Baltų kalbos                

Gausiausia yra indoeuropiečių kalbų grupė (po jos eina kinų-tibetiečių), nuo prokalbės atsiskyrusi maždaug 3-2 tūkstm. pr.m.e. Spėjama, kad indoeuropiečių prokalbė (apie 4 tūkstm. pr.m.e.) kilusi iš teritorijų prie Dunojaus vidurupio ir žemupio, iš dalies ir Juodosios jūros šiaurinės pakrantės. Baltų kalbos ne tik priklauso indoeuropiečių kalboms, bet ir yra mažiausiai nutolusios nuo jų prokalbės.

Baltų protėvynė buvo Dniepro aukštupio, Nemuno, Prėgliaus baseinuose ir aplink. Jie ribojosi su finais (šiaurėje-šiaurės rytuose), iranėnais (pietryčiuose). Jų prokalbę (2 tūkstm. pr.m.e. pr.-1 tūkstm. pr.m.e. vid.) sudarė daug tarmių (šnektų), grupuojamų į: a) centrinį arealą (tarp Vilniaus, Baranovičių, Bobruisko, Smolensko, Oršos); b) pakraščių arealą, išlaikiusį daugiau archaiškumo, tačiau labiau modifikuotą kaimyninių kalbų. Pasidėjęs prokalbės irimas (apie 500 m. pr.m.e.) ir buvo periferinių tarmių diferenciacijos didėjimas. Viena tokių tada atskilusių tarmių buvo prūsų (bei jotvingių) šnekta. Apie kitas periferines tarmes mažai žinome, nes jos nepaliko savo raštų (tokia matyt buvo ir kuršių tarmė).

Tik apie 5-7 a. ėmė skilti centrinio arealo tarmės, kai išsirutuliojo lietuvių, latvių (latgalių), sėlių, žiemgalių. Paskutinės trys dėl migracijos pasistūmėjo link periferijos ir dėl kontaktų su finų kalbomis ėmė sparčiai tolti.

5-7 a. Dniepro, Maskvos, Okos, Nemuno, Dauguvos ir Neries aukštupiuose įsikūrė slavai ir su jais prasidėjo baltų simbiozė. Gretimi slavai ėmė slavėti – vieną baltų gentį, galindus, 12 a. rusų metraščiai nurodo buvus į rytus nuo Smolensko, o apie 14 a. jie, matyt, ir visai išnyko (asimiliavosi). Apie tokias tarmes šį tą liudija tik vietovardžiai ir bendriniai į slavų kalbą patekę baltiški žodžiai.

Vakarų baltų kalbos

Iš jų žinomiausia – prūsų, kuriuos Tacitas (1 a. pab.) pavadino aisčiais (matyt, tai viena prūsų genčių), o pats prūsų pavadinimas prigijo 9 a. Jie gyveno tarp Vyslos žemupio ir Nemuno. 1-3 a. dalis prūsų buvo pavergti Vyslos žemupyje gyvenusių gotų, o 8-9 a. juos vargino vikingai. 13 a. buvo šios jų gentys: pamedėnai, notangai (iš jų Herkus Mantas – pakartas 1273 m.), bartai, sambai (gintaro krantas), nadruviai (šiame krašte gyveno K. Donelaitis), skalviai. Apie 1230 m. prūsų pašonėn atsikraustė (lenkų) mozūrų kunigaikščio Konrado pakviestas Kryžiuočių ordinas, iki 1283 m. pavergęs visus prūsus (bei jotvingius), kurie neišsivadavo ir per Didįjį sukilimą (1260-1274). Tad prūsų kalba nuo 13 a. ėmė nykti ir 18 a. pr. visai nustojo skambėti. Išliko tik negausūs ir gana prastai užrašyti jos paminklai: 1) Elbingo žodynėlis (802 ž.), kurio nuorašas (apie 1400 m.) darytas iš neišlikusio originalo (apie 1300 m.); 2) Simono Grunavo žodynėlis (100 ž.) iš 16 a. pr.; 3) du 1545 m. katekizmai; 4) ir didžiausias – 1561 m. katekizmas (vertėjas Abelis Vilis*)). Taigi, jie senesni nei lietuvių kalbos, o ir prūsų kalba archaiškesnė už lietuvių – todėl ji reikšminga kalbotyrai.

Jai artima buvo jotvingių kalba (kartais laikoma prūsų kalbos tarme). Jie (sūduviai) gyveno Sūduvoje (dab. Užnemunė) bei labiau į pietus (dab. Lenkijoje – Suvalkų ir Baltstogės kraštuose iki Narevo upės). Juos 1283 m. žiauriai nuniokojo Kryžiuočių (Teutonų) ordinas, dalį iškėlęs į Sambą; kiti vėliau sulietuvėjo arba suslavėjo. Jų kalbos paminklai skurdūs – vos keletas prastai užrašytų žodžių, vietovardžiai ir pan.

