Visos kalbos vertos pagarbos. Vartiklis

Kasdieniniame gyvenime dažnai girdime svarstant, kuri kalba geresnė, gražesnė ir pan. Kalbų vertinimų randama publicistikoje, grožinėje literatūroje, kultūros ir visuomenės veikėjų raštuose, laiškuose ir kitur. Paprastai aukštinama gimtoji kalba. Štai įdomus M. Lomonosovo rusų kalbos vertinimas: „Romos imperatorius Karolis V^**) yra pasakęs, kad ispaniškai – su dievu kalbėti tinka, prancūziškai – su draugais, vokiškai – su priešais, itališkai – su dailiąja lytimi. Bet jei jis rusišką žodį būtų mokėjęs, tai, be abejonės, būtų pridūręs, kad rusiškai su visais jais kalbėti pritinka, nes būtų radęs joje ispanų kalbos didingumą, prancūzų gyvumą, vokiečių tvirtumą, italų švelnumą, o prie viso to dar graikų ir lotynų kalbų turtingumą bei išraiškingumą“.

Ankstesniuose vertinimuose gimtoji kalba dažnai lyginta su klasikinėmis kalbomis, nes pagal 19 a. vyravusią sampratą senosios kalbos laikytos tobulomis, o į naująsias žiūrėta kaip į senųjų degradaciją. Į vieną gretą su graikų ir lotynų kalbomis rusų kalbą statė G. Deržavinas^***), N. Dobroliubovas. Apie lietuvių kalbą panašiai atsiliepęs S. Daukantas. Ir antai amerikiečių kalbininkas Teodoras S. Turstonas rašo (Th.S. Thurston. Lithuanian history, philology and grammar, 1941):
„Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už visas tas tris“.

Į tokias gimtosios kalbos panegirikas reikia žiūrėti atlaidžiai – neretai tai protestas prieš jos ir gimtosios kultūros nuvertinimą, sustiprėjantis nacionalinio išsivadavimo ir atgimimo laikotarpiais. M. Daukšos „Postilės“ (1599 m.) prakalboje rašoma: „Visais amžiais žmonės kalbėjo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti, gražinti... Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas...“.

Greta kalbų vertinimo sutinkama ir jų ypatybių nurodymų, dažnai tai padarant metaforiškai, per palyginimus, dažnai siejant su nacionaliniu charakteriu ir psichologija. Štai rusų pedagogo K. Ušinskio apibūdinimai: „Lengva, čiulbanti, sąmojinga, besijuokianti, mandagi iki įžūlumo, plasnojanti tarsi drugelis prancūzo šneka; sunki, miglota, įsigilinusi į save pačią, apskaičiuota vokiečio kalba; aiški, lakoniška, vengianti bet kokio neaiškumo, tiesiai einanti prie reikalo, praktiška anglo kalba; daininga, spindinti, žaidžianti spalvomis, vaizdinga italo kalba; be paliovos liejasi nuspalvinta vidinio jausmo ir retkarčiais pertraukiama skardaus šūksnio slavo šneka“.

Įvairius kalbų vertinimus galima suvesti į tris parametrus: estetinį (graži, skambi); tobulumo ir turtingumo (turtinga, primityvi). Jie orientuoti į pagrindinius kalbos lygmenis: estetinis – į fonetinį; tobulumo – į gramatinį; turiningumo – į leksinį ir dalinai gramatinį.

Estetinis kriterijus ryškiausias kasdieniniame, buitiniame vertinime. Jo pagrindas – garsinė išraiška. Pvz., prancūzų rašytojai Ž. De Stal atrodė, kad rusų kalbai būdingas savotiškas metalinis skambesys, tarsi dūžiai į varį. Ir tikrai. Kalbos garsai yra nevienodo skambumo. Balsiai ir dvibalsiai susideda iš gryno tono, kai kuriuose priebalsiuose (l, m. n, r) taip pat vyrauja tonas, o kiti sudaryti iš tono ir triukšmų arvien triukšmų (s, š, c, t), pastaruosius tariant balso stygos nevirpa. Tad paskaičiavus įvairaus skambumo garsų dažnį kurioje nors kalboje, galima nustatyti jos skambumo koeficientą. Pvz., suomių kalbos tekstuose 100 balsių tenka 96 priebalsiai, o čekų – 188 priebalsiai. Ir vis tik kalbos skambumas yra reliatyvus dalykas. J. Pikčilingis^*) rašė: „Tie patys atvejai vienos kalbos atstovams malonūs ausiai, kitos – gali būti ausį rėžiantys“. Lemia išeities taškas ir vertintojo gimtoji kalba. Gražiau visada atrodys gimtajai kalbai artimesnė kalba. Taigi, estetinis kriterijus yra subjektyvus.

Tobulumo kriterijus remiasi kalbų gramatinės sandaros ypatybėmis. Jis buvo būdingas 19 a. kalbotyrai, kai kalbas imta klasifikuoti ne tik pagal kilmės bendrumą (giminiškumą), bet ir gramatinės sandaros artumą, dažniausiai – pagal žodžio morfologinės struktūros ypatybes. Kai kurie tai vertino pagal tobulumo skalę. Pvz., vokietis F. Šlėgelis tvirtino, kad tobuliausios yra fleksinės kalbos (su daug galūnių): senosios indoeuropiečių kalbos (sanskritas, lotynų, senoji graikų, taip pat slavų, baltų kalbos). Buvo į pirmą vietą keliančių analitines kalbas, kuriose gramatinės reikšmės daugiausia perteikiamos pagalbiniais žodeliais, žodžių tvarka sakinyje (pvz., anglų, prancūzų). Kalbų tipų vertinimai, ypač vėlesniais laikais, turėjo ir politinį toną: tobulesnėmis laikytos išsivysčiusių Europos tautų kalbos priešinant jas, pvz., izoliacinėms (kinų ir kitoms pietryčių Azijos) kalboms. Čia jau netoli ir iki rasistinės ideologijos.

Kalbos turtingumo kriterijus remiasi žodyno apimtimi ir įvairove. Tačiau paprastas skaitinis įvertinimas nekorektiškas. Kalba yra tiesiogiai susijusi su mąstymu ir tikrove ir yra nuo jų priklausoma. Kalboje, jos elementų reikšmėse, randame tik tai, kas yra kalbančiojo sąmonėje, o sąmonės turinys priklauso nuo mus supančios tikrovės. Tautai svarbesni reiškiniai kalboje atspindimi detaliau ir įvairiau. Tos srities žodynas bus platesnis, įvairesnis. Todėl, tarkim, šiaurės tautų kalbose (pvz., eskimų) randame labai daug žodžių ledui, sniegui pavadinti, o pietų kraštų gyventojų kalbose (pvz., arabų) tokių žodžių visai nėra. Užtat ten begalė žodžių, apibūdinančių smėlį ar kupranugarį. Tad tautų ant žemiausių civilizacijos laiptelių kalbose nerasime daug žodžių techninėms, mokslinėms ar filosofinėms sąvokoms nusakyti – mat nėra tų daiktų ar reiškinių jų aplinkoje ir tuo pačiu sąmonėje. Tad apie žodyno turtingumą galima kalbėti turint galvoje ta kalba kalbančios visuomenės išsivystymo lygį.

Tad patikimi kriterijai ne pačiose kalbų struktūrose, o jų visuomeninėse funkcijose, vertinant pagal jų socialinį reikšmingumą. Tai būtų: kiek žmonių tą kalbą laiko gimtąja; kiek žmonių ją moka; kaip ir kur ji naudojama; literatūrinės kalbos išsivystymas; susiformavimo laikas, normų pastovumas, paplitimas; grožinė, mokslinė, publicistinė ir kita literatūra praeityje ir dabartyje; kalbančiosios bendruomenės politinis, ekonominis ir kultūrinis prestižas ir pan. Tada į pirmą vietą iškyla vadinamosios pasaulinės kalbos: anglų, ispanų, kinų, prancūzų, rusų, arabų.

Ir vis tik nereiškia, kad kuri kalba mažiau verta – kiekviena jų verta pagarbos.

Giminių gausos lyderė

Fulgių moterys Dauguma kalbų turi dvi gimines: vyriškąją ir moteriškąją. O štai afrikiečių fulfulde (arba fula) kalba, kuria daugiausia kalbama Sahelio srityje (į pietus nuo Sacharos), turi per 20 giminių (kalbininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus). Viena giminė žymi smulkius apvalius daiktus, kita ilgus plačius ir plokščius, trečia – laiką. Esama giminės, apibūdinančios pagalius primenančius daiktus, o taip pat žyminčios lapus ir augalus.

Fulfulde taip pat vadinama puluar ir turi kelis dialektus (nes išplitusi nuo Atlanto iki Nilo 20-yje šalių), o ja kalba apie 25 mln. gyventojų. Ji yra fulbių kalba, tačiau plačiai naudojama ir tarpetniniam bendravimui. Ji pasižymi gausia kaita tiek šaknies pradžioje, tiek šaknies gale. Jai didelę įtaką yra padariusi arabų kalba, nes dauguma fulbių yra musulmonai.

Anot tradicijos, jų protėviu buvo Ukba, islamo karys (taip mitu bandoma paaiškinti paplitusį islamą). Tikėtina, kad jų ištakos yra Egipte, nes jų tarpe labai paplitę vardai Ka ir Ba (taip Egipte vadintos žmogaus sielos dalys, žr. >>>>>). Tačiau ši idėja kritikuojama ir labiau pripažinta versija, kad jie kilę iš Senegalo, nes jų kalba artima volofų kalbai.

Taip pat skaitykite Fulbių pasaulio tvėrimo mitas
Todo gentis – gyvoji praeities skeveldra

^*) Juozas Pikčilingis (1926-1991) – lietuvių kalbininkas, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas. Kalbos stilingumo pamatu laikė šnekamąją kalbą, tautosaką, tačiau nesumenkino ir rašytojų indėlio. Už monografiją „Lietuvių kalbos stilistika“ (1-2 d., 1971-75), autoriui buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija (1977).

^**) Karolis V (Carlos, 1500-1558) – Ispanijos karalius (nuo 1516 m.) ir Romos imperatorius (nuo 1519 m.), Sicilijos ir Nyderlandų valdovas. Gyvenimo pabaigoje dėl įvairių priežasčių atsisakė visų pareigų ir pasitraukė į vienuolyną. Po jo mirties Habsburgų valdos suskilo į dvi dalis.
Karolio V-ojo valdos buvo išskaidytos – Ispanijos, Italijos, Austrijos ir Nyderlandų valdos buvo atskirtos viena nuo kitos, o jų suvienijimui labiausiai trukdė Prancūzija. Ilgus metus Karolis kovojo su Osmanų imperija ir jos sultonu Suleimanu Didžiuoju. 1535 m. Karolis laimėjo svarbų mūšį Tunise, bet 1536 m. Prancūzijos karalius Pranciškus I-asis susivienijo su Suleimanu prieš Karolį.
Kaip Šventosios Romos imperatorius Karolis V pakvietė Martiną Liuterį į Vormso suvažiavimą 1521 m. garantuodamas jam laisvę, jei atvyks. Tais pačiais metais jis pasmerkė Liuterį ir jo šalininkus, bet buvo pernelyg užimtas kitomis problemomis, kad rimtai pasipriešintų protestantizmo plitimui. 1545 m. Tridento susirinkimo pradžia žymėjo prasidedančią kontrreformaciją ir Karoliui pavyko patraukti keletą imperijos kunigaikščių į katalikybės pusę.

^***) Gavrilas Deržavinas (1743-1816) – Apšvietos laikų rusų poetas, valstybės veikėjas (jis buvo senatoriumi bei slaptuoju patarėju; teisingumo ministru). Pirmosios jo eilės pasirodė 1773 m. Pagrindiniu jo poezijos objektu buvo žmogus kaip nekartojama individualybė visoje asmeninių ypatybių ir įpročių gamoje. Daugelis jo odžių buvo filosofinio pobūdžio; jose aptarinėta žmogaus vieta ir paskirtis žemėje, gyvenimo ir mirties klausimai. Viena jo poezijos ypatybių buvo vaizdingumas – tad ją neretai vadino „kalbančia tapyba“. Jo garsiausios odės: nepriekaištinga „Apie kunigaikščio Meščerskio mirtį“ (1779), žaisminga „Odė Felicijai“ (1782), pakili „Dievas“ (1785), Potiomkino mirties proga - „Krioklys“ (1794), skausminga „Sniegena“ apie jo draugo Suvorovo mirtį ir kt. Jo garbei pavadintas krateris Merkurijuje