Nijolė Dariūtė-Maštarienė

Lietuvos istorija

Steponas Darius. Laukė visa Lietuva...

Stepono Dariaus dukros Nijolės Dariūtės-Maštarienės, medicinos mokslų kandidatės, Kauno medicinos inst-to darbuotojos, atsiminimai

Senelių sodyboje ant Nemuno kranto

Savo brangaus tėvo, Stepono Dariaus, iš pirmųjų vaikystės metų beveik neprisimenu. Buvau mažiuliukė, kai jis 1927-ais išvyko į Ameriką, o iš jos gyvas į Lietuvą taip ir nebesugrįžo.

Jo šviesus paveikslas mano atsiminimuose išaustas iš motinos, giminių, jį pažinojusių žmonių pasakojimų, tėvo laiškų, dienoraščio, įvairių dokumentų, aprašymų spaudoje.

Atmintyje teįstrigo viena, bet palikusi visam gyvenimui, akimirka, susieta su tėvo vaizdu.

Vieną naktį nakvojau Kaune, Aukštojoje Fredoje, šeimyniniame lakūnų name, tėvų miegamajame. Staiga pabudusi, mamai uždegus šviesą, kitoje lovoje pamačiau gulintį, apsiklojusį žydra, baltomis lelijomis atausta antklode, jauną ir man labai gražų, maloniai besišypsantį vyrą. Pribėgusi buvau besiropščianti pas jį į lovą, bet pašaukė mama. Šviesa užgeso. Vaizdas lyg pasaka išnyko.

Po kiek laiko pasisakiau mamai, kad prisimenu tėvą, bet ji nenorėjo patikėti, kad aš, tada būdama tokia mažytė, galėčiau ką prisiminti. Kai aš jai nupasakojau, kaip kambaryje buvo išdėstyti baldai, kur buvęs langas, kurioje vietoje stovėjusi tėvo lova ir kaip atrodžiusi antklodė, kuria jis buvo apsiklojęs, mama pasakė, kad viskas taip ir buvę

Po daugelio metų iš tų laikų išlikusius tėvo baldus – ąžuolinę, rudą, raižiniais papuoštą, drabužiams skirtą spintą, rašomąjį stalą ir keturias kėdes – mama padovanojo Kauno sportinės aviacijos muziejui.

Tuo laiku, kuriuos siekia mano pirmieji atsiminimai, tėvas, karo aviacijos vyresnysis leitenantas, buvo 30 m. amžiaus. Literatūroje nurodoma: Darius gimė 1896 m. sausio 8 d., tuo tarpu dienoraštyje, kurį saugau kaip brangią relikviją, jo paties ranka įrašyta 1897 m. sausio 9 d. Tie patys gimimo metai nurodyti ir pažymoje apie karinę tarnybą Amerikos kariuomenėje. Mama – jaunutė Škėmaitė, gimusi 1905 m. kovo 30 d., - turėjo 21-erius ir tebesimokė Kauno mokytojų seminarijoje Žaliakalnyje, vadinamuosiuose „Saulės” namuose.

Abu tėvai gyveno Aukštojoje Fredoje, dviejų nedidelių kambarių ir bendros virtuvės bute, pirmajame dviaukščio raudonų plytų lakūnų šeimyninio gyvenamojo namo aukšte, o aš – pas senelius.

Mano gerieji seneliai, mamos tėvai, Liudvika ir Andrius Škėmos, buvo įsikūrę Panemunėje, ant Nemuno skardžio. Darbštusis senelis, kurį mes, anūkai, vadindavome Diedeliu, savo sklype buvo įsiveisęs didelį, gražų sodą. Augino įvairių veislių obelis, vyšnias, retų veislių, nuostabaus aromato, skonio ir dydžio kriaušes bei slyvas, įvairius vaiskrūmius, lazdynus. Močiutė mėgo gėles. Dar ir dabar kelios prieš pusę šimtmečio Diedelio pasodintos obelys gausiai veda vaisius, o močiutės nuostabus alyvų krūmas pavasariais tebedžiugina širdį didžiulėmis, kvapniomis, violetinių žiedų kekėmis. [ ... ]
Steponas Darius ant motociklo Kiek vėliau tame pačiame kieme namus pasistatė vyresnioji senelių duktė Aldona Daugvardienė su vyru Vincu.

