Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos

1. Vardas ir jo formos
Savo kraštą ir valstybę vadiname vardu Lietuva (galininką Lietuvą). Iš jo su priesaga -ja- yra išsivestas gyventojų pavadinimas lietuviai tokiu pat būdu, kaip iš Šeduva ar Raguva yra atsiradę su ta pačia priesaga šeduviai ar raguviai, Šeduvos ar Raguvos gyventojų pavadinimai. Priesaga -ja- seniau turėjo priklausomybės reikšmę, todėl lietuviai pradžioje reiškė "Lietuvai priklausantys".

Prūsų lietuviai tam reikalui pavartojo priesagą -inink-, todėl lietuvius jie vadina lietuvininkais. Be to, savotiškas Lietuvos ir lietuvių pavadinimas yra paliudytas Baltarusijoje (pavyzdžiui, Zieteloje) gyvenančių lietuvių: Lietava ir lietaviškiai kaip netoli Zietelos esantis kaimas Dainava ir jo gyventojai dainaviškiai. Abu šiuos Lietuvos vardo variantus pažįsta rytų Latvijos gyventojai.

Vakarų latviai vartoja lietuvių vardo formą leiši (iš senesnės formos *leitjai1), rodančią, kad senovėje mūsų krašto ir valstybės vardas skambėjo *Leituva (ir *Leitava). Apie V a. po Kr. šią formą pasiskolinę slavai pagal savo kalbos dėsnius išvertė pirma, X a., į Litvą, dar vėliau į Litva. Juk ir vietoj mūsų žodžių eiti, veidas, žiema> jie dabar sako iti, vid, zima. Kvedlinburgo (Quedlinburg) analuose 1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas Litva, deja, yra slaviškas. Viduramžių lotynų kalboje prie jo pridėjus priesagą -ani pagal Romani, Germani atsirado lotyniški Lietuvos ir lietuvių pavadinimai Lituani, Lituania, iš kur dabartinių Vakarų kalbų lituaniens, Lituanie (prancūzų), Lithuanians, Lithuania (anglų) ir kiti.

2. Lietuva - kariauna
Įdomių duomenų, susijusių su Lietuva ir jos vardu, randame XIII-XIV a. rusų metraščiuose. Tuos duomenis aiškinant, ir išryškėja naujas Lietuvos vardo kilmės supratimas. Ano meto rusų metraščiuose vardu Litva yra vadinama ne tik kraštas bei jo gyventojai, lietuviai, bet ir karių būriai, dažniausiai kunigaikščio ginkluota palyda, kariauna. Štai ką pasakoja vienas metraštis, vadinamasis Rogožės nuorašas, apie Lietuvos įvykius. Čia skaitome: "krestilź knjazja Litovģskago imenemź Evnutija i ego družinu Litvu" - "Krikštijo Lietuvos kunigaikštį Jaunutį ir jo kariauną Lietuvą"2. Kiek toliau metraštis pasakoja apie Algirdo brolį Karijotą: "I pšišedź posolź Totui i vydalź Korģjadą i ego družinu Litvu knjazju velikomu Semenu Ivanovičiu" - "Ir atvyko pasiuntinys Totui ir išdavė Karijotą ir jo kariauną Lietuvą didžiajam kunigaikščiui Semenui Ivanovičiui"3.

Šios žinutės, kuriose aiškiai kalbama apie Lietuvą kariauną, yra iš XIV a. vidurio. Lenkų istorikas H. Lovmianskis yra išnagrinėjęs dvi Mindaugo laikų žinutes. Pirmojoje kalbama apie 1238 m. įvykius:
"Po tom že lete Danilź že vozvede na Kondrata Litvou Minźdoga" - "O tais metais Danilas (Haličo-Voluinės kunigaikštis) sukėlė prieš Kondratą (Mozūrų kunigaikštį) Mindaugo Lietuvą".
Antroji žinutė praneša apie lietuvių žygį į Rusiją:
"Pridoša Litva i voevaša okolo Peresopnice Aišģvno Roušģkovič" - "Atėjo Lietuva, ir prie Peresopnicos kariavo Aišvinas Ruškavičius".

