Svarbūs terminai    

Skaitant astronomijos, kosmologijos, gyvybės atsiradimo straipsnius sutinkami įvairūs terminai. Čia pabandysime paaiškinti populiariausius.

Antropomorfizmas (gr. antropos - žmogus; morphe - tipas, forma) – aplinkinio pasaulio reiškinių modeliavimas pagal žmogaus išvaizdą (pvz., dievų) arba elgesį. Gali būti, kad jis susijęs su aiškiu žmogaus išsiskyrimu iš gyvūnų pasaulio, religinio mąstymo susiformavimu. Antropomorfiniai vaizdai giliai įsišakniję literatūroje ir mene („dangus paniuro“, „beržai šnabžda“, „keturkojai draugai“...). Jų netrūksta ir mokslo kalboje („kompiuterio atmintis“, žavusis kvarkas ir pan.).

Antropocentrizmas - pasaulėžiūra, kai žmogus tampa pasaulio centru, jo „bamba“, pvz., kad jis aukščiausias Dievo pasiekimas. Krikščioniškasis antropocentrizmas paskatino Renesanso humanizmo vystymąsi (žmogaus kaip „dieviškos dalelės“ nešiotojo svarba). Šios mintys išsivystė į „gamtos nugalėtojo“, jos „valdovo“ ir pan. vaizdinius. Taip ir mūsų laikais, pvz., nežemiečiams priskiriamos žmogiškos savybė, o nežemiškos gyvybės ieškoma atsižvelgiant į tai, kas yra Žemėje.

Biosfera (gr. bios - gyvybė ir sphaira - rutulys) – planetos apvalkalas, leidžiantis funkcionuoti gyviems organizmams. Žemės biosfera apima žemutinius atmosferos sluoksnius, žemės paviršių, paviršinius vandens telkinius bei viršutinę Žemės plutos dalį. Žemėje gyvos masės yra apie 1021 t. Terminą pirmąkart 1873 m. įvedė austras Eduardas Ziusas1). 20 a. 3-me dešimtm. Antropomorfizmas V. Vernadskis išvystė sąvoką kaip kosminio masto veiksnį, turintį esminį poveikį geologinei evoliucijai. Vėliau jo bei prancūzų Eduardo Lerua2) (1870-1954) ir Pjero de Šardeno3) (1881-1955) darbuose įvesta noosferos (gr. noos - protas) samprata – planetos apvalkalas, kuriame protingų būtybių veikla yra pagrindiniu evoliucijos veiksniu.

Deizmas (lot. deus - dievas) – religinė sistema, neigianti dievo įsikišimą į gamtos įvykius, jam paliekant tik „įstatymleidystės“ funkcijas. Anot deizmo, visi procesai turi vykti griežtai pagal Aukščiausiojo nustatytus dėsnius, o žmogui suteikta galimybė pažinti tuos dėsnius (greičiau jau, kiek galima priartėti prie jų suvokimo). Šiuolaikinis mokslas gali būti laikomas deizmu.

Ekliptika (gr. eklipsis - uždengimas) – regima Saulės ar kito dangaus kūno judėjimo linija. Ji praeina per 12-a Zodiako žvaigždynų. Mėnulio ir Saulės užtemimai įvyksta Mėnulio orbitai susikertant su ekliptikos plokštuma (iš čia ir jos pavadinimas).

Genas (gr. genes - giminė, kilmė) – mažiausias paveldimumą nešantis elementas. Tai DNR atkarpa (primityvių virusų - RNR), atsakingas už vieno kurio nors baltymo sintezę. Genotipas (genų visuma) nusako konkretaus organizmo ypatybes. Yra du genų tipai: a) struktūriniai, atsakingi už fermentinių baltymų sintezę; b) reguliatoriniai, prižiūrintys struktūrinius genus. Paprastai geną sudaro 1000-1500 nukleotidų (nukleininių rūgščių komponentų), o jo vidutinis dydis – 0,3-0,5 mkm.

