Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui
Senybos kelias

Keliai, kaip ir miestai, turi savo istoriją.
Dabar jie jau net rūšiuojami: geležinkeliai, vandens, sausumos ir oro keliai.
Seniausi Lietuvos keliai, yra, matyt, sausumos. Jie jungė didesnes ir svarbesnes gyvenvietes, kurios augo ir plėtėsi. Priklausomai nuo istorinių sąlygų, keičiantis gyvenvietės reikšmei valstybės politinėje ir ekonominėje raidoje, keitėsi ir kelio trasa, žmonių judėjimo juo intensyvumas.

Gyvenvietės prie kelio - savotiški jo atramos taškai.
Išaugus naujoms gyvenvietėms, turinčioms svarbią politinę ir strateginę reikšmę krašto ekonominiam bei kultūriniam gyvenimui, į jas nutiesiami nauji keliai.

Senieji keliai netenka savo reikšmės ir pradeda nykti arba užželia. Tačiau žmonės juos dar ilgai prisimena ir vadina užaugusiais arba užžėlusiais, jei keliai ypač seni - senybos keliais. Taip sakoma Rytų Lietuvos pakraštyje.

Taip vadinamas ir Lietuvos kelias, kažkada jungęs Padauguvį ir Polocko kunigaikštystę su Naugarduko ir Krėvos žemėmis. Tai ikiromantiškosios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kelias, jungęs jos pietvakarius su šiaurės rytais.

Manau, kad šio kelio "klestėjimo" laikai - Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo laikotarpis. Čia ir Vorutos pilis kažkur šalia buvus. Po Mindaugo mirties Lietuvos politinio gyvenimo centru tapus Kernavei, vėliau pradėjus kurtis Vilniui šio kelio reikšmė menko.

Tačiau kelias dar šimtmečius išliko svarbus Lietuvos valstybei, nes jis jungė nemažas to laikotarpio Lietuvos valstybės gyvenvietes: Naugarduką, Ašmeną, Svyrius, Švenčionis, Mažulonis, Daugėliškį, Vidžius, Brėslaują.

"Tai vienas iš pačių seniausių mūsų krašto kelių..." - rašė profesorius Č. Kudaba1.
Apie šio kelio svarbą yra rašę ir kiti iškilūs istorijos mokslo atstovai: "Netoli draustinio buvo vienas seniausių ir svarbiausių kelių... per Daugėliškį, Vidžius į... Daugpilį..." - A. Tyla.2
R. Batūra:3 "...Pro šias apylinkes - šiaurės rytų Lietuvą - ėjo senas prekybos kelias... Jo senumą ir reikšmę liudija IX-X a. arabų monetos, rastos šiame kelyje...".

Laikas keitė kelio trasą.
Ypač žiemą. Iš dalies tai liudija ir keliautojo Žilbero de Lanua kelionė. Tačiau pagrindinė kelio kryptis išliko. Daug kur liko ir trasa, ypač kelio viduryje per dabartines Švenčionių ir Ignalinos rajonų teritorijas. Jos buvo gausiai apgyvendintos.
Tai patvirtina gausūs baltų archeologiniai paminklai, jų dauguma ilgą laiką (o ir dabar) buvo nežinomi ir neįvardyti.

Šiose Lietuvos žemėse ilgiausiai viešpatavę svetimšaliai etniniams gyventojams įrodinėjo, kad jie esą žemesnės kultūros, pagonys ir "akmens amžiaus žmonės". Taigi jokių reikšmingų istorinių įvykių čia nebuvę, klestėjusi akmens amžiaus kultūra.

Tačiau žmonių atmintis šimtmečiais išlaikė gražias legendas, padavimus, įvairius pasakojimus, kurie byloja priešingai. Pvz., šiaurės rytų Lietuvos pakraštyje dar ir dabar yra daugiausia baltų archeologinių paminklų, apie kuriuos žmonės žinojo ir išliko daug pasakojimų. Tačiau visos tos žinios raštuose nebuvo užfiksuotos. ir išliko daug pasakojimų. Tačiau visos tos žinios raštuose nebuvo užfiksuotos. Kodėl? Tai jau socialinės ir kitos priežastys.

"Nuo 1973 m. iki 1993 m. buvo surasti 108 nauji piliakalniai Lietuvoje", - rašo G. Zabiela. Jo knygoje pateiktas žemėlapis rodo, jog dauguma tų archeologinių paminklų išsidėstę kaip tik šiaurės rytų Lietuvos kampe, pro kurį ir ėjo aprašomas kelias.

Švenčionių rajono pietiniame pakraštyje, spėjamojoje šio kelio neilgoje atkarpoje vienas nuo kito per 1-2 km išsidėstę net keli pialiakalnių formos objektai, vadinami Prancūzkalniu (prie Akvieriškės kaimo, Strūnos dešiniajame krante), Akvieriškė (Strūnos ir Rūdzynės upelio santakoje), Pakartuvės kalnu (jau Dvilonių kaimo laukai), Vorta (Strūnos ir Šakališkės upelio santakoje į rytus nuo Kalvėnų kaimo), Šakališkės kalnu. (Dešinėje šios kelio atkarpos pusėje grandinė pilkapių: Trakų I, Trakų II, Mylių I, Mylių II, Bildų, Papelekio, o gudų pusėje - Lentupio.) Tik Akvieriškės piliakalnis buvo įtrauktas į Švenčionių rajono piliakalnių sąrašą, nes jis buvo archeologo Pakrovskio tyrinėtas.

Labiausiai nukentėjo Pakartuvės kalnas. Jis buvo išsidėstęs už 1-2 km į šiaurės rytus nuo Akvieriškės piliakalnio, prie pat kelio. Jo naikinimo istorija sena. Ją pradėjo lobių ieškotojai gaivališkai kasinėdami. Brangių daiktų iš tauraus metalo niekas nesigyrė radęs, tik surūdijusių gelžgalių, puodų šukių, įvairių kaulų. Dažnai randami žmonių kaulai baidė arčiausia esančio Dvilonių kaimo gyventojus kasti duobes bulvėms žiemą laikyti. Tačiau žvyrą, smėlį iš piliakalnio pakraščių buvo patogu kasti ir krauti į vežimus kaimiečių buities reikalams. Taip piliakalnio pakraščiuose atsirasdavo vis naujų duobių.

Nuoseklaus naikinimo pradžia - 1934 metai, kai su lenkų valdžios žinia buvo pradėta akmenimis gįrsti per Dvilonių kaimą einantį kelią. Gatvę supilti ir sutvirtinti akmenimis reikėjo žvyro ir smėlio, kurių buvo čia pat, už 300-400 m Dvilonių piliakalnyje, Pakartuvės kalnu vadinamame.

Tačiau labiausiai piliakalnis buvo suniokotas kolektyvizacijos laikotarpiu. 1955 m. į Švenčionių rajono "Jaunosios gvardijos" kolūkį (kurio teritorijoje buvo visi čia mano minimi archeologiniai objektai) atvyko iš Rusijos vienos gamyklos trisdešimtūkstantininkas kolūkio pirmininkas A. Krasilnikovas.

Ūkio ekonominiai rodikliai buvo žemi. Jaunas ir energingas ūkio vadovas buvo kupinas gerų norų. Sustiprino ūkyje darbo drausmę, pradėjo statybas. Ūkio centre, Skritutiškėje, statė kiaulidę. Pastato statybai, aplinkos gerbūviui sutvarkyti reikėjo žvyro ir smėlio. Jaunas atvykėlis ūkio vadovas nusprendė tam panaudoti arčiausia fermos esantį "kurganą" - Akvieriškės piliakalnį.

Ekskavatoriui pradėjus kastį papilį, kažkas paskambino į Švenčionis, kad naikinamas piliakalnis. Akvieriškės piliakalnis jau buvo žinomas. Tada ūkio vadovo žvilgsnis nukrypo į rytuose esantį kitą "kurganą" - Pakartuvės kalnu vadinamą. Mechanizatoriai pasakojo, kad daug buvo rasta įvairių surūdijusių gelžgalių: ietigalių, peilių, vielų, lankelių, šukų, šukių, kaulinių įrankių, rasta ir medžio gabalų, žmonių ir gyvulių kaulų. Visi rastieji daiktai praktinės reikšmės neturėjo.

Ir paskutinį kartą piliakalnis buvo sulygintas su žeme 1983-1984 metais tiesiant aplink Dvilonių kaimą apylanką. Iš buvusio piliakalnio liko tik jo rytinio papilio žemių kupstas, ant kurio dabar auga keletas medžių.

Trečias šioje kelio atkarpoje piliakalnis - Vorta, kalnu vadinamas.
Jis išsidėstęs į pietryčius nuo Kalvėnų (dabar - Kavalčiukų) kaimo ir apjuostas dviejų mažyčių upelių, tekančių pelkėmis. Tos pelkės ir išgelbėjo piliakalnį, jis iki 1979 m. irgi buvo nežinomas.

