Lietuvos istorija

Seniausias lietuviškas žemėlapis

„Pasaulyje viešpatauja arba chaosas, arba jame tvarka ir viskas vyksta dėsningai“,
Markas Aurelijus

Žinios ape pirmąjį žemėlapį su lietuviškais užrašais gana prieštaringos. 1984 m. LTE teigia, kad jį 1911 m. išleido V. Verbickis, bet juk buvo A. Macijausko „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“, išspausdintas 1900 m. A. Iljino spaustuvėje Peterburge, vaizduojantis Lietuvą ir kai kuriuos gretimus kraštus. Dėl lietuviškų užrašų tų pačių metų pabaigoje neišplatinta tiražo dalis (1186 egz.) caro valdininkų konfiskuota, o A. Macijauskas patrauktas teisman. Byla sukėlė nemažą atgarsį ir baigėsi leidėjo naudai. Gal Erdmono Švelniaus kelionės žemėlapis tą žemėlapį pats A. Macijauskas ir parengė. Nors jis buvo inžinieriumi, bet domėjosi pedagogika, vienas pirmųjų parengė keletą originalių geografijos vadovėlių, kuriuose pateikė žinių apie Lietuvą, kūrė lietuvišką geografijos terminiją.

O kartografijos tyrinėtojas J. Deksnys rado ir senesnį, 1899 m. išleistą lietuvišką žemėlapį – J. Šliūpo-Jurgio Šalnos „Žialapis Latvių Žiames“ JAV išleistoje knygoje „Latvių tauta“.

Bet vėliau rastas dar vienas – įklijuotas Mažosios Lietuvos laikraštyje „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą“ 876 m. 8-me numeryje. Tas laikraštis išliko tik Berlyno Vokiečių valstybinėje bibliotekoje (Cv12054) – ir jame yra įklija su Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapiu (115x186 mm) su lietuviškais užrašais. Žemėlapis iliustruoja ML misionieriaus Erdmono Švelniaus (1841-1910) kelionės į Pietų Afriką reportažą, spausdintą trijuose numeriuose. Jis rašytas kaip dienoraštis plaukiant laivu 1872 m. kovo 5 d. – gegužės 10 d. Reportažas vaizdingas ir tikroviškas, nestokoja jumoro, gyvenimo laive detalių ir gamtos vaizdų. Gal tai ir paskatino leidėją, Karaliaučiaus misijų draugiją, ir redaktorių K. Sturį sudominti skaitytojus ir iliustracija. Laikraštį spausdino Karaliaučiaus „Ostpreussische Zeitung” laikraščio spaustuvė, o žemėlapis, pagal užrašą apačioje, atspausdintas Karaliaučiaus H. Hermano litografijoje.

Gali būti, kad bandyta sudaryti lietuvišką žemėlapį bandyta ir anksčiau. Pvz., žinomas 19 a. pradžios Žemaitijos švietėjas Salantuose raižykloje gamino spaudai paveikslus su lietuviškais užrašais. 1830 m. Vilniuje jis išleido „Žemaičių vyskupijos aprašymą“ iliustruotą trimis toje raižykloje parengtais žemėlapiais. Ir veikalas, ir žemėlapiai lenkiški, tačiau vietovardžiai beveik nesulenkinti, ypač upėvardžiai. Antai Daubupis (lenkiškai būtų Daubupie), Lavena (Lawiena), o toliau Guntynas, Blendžiava, Bartava, Akmena, Darba. Kai kurie vietovardžiai visai nepakeisti (Smeltė, Palanga ir kt.). Galima spėti, kad tie žemėlapiai parengti lietuviškai vietinių pagalbininkų, o tik vėliau versti, bet nepilnai, į lenkų kalbą.

O seniausiu lietuvišku geografijos vadovėliu reiktų laikyti Žemaitijos botaniko J. Pabrėžos rankraštį, parašytą apie 1825 m. Kretingos dviklasėje mokykloje dėstant geografiją. Iš jo geografija dėstyta lietuviškai (veikiau, žemaitiškai), naudoti žemėlapiai. Išliko du J. Pabrėžai priklausę vokiški geografijos atlasai, kuriuos, matyt, ir naudojo. Kad mokiniams būtų lengviau, užrašus buvo išvertęs ir ranka surašęs ant papildomų lapų, o kai kur ir pačiuose atlasuose.


Lietuva XV a. žemėlapiuose

Papildomai skaitykite apie Lietuvą 16 a. žemėlapyje...

Pirmieji kartografiniai duomenys apie Lietuvą užtinkami K. Ptolemėjaus, gyvenusio 2 a. žemėlapiuose. Juose Lietuva atpažįstama tik iš Baltