Lietuvos istorija

Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?

Taip pat skaitykite: Stomatologijos istorija

Irena Balčiūnaitė – pirmoji stomatologijos profesorė moteris Lietuvoje, biologijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Stomatologijos ir stomatologinės chirurgijos klinikos vadovė, Vilniaus stomatologų draugijos pirmininkė, Lietuvos stomatologų sąjungos valdybos narė, Valstybinės premijos laureatė (1989). Tyrė senovės ir dabartinių Lietuvis gyventojų etninę odontologiją ir stomatologinę patologijos. Šie tyrimai padėjo išryškinti lietuvių etnogenezę nuo pat akmens amžiaus iki šiol, nustatyti lietuvių odontologinį tipą ir jo perimamumą, nušviesti lietuvių tipo vietą Rytų Europoje. Profesorė yra per 130 publikacijų, monografijos ir 13 mokomųjų leidinių autorė ir bendraautorė. Aktyviai dalyvavo stomatologų konferencijose Lietuvoje ir už jos ribų. Skaitė pranešimus Prahoje, Poznanėje, Vroclave, Erfurte, Frankfurte prie Maino, įvairiuose TSRS miestuose.

Kai žmogus pradėjo vaikščioti šioje žemėje, jis au turėjo dantis. Jais kramtė maistą, o gal ir nuo priešų gynėsi. Ir jau kentė dantų skausmą.

Tačiau dantų ligos senesnės už patį žmogų: prieš 800 tūkst. m. Afrikoje gyvenę beždžionžmogiai jau turėjo sugedusių dantų. Egipto papirusų rankraščiai rodo jog 3700 m. pr.m.e. Nilo šalies gyventojai sirgo ir dantų, ir priedančio audinių ligomis. Ligų pažeistų dantų rasta ir Kalifornijos, Meksikos indėnų, Velykų salų, Europos gyventojų kaukolėse. Dantų ligomis sirgo ir Lietuvoje, bet jų natūralūs dantys buvo daug gražesni nei kitų šalių gyventojų, kadangi jie patys jų nedeformuodavo. O pvz., Afrikos gyventojai neretai išsimušdavo priekinius dantis kaip subrendimo ženklą arba nusigaląsdavo juos smailai, kad būtų panašūs į tigro. Kai kur dantys būdavo išmušami vergams – tai buvo viršumo jiems išraiška. Tuo tarpu Lietuvoje dantims, atrodo skyrė magišką reikšmę, nešiodavo žvėrių dantų papuošalus ypač vėrinius, naudojo juos ir laidojimo metu.

Dantų ligas senovės Lietuvoje tirti nesunku: jau 4 tūkst. m. vietos gyventojams būdingas tas pats Vidurio Europos odontologinis tipas. Tai rodo populiacijos struktūrinį vientisumą, žymesnės metizacijos nebuvimą. Taigi pagrindinių dantų ligų, ypač karieso (ėduonies), evoliucija ir įvairovė tiriama tarp to paties tipo žmonių.
Pvz., A. Butrimo Duonkalnyje (Telšių r.) rastas žynio kapas (3 tūkstm. pr.m.e.). Žyniui ant galvos uždėtas amuletų vėrinys iš pragręžtų briedžio ir tauro dantų. Kap po mirties nematytų, negirdėtų ar kitaip nejaustų pasaulio, visos jo juslės užkištos amuletais. Žvėrių dantys dengė akis, ausis, buvo giliai įkišti į šnerves ir burną. Taip palaidotas žynys buvo bejėgis; o visi galėjo jaustis saugūs.

Pirmieji Lietuvos žmonės sirgo tomis pačiomis dantų ligomis kaip dabar. Jau mezolito (Spigino sala Telšių raj., 6 tūkstm. pr.m.e.) gyventojai gana jauni (30-35 m.) sirgo priedančio liga parodontitu (paradantoze). Rasti ir gana sunkios formos jos pėdsakai – smarkiai aptirpusios apatinio žandikaulio alveolinės ataugos, kieti dantų akmenys.