Šias žinutes H. Lovmianskis taip interpretuoja: "Abiem atvejais - kaip ir daugeliu kitų - Litva reiškia ne lietuvių kiltį ir ne kraštą, bet karių būrius, kariaunas, pirmuoju atveju - Mindaugo, antruoju - Ruškavičiaus"4. Tad istorikams buvo žinomas faktas, kad XIII-XV a. vardu Litva vadinta ir kunigaikščio ar karo vado ginkluota apsauga, o žygio metu - palyda.

Tų kariaunų - *lietuvių būta daug ir įvairių, ir jos vadintos kunigaikščių ar karo vadų vardais: Jaunučio *lietuva, Karijoto *lietuva, Mindaugo *lietuva, Ruškavičiaus *lietuva ir kt. Savotiškas Lietuvos vaizdas piešiamas ukrainiečių liaudies dainose. Litva čia pasirodo kaip vestuvinis terminas, kuriuo vadinamas būrys jaunų vyrų, puolančių ir grobiančių merginas, pavyzdžiui:
Naichala Litva/ Bude miž nami bitva/ Budem, vojuvati/ Manģki ne davati - "Mus užpuolė Lietuva/ Bus čia tarp mūsų kova/ Mes kovosime/ Bet Mankos neduosime".

Manka "Marytė" šiuo atveju reiškia merginą apskritai. Prisiminkime, kad žodžiu naizd ukrainiečių kalboje vadinamas staigus, trumpalaikis antpuolis. Yra vestuvinių dainų, kur Litva vadinama jaunojo palyda - pabroliai, pajauniai5. Šiose vestuvinėse dainose atsispindi senovinė santuoka, vadinamosios pirktinės vestuvės, kurių viena forma buvo vogtinės vestuvės, kai nuotakos grobimą lydėdavo dviejų šalių, pavyzdžiui, giminių kova. Be to, iš ukrainiečių liaudies dainų matyti, kad Lietuva anuomet garsėjo savo žirgais.
"O aš surinksiu šimtą žirgužėlių Lietuvos/ Tai ir tavo motinėlė neišvengs kovos", - dainuojama vienoje iš dūmų, buitinių kazokų dainų.

Lietuva, kaip karo terminas (karių būrys, ginkluota apsauga), ir Lietuva, kaip vestuvinių papročių terminas (jaunojo palyda; jaunų vyrų būrys, puolančių ir grobiančių merginas), istoriškai yra pačiu glaudžiausiu būdu susiję. Mat ir kitose kalbose bei kultūrose kariaunos pavadinimas eina kartu vestuvių terminu ir žymi vestuvių dalyvius, pajaunius ir pabrolius. Rusų družina istorijos eigoje žymėjo kunigaikščio tarybą ir kariuomenę, bet liaudyje ir dabar šiuo žodžiu vadinama jaunikio palyda, pabroliai, pajauniai. Baltarusijos kaimuose družina yra vestuvių dalyviai, jaunojo arba jaunosios giminaičiai ir draugai, o anksčiau šis žodis reiškė ginkluotų žmonių būrį, karinį dalinį. Žodžiu *druhtiz (senovės vokiečių aukštaičių truht, senovės fryzų drecht, senovės anglų dryht, senovės skandinavų drott) germanai vadino:
viena, genties vado karių palydą, karius palydovus ir, antra, būrį jaunojo giminaičių ir draugų, kurių pareiga buvo atvykti į jaunosios namus, jaunojo vardu ją pakviesti, saugiai palydėti ją atgal į namus ir padėti atšvęsti vestuvių puotą6.

Istoriniu lyginamuoju kalbų tyrimo metodu nustatyta, kad slavų družina ir germanų *druhtiz (iš senesnio *dhrugtis) yra vienos kilmės su žodžiais lietuvių draugas, latvių draugs ir slavų drugź. Vadinasi, slavų družina ir germanų *druhtiz iš pradžių paprasčiausiai reiškė draugų būrį, ir tik vėliau šie žodžiai virto techniniais terminais žymėti jaunojo ar jaunosios giminaičius bei draugus ir ginkluotą genties vado ar kunigaikščio palydą.

