikėtas galvijų išgijimas buvo viena iš paskatų sugrįšti į Stakliškes, bet šį kartą ne druskos, o gydymo tikslais. Taigi 1842 m. į Žiupą atvyko Kauno apskrities vyriausiasis gydytojas Zelionka ir vaistininkas Ancypa. Jie 100 uncijų (apie 3 l) vandens kiekyje nustatė gramais: 2 – potašo, 255 – sodos (karbonatų), 35 – gipso (CaSO4), 10 – silicio (SiO2), 78 – kaitinimo nuostolis; iš viso 380 g. Šie duomenys turbūt sieringosios versmės, nors jų minima ir geležingoji versmė, tačiau šios vandens sudėties tyrimo duomenų nėra išlikę. Palyginę Stakliškių versmių tyrimo duomenis su kitų kraštų mineralinio vandens sudėtimi, gydomųjų savybių atžvilgiu rado gana daug panašumo. Tai buvo reikšminga išvada, nulėmusi Stakliškių balneologinės gydyklos statybą prie Žiupos versmių. Netrukus Vilniaus generalgubernatorius davė Stakliškių valstybinio dvaro valdytojui Songailai leidimą statyti gydyklą. Versmių rajone buvo paskirtas valakas (apie 24 ha) žemės tarp Gojaus miško ir Obelties upelio, Žiupoje pradėta sparčiai statyti maudyklą su vandens šildymo įrenginiu, pastatą, vadintą kurhauzu, ligoniams apsistoti bei arklidę su pastoge karietoms.

Gydytojų patartas, energingas dvaro valdytojas pastatė 6 butų gyvenamąjį namą, rūsius maisto produktams ir kitas būtinas administracines patalpas. Prie versmių buvo iškastas mineralinio vandens kaptažo baseinas, jo šlaitai sutvirtinti ąžuoliniais tašais. Į sieringąjį šaltinį buvo įstatytas medinis vamzdis, sujungtas su loviu, nukreiptu į vandens surinkimo baseiną. Baseine kiek apšilęs vanduo buvo leidžiamas į vario vamzdyną, įmūrytą krosnyje, ir pašildomas iki norimos temperatūros. Taip per 2-3 m. buvo pastatytas visas Stakliškių mineralinio vandens gydyklos kompleksas, nors ir medinis, bet tais laikais visiškai patenkinamas. Savo sėkmingą veiklą jis pradėjo 1846 m. Pirmaisiais metais gydėsi 20 ligonių: 4 išsigydę nuo reumato, 13 – nuo egzemos, 1 – atsikratęs sulysimo po apsinuodijimo gyvsidabriu, dar 2 – apsigydę nuo rachito.

Nors atkampi ir neturinti tinkamos aplinkos – parko su pasivaikščiojimo takais ir gražiais gamtiniais reginiais – gydykla greitai populiarėjo, ligonių daugėjo. 1851 m. liepos mėn. jų gydėsi per 60, bet visiems jau stigo vietos, teko apsigyventi miestelyje. Kad būtų patogiau ligoniams, gydykla su miesteliu buvo sujungta tiesiu keliu. Taip skelbė ano meto spauda. Be to, laikraščiai rašė, kad Stakliškių kurorte išgydoma nuo reumato, egzemos, paralyžiaus, rachito, ginekologinių ir nervų ligų. Stakliškėse gydėsi ligoniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos ir dar tolimesnių vietų.