Neolite dantys gedo jauniems žmonėms. Ertmės pradėdavo formuotis danties kaklelyje ar tarpdančiuose prie dantenų, gana sparčiai plisdavo gilyn, pažeisdavo danties pulpą (nervą), nors dėl stipraus emalio į kramtomąjį paviršių neatsiverdavo. Skausmo neiškęsdami žmonės išsiraudavo arba išraudavo dantis. Išrauti krūminiai dantys rodo buvus karieso komplikacijų. Taipogi neolite gana jaunų žmonių dantys buvo gerokai nusitrynę, daugelis sirgo parodontitu, kuris buvo labai agresyvios eigos, nes 3-io (paskutinio) laipsnio nustatytas beveik kas antram žmogui, ypač apatinių priekinių dantų srityje. Tada dantys jau visiškai kliba, kaulas yra labai sunykęs.

To meto pagrindinė veikla buvo žūklė, medžioklė, o kapavietėse aptikti smulkių raguočių kaulai, primityvios girnos rodo, kad žmonės jau sugebėjo verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste. Jaunystėje dantys nusitrindavo dėl grubaus maisto ir ypač akmens dulkių, kurių atsirasdavo akmeninėmis girnomis trinant grūdus. Anksti apsinuoginus šiurkštokam danties kaklelio cemento paviršiui, ten užsilaikydavo maisto likučiai ir tvirtai prikibdavo apnašos. Dėl to gilėjo parodontitas, o apnašos, kad ir neagresyviai, skatino dantų gedimą (neolito žmogus valgė angliavandenių turinius riešutus ir duoną) labiausiai pažeidžiamoje danties vainiko vietoje.

Lietuvoje ėduonies paplitimas buvo vidutinis – apie 54% - kas būdinga visoms žemdirbyste besiverčiančiomis to meto populiacijoms. Įdomus 9-12 a. laikotarpis, kai buvo ypač sumažėjęs karieso paplitimas (31,4%) ir jo intensyvumas (vienam žmogui tik pusė sugedusio danties). Tik tada neaptikta dantų su dviem ar daugiau kariozinėmis ertmėmis. To meto mityboje ypatingų pokyčių neįvyko, bet buvo didelis šuolis ekonominiame gyvenime: žemės įdirbimui vietoj medinės žagrės pradėjus naudoti geležinį noragą, geriau ją įdirbus padidėjo derlius, kas paskatino gyvulininkystę. Iš to meto kapinynuose stambiausi grūdai ir gausu naminių gyvulių kaulų. Maistui naudota daug mėsos ir pieno produktų ir, galbūt, mažiau miltinių patiekalų – dėl to formavosi stipresnis dantų audinys, kuris rečiau gedo.

Įdomūs ir Viduramžiai Lietuvoje (14-17 a.), kai ypač paplito ėduonis (68,4%) bei jo intensyvumas (po 4 dantis), be to, nesiskyrė tarp kaimo ir miesto gyventojų. Priežastis gali būti dėl socialinių sąlygų. Baudžiavos sąlygomis valstiečių sveikata pablogėjo, jie trumpiau gyveno. Atsiliepė ir kone du šimtmečius trukę kryžiuočių puldinėjimai, kai naikinta viskas, ypač maisto produktai ir pasėliai. Svarbus ir mitybos pobūdis – kasdien valgoma ropės, pupos,žirniai – virti, kepti, troškinti ir pan. Ropių sėklų kapinynuose aptinkama jau 13 a., o nuo 14 a. jomis apsėjami ištisi laukai. Tada ropes auginti buvo naudinga, nes kryžiuočiams nebuvo lengva jas išrauti, o žirgai taip greitai jų neištrypdavo. Tai buvo labai saugi daržovę sunkiu tautai laiku. Jose, kaip ir Neolithic caveman teeth žirniuose ir pupose, nemažai angliavandenių, kurie sąlyčio su emaliu vietose jį ardo – demineralizuoja. O mėsos valgyta mažiau – dar ir dėl įvestų pasninkų.

