Lietuvos istorija

Lietuvių emigracija

Ties 20 a. slenksčiu svarbiu reiškiniu įvairiose Lietuvos gyvenimo srityse tapo emigracija dėl uždarbio, daugiausia JAV. Masinę valstiečių emigraciją skatino netolydi kapitalizmo raida įvairiose šalyse bei Lietuvos ūkio ypatybės, nacionalinis išsivadavimo judėjimas, 1905-07 m. revoliuciniai įvykiai, carizmo represijos Tad ekonominės priežastys buvo glaudžiai susiję su politinėmis.

To meto emigracija į JAV vadinta „naująja banga“, nes 19 a. pabaigoje JAV, sumažėjus emigracijai iš Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos, pagausėjo emigrantų iš Rytų Europos, taip pat ir Rusijos imperijos.

Lietuvių 19 a. pabaigoje Rusijoje gyveno 1,6 mln. lietuvių, sudariusių 1,3% gyventojų ir apie 10% visų Rusijos emigrantų. Gausią emigraciją lėmė dvarininkų žemėvalda. 1877 m. Vilniaus gubernijoje dvarininkams priklausė 44% visos žemės, Kauno – 46%, o Suvalkų – 23,8%. Dvarai valdė ne tik geriausias žemes ir pievas, bet ir miškus. 1861 m. panaikinus baudžiavą, daugelis valstiečių teisė išsipirkti žemę gavo tik 1882 m. – o iki tol jie prasiskolino iždui, dvarininkams.

Baudžiavos panaikinimas padidino ir valstiečių socialinę diferenciaciją. Daugėjo mažažemių, kurie dominavo žemės ūkyje. Suvalkų gubernijoje mažažemių ūkiai sudarė 65% visų ūkių, kitur – panašiai.

Tad mažažemiai, bežemiai, o iš dalies ir vidutiniai valstiečiai buvo versti parduoti savo darbo jėgą. Jie labiau vyko ir į miestus. Tad žemės ūkyje susidarė santykinis darbo jėgos perteklius – apie 66% visų darbininkų. Apie 90% lietuvių emigrantų buvo iį žemės ūkio, o kiti – negausūs amatininkai, fabrikų darbininkai, smulkūs prekybininkai. Mat Lietuvos pramonė ir miestai augo lėtai ir smarkiai atsiliko nuo Rusijos tempų. Darbo mieste trūko ir dėl ten dominuojančių žydų (42,1% visų darbininkų), nes caro valdžia 1882 m. jiems uždraudė gyventi kaime ir verstis žemės ūkiu. Tad lietuvių valstiečiai uždarbiauti vyko į kitus miestus (Rygą, Peterburgą, Maskvą, Odesą...), Rytų Prūsiją. Mažėjant naujagimių mirtingumui, natūralus prieaugis kasmet papildydavo santykinį kaimo gyventojų skaičių.

Viena priežasčių buvo ir lietuvių jaunimo tarnauti carinėje armijoje; daugelį baugino nelengva ir pavojinga 5 m. tarnyba tolimuose rajonuose. Dėl to valstiečiai mieliau siuntė sūnus uždarbiauti į užsienį, gautais pinigais tikėdamiesi išsimokėti skolas, nusipirkti žemės, modernesnių padargų.

Prisidėjo ir rusinimo politika: spaudos draudimas, nacionalinio išsivadavimo ir jo lyderių persekiojimai, areštai ir tėmimai į Sibirą. Dėl to aktyvesni pasipriešinimo dalyviai, ypač po pralaimėtos 1905-07 m. revoliucijos, slėpėsi užsienyje. Nevengė savo atžalas į užjūrius siųsti ir pasiturintys valstiečiai, nenorėję skaidyti ūkių. Dažnai į JAV būdavo vykstama ir pakartotinai (1899-1915 m. JAV statistikos duomenimis, į JAV 23,5 tūkst. lietuvių atvyko po antrą kartą).