Rytų baltų kalbos

Lietuvių kalba šneka Lietuvoje, Baltarusijos vakaruose (Gervėčiai, Jūrotiškės, Varanavas, Rodūnė, Zietala), šiaurės rytų Lenkijoje (Punskas, Seinai) bei ... emigracijoje. Lietuvių gyventa ir didelėje buvusios Rytų Prūsijos dalyje. Pagrindinės tarmės yra aukštaičių ir žemaičių, pradėjusios formuotis nuo 13 a. Sulietuvėjo (14-16 a.) dalis kuršių, žiemgalių, sėlių, jotvingių bei kai kurie prūsai (nadruviai ir skalviai). 13 a. vid. susikūrė Lietuvos valstybė (1240- 63 m. valdyta Mindaugo), vėliau smarkiai išsiplėtusi. Bet iki 16 a. nebuvo rašytinės lietuvių kalbos – raštams naudotos senoji baltarusių, lotynų, lenkų (ypač nuo 17 pab.). Pirmuoju rašytiniu paminklu buvo M. Mažvydo katekizmas (1547 m. Karaliaučiuje – žr. kokia kalba parašytas katekizmas). Vėliau pasirodo ir J Bretkūno Biblija (1590 m., rankraštis) ir postilė (1591), M. Daukšos katekizmas (1595) ir postilė (1599; joje pažymėtos kirčio vietos). Apie 1629 m. išėjo K. Sirvydo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas (Dictionarum trium linguarum; 1713 m. išėjo jo net 5-is leidimas). 1653 m. išleista pirmoji gramatika (D. Kleino „Grammatica Litvanica“). Tačiau pirmieji grožinės literatūros kūriniai pasirodo tik 18 a. – K. Donelaičio (1714-1780) ir kt. 19 a. pab. – 20 a. pr. vakarų aukštaičių tarmės pagrindu formuojasi literatūrinė lietuvių kalba.

Latviai, senovėje dažniau vadinti latgaliais, 5-9 a. pasistūmėjo į šiaurę už Dauguvos į dab. rytų Latviją, kur prieš tai gyveno finų gentys. 10-12 a. steigtis feodalinės kunigaikštystės, tačiau tam procesui sutrukdė Kalavijuočių ordinas, 1201 m. pasistatęs Rygos pilį (žr. apie Rygos įsikūrimą) ir gyvavęs iki 1237 m., kai vietoj jo įsteigtas vokiečių Livonijos ordinas kovai su Pabaltijo tautomis. Kalavijuočiai 1206 m. nukariavo lyvius, o netrukus pavergė ir dalį sėlių, kuršių, žiemgalių ir visus latgalius. Tie ne kartą buvo sukilę, tačiau 13 a. pab. buvo galutinai palaužti. Didžiausia dab. Latvijos teritorijoje gyvenusi gentis buvo latgaliai (nepainioti su dabartiniais latgaliais!) arba latviai, pamažu sulatvinę dalį sėlių (apie 13-14 a.), žiemgalių (apie 15 a.) ir kuršių (apie 16 a.) – buvusią Ordino (ne Lietuvos!) teritorijoje. Latvijoje 13-20 a. pr. vyravo vokiečių kalba. Pirmoji knyga latvių kalba pasirodė 1585 m. Vilniuje – Kanizijaus katekizmas. Tik pirmosiose latvių kalbos knygose iki pat Gliuko Biblijos (1685) yra daug klaidų ir iškraipymų, nes jas rašė prastai latvių kalbą išmanę vokiečiai. Latvių literatūrinės kalbos pagrindu tapo vidurio tarmė (vidus dialekts), ypač jos šnekta apie Jelgavą.

Kuršiai išnyko apie 16 a. – sulatvėjo arba sulietuvėjo. Jie gyveno Baltijos pajūryje (maždaug iki Nidos – pietuose), minimi nuo 855 m., kai daug kentėjo nuo vikingų (daugiau žr. >>>>>), nors ir patys dažnai puldinėjo skandinavus. Jų kalba dažnai laikoma tarpine tarp vakarų ir rytų baltų; matyt pradžioje artima prūsų kalbai, o tik vėliau priartėjusi prie rytinių kaltų tarmių.

Žiemgaliai gyveno dab. Latvijos vidurinėje dalyje (apie Jelgavą, Bauskę, Duobelę) ir dab. vidurio Lietuvos šiaurėje (apie Žagarę, Joniškį, Linkuvą, Žiemelį). Jų kalba išnyko apie 15 a., taip ir nepalikusi rašytinių šaltinių – apie ją težinome iš skurdžių nuotrupų (vietovardžiai ir pan.).

Sėliai gyveno dab. šiaurės rytų Lietuvoje (Saločiai, Pasvalys, Palėvenė, Subačius, Viešintos, Svėdasai, Tauragnai, Salakas) ir dab. Latvijos pietryčiuose (Dauguvos kairiame krante; nuo Daugpilio iki beveik pat Rygos); jų svarbiu centru buvo Sėlpilis, kurį 1208 m. užėmė kalavijuočiai. 13-14 a. sėliai šiaurėje susiliejo su latgaliais, o pietuose – su lietuviais. Jų kalbos paminklai labai menki (vietovardžiai, šiek tiek latvių ir lietuvių kalbose išlikusių žodžių ir pan.).


*) Abelio Vilio gimtinė buvo Pabečiai (dab. Romanovas, į šiaurės vakarus nuo Kaliningrado), apie 20 km į pietus nuo pietinio Kuršių nerijos galo.

Taip pat skaitykite:
Tylos kalba
Latgalos lietuviai
Garderobas ir tualetas
Lietuvių kalba užsienyje
Kieta ar minkšta (kalba)?
Visos kalbos vertos pagarbos
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Ar senai kalbama lietuviškai?
Lietuviai ir kuršiai
Indo slėnio raštas
Lietuvių emigracija
Dzūkijos kopos
Žemaičių epas
Rašmenys
Vartiklis