Latgalos lietuviai    

Latvijos Respublikos pietuose ir ypač pietryčiuose galima išskirti bent du istorijos laikotarpius: maždaug 8-19 a. ir 19-21 a. Daugiausia lietuvių, palikusių lietuvių kalbos pėdsakus, į pietryčių Latviją pateko pirmuoju laikotarpiu. Tiedu laikotarpiai skyrėsi tuo, kad pirmuoju lietuviai gyveno kompaktiškiau, o antrojo persikėlėliai buvo išsklaidyti ir greičiau perėjo į kitas kalbas, palikdami savo pavardes, toponimus. Net didžiosios 20 a. pab. lietuvių kolonijos (Gauriai, Indrica - Bendoriai), būdamos apsuptos kitų kalbų, svetimoje valstybėje intensyvėjant kultūros kontaktams kalbą pajėgė išlaikyti tik apie šimtmetį.

16-17 a. kompaktiškas lietuvių kalbos plotas šiaurėje galėjo siekti Piedrują, Asūnę, Ižvaltą, Uozuolmuižą, Ciskodą, Dvietą, Rubinus (apimdamas didesnę dalį dabartinio Daugpilio rajono). Toliau į vakarus jis įėjo į dabartinius sienos išlinkimus Latvijos pusėje (5-10 km šiauriau), o prie jūros siekė Rucavą, Nycą ir Bartą. Lietuvių ir latgalių gyvenamas plotas siekė net liniją Suškova-Varaklionai-Preiliai-Biržai (Jekabpilio r.) - Mazzalvė. Tai rodo išlikusios senbuvių lietuvių šnektos, lietuvių kilmės vietovardžiai (su priesaga -išk- ir t. t.), pavardės, žodynas, fonetikos, morfologijos, sintaksės lituanizmai, istoriniai duomenys.

Latgaloje ciskodiškių žodis cyrulis, lykstė iš latgalių pasiskolinti tikriausiai jau 1478-1519 metais. Vilianų apylinkės kaimas Švedeliai bus atsiradęs po 1601 ar 1625 m., kai Rėzeknę užėmė švedai. Jei netoliese tada nebūtų gyvenę lietuviai,
Akordeonistai
Paminklas Červonkos kapinaitėse lietuviams savanoriams, 1919-20 m. žuvusiems Daugpilio apylinkėje kovose prieš bolševikus ir bermontininkus
istoriniai šaltiniai kaimo vardą rašytų vien Zviedreni. Lietuviai Latgaloje apsigyveno kai kur prieš slavų kolonizaciją, todėl po 1666 m. rusai sentikiai ir dar vėliau baltarusiai įsikūrė kaimuose su lietuviškais (baltiškais) pavadinimais: Deneliški ir kt. (Ciskodo apyl.), Butkūni, Auguli, Vaiciuleva (Indra), Augulevo, Maišeli, Mažeiki (Ruobežniekai).

Latgalos ir viso paribio oikonimai su lietuviška priesaga -išk- dažniausia yra atsiradę 17-18 a. Istorinės Vilniaus krašto ribos šiaurės rytuose prasideda ne nuo Breslaujos, o nuo Dauguvos pakraščio tarp Drisos ir Kraslavos. Vilniškių tarmė iki Ciskodo apylinkės tęsėsi dar 100 kilometrų į šiaurę. 1851 m. 7 Ciskodo parapijos kaimuose (64 sodybose) lietuviškai kalbėjo iki 400 vilniškių (1977 m. lietuviškai kalbėjo 10 žmonių, o 1986 m. - du seniausi žmonės).

Iki Uodegėnų (Ižvalto apylinkės, Kraslavos rajono) nuo Lietuvos sienos yra 60 km. 1925 metais apylinkėje lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 metais - 3 (5). 1883-1925 metais greta Uodegėnų minimi dar 6-9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo lietuviškai kalbančių. Iki 19 a. vidurio lietuviškai šnekėjo ir kairysis Dauguvos krantas tarp Varnavičių (Kraslavos r.) ir Ilūkštos (Daugpilio r.). Taip Daugpilio, Kraslavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu.

Latvijoje buvo beveik 800 (Gudijoje - 650) gyvenamųjų vietų vardų su priesaga -iški*, kurie didžiuliu kyliu (iki Rezeknės) įsiterpia į Rytų Latviją. Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietuviai. Įdomu, kad -iškių pėdsakai daugiausia veda į plotą maždaug tarp Obelių ir Breslaujos: kuo arčiau Lietuva, tuo daugiau šių vietovardžių.

Didesnė dabartinio Daugpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Subačius-Bebrinė-Dvietas-Kalupė-Malinovka-Kaplava (1912 m. K. Būgos duomenimis, čia buvo 20-55% priesagos -išk- oikonimų), dar 18-19 amžiuje turėjo būti gyvenama lietuvių. J. Safarevičiaus nuomone, tose apylinkėse, kur vietovardžių su -išk- ne mažiau kaip 12%, lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai su 4-12% -iškių rodo senąją lietuvių kalbos ribą.

Tarp neseniai lietuvių Latgaloje gyventų vietų, išsaugojusių vietovardžius su priesaga -iški, būtų kylys Kalupė-Silajaniai-Malinovka (einantis palei Daugpilio-Rezeknės kelią) ir Asūnės apylinkė Kraslavos rajono šiaurės rytuose. Į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubinų, Dvieto, Ciskodo, Uozuolmuižos, Ižvalto, Asūnės, Piedrujos.

Apie 11-13 a. ir 16 bei 17 a. pradžioje nemažai lietuvių apsigyveno tarp Daugpilio, Rezeknės ir Verchnedvinsko (Kraslavos, Ciskodo, Akros, Ruobežniekų ir kitose apylinkėse.

Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi trijose vietose: ties Daugpiliu, Kraslava ir greičiausiai apie Drują. Toliau keliauta Viškų, Dagdos-Andrupenės ir Ruobežniekų link. Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietuvninkai yra trejopi: 1) asimiliuoti istorijoje tiksliau nepaliudytų laiku (Akra, Ruobežniekai ir kiti - čia lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų), 2) asimiliuoti žinomu laiku, daugiausia 19 amžiaus pabaigoje - 20 amžiaus pradžioje (11 vietovių apie Kraslavą, 6 - Ciskodo apylinkėje, taip pat Jaunborės, Laukesos ir kitos apylinkiės), ir 3) išlikę iki šiol (Daugpilio, Uodegėnų, Ciskodo apylinkės). Jų šnekta visur sutampa su gretimu pagrininiu lietuvių kalbos plotu.

1893-1906 m. Daugėliškio ir Rimšės apylinkėse lietuviai įsikūrė 5 kaimuose apie Indricą (Kraslavos rajonas, Kalniešų apylinkė). 1930 m. apylinkėje jų buvo 300, 1979 m. - 38 (2,3%). Dabar lietuviškai kalbantys tebegyvena Indricoje, Bindariuose, Kalniešuose.

Žemaičių epas
Lietuviai ir kuršiai
Lietuvių emigracija
Apie Rygos įkūrimą
Lietuvių kalba užsienyje
Aukštadvario piliakalnis
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Paskutinioji kuršininkų karta
Heroika prie žilojo Nemuno
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje
Rygos įkūrimas H. Latvio kronikoje
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Karalienė Morta ir Šiauliai
Kuršiai vikingų epochoje
Lietuvos antipodas
Vilnius po senovei
Senybos kelias
Krėvos sutartis
Trakų pilys
Vartiklis