Dvarininkus palaikydamas carizmas emigraciją stabdė ir įstatymo dėl jos nepriėmė. Nesulaukdami užsienio paso ar neįstengdami jį nusipirkti, žmonės ieškojo kitų būdų. Lietuva buvo tam palankioje padėtyje – pasienyje su Vokietija, tad Vokietijos laivininkystės agentai padėjo susikurti nelegalius kelius. Naudotasi gana intensyviu pasienio susisiekimu (Lietuvos paribyje buvo 19 Rusijos perėjimo punktų ir muitinių). Valdžia išduodavo leidimus 28 dienoms dirbti Rytų Prūsijoje. Už 100-150 rublių agentai padėdavo nelegaliai pereiti sieną ir organizuodavo kelionę į JAV iš Bremeno ar Hamburgo uostų.

Emigracijai padėjo ir pagerėjusios kelionių į JAV sąlygos. 1873 m. jau 96% visų keleivių į Ameriką vyko garlaivais. Plečiantis geležinkelių tinklui Lietuvoje, paspartėjo ir kelionė iki pasienio.

Vokietija buvo labai suinteresuota emigracijos iš Rusijos augimu – mat didelį pelną gaudavo jų laivų linijos. Kita vertus, daugiausia emigravo jauni, šaukiamojo amžiaus vaikinai, kas mažino Rusijos karinę galią. Tad Vokietijos laivų agentūros aktyviai veikė Rusijos europinėje dalyje – jų agentų buvo kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje. Po 1906 m. susikūrusios Rusijos laivininkystės kompanijos neatlaikė Vokietijos kompanijų konkurencijos.

Emigracija 19 a. pabaigoje Rytų Europą išjudino ir Vokietijos industrializacija, pritraukusi 728 tūkst. darbininkų. Anglai daugiausia vyko į dominijas, sumažėjo emigracija iš Airijos. JAV ekonomikoje įvyko žymių poslinkių – visos laisvos žemės jau buvo užimtos, staiga išaugo pramonė, kuiai reikėjo daug nekvalifikuotų darbininkų.

Masinė lietuvių emigracija į JAV prasidėjo po kelių nederliaus metų 1868 m., pirmiausia iš Suvalkų gubernijos. Iš pradžių negausi (po kelis tūkstančius žmonių kasmet) emigracija plėtėsi: 1899 -1904 m. į JAV vidutiniškai kasmet išvykdavo po 10,1 tūkst. lietuvių. 1905-07 m. – po 19,5 tūkst., 1908-12 m. – po 16,5 tūkst. ir 1913-14 m. – po 23 tūkst. Iš viso į JAV 1899-1914 m. atvyko per 252 tūkst. lietuvių. Iš jų 68% buvo jauni vyrai, 32% - moterys, kurių daugiau važiuoti ėmė po 1902 m. be to, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse apie 74 tūkst. lietuvių išsikėlė į Rusijos miestus, apie 9 tūkst. – į Didžiąją Britaniją ir dar apie 50 tūkst. į JAV iki 1899 m.

Tad 19 a. antroje pusėje – 20 a. pradžioje emigravo iš Lietuvos apie 400 tūkst. lietuvių, t.y apie 25%. Tad lietuvių emigracija buvo viena didžiausių Europoje.

Emigracija kartu atspindėjo ir Lietuvos kultūros bei švietimo lygį. Rusinimas, spaudos, mokyklų draudimas lėmė žemą gyventojų kultūrą. 1899-1914 m. į JAV atvykusių lietuvių 51,4% buvo neraštingi. Tuo lietuviai atsiliko nuo suomių, Rusijos žydų, lenkų emigrantų.

Išvykstant jauniems vyrams, mažėjo natūralus gyventojų prieaugis. Žmonių Lietuvoje gausėjo lėtai, nepalankia kryptimi keitėsi jų sudėtis – mažėjo vidutinio amžiaus žmonių. Susidarė keista padėtis – darbininkų emigracijoje buvo daugiau nei Lietuvoje. Tai atsiliepė ūkiui (ėmė trūkti darbo jėgos), silpo revoliucinis judėjimas.

Tačiau vyko ir re-emigracija – apie 25% emigrantų grįždavo parsiveždami pinigų. Dalis jų užsiimdavo prekyba. Likę padėdavo giminėms pinigais, o taip pat atsikviesdavo į JAV (todėl ėmė didėti ir moterų emigracija). Ilgai gyvendami emigracijoje buvo įsiliejama į tų šalių infrastruktūrą, prie jos priprasdavo, todėl dalis grįžusi į agrarinę Lietuvą nusivildavo ja – ji atrodė „tamsi ir juoda“.