Genetinis kodas - paveldimos informacijos užrašymo nukleotidų seka sistema. 4-ios DNR azotinės bazės (adeninas, guaninas, citozinas ir timinas) koduoja 20 amino rūgščių, kurios įeina į baltymų sudėtį. Tai daroma trinariu kodu – 3-jų nukleotidų grupė koduoja vieną amino rūgštį.

Genezė - evoliucinis kokių nors sistemų susidarymo procesas; pvz., sociogenezė – socialinių organizmų kiltis ir pradinis vystymasis.

Fetišas (iš portugalų feitico - amuletas, burtų priemonė) – garbinamas negyvos gamtos daiktas (panašus į totemą, tačiau neturintis giminės bendrumo funkcijų). Dažniausiai fetišu būna technosferos objektas (skulptūrėlė, pasaga, apyrankė, ... ), bet gali būti ir gamtos objektas (akmuo, kalnas, vandens telkinys, dangaus kūnas, ...). Religijose fetišas susiliejo su dvasiniu elementu (stabų, kryžiaus, ikonų, šventyklų garbinimas). Jie sutinkami ir moksle: kvarkų spalvos, medžio tipo diagramos, virusinių kultūrų sėja ir pan.

Filogenezė (gr. phylon - giminė, rūšis) – rūšies arba rūšių grupės vystymosi istorija, Pvz., žmogaus kilmės problema – iš filogenezės srities. Kaip ir zoomorfizmas susijęs su totemizmu. Magijoje ir burtuose turėjo, ko gero, svarbesnę rolę nei gyvūnai, nes pasižymi gydomosiomis bei psichogeninėmis savybėmis, o taip pat yra seniausias ir prieinamiausias maisto šaltinis. Šio tipo simbolika labai paplitusi: gėlių, erškėčio, medžio rojuje ir kt.

Fitomorfizmas (gr. phyton - augalas; morphe - tipas, forma) – aplinkos modeliavimas pagal augalus ar grybus.

Metabolizmas (gr. metabole - kitimas, pasikeitimas) – plačiąja prasme: medžiagų apsikeitimas organizme. O konkrečiau – gyvose ląstelėse vykstančių cheminių reakcijų sistema užtikrinanti organizmo aprūpinimą energija ir jo funkcionalumui ir dauginimuisi būtinomis medžiagomis. Metabolizmas susijęs tiek su sudėtingų ląstelės darinių formavimu ir atnaujinimu sintezuojant sudėtingas molekules (anabolizmas), tiek su sudėtingų molekulių skaidymu (katabolizmas) gaunant energiją.

Monoteizmas (gr. monos - vienas; theos - dievas) - religinė sistema su vienu Dievu. Tokios yra judaizmas, krikščionybė, islamas. Jame įstatyminė veikla (deizmas) susijęs su vykdomąja veikla (teizmas).

Morfizmas (morphe - tipas, forma) - abipusis kokių nors objektų ar operacijų panašumas (atskirai klasei įvardijamas atitinkamai, pvz., zantropomorfizmas, zzoomorfizmas ir t.t.). Pastovių morfizmų visuma sudaro analogiją, o ja, kaip tiltu, į naują sritį perkeliama patikrinti eksperimentiniai ir teoriniai metodai. Kiekviena sritis turi savo specifinę morfizmų sistemą, pvz., fizikoje ir astronomijoje ilgą laiką vyravo mechanistinės analogijos. Morfizmai įtakojo ir kalbą, kurioje atsirasdavo poetinės metaforos („dievo avinėlis“).
Apie morfizmo sąvoką matematikoje žr. >>>>>

Neolitas (gr. neos - naujas; lthos - akmuo) – vėlyvasis akmens amžius prie pradedant apdirbti metalus. Būdingi neolito pasiekimai – žemdirbystė ir gyvulininkystė, šlifuoti dirbiniai ir keramikiniai indai, skulptūros ir freskų meno (piešiniai specialiai gruntuotame paviršiuje) atsiradimas. Neolito laikotarpis skirtinguose regionuose buvo skirtingu laiku. Ankstyviausi radiniai siejami su Japonija (10-8 tūkst. m. pr.m.e.), Artimaisiais Rytais (8-7 tūkst. m. pr.m.e.) ir Europa (7 tūkst. m. pr.m.e.).