Žiūrint iš istorinio lyginamojo kalbų tyrimo pusės, mūsų tautos vardas bei jo variantai Lietuva, Lietava, latvių leiši (*leitjai)turi bendrašaknių žodžių - taigi iš vieno kelmo išaugusių žodžių - germanų kalbose. Reikia pabrėžti, kad tie germaniškieji atitikmenys artimi mūsų tautos vardui forma ir tapatūs reikšme, būtent: vokiečių Ge-leite "Lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus" (su pridėtu kuopą reiškiančiu priešdėliu ge-), vidurinės vokiečių žemaičių kalbos leide "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę" (pirminė forma *laita-), senovės fryzų lid "būrys, palyda", senovės islandų lith "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė", senovės švedų lith "lydintieji, palydovai; kariuomenė" (pirminė forma *lita-). Skirtingi garsai šaknyje aiškinami dėsninga šaknies balsių kaita, kuri būdinga ir vienai kalbai, palyginkime mūsų žodžius žiebti, žiebas "žaibas" (seniau *žeib-)" žaibti "raibti akyse", žaibas: žibėti "švytėti, spindėti".

Tokiu būdu įrodoma, kad senoji, pirminė Lietuva, Lietava, *leitjai reikšmė buvo "kariauna, ginkluota apsauga, lydinti karo vadą ar kunigaikštį žygio metu". Atitinkami bendrašakniai veiksmažodžiai yra senovės vokiečių aukštaičių lidan "eiti, praeiti", senovės saksų ir anglų lithan, senovės islandų li a "eiti, vykti, važiuoti" (pirminė forma *leitan-), vokiečių leiten, anglų lead "vesti, vadovauti", norvegų leie, lede "už rankos ar pavadžio vesti", islandų lei a "vesti, vadovauti; valdyti; (pa)lydėti" (iš *laiteja-). Kaip matyti, pirmieji iš šių veiksmažodžių šaknies balsiais tiksliai sutampa su Lietuva ar Lietava, seniau atrodžiusiais *Leituva, *Leitava.

3. Lietuva ir leičiai
Galima drąsiai sakyti, kad lietuvių etnoso susidarymo bei Lietuvos vardo atsiradimo istorija liktų nepilna tinkamai neinterpretavus vieno rusų metraščio ypatingo, sakytume, unikalaus liudijimo. "Suzdalės Prejeslavlio metraštis", kitaip dar vadinamas "Rusijos carų metraščiu", sudarytas XIII a. pradžioje (tarp 1214-1219 m.), nuo kitų žinomų nuorašų skiriasi kalbos senumu ir įvykių dėstymu. Atrodo, kad jo sudarytojas ar galbūt ir autorius įvykius pasakoja pats nuo savęs, buvo jų liudininkas, kai kurių tyrinėtojų spėjimu, netgi mokėjo lietuvių ir suomių kalbas.

Kijevo Rusios kunigaikščiui duoklę mokėjusių tautų sąraše prie žodžio Litva yra pridėta tokia pastaba: Isprźva iskonniji danici i konokrźmcy7 - "Iš pradžių senieji, amžinieji duoklininkai ir žirgų šėrikai".

Lingvistas ir istorikas E. Volteris šią žinutę suprato ir paaiškino taip, kad Baltarusijoje ir Rusijoje lietuviai nuo seno buvo žinomi kaip žirgų prižiūrėtojai, šėrikai arba kaip kariai raiteliai8. XV-XVI a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanceliarijos ir teismų aktuose, rašytuose slavų kalba, minimi valstiečiai, prižiūrėję Lietuvos valdovo žirgus ir šių aktų vadinti leiti, leicy, leiteve. Tyrinėtojai sutinka, kad tai lietuviškas pavadinimas. Istorikas J. Jablonskis, be to, nustatė, kad šį valstiečių žirgų šėrikų pavadinimą turi užkonservavęs devynių Lietuvos kaimų vardas Laičiai Anykščių, Kupiškio, Molėtų, Pakruojo, Trakų, Ukmergės ir Varėnos rajonuose9. Tai leidžia tiksliau apibrėžti šio pavadinimo lietuvišką formą. Kadangi daugumas aukštaičių, vadinasi, ir minėtų rajonų, pavyzdžiui, žodžius ledas, leisti taria ladas, laisti, yra visiškai aišku, kad kaimų vardas Laičiai iš tikrųjų yra Leičiai (su balsiu e šaknyje). Iš čia matyti, kad tikrasis valstiečių - valdovo žirgų prižiūrėtojų bei šėrikų - pavadinimas buvo leičiai, išriedėjęs iš senesnės formos *leitjai, kurią slaviškoji aktų kalba atspindėjo kaip leiti, leicy ir (su slaviška galūnė -eve) leiteve.