Susikūrus Lietuvos valstybei, emigracija nesumažėjo, nes nepasikeitė ekonominės sąlygos pradžje ją kiek pristabdę buvo žemės reformos pažadai. Tačiau reformai prasidėjus, valstiečiai pažadais nusivylė. Pramonė irgi lėtai vystėsi o darbo jėgos rezervas siekė 200-300 tūkst. žmonių.

Po karo JAV įvedus emigracijos apribojimus (Lietuvai nuo 1924 m. – 344 kvota; nuo 1928 m. – 366), imta ieškoti naujų emigracijos kelių. 1919-23 m. į JAV emigravo per 22,3 tūkst. asmenų, tačiau tai daugiausia buvo pakartotina emigracija (JAV gimę vaikai, iškviesti giminės ir pan.). 1926-31 m. dauguma pasuko į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų) – dėl imigracijų bendrovių ir laivininkystės linijų aktyvios veiklos, jų pažadų vežti emigrantus „nemokamai“ (vėliau jie turėjo atidirbti už bilietus), kas traukė neturtingus ir bežemius, taip pat daugiavaikes šeimas. 1925 m. į Braziliją išvyko 5667, o 1927 m. – jau apie 11,7 tūkst. Brazilijai atsisakius „nemokamos“ emigracijos, srautas pasuko į Argentiną. Iš viso per 1920-40 m. iš Lietuvos išvyko arti 102,5 tūkst. asmenų. Tikslesnė statistika yra tik 1929-39 m.: tada 50,5% sudarė valstiečiai, darbininkai ir amatininkai – 12,6%, kitų profesijų – 14,2%, be užsiėmimo – 15,8%. Emigravo daugiausia viengungiai – 63,2%; vyrai, jauni ir vidutinio amžiaus asmenys - ; vyrai, jauni ir vidutinio amžiaus asmenys – 93,8%. 1928-29 m. Lietuva emigracijos tempais lenkė tik Airija. Po 1931 m. santykinis gyventojų perteklius patraukė į Latviją ir Vokietiją.

Lietuvos vyriausybė nereguliavo emigracijos, neteikė emigrantams jokios pagalbos. Nepalankiose sąlygose atsidūrė išeiviai Pietų Amerikoje. Tik 1922 m. pasirodė pirmas emigracijos įstatymas, tačiau reguliuojantis tik emigracijos agentūrų darbą. 1927 m. prie vidaus reikalų ministerijos įsteigta emigracijos referentūra, o Pietų Amerikos šalyse – diplomatinės atstovybės (1929 m. – Argentinoje ir Brazilijoje). 1929 m. spalio 21 d. paskelbtas naujas emigracijos įstatymas, kuriuo patobulinta emigracijos biurų kontrolė, žmonių pervežimo priežiūra ir sąlygos. Laivų linijos privalėjo 2% nuskurdusių emigrantų pargabenti atgal savo lėšomis ir dar 2% - už pusę kainos. Buvo su emigrantų grupėmis siųsti palydovus, tikrinti kelionės sąlygas, kurias bendrovės dažnai pažeidinėdavo.

Šiuo atžvilgiu, viskas dabar kartojasi. Vėl teka darbo jėga į užsienius (tik šįkart labiau arčiau – Didžioji Britanija, Norvegija, kitos Europos šalys). O dabartinė valdžia taip pat įstatymiškai nekontroliuoja emigracijos, palikdama išeivius savo pačių valiai. Susirūpinama tik tada, kai iškyla kokia nors konfliktinė situacija.

Kukumbalis
Vilius Orvydas
Latgalos lietuviai
Stakliškių versmės
Simpatizavęs laisvamanybei
Heroika prie žilojo Nemuno
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Dubakloniai prie Nemuno
Liudviko Rėzos biblioteka
Lietuvių kalba užsienyje
Psichiatrijos pradininkas
Lietuvos antipodas
Kitoks T. Žebrauskas
Trakų pilys
Vartiklis