Kai pirmą kartą Stakliškių mineralinio vandens kurortą aplankė poetas ir keliautojas M. Kondratavičius- Sirokomlė, jį nustebino didokas ligonių būrys, sudarąs tarytum vieną šeimą. Kartu rūpinosi maistu ir valgė, vaikščiojo po Gojaus ąžuolyną, riešutavo ir grybavo, dalijosi savo negaliomis, užmiršę turto ir rango privalumus. Ligos visus vienodai slėgė ir kartu teikė vilties, nes gydymo pasekmės buvo akivaizdžios: daugelis čia paliko ramentus, atsikratė sunkių negalavimų. O ligoniai sveiko ne tik nuo karštų mineralinio vandens vonių, bet ir natūralaus, žmogaus neliestos gamtos prieglobsčio. Paukščių giesmės šimtamečių ąžuolų paunksnėse, vešlios rasotos Obelties ir Paverknio pievos taisė ligonių nuotaiką ir sveikatą. Žinoma, jaunai Stakliškių gydyklai dar stigo kurortams įprastos aplinkos – parko, estrados su orkestrantais ir dar daug ko, ką jau turėjo Druskininkai ir kiti įsigyvenę kurortai. Todėl į Stakliškes vyko tie, kuriems pirmiausia rūpėjo sveikata, o ne linksmybės. Kaip pastebi poetas, nebuvo Stakliškėse nei labai prašmatnių Stakliškių midaus gamykla ekipažų, nei nuskurusių vargšų, vyravo vidutinių miestiečių ir žemvaldžių luomas.

Gydykla nepajėgė priimti visų norinčiųjų, todėl 1853 m. ją perėmė Turtų ministerija 24 m. tvarkymui ir globai su tokiais nurodymais: 1) išplėsti maudyklas-gydyklas, 2) pastatyti galeriją ir 3 gyvenamuosius namus ligoniams apsistoti, 3) įveisti parką ir nutiesyi pasivaikščiojimo takus. Visiems šiems sumanymams realizuoti buvo numatyta 13 284 rubliai, tais laikais dideli pinigai. Tačiau 1857 m. vasarą kilęs gaisras nusiaubė ir pačią maudyklą (laznę), ir kai kuriuos kitus pastatus. Ligoniai nenoriai apleido Stakliškes. Po poros metų poetas Sirokomlė čia lankuydamasis ligonių neberado. Jis vėliau rašė: „Taip greitai pagarsėjęs Stakliškių mineralinio vandens gydyklų vardas neleistinai užmirštamas, tik versmė dar rodo gyvybę, pro užnašų plutą kartkartėmis tarsi pravirksta sūriomis ašaromis“.

Stakliškių kurortui sudegus, Jiezno dvarininkas Ig. Kvinta skubiai ėmėsi kurortą statydinti Birštone, tikėjosi nemažo pasipelnijimo. Rami Nemuno vingių tėkmė, sausi panemunių pušynai, tokio pat tipo mineralinių vandenų versmės nurungė Stakliškes, ir šios buvo apleistos. Birštono kurortas buvo pamažu plečiamas, ypač XIX a. pabaigoje. Bet dažni gaisrai, karo audros ir jam trukdė augti, negalėjo jis prilygti Druskininkų kurortui, turinčiam tokį pat mineralinį vandenį.

Daugelis ano meto geognostų, o vėliau geologų Lietuvos mineralinio vandens kilmę siejo su požeminių druskų tirpimu, net bandė jų rasti (J. Ulmanas, 1827). Kiti, pagijusieji, vandenį laikė stebuklingu, susijusiu su paslaptinga dieviška galia. Šią mįslę padėjo įminti gilesnieji gręžiniai šalia Žiupos versmių, Stakliškių midaus gamyklos kieme ir kitur.