Mano tėvas buvo labai geros nuomonės apie ją. Jis žavėjosi jos maloniu būdu, nuovokiu protu, mokėjimu skoningai ir kukliai apsirengti. Spėju: Dariaus ir Girėno lėktuvo „Lituanika“ oranžinė spalva susijusi su tetos Aldonos drabužiais. Kartą Darius su mano mama ir Daugvardai dalyvavo viename pobūvyje. Teta buvo apsivilkusi dailia oranžine, tarsi svarainio žiedas, lengvo šilko suknele. Dariui labai patiko tos suknelės spalva. Jis susižavėjęs iš širdies ją pagyrė, sakydamas: tai pati gražiausia spalva. Kas žino, gal ir dažydamas „Lituaniką“ jis prisiminė gražiąją oranžinę suknelę [ ir teta Aldona tėvą visada minėdavo labai šiltais žodžiais ir labai sielojosi, kai jis žuvo].

Savaitgaliui tėvai mane kartais nusiveždavo į Fredą, bet dažniau automobiliu, nediduku „Forduku“ atvažiuodavo manęs aplankyti į Panemunę.

Gerai prisimenu juodąjį „Forduką“. Jo ruda oda išmuštas sėdynes, atidengiamą stogą. Tada jis man atrodė didelė ir erdvi mašina. Mes, vaikai, mėgdavome įsikraustyti į jį žaisti. Dažniausiai ten žaisdavome lietingomis vasaros dienomis, kai nebegalėdavome lakstyti lauke. Savo balsais imituodami motoro burzgimą, įsivaizduodavome važiuojantys.

Mama ir seneliai saugojo Dariaus mašiną, kol jis buvo gyvas, nors 1931 m. gruodžio 1 d. mamai parašytame laiške tėvas patarė „Fordą“ parduoti: „Automobilis Tavo, daryk, ką nori. Patarčiau parduoti, jei Tau nereikalinga, nes laikas žemina kainą. O taip pat pūva padangos. O jos gi brangiausia dalis minėto automobilio!..“. Mama „Fordo” nepardavė, tikėdama, kad jis dar galės būti reikalingas sugrįžusiam Dariui. Tik praėjus keleriems metams po tėvo žuvimo ir niekam iš šeimos narių neišmokus jo vairuoti, senelis už 50 litų pardavė keliaujančiam prekijui.

Uošvių namuose Darius visada būdavo laukiamas svečias. Mamos tėvai mylėjo ir gerbė savo žentą. Gerai su juo sutarė. Močiutė jį palepindavo skaniu maistu, nes buvo puiki kulinarė. Neretai, tėvui pageidaujant, specialiai išvirdavo jo taip mėgstamą avižinių dribsnių košę. Menu: prieš Naujuosius 1925- uosius seserys iš Amerikos Dariui buvo atsiuntusios didžiulį džiovintų vaisių keksą, supakuotą metalinėje dėžutėje. Mano tėvai jo pavaišino draugus ir gimines. Močiutė jai tekusį kekso gabalą po kąsnelį išragavo ir sumanė iškepti tokį pat – padaryti staigmeną Dariaus gimtadienio proga.

Iš vakaro pasiuntė į miestą savo dukrą Jaunutę nupirkti džiovintų vaisių: figų, abrikosų, persikų, kriaušių, slyvų, ananasų, įvairių rūšių riešutų. Sunkiausiai ji pavyko rasti cukruotų džiovintų ananasų. „Vos nuo kojų nenukrito“, - kaip pati pasakojo, kol tuos ananasus gavo. Kaip Darius nustebo, kai per gimtadienį ant stalo puikavosi didžiulis savo forma ir skoniu visai toks pat, kaip atsiųstasis, keksas. Už tokį uošvės dėmesį ją išbučiavo dėkodamas. Močiutė kekso recepto nepamiršo ir dar daugelį metų per šventes iškepdavo. Aš jį labai mėgau.

„... ir atskrend sakalėlis...“

Dariui ir Girėnui išskridus (iš Niujorko į Kauną 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. Niujorko vasaros laiku), juos išlydėjęs Lietuvos konsulas P. Žadeikis Lietuvos aeroklubui tučtuojau išsiuntė telegramą apie šį įvykį. Tą pačią dieną spaudoje pasirodė Aeroklubo „Extra telegrama“:
„Ruoškimės kuo iškilmingiausiai pasitikti lietuvius transatlantinius lakūnus kapitoną Darių ir Girėną. 15 d. VII. 6 val. 24 min. Amerikos laiku (mūsų 11 .) mūsų lakūnai startavo iš New-Yorko į Kauną.
Liepos 15 d. 14 val. 25 min. iš mūsų generalinio konsulo New Jorke p. Žadeikio gauta tokio turinio telegrama:

‚Mūsų lakūnai Darius ir Girėnas šįryt 6 val. 24 min. išskrido Kaunan. Artimai keturiasdešimt val. Praėjus laukite ankstyvą pirmadienį Kaune’
Liepos 16 d. apie 12 val. jie pasieks Europos krantus. Šį įvykį pranešime extra telegramomis. Visos iš jų gaunamos žinios bus skelbiamos per Kauno radiofoną tučtuojau ir jų santraukos kas 2 val. Pradedant nuo 14 val. Ir nuo 22 val. kas valanda. Lakūnams teks nugalėti apie 8000 km. Lėktuvas laukiamas Kaune naktį iš sekmadienio į pirmadienį tarp 2 val. nakties ir 7 val. ryto. Įėjimas į aerodromą nemokamas“.

[ ... ] Lietuvos spaudoje jau nuo 1933 m. pradžios pasirodydavo žinučių apie numatomą Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą. Iš pradžių buvo rašyta: lakūnai numato palikti Niujorką gegužės 20 d., nes ši data sutampa su 5-iomis Lindbergo Atlanto sėkmingo perskridimo metinėmis. Buvo sužinota, kad dėl blogo oro skridimas atidedamas. Žinias spaudai teikdavo Lietuvos aeroklubas, kuris tuo laiku nuolat palaikydavo ryšius su lakūnais per generalinį konsulą Niujorke.

1933 m. liepos 1 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė aeroklubo pranešimas, kuriame buvo rašoma, kad į klubo užklausimą, ar lėks per Atlantą Darius ir Girėnas, konsulas atsakęs: „Mūsų lakūnai užtikrina išskridimą šią savaitę“. Kadangi ateinantį sekmadienį, liepos 9 d., Kaune turėjusi vykti aeropropagandos diena, tikėtasi, kad lakūnai gali pataikyti į pačią šventę ir tai būtų nepaprasta diena.

Žinia apie Dariaus ir Girėno skridimą radijo bangomis plito po visus pasaulio kraštus. „Eltai“ tiksliausias žinis apie skrydį siųsdavo Reuter ir Havas telegramų agentūros. Tačiau žinių buvo mažai, ir tos pačios ne tiksliausios, nes, neturėdami radijo siųstuvo, lakūnai negalėjo apie save pranešinėti.

Liepos 16 d. Lietuvos aeroklubas vėl paskelbė ekstra telegramą:

„Vakar 21 val mūsų laiku Lituanika praskrido Niufaundlendą. 22 val. laivai, plaukę į Ameriką, matė Lituaniką skrendant į siautusios audros sritį.
Amerikiečių lakūnas Post, startavęs 1 val. 15 min. anksčiau už Lituaniką, šiandien ryte nsuileido Berlyne. Lakūno pranešimu oras vandenyne yra labai blogas. Jam teko skristi 3300 metrų aukštumoje. Jis skrenda lėktuvo ‚Lochheed‘, kuris bemaž dvigubai greitesnis už Lituaniką. [ ... ]
Nepatikrintomis žiniomis, transatlantinis laivas, buvęs per 400 km nuo Airijos krantų, apie 11 val. 20 matė Europos link žemai skrendantį lėktuvą. Lakūnai sveikino laivą mosuodami vėliavėlėmis. Laivo įgula entuziastingai į sveikinimus atsakė. Spėjama, kad tai skrido ‘Lituanika’.“

Lietuvos aeroklubo valdyba liepos 16-ąją posėdžiavo iki nakties. Jie sudarė Dariaus ir Girėno priėmimo programą. Aeroklubas pranešė:

„Paskutinėmis žiniomis mūsų transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas atskris Kaunan šią naktį apie 2-3 val. Visi į aerodromą juos sutikti ir pagerbti. Įėjimas nemokamas. Kursuoja specialūs autobusai“.
Steponas Darius su motina per lėktuvo krikštynas gegužės 6 d.

Prisimenu: buvo apšviesti radijo stulpai. Dvyliktą nakties karo aviacijos lėktuvas skraidė virš miesto sirenos balsu pranešdamas, kad „Lituanika“ jau netoli Lietuvos. Visus kvietė į aerodromą. Pėsčių ir važiuotų plūdimas į aerodromą truko iki vidurnakčio. Prisirinko didžiulė, kokia 25 tūkst. žmonių minia.