Lietuvos vardo istorijai svarbus tas faktas, kad kalbamosios valstiečų kategorijos pavadinimas sutampa su latvišku lietuvių vardu leiši (iš *leitjai). O vardų sutapimas dažnai rodo taip pat realijų panašumą ar net tapatumą. Reikia pasakyti, kad dabar mes žymiai daugiau negu ankstesni tyrinėtojai žinome apie leičius, kuriuos kai kurie Lietuvos valstybės slavų kalba rašyti aktai taip pat vadina konokormcy (senąja rusų kalba konokrźmcy), nes jaunas istorikas A. Dubonis apie leičius parašė ir sėkmingai apgynė daktaro disertaciją10.

Be jokių abejonių, leičiai buvo didžiojo kunigaikščio dvaro tarnybiniai žmonės, dirbę savo tėvoninę, paveldimą žemę, buvę palyginti laisvi, pavyzdžiui, galėję palikti savo žemę, išeiti, o sugrįžę vėl ją dirbti. Yra valdovo kanceliarijos dokumentų, kuriuose jie vadinami amžinaisiais didžiojo kunigaikščio žmonėmis, amžinaisiais leičiais. Vadinasi, leičiai turėjo būti senas, uždaras lietuvių visuomenės sluoksnis, nes gyvavo tiesioginiai, išmirštantys jų palikuonys, ir nėra duomenų, kad valdovas nors vieną Lietuvos gyventoją per XV-XVI a. būtų pavertęs leičiu. Jų niekas negalėjo pakeisti, tiksliau sakant, neturėjo teisės, nes juos globojo paprotinė teisė. Tai matyti iš to, kad valdovas atvirai vengė juos dalinti, dažnai pabrėždavo, kad leičių neduos, ar reikalaudavo prie dovanojamų žmonių jų nepridėti. Atrodo, kad pagrindiniai leičių socialiniai bruožai buvo būdingi ikifeodalinei, gentinei bendruomenei. Jie turėjo nuosavą, paveldimą žemę, gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine, galėjo globoti, "įleitinti" kitus laisvuosius, turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti. Visai galimas daiktas, leičiai išėjo iš laisvųjų žmonių, iš gausiausios ikivastybinių laikų visuomenės dalies. Nors leitis ir buvo valdovo žmogus, taigi priklausomas, bet jis galėjo išeiti - turėjo laisvę.

Išanalizavęs valdovo kanceliarijos ir teismų aktų duomenis apie leičių (laičių) kaimų ir vaitijų (pavyzdžiui, XVI a. antroje pusėje Anykščių seniūnijoje buvo Leičių vaitija) atsiradimo aplinkybes, A. Dubonis nustatė, kad daugeliu atvejų leičiai pasirodydavo tose vietose, kur įsisteigdavo valdovo domenas - valsčius/pavietas, vaitija/laukas, kiemas/kaimas. Leičiai aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo domeno forma. Galimas daiktas, jie buvo pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai, vieni iš nedaugelio - o gal ir vieninteliai - valdovo dvaro/kiemo steigėjų ir stiprintojų. Negana to, atskirais atvejais jų tarnyboje matyti ir karinė funkcija. Viena iš jų leitiškų tarnybų buvo pilių priežiūra pasienio rajonuose. Jie buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai - tvarkė pilis taikos metu, gynė karo.

Kol dar nebuvo bajorijos, leičių - karių žemdirbių - karinės funkcijos, matyt, buvo daug svarbesnės: ir valstybės pasienio sargai, ir valdovo politika nepatenkintųjų tramdytojai, ir valdovo kariai palydovai. Leičių prievolių, atrodo, būta daugiau ir kitokių. Šaltiniuose yra užuominų, kad leičiai mokėjo pinigų duoklę, kitaip tariant, buvo činšininkai. Matyt, kai kurios jų tarnybos buvo paverstos duokle ir pinigų mokesčiu.