Tačiau dantų gedimas nebuvo labai susijęs su bendra organizmo sveikatos būkle. Štai Vakarų Lietuvoje žmonės buvo aukštesni, sveikesni, ilgiau gyveno, tačiau jų dantys laviau gedo, nei Rytų ir Pietų Lietuvoje, kur žmonės buvo prasčiau fiziškai išsivystę ir trumpiau gyveno. O bendra sveikatos būklė neturėjo, galbūt, įtakos ir todėl, kad ligoti vaikai, kuriems paprastai susiformuoja silpnas emalis ir dentinas, neišgyvendavo, mirdavo vaikystėje.

Tačiau ėduonies komplikacijų geografija Lietuvoje visiškai kitokia: per visą pirmąjį tūkstantmetį nustatytos tik dvi žandikaulio cistos, o Viduramžiais – trys apatiniojo žandikaulio osteomielitai ir 24 cistos, daugiausia Rytų ir Pietų Lietuvoje, o Vilniuje – net 10 odontologinių cistų. Matyt čia įtakojo silpnesnė sveikata.

Viduramžiais jokių dantų gydymo, išskyrus rovimą, pėdsakų nesurasta. Žmonės meldėsi į šv. Apoloniją, dantų globėją, kad apsaugotų nuo dantų skausmo.

abar moterys dažnai sako, kad nėštumas ir gimdymai joms sugadina dantis. 2-18 a. sutuoktinių pora turėdavo 5-7 palikuonis – tačiau tarp lyčių skirtumo dėl dantų gedimo neaptikta. Tad dabartinių skirtumų priežastys kitos. Senovės Lietuvoje labiau gesdavo krūminiai dantys, o kandžiai beveik negesdavo. Mat krūminių dantų daug sudėtingesnis kramtomojo paviršiaus reljefas, ten lengvai užsilaiko maisto likučiai ir apnašos. Tačiau vyravo tarpdančių ėduonis (per 70-80%). gal ir todėl, kad labiau tirta suaugusių žmonių kaukolių, kurių dantų kramtomieji paviršiai jau nusitrynę, lygūs, ir ėduonis juose nesivysto. Tas laikais nebuvo agresyviai dantis gadinančių veiksnių (cukraus ir jo produktų), todėl apnašos negreitai pažeisdavo dantų emalį.

Kentėjo senovės lietuviai ir nuo parodontito, kuris ir anksčiau, ir dabar vienodai smarkiai paplitęs. Būta ir genetinio polinkio sirgti šia liga, būta ir išorinių priežasčių- tai dantų apnašos ir jų bakterijų toksinai, susidarantys esant prastai burnos higienai ar neteisingai valant dantis.

Šiais laikais ėduonies paplitimas nepadidėjo, bet padidėjo jo intensyvumas – pažeidžiama daug to paties žmogaus dantų ir net kelias to paties danties paviršiaus vietas. Be to, ši liga dabar daug anksčiau pasireiškia – puola ką tik išdygusius dantis, dažnai pažeidžia viršutinius kandžius, kas nebuvo būdinga senovėje....

Trakų pilys
Stakliškių versmės
Lietuviai ir kuršiai
Stomatologijos istorija
Teliavelis – saulės kalvis
Universiteto spaustuvininkas
Galvos chirurgija senovėje
Žiedadulkės pasakoja istoriją
Visos kalbos vertos pagarbos
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Birutės kalno astronominis kalendorius
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Mirtino susiliejimo teorija
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Vilkaviškis iki 19 a.
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Psichiatrijos pradininkas
Palaidoti medžiai
Kitoks T. Žebrauskas
Kur gieda angelai...
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Žudantys smegenys
Vartiklis