Reikėtų vienodžiau,  
Jonas Šukys, Mūsų žodis; 1982, Nr. 8 (284)  

Redaktorius: nors šis straipsniukas paskelbtas prieš 30 m., tačiau pamaniau, kad jis vis dar tebeaktualus...

Mūsų tiflologinėje literatūroje iki šiol nėra nusistovėję Brailio ir reginčiųjų rašto pavadinimai. Antai sakoma: parašyta Brailio raštu (šriftu), aklųjų raštu (šriftu), taškiniu raštu (šriftu), iškiliuoju šriftu (raštu) - turint galvoje Brailio raštą, reginčiųjų raštu (šriftu), plokščiuoju raštu (šriftu) - turint galvoje reginčiųjų raštą. Braille book

Ar tikslinga suplakti ir vartoti pramaišiau visą šią gausią tariamą sinonimiką?

Kas yra Brailio raštas, žino kiekvienas aklasis. Sąvoka visai aiški, tiksli. Vienas kitas regintysis to termino gal ir nebus girdėjęs, bet straipsnio kontekste sąvokos turinį turbūt visai nesunkiai iššifruos. Terminą vartojant pirmąsyk, galima nusakyti ir plačiau, aprašomai, pavyzdžiui: Knyga išspausdinta akliesiems pritaikytu vadinamuoju Brailio raštu arba iškilių taškų Brailio šriftu. Sakydami mūsų sąlygomis vien Knyga parašyta aklųjų raštu, nusižengtume kalbos tikslumo reikalavimui. Juk, kaip matyti iš tiflologinės literatūros (žr., pvz., V. Toločka. Skaitantys pirštai, 1976), akliesiems tinkamo rašto kūrėjų ir tų kūrėjų pasiūlytų sistemų bei būdų buvo įvairių, vadinasi, sąvoka aklųjų raštas yra daug platesnė negu Brailio raštas. Taškinis raštas ar šriftas taip pat negali būti sutapatinamas su Brailio raštu; taškais akliesiems dažnai išbadydavo reginčiųjų raides, o Š. Barbjė sudaryta taškų sistema, daugmaž tinkama akliesiems, iš tikrųjų buvo skirta skaityti regintiesiems, kad karo metu be šviesos jie galėtų susižinoti naktį. Dar labiau su Brailio raštu ar šriftu negalima tapatinti iškiliojo (reljefinio) rašto ar šrifto. Pastaroji sąvoka itin plati ir neapibrėžta. Buvo laikai, kai iškiliomis reginčiųjų raidėmis spausdindavo akliesiems ištisas knygas (sakysim, tokios buvo V. Hajuji rengtos knygos). Kartais ir regintiesiems skirti tekstai atvirukuose ar kitur įvairumo dėlei užrašomi iškiliai (reljefiškai).

Kadangi iškilusis raštas gali būti skirtas ir regintiesiems, tai Brailio raštą supriešinti su plokščiuoju raštu ar šriftu, kaip vieninteliu reginčiųjų raštu, negalima. Mat pagrindinių spaudos būdų, kitaip sakant, spausdinimo formų, spausdinant tekstus regintiesiems, yra trys: gilioji spauda, iškilioji spauda, plokščioji spauda su savo atmaina ofsetine spauda. Vartoti terminą Plokščioji spauda tikslinga tik tuomet, kai specialiai gilinamės į poligrafijos reikalus, o ne apibendrintai aptariame reginčiųjų raštą.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad opozicija iškilusis raštas – plokščiasis raštas, kalbant apie aklųjų spaudos reikalus, yra netiksli. Ji ir nevaizdi, sunkiai įsimenama. Siūlytume teikti pirmenybę tokiai opoicijai: aklųjų raštas (o mūsų sąlygomis Brailio raštas) - reginčiųjų raštas. Ši opozicija vienprasmė, aiški, preciziška. Vadinasi, pvz., sakinį Numatyta išleisti bibliografines rodykles iškiliuoju raštu ir plokščiąja spauda turėtume taisyti taip: Numatyta išleisti bibliografines rodykles Brailio ir reginčiųjų raštu.

Brailio raštas Lui Brailis

Jis leidžia akliesiems skaityti tekstus, tiesa, užrašytus specialiu būdu. Jau senovės Kinijoje neregiai galėjo perskaityti akmenyje iškaltus hieroglifus, o 4 a. pr.m.e. jiems buvo rašoma reljefinėmis raidėmis vaškinėse ar molinėse lentelėse. 18 a. pabaigoje Anglijoje buvo sukurtas aklųjų raštas iš taškų ir linijų, 19 a. – iš taškų ir karoliukų. Buvo daug aklųjų rašto sistemų, tačiau nebuvo vieningos sistemos.

Jos pagrindu tapo Charles Barbier1) sukurta 12-taškė „naktinio rašymo“ sistema, skirta kariams esant nepakankamam apšvietimui. Tačiau ji jiems buvo per sudėtinga ir armija jos atsisakė. Tačiau Ch. Barbier ją 1821 m. pristatė Paryžiaus Nacionaliniame aklųjų inst-te. Dar būdamas paaugliu Louis Braille2) pastebėjo pagrindinį tos sistemos trūkumą – rašmuo per platus, nes žmogaus pirštas negali jo viso apčiuopti. Tad jis ir pertvarkė sistemą iš 12-os į 6-ių elementus. Taip 1829 m. ir atsirado Brailio rašmenys, o 1878 m. jie buvo priimti visame pasaulyje.

Taigi, šio rašto kiekvienas rašmuo sudarytas iš 6 taškų, išdėstytų po 3 dviejuose stulpeliuose – ir tokių rašmenų yra 63, kurių pakanka lotyniškoms raidėms, skaitmenims ir skyrybos ženklams. Neregiai tokį tekstą skaito apčiuopdami iškiliuosius taškus – jie viena ranka gali čiuopti raides, o kita sekti eilutę.

Pirmoji knyga Brailio rašmenimis buvo atspausdinta 1837 m. Paryžiuje. Lietuvių kalbai pirmasis jį 1927 m. pritaikė Pranas Daunys3). Jis tam rėmėsi latvių, vokiečių bei kitų lotynų abėcėlės kalbų abėcėlėmis. Sukurtas raštas pirmiausia panaudotas Kauno aklųjų inst-te. Nuo 1928 m. aklųjų raštu pradėtos leisti ir knygos.


1) Šarlis Barbjė (Nicolas-Charles-Marie Barbier de La Serre, 1767-1841) – prancūzų kariškis, kriptografas, vadinamosios „naktinės abėcėlės“ sukūrėjas. Armijoje užsiėmė pranešimų šifravimu ir Napoleono nurodymu 1808 m. sukūrė savąją „naktinę abėcėlę“ – pranešimų kodavimo būdą, leidžiantį gavėjams juos skaityti „aklai“ – tamsoje ir tyliai. 1820 m. kreipėsi į Paryžiaus aklųjų mokyklos direktorių su pasiūlymu ją pademonstruoti, tačiau tasai į reikalą pažiūrėjo skeptiškai. Tačiau kitais metais kitos aklųjų mokyklos direktorius sutiko, - ir mokiniai naująją abėcėlę priėmė gana palankiai. Tarp besimokančių buvo ir Lui Brailis – kuris po 3 m. sukūrė savąją aklųjų rašto sistemą.

2) Lui Brailis (Louis Braille, 1809-1852) – prancūzų pedagogas, vargonininkas, aklųjų rašmenų sistemos sukūrėjas. Būdamas trejų metų per nelaimingą atsitikimą tėvo dirbtuvėje su aštriu instrumentu susižalojo akį, vėliau dėl komplikacijų visai prarado regėjimą. 1819 m. įstojo į Aklųjų institutą Paryžiuje, buvo vienas gabiausių mokinių, išmoko groti pianinu ir vargonais. 1820 m. savo „naktinės abėcėlės“ sistemą institute pristatinėjo Šarlis Barbjė, kuria susidomėjo Brailis ir, pamatęs jos trūkumus, ėmė jos pagrindu kurti savąją sistemą, kurios variantą pristatė 1829 m. Pradžioje ji didesnio pritarimo nesulaukė dėl neva nepatogaus naudojimo tarp reginčių dėstytojų ir tik 1837 m., primygtinai reikalaujant akliesiems ir silpnaregiams, instituto taryba vėl grįžo prie Bailio rašto sistemos svarstymo. Vėliau ji išplito visame pasaulyje; 1837 m. juo jau buvo išspausdinta pirmoji knyga „Prancūzijos istorija“. 1839 m. L. Brailis dar sukūrė natų raštą akliesiems.

3) Pranas Daunys (1900-1962 ) – rašytojas, pianistas, kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas, lietuviškosios brailio abėcėlės sudarytojas. 1923 m. sausio 6 d. kovose su baltalenkių partizanais Avižonių kaime ties Širvintomis sprogusi granata sunkiai sužeidė galvą – taip jis neteko regėjimo, o iš dalies – ir klausos. Tada apsigyveno Kaune įkurtame karo invalidų bendrabutyje, išmoko skambinti kanklėmis, o vėliau ir fortepijonu. 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto įkūrėjų. Sukūrė dainų ir muzikinių pjesių, rašė spaudai. Išleido memuarus „Vargo keliais“ (1933), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937), apysaką „Benius Vanagas“ (1940)

.

Baltų kalbos
Nykstant kalboms
Fizika be gamtojo
Savieji - atstumtieji
Garderobas ir tualetas
Lietuvių kalba užsienyje
Kieta ar minkšta (kalba)?
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Matematikos filosofinės problemos
G. Grigas. Mes, kompiuteris ir lietuvių kalba
Omaras Chajamas: ne vien Rubijatai
Matematinė kalba ir simbolika
Ar mašina kada nors mąstys?
Visos kalbos vertos pagarbos
Smegenys yra tampomi
Mozarto muzikos galia
Akiniai nuo saulės
Kietas ar minkštas
Šis tas apie balsą
Svarbūs terminai
Skurdo kultūra
Rašmenys
VartiklIs