Išsamiau nenagrinėdami šio regiono Žemės gelmių sandaros, apsiribokime Stakliškių apylinke, kuri yra Baltarusijos-Mozūrijos aukštumos pereinamoji zona. Vakarų Lietuvoje kristalinis granito pamatas yra daugiau kaip 2000 m gylyje, Stakliškėse – tik apie 750 m, o kai kur ir dar aukščiau. Tai apatinio ir vidurinio archajaus ir proterozojaus amžaisu gerokai sudūlėję granitai ir gneisai. Kristalinio cokolio viršutinė dalis – kraigas yra labai nelygus ir sueižėjęs, ne kartą tektoninių procesų skaldytas, ne kartą lygintas. Jį yra apkloję kambro kvarcinis smėlis su molio tarpsluoksniais, ordoviko ir silūro klintys, o kai kur net apatinio triaso margas molis. Dėl intensyvių Žemės plutos kilimų buvo nuardyta visa devono ir apatinio permo sistemos nuogulų storymė. Todėl tik viršutinio permo sistemos jūrinės- lagūninės kilmės dolomitas ir klintis su anhidrito tarpsluoksniais bendro 14-35 m storio siejama su vandenų mineralizacija. Viršutinio permo sulfatinės uolienos ir nulėmė vandens mineralizaciją. Ji nedidelė – 2,9-4,2 g/l ištirpusių kalcio-natrio druskų. Toks mineralinis vanduo Stakliškių apylinkėse formuojasi 288-295 m gylyje. Be šio, esama kur kas didesnės mineralizacijos magnio-kalcio-natrio tipo mineralinio vandens, kuriame ištirpusių druskų net 8,3-12 g/l. Šis stipriai mineralizuotas vanduo aptinkamas 295-355 m gylyje žemiau jūros lygio ir yra susijęs su silūro sistemos uolienomis. Stakliškių gręžinyje nustatytas vandens debitas apie 100 m3 per parą. Šį vandenį, atskiestą gėlu vandeniu ir atitinkamai apdorotą, buvo numatyta pilstyti į butelius ir vartoti gėrimui kaip naudingą žmogaus sveikatai. Tik dėl kažin kokių priežasčių pernelyg ilgai tai užtruko...

Ne tik Stakliškių-Žiupos, bet ir kitos mūsų mineralinio vandens versmės trykšta upių slėniuose. Taip yra dėl to, kad daugelis slėnių sutampa su Žemės plutos tektoninių lūžių vietomis. Todėl požeminiai vandenys daug lengviau išteka tais plyšiais per plonesnę kvartero uolienų dangą. Nemuno, Verknės ir kitų Lietuvos upių proslėniuose trykšta ne tik mineralinio, bet ir gėlo vandens versmės. Žiupos versmės neabejotinai susijusios su permo sistemos uolienomis. Suslėgtas vanduo plyšiais kyla į viršų, praėjęs beveik 300 m kelią atsiskiedžia gėlu vandeniu, todėl jo mineralizacija sumažėja.

Nors ir trumpai garsėjusi, Stakliškių mineralinio vandens gydykla teisėtai priklauso mūsų tautos medicinos istorijai. Tai buvo sėkminga vietinių natūralių versmių mineralinio vandens panaudojimo balneologiniams tikslams pradžia. Vėliau Žiupa užleido vietą dėkingesnio kraštovaizdžio Birštonui.


*) Jozefas Sartorijus (Josephus Gerardus Sartorius, m. 1799 m.) - Lietuvos farmakologijos pradininkas, VU profesorius, rektoriaus M. Počobuto kvietimu atvykęs iš Turino Karališkosios akademijos. Nuo 1784 m. Lietuvos Vyriausiosios mokyklos Medicinos kolegijoje skaitė chemijos, o nuo 1795 m. – farmacijos kursą. LDK kanclerio J.L. Chreptavičiaus pavedimu 1787 m., kartu su fizikos prof. J. Mickevičiumi, tyrė Stakliškių mineralinio vandens cheminę sudėtį.

Trakų pilys
Apie tris karalius
16 a. kultūros paminklas
Vilkaviškis iki 19 a.
Senoji Buivydžių bažnyčia
Liudviko Rėzos biblioteka
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Heroika prie žilojo Nemuno
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Karalienė Morta ir Šiauliai
Karolio Europa ir jos slinktys
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Birutės kalno astronominis kalendorius
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Vilniaus Universiteto chemikai
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Alovės vietovardžio kilmė
Baltų Dievas ir šviesa
Naugardas ir Lietuva
Psichiatrijos pradininkas
Kernavės tyrinėjimai
Vainiko simbolika
Palaidoti medžiai
Vieškeliai Priekulėje
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Seirijai
Vartiklis