O už puskilometrio į rytus esantis Šakališkės kalnas nukentėjo: nukasė į tiesdami kelią į Kalvėnų fermą, pastatytą Gojaus miško pakraštyje.

Neaiški Prancūzkalnio kilmė. Kas jis - ar natūrali kalva, ar piliakalnis? Napoleono kariai jo tikrai nesupylė, nors jie tuo keliu ir žygiavo.

Toliau šiuo keliu į šiaurės rytus - Švenčionys. Dešinėjė šios kelio atkarpos pusėje - grandinė pilkapių, vieni nuo kitų sugulę per 1-2-3 km. Tai Trakų I, Trakų II, Mylių II, Mylių II, Bildų, Papelekio, o gudų pusėje - Lentupio pilkapiai.

Prie Švenčionių piliakalniai keičia savo išsidėstymą.
Jei anksčiau jie sudarė pakelės grandinę, tai prie Švenčionių jie suka spiralę. "Šiam miestui įsikurti ir vystytis daug padėjo sausumos keliai. Švenčionyse kryžiuojasi vakarų rytų ir šiaurės pietų keliai. Šio miesto užuomazga priešistoriniais laikais galėjo būti susijusi su Cirkliškių piliakalniu, vadinamu Perkūno kalnu" - rašoma Lietuvių enciklopedijoje5.

Profesorius Č. Kudaba6 tuo abejojo: "...Apie Švenčionių praeitį ne ką žinome. Spėjama, jog būsimos gyvenvietės užuomazga buvusi prie piliakalnio, bet kodėl, kada persikelta į sausą ir patogų Kūnos klonį, nelabai aišku".
Profesorius Č. Kudaba buvo šio krašto žmogus. Manau, kad jis girdėjęs kai kurias legendas, žmonių pasakojimus apie Švenčionių miesto istorinę praeitį, kuri ne visada sutampa su enciklopedijose pateikta. Tačiau šis mokslininkas sprendė daugiau geografines problemas, o istorinių šio krašto mįslių detaliau panagrinėti nespėjo.

Iš tiesų Švenčionių gyvenvietės istorijoje daug baltų dėmių. Ir nematyti perspektyvos, kad tos dėmės greitu laiku išnyktų.

Manau, jog Švenčionių užuomazgą reikia sieti ne su Cirkliškės Perkūnkalnio piliakalniu, o su kelių sankryža. Vienas jų ėjęs pietvakarių šiaurės rytų kryptimi buvo pagrindinis XIII a. Lietuvos kelias, jungęs Padauguvį ir Polocko žemes su Naugarduko ir Krėvos žemėmis. Švenčionys buvo maždaug to kelio geografinis vidurys.

Galbūt šiuo keliu iš Padauguvio atvyko pirmieji krikščionių misijonieriai - pranciškonai, kurie ir mokė lietuvius žegnotis, poterių. O ne lenkai, nes žegnotės žodžiai skirtingi. Mažai tikėtina, kad tai atliko karalius Jogaila, kaip teigia kai kurie istoriniai šaltiniai.

Taigi Švenčionyse galėjo būti apkrikštyti pirmieji lietuviai.
Kelias suko lankus buvusio Švenčionių (ar kitokiu vardu vadinamo) ežero pakrante, ir miesto pastatai tūpė šalikelėse. Tiesėsi kilometrinės gatvės ir tokios išliko šimtmečiais.

Atstumas nuo senosios pietvakarinės Strūnaičio gatvės (buvo vadinama Mylių, Slabados, Komjaunimo ir dar kitokiais vardais) pabaigos iki šiaurės rytų kryptimi kitos archainės Adutiškio gatvės pabaigos yra apie 7 kilometrai.
"Ir tik 1874 m. sudarytas Švenčionių išplanavimo projektas, pagal kurį buvo suformuotas taisyklingo plano struktūros miestas. Keitėsi ir miesto centras. Tačiau prie Peterburgo-Varšuvos geležinkelio įsikūrus Švenčionėliams, XIX a. pabaigoje Švenčionys sumenko. 1904 m. buvo 633 namai (71 mūrinis) 20 gatvių" (žr 7).

XX a. viduryje atsiradę naujos gatvės tiesėsi įvairiomis kryptimis, jos daug trumpesnės, ekonomiškiau išsidėsčiusios. Švenčionys iki XIII a. buvo svarbi ekonominiu, strateginiu ir politiniu atžvilgiu gyvenvietė. Manau, kad čia dar XIII a. buvo gerai įrengta gynybinė pilis. O aplink ją įvairiomis kryptimis 2-5 km atstumu beveik spiraliniu žiedu išsidėsčiusios pilaitės. Apie tai yra išlikusių pasakojimų, legendų. Pagaliau tai patvirtina išlikę kai kurie piliakalniai. Pietvakariuose (enciklopedijose minimas) Perkūnkalnis, vakaruose - dar neįvardytas (Galadujevkos kaimo kryptimi), šiaurės vakaruose - Ragaučinos, šiaurėje - Nevieriškės Ponų kalnas, Ruzališkės, rytuose - Jeciūnų (neįvardytas, bet vietiniai žmonės jį vadina piliakalniu), o pietuose - Vortos. Išlikę pasakojimai nuo karaliaus Mindaugo laikų byloja, kad netoli Švenčionių buvo apgyvendinti iš kitur atvykę amatininkai. Iš pradžių, jie, matyt, gyveno savo bendruomenėse. Kai kurios jų pagal amatus gavo ir pavadinimus. Dabar tose vietose telikę tik kaimai: Kurpės, Kelios cegelnės, Ragaučina (Ragotinė), I ir II Trakai (tai karaimų ir totorių buvusios gyvenvietės).

Švenčionių apylinkėse visada gyveno lietuviai. Ir kaimai lietuviški.
Tačiau prie pat miesto ir pačiame mieste - tautų konglomeratas. Miesto pakraščiuose net penkerių įvairių tikybų kapinės. Ar yra Lietuvoje daugiau tokių originalių miestų?

II Švenčionių kelias suko į šiaurės rytus, šiaurę. Vėl piliakalnių grandinė: Kačėniškės, Rakštelių, Mažulonių, Vėlionių, Senojo Daugėliškio ir kt. Kelio atkarpa Zabladiškė-Mažulonys-S. Daugėliškis galbūt yra ta pati archainė. Kai kuriose vietose virtusi dirva, taku ir šunkeliu. Šių apylinkių (jau Ignalinos rajone) visų piliakalnių kepurė - Būdakalnio kalva.

Tai aukščiausia kalva ne tik šiaurės rytų Lietuvoje, bet ir Aukštaitijoje (be Juozapynės). Istorikas G. Zabiela8 apie tokias kalvas rašo:
"Apie tokius piliakalnius žinome mažiausiai. Kartais jie vadinami tiesiog žvalgakalniais. Peršasi išvada, kad dominuojančiose apylinkių aukštumose, prieš tai jas dirbtinai paaukštinus ar išlyginus, būdavo pastatomi mediniai stebėjimų ir signaliniai bokštai. Tokių statinių negindavo, jie įsikomponuodavo į stambesnes pilių apsaugos ir ryšio sistemas".

Sistema galėjo būti tokia: Būdakalnis, Švenčionys, Šakališkė, Svyriai ir t. t. Apie Mažulionių piliakalnį, prigludusį prie šio kelio, turime nemažai informacijos. Jis buvo detaliau tyrinėtas 1908 m. rusų studento Vladimiro Koširskio (1883-1908 m.). Radinių daug ir įvairių. Ne viskas apibendrinta. Radiniai išvežti į Sankt Peterburgą.

"...Kada šis piliakalnis buvo galutinai apleistas, sunku tiksliai pasakyti. Kadangi dauguma jame rastųjų dirbinių yra iš IX-XII a. galima spėti, kad minėtoji pilaitė buvo sudeginta XII a. pabaigoje ar XIII amžiuje. Kelia neaiškumų piliakalnyje rastieji palaidojimai. Jokių įkapių nerasta...

Nenormali griaučių padėtis ir tai, kad prie jų nebuvo įkapių, rodo, kad šie žmonės greičiausiai žuvo pilies sunaikinimo metu, tuo labiau kad prie vaiko griaučių rastųjų apyrankių chronologija, atrodo, sutampa su paskutiniuoju šios pilaitės gyvenimo laikotarpiu XII-XIII a.", - rašo V. Daugudis9.

Ipatijaus kronika10 mini, kad XIII a. rytų Lietuvoje įvykęs žemės drebėjimas sugriovė nemažai pilių. Kodėl šiaurės rytų Lietuvoje kai kuriose pilyse žmonių veikla nutrūksta būtent XIII amžiuje? Ar užpuolė priešai, ar sunaikino žemės drebėjimas, ar suniokojo savi po karaliaus Mindaugo nužudymo.

Manau, kad Mažulonių piliakalnio svarbiausios paslaptys dar neatskleistos. Spėjama, kad prie šios pilies buvusi nemaža gyvenvietė, o netoli jos, už 600 m į šiaurę antras, Vėlionių, piliakalnis.

Šio krašto vyresnės kartos žmonės dar prisimena daug atsitikimų ne tik iš žilos senovės, bet ir iš šio amžiaus pradžios. Daugėliškėnas Povilas Besusparis pasakojo, kad atvykusiam kasinėti Mažulonių piliakalnio rusui tyrinėtojui prisisapnavo balsas: "Nekasinėk, išsikas savi".

Tačiau jis nepaklausęs ir pradėjęs kasinėti piliakalnį. Tada tyrinėtoją sapnas vėl perspėjęs: "Jei kasi, tai mirsi". Archeologas toliau kasinėjo ir greitai mirė. Panašių pasakojimų esu girdėjęs ir iš kitų šios apylinkės žmonių. Apie tai rašė ir kun. Vaclovas Aliulis11. Pasaulinėje archeologijos istorijoje panašių dalykų yra buvę. Greitai mirė visi tyrinėtojai, dalyvavę atidengiant Egipto faraono Tutanchamono kapavietę.

Nuo Mažulonių keli kilometrai senybos keliu ir Senasis Daugėliškis. Dabar tai eilinis, nykstantis kaimas, kurio laukus vis labiau okupuoja iš vakarų Karališkės, o iš rytų - Didžiagirio miškai. Šiandien pro šią gyvenvietę vingiuoja kuprotas, duobių išbadytas kelias. Važiuojant juo nesutiksi prašmatnių autofurgonų užsienietiškų prekių reklamomis išmargintais šonais. Jie lenkia šią gyvenvietę ir triukšmingai dunda asfaltuotais, plačiais magistraliniais plentais.

Šiuo keliuku retai važiuoja ir keleiviniai autobusai. Jo sena nugara darda arklių traukiami valstiečių vežimai ir aprūdiję, purvinais šonais traktoriai. Tik jie ir sudrumsčia šią ryto rūkuose besislapstančią laukymę. O šiaip šioje tarpumiškėje rimtis. Nuolatiniai kaimo gyventojai - garbaus amžiaus žmonės, daugiau mąstantys apie praeitį negu apie ateitį. Tik užkalbink, - kiekvienas pasakys, kad Daugėliškis praeityje buvo didelis, svarbus 9 kilometrų ilgio Lietuvos miestas.

Ši sena Lietuvos gyvenvietė augo palei kelią. Kelias kreivojosi Virekšos ežero pakrantėmis, ir pastatai tūpė prie jo. Kelių kilometrų buvo miestas, paliksime pasakotojų nuožiūrai. O kad čia buvo miestas, tai jau ne vien pasakojimai.

Apie tai rašoma visose Lietuvos enciklopedijose12. "Štai 1589 m. Strubičiaus žemėlapyje jis žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, Krėva... žemėlapyje nupiešti rūmai-tvirtovė. 1526 m. už kelių šimtų metrų nuo dvaro rūmų prie pat kelio Vidžiai-Švenčionys, Vilniaus vaivada Goštautas pasistatydino bažnyčią".

Už kokių dešimties kilometrų - Kačergiškė. Tai sena vietovė, kurios ribose kelias staigiai suka į šiaurę. Tikra kelių kačerga. Matyt, iš čia kilęs ir pavadinimas. Už poros šimtų metrų - Dysnos upė. Pasakojama čia buvus brastą. Užtat čia ir kelias kerta upę. Šiadien jis peršoka Dysną didoku tiltu.

Dar keli kilometrai ir už posūkio į rytus kelias slepiasi Gudų valstybės laukų Krūmynuose. Šiuo keliuku Vidžių link su "Žiguliais" jau sunku važiuoti.

Kaip minėjau, šimtmečiai keitė kelio kai kurių atkarpų trasą. Ypač pakito pietvakariuose išaugus Vilniaus miestui. Ir mažiausiai keitėsi juostoje tarp Daugpilio-Švenčionių.

Istorinėje literatūroje yra išlikę keliavusiųjų šiuo keliu aprašymai.
1414 m. sausio mėn. šiomis vietovėmis iš Daugpilio į Vilnių vyko keliautojas Žilberas de Lanua. Savo kelionės aprašyme jis pažymėjo, kad važiavo per didelius Lietuvos miškus. Pervažiavęs keletą užšalusių didelių ežerų ir nukeliavęs 15 mylių, jis atvyko į Karaliaus dvarą, kuris priklausė Vytautui. Lenkų istorikas H. Lovmianskis13 mano, kad tas Karaliaus dvaras greičiausiai buvę Švenčionys.

Su tuo sutinka ir antras tyrinėtojas M. Liubovskis14. nes Švenčionys atitinka kai kuriuos aprašymo parametrus. Tiesa, vadinami ne Švenčionimis, o Karaliaus dvaru. Taip galėjo vadintis Švenčionių miesto kažkuri dalis, kurioje buvo LDK rezidencija. Kai kurios legendos byloja Švenčionis buvus Mindaugo miestu.

"1517 m. iš Vilniaus per Nemenčinę, Švenčionis (Swintrawa), Vidžius, Drūkšius, Brėslaują iki Dauguvos upės ir Maskvos keliavo Vokietijos imperatoriaus Maksimilijano I pasiuntinys S. Herberšteinas" (žr. 15).

"...Kotrynos II laikais vieškeliu važiuodavo įvairūs rusų ponai dvejeto, ketverto, net šešeto arklių traukiamomis karietomis. Iš Maskvos ar Smolensko jie važiuodavo per Švenčionis..."" (žr 16).

"...Neapolio karaliaus Miurato vadovaujama kavalerija 1812 m. birželio 29 d.
išvyko iš Vilniaus ir vijosi Rusijos armiją per Nemenčinę, Švenčionis, Daugėliškį, Vidžius... Vitebsko link. Pro Švenčionis pražygiavo dalis imperatoriaus gvardijos. Šiuo maršrutu vyko ir Napoleonas..."
" (žr 17).

Šio krašto žmonių atmintyje išlikę daug pasakojimų, legendų (kai kas skelbta ir spaudoje), kur Lietuvos karalius Mindaugas siejamas su šiuo keliu.

Pabaigai pateiksiu kai kurias legendų nuotrupas:

  1. "...Švenčionims vardą davė kunigas Mindaugas..."
  2. "...Kunigų kunigas Mindaugas per Lentupį keliavo iš Šventos pilies į Medinę..."
  3. "...Prie Rakštelių piliakalnio alte paskendę Mindaugo turtai..."
  4. "...Ilgai buvo manoma, kad netoli šio kelio prie Lietuvos-Latvijos sienos (netoli Daugpilio) buvo nužudytas Mindaugas. Ten dar XVII a. turėjusi būti marmurinė lenta su Mindaugo antkapiu. Vėliau XIX a. Mindaugo kapas buvo "surastas" Naugarduke..." (žr 18)

Manoma, kad
Cirkliškio Perkūnkalnio pilyje įvyko Daumanto, Treniotos ir kitų sąmokslas prieš Mindaugą (žr 19) .

Išnašos
1 Kudaba Č. Švenčionių rajonas. V., 1983. P. 33.
2 Ignalinos kraštas. V., 1966. P. 22.
3 Ten pat. P. 34
4 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. V., 1995. P. 222.
5 Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1964. T. XXX. P. 215.
6 Krupickas R. Pažinkime Lietuvą. K., 1995.
7 Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1988. T. IV. P. 233.
8 Zabiela G. Min. veik. V., 1995.
9 Iš lietuvių kultūros istorijos. V., 1961.
Daugudis V. Mažulonių piliakalnis. P. 16.
10 Aleknavičius A. Geografija 9 k. K., 1993. P. 19.
11 Aliulis V. Palūšės bažnyčia ir parapija. V., "Voruta". 1996. P. 11.
12 Kultūros barai. V., 1972. Nr. 7.
13 Lowmianski H. Op. cit. T. 2. P. 116.
14 Liubovski M. Oblastnoje delenije i mestnoje upravlenije Litovskogo-Russkogo gosudarstva vo vremia sozdanija pervogo Litovskogo statuta. M., 1892. P. 92.
15 Gaidės ir Rimšės apylinkės. V., 1969. P. 27.
16 Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1989.
17 Ignalinos kraštas. V., 1966.
18 Sinkevičienė L. Valdovas žuvo - Lietuva išliko. Švenčionių r. laikraštis "Žvaigždė", 1993 07 03.
19 Juodagalvis J. Švenčionių kraštas. V., 1996. P. 57.

Antanas KARMONAS, Ignalina

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
"Vartiklio" pagrindinis puslapis
Vartiklio naujienos