Kai Suzdalės metraštininkas lietuvius pavadino amžinaisiais duoklininkais ir žirgų šėrikais, jis turėjo galvoje leičius - socialiai patį svarbiausią to meto lietuvių visuomenės sluoksnį, stovėjusį arčiausiai valdovo, pagal savo tarnybą didžiajam kunigaikščiui buvusį žirgų prižiūrėtojais, šėrikais bei duoklininkais. Remiantis minėtu metraščio liudijimu ir turint galvoje tokią jo interpretaciją, galima daryti išvadą, kad lietuviai patys save vadino ir buvo kaimynų vadinami pagal leičius. Kitaip tariant, lietuviams kaip etnosui vardą bus davęs leičių socialinės kategorijos pavadinimas. Štai kodėl latviai lietuvius vadino - ir tebevadina - leiši (iš *leitjai). Toks lietuvių pavadinimas labiau buvo paplitęs vakaruose, o rytuose plačiau buvo žinomas Lietuva (slavų Litźva, Litva) bei Lietava.

Tad koks leičių ryšys su kariauna? Bendriniai žodžiai *lietuva, *lietava (iš kur kilo lietuvių etnoso vardai Lietuva, Lietava) iš pradžių buvo karo vadą ar kunigaikštį lydėjusio karių būrio kaip neskaidomos visumos pavadinimas, nes struktūriškai jie priklauso priesagų -uva/-ava žodžių būriui, pasižyminčių kuopine, kolektyvine reikšme, kaip antai: bernava "jaunų vyrų, bernų būrys", brolava, broluva "brolija, broliai ir seserys bei jų vaikai", driežava "smulkūs gyvuliai (paršai, kačiukai, šuniukai)", šišava "būrys, pulkas (vaikų)". O atskiriems kariaunos nariams vadinti buvo vartojamas žodis leičiai (iš *leitjai), ir jie būtinai buvo susiję su žirgais. Taikos metu jie prižiūrėjo ir augino kovos žirgus nuosavoje žemėje, o karo metu jie sudarė kavaleriją - ginkluotą karo vado ar kunigaikščio palydą.

Ryšys su žirgais atsispindi ir šių žodžių etimologijoje, prisiminkime norvegų leie, lede "už rankos ar pavadžio vesti"! Gentinėje visuomenėje karinės demokratijos laikotarpiu leičiai - kariaunos nariai raitininkai - buvo genties ar karo vado draugai, bičiuliai, bendražygiai. Formuojantis feodaliniams santykiams, leičiai tampa vasalais, priklausomais, socialinės ir karinės jų funkcijos pasikeičia - jie pasidaro valdovo duoklininkai ir žirgų šėrikai. Tokį jų vėlyvą statusą ir fiksavo rusų metraščiai.

Bet kai kuriuose Lietuvos valstybės aktuose, kaip minėta, dar prasišviečia jų pirminė funkcija: leičiai - prie pilių gyvenę kariai žemdirbiai, valdovo kariai palydovai.

Simas KARALIŪNAS, Vilnius


1 Žvaigždute pažymėti realiai nepaliudyti, atstatyti žodžiai ir jų formos.
2 Polnoje sobranije russkich letopisej, tom 15 (Rogožskij letopisec). Petrograd, 1922, stulpelis 56.
3 Minėtas veikalas, stulp. 58.
4 Lowmianski H. Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa Litewskiego, tom II, Wilno, 1932, p. 331.
5 Nepokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, Vilnius, 1983, p. 38-39.
6 Crozier A. The Germanic root *dhreug - "to follow, accompany", in: Arkiv for nordisk filologi, tom 101, 1986, p. 135-137.
7 Obolenskij M. A. Letopisec Perejaslavlja Suzdal'skogo, Moskva, 1851, p. 2; Lichačev D. S. Povest' vremennych let. II. Priloženija. Statji i komentarii, Moskva-Leningrad, 1950, p. 223.
8 Wolter E. Lituanismen der russisch-litauischen Rechtssprache, in: Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, 4. Bd., Heidelberg, 1899, p. 52.
9 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941, p. 114-115.
10 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII-XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės, Vilnius, 1996.

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Užgavėnės Lietuvoje
Dievo vardo kilmė
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Pažinkime kitokius Druskininkus
Apie Rygos įkūrimą
Skaičius "13" Lietuvos istorijoje
Vartiklis