Gerai prisimenu tas pilnas nerimo dienas, kai iš tėvo atėjo laiškas: jis netrukus atskris į Lietuvą. Visi mūsų šeimos nariai ištisas dienas tik ir tekalbėjo apie tą didelę ir labai pavojingą kelionę. Visi buvo labai susirūpinę ir baiminosi, kad tik „Lituanika“ nežūtų okeano bangose. Dariaus uošvis, mano jautrusis senelis, savaitę prieš lakūnų žuvimą buvo labai aiškiai susapnavęs, kad „Lituanika‘, sėkmingai perskridusi Atlanto vandenyną, kitoje jo pusėje tarsi akmuo puolė žemyn ir susidaužė į kietą vandenyno krantą. Rytą, valgant pusryčius, susijudinęs senelis visiems mums tą sapną papasakojo. Išgirdus jį, visiems nejauku pasidarė. Bet namiškiai, nenorėdami tikėti tokia, kokią senelis susapnavo, lakūnų kelionės baigtimi, sapną aiškino priešingai, - kad viskas pasibaigs sėkmingai. Ir vėl pralinksmėjome. Aš, būdama 8- ių metukų, neįvertinau, kaip suaugusieji, tėvui gręsiančio pavojaus, o tik džiaugiausi būsimu susitikimu. Tačiau bendras visų namiškių nerimas persidavė ir man. Dažnai, tik pabudusi iš miego, klausdavau mamos: gal jau šį rytą išskrido iš Amerikos tėvelis?

Galop ta diena atėjo! Nepaprastai ryškiai, tarsi tai būtų tik vakar, prisimenu, kai neįprastai anksti iš vakaro paguldžiusi miegoti, naktį pažadinusi mane mama pasakė: „Kelkis, Nijolyte, laikas ruoštis į aerodromą pasitikti tėvelio“.

Aerodrome labiausiai nustebau: ne tik mes, bet ir gausinga žmonių minia laukė atskrendant tėvelio ir jo bičiulio Girėno. Ten pirmą kartą sutikau Girėno brolį Petrą, stovėjusį greta mūsų. Jis, pasižiūrėjęs į mane, paglostė galvą. Patiko jo malonios ir nuoširdžios akys. Nejučiomis pagalvojau: tėvelio draugas Stasys yra toks pat geras kaip ir jis. Iš pradžių aplinkui mačiau pilnus lūkesčio, tačiau džiaugsmingus, sujaudintus žmonių veidus. Girdėjau kalbant: jau jau lakūnai turi atskristi. Įtemptai žiūrėjau į tamsų vasaros dangų, kurio fone plevėsavo, lyg išversta rankovė, vėjo krypties rodyklė. Laukti labai prailgo. Vis klausinėjau mamos, senelio ir tetos Loros, į kurį dangaus tašką man žiūrėti, iš krios pusės turi atskristi lėktuvas.

Bet lėktuvas, mūsų taip laukiama oranžinė „Lituanika“, vis nesirodė. Minia dainavo:

Atskrend sakalėlis per žalią girelę,
Atmušė sparnelius į sausą šakelę...

... tarsi nujausdama, kad ir „Lituanika“ atmušė savo sparnelius. Ir tikrai, tuo metu, kai mes nekantriai laukėme „Lituanikos“ pasirodant Kauno aerodrome, ji, kaip sužeistas sakalas, jau gulėjo svetimoje Vokietijos žemėje. Gulėjo į jos miško pušis sulaužiusi savo sparnus ir jų nuolaužomis pridengusi žuvusius.

Pradėjo lynoti... Aušo. Tėvelio vis dar nebuvo! Pamačiau artimųjų ir visai svetimų žmonių akyse ašaras. Man ir pačiai labai neramu ir nejauku pasidarė. Supratau: įvyko kažkas negero. Minia pradėjo skirstytis. Apie 7 val. ryto, smarkiai įsilijus, ir mes, paskutinieji palikę aerodromą, grįžome į namus. Nujausdami nelaimę, mama, teta Lora ir kiti artimieji verkė. Tačiau širdyse vis dar vylėmės: pritrūkusi benzino „Lituanika” kur nors nusileido. Prasidėjo ilgos laukimo valandos.

Liepos 17 dienos rytą Lietuva dar nežinojo apie lakūnų likimą...

Kyla ultralengvieji...
Oreivystės žingsniai
Senovės mechanika
Miltinio teatro fenomenas
Ateitis - elektrinės raketos
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai
Priešsparnio istorija ir priešistorė
Senosios Indijos mašinos (yantra)
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Universiteto spaustuvininkas
Lietuvių kalba užsienyje
Teliavelis – saulės kalvis
Psichiatrijos pradininkas
Tokios buvo lenktynės...
Langų stiklas Lietuvoje
Greičiau už šviesą!
Lietuvių emigracija
Vilnius po senovei
Trakų pilys
Vartiklis