Oikumena (gr. oikeo - gyvenu, apsigyvenęs) – žmogaus gyvenama sritis. Senovėje skritingos atskirtos kultūros skirtingai įsivaizdavo oikumeną – tik didžiųjų geografinių atradimų laikmečiu ji pradėjo apimti planetos mastą. Ateityje ji gali išsiplėsti ir į kosmosą.

Ontogenezė (gr. ontos - esatis) – individualus organizmo vystymasis nuo atsiradimo iki mirties. Suvidurkintai ontogenezė genetiškai nulemta. Atskiri išoriniai ir vidiniai veiksniai įneša pataisas – palankios pataisos turi tendenciją išlikti (taip kinta rūšys).

Paralaksas (gr. parallaxis - nukrypimas) – regimas objekto pozicijos pasikeitimas pakeitus žiūrėjimo vietą. Astronomijoje naudojamas atstumui iki dangaus kūnų nustatymui. Plačiau žr. >>>>>

Paleolitas (gr. palaios - senovinis, senas; lthos - akmuo) – ankstyvasis akmens amžius. Pasižymėjo primityviais akmens įrankiais, medžioklės-rinkimo gyvenimo būdu, keramikos nebuvimu. Jo metu susiformavo pagrindiniai žmonių tipai (archantropas, paleoantropas ir neoantropas). Paleolito pabaigą žymi trumpas mezolito laikmetis, po kurio prasidėjo neolitas. Ankstyviausi paleolito pabaigos požymiai priskiriami 11-10 tūkst. m. pr.m.e.

Sociomorfizmas (lot. societas - visuomenė) – aplinkos reiškinių modeliavimas pagal skirtingus socialių organizmų funkcionavimo lygius. Jį labai sąlygojo religinio mąstymo atsiradimas (pvz., asmenybių – šamano, vado ir pan. – totemizavimas). Sąlygojo hierarchinės struktūros panteonų atsiradimą (Olimpo dievai, šeimyniniai dievų santykiai ir t.t.). Mokslo amžiuje į priekį išeina technologiniai analogai. Šie aspektai svarbūs kuriant kontakto su nežemiškomis civilizacijomis modelius.

Teizmas (gr. theos - dievas) – religinė sistema, kurioje Dievas dalyvauja pasaulio procesuose. Jo sociomorfinis etalonas – absoliuti monarchija su visiškai centralizuotu valdymu. Kaip taisyklė, teizmas vyrauja monoteistinėse religijose. Teistinė tendencija stabdė pažintinę veiklą, scholastiškai aiškindama senuosius tekstus, įvairius stebuklus ir t.t. Jis savaip skatino atsakomybės nebuvimo ideologiją, nes, viskam betarpiškai vadovaujant Aukščiausiajam, žmogus kaip ir neatsakingas už savo poelgius.

Technomorfizmas (gr, techno - menas, sugebėjimas, meistriškumas) – aplinkos reiškinių modeliavimas pagal techninius vaizdinius žmogaus veiklą negyvos gamtos fone). Tokie vaizdiniai jau yra ir senovės mituose (dangaus vežėčios ir kt.), tačiau suklestėjo įsigalėjus mechanikai (17-19 a. Visata buvo lyginama su milžiniško laikrodžio mechanizmu varomo garo mašinos). Mūsų dienomis priimta Visatą modeliuoti sudėtingomis technomorfinėmis sistemomis (branduoliniais, cheminiais, biologiniais reaktoriais). Šie vaizdiniai praniko ir į literatūrą (nuo „kraują varinėjančių stūmoklių“ iki kladžiojančios juodosios skylės Andrejaus Voznesenskio4) apysakoje „O...“, 1982).

Totemas (odžibvė indėnų kalba ot-otem - jo giminė) – gyvūnas, augalas ar kos daiktas, žymintis giminės ar genties bendrumą, ir, kaip taisyklė, laikomas jos protėviu. Su juo buvo siejama tam tikra magiška galia; jis tapdavo kulto dalimi. Tikriausiai todėl ankstyvosiose religijose ir gausu zoomorfinių ir fitomorfinių vaizdinių bei fetišizmo. Kartais totemo sąvoka naudojama plačiau – kai simbolį reikalaujama gerbti (tokie yra valstybių vėliavos, himnai ir herbai; korporacijų logotipai ir pan.).

Zoomorfizmas (gr. zoon - gyva būtybė; morphe - tipas, forma) – aplinkinio pasaulio modeliavimas atsižvelgiant į gyvūnų sandarą ir elgesį (atskiras jo atvejis - antropomorfizmas). Jis būdingas magiškam-toteminiui požiūriui (gyvūnai dažnai buvo įvairių socialinių grupių totemais). Iš jo išsivystė religiniai kultai su įvairių gyvūnų garbinimais (šventosios Indijos karvės ir kt.). Jo atgarsiai išlikę šiuolaikybėje – „katyte“, „zuikučiu“ vadiname mylimą žmogų, technikoje turime „arklio jėgą“ ir pan.


Trumpos biografijos

1) Eduardas Ziusas (Eduard Suess, 1831-1914) – austrų geologas ir visuomeninkas. Jam priklauso idėja apie Gondvanos žemyną (1861) ir Tetijos vadenyną. Veikale „Das Antlitz der Erde“ įvedė biosferos sąvoką. Buvo vienas ankstyviausiu ekologijos propaguotojų. Jo vardas suteiktas krateriams Mėnulyje ir Marse.

2) Eduaras Le Rua (Edouard Louis Emmanuel Julien Le Roy, 1870-1954) – prancūzų filosofas ir matematikas; katalikiškojo modernizmo atstovas. Plėtojo evoliucijos teoriją, kurioje derino katalikybės ir mokslo elementus. Evoliuciją laikė kūrybišku tapsmu, kurio pagrindas yra dvasinė galia, veikiančioji mintis. Žmogaus, kaip protingos būtybės, atsiradimas pakeitė gamtos raidą – prasidėjo perėjimas iš biosferos į noosferą (proto sritį). Kėlė religijos ir mokslo, intelekto ir intuicijos problemas.

3) Tejeras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin, 1881-1955) – prancūzų filosofas- idealistas, jėzuitas, geologas, palentologas, archeologas ir antropologas; vienas sinantropo (Pekino žmogaus) atradėjų. Vystė noosferos teoriją; sukūrė katalikizmo ir kosminės evoliucijos sintezę.

4) Andrejus Voznesenskis (1933-2010) – rusų rašytojas ir poetas, dainų tekstų kūrėjas. Pirmas eilėraščių rinkinys „Mozaika“ (1959) sukėlė valdžios priešiškumą. O 1963 m. N. Chruščiovas susitikimo su inteligentija metu aštriai užsipuolė A. Voznesenskį; tačiau ne mažesnį pyktį jam jautė ir „uždrausti“ rašytojai, priversti užsiimti „savilaida“, nes laikė, kad jo kūryba sankcionuota KGB. Draugavo su B. Pasternaku, jam skyrė knygą „Man keturiolika metų“ (1980; būdamas 14-os B. Pasternakui pasiuntė savo eilėraščių), dukart per metus Pasternako vasarnamyje-muziejuje rengė poezijos skaitinius.

Taip pat skaitykite:
Baltų kalbos
Fizika be gamtojo
Reikėtų vienodžiau
Gyvybės atsiradimas
Lietuvių kalba užsienyje
Panspermija: kosmoso sėkla
Visos kalbos vertos pagarbos
Kalba:  nuo ištakų iki šių dienų
Matematinė kalba ir simbolika
Ar senai kalbama lietuviškai?
Kieta ar minkšta (kalba)?
Garderobas ir tualetas
Vernadskis ir biosfera
Indo slėnio raštas
Žemaičių epas
Tylos kalba
Rašmenys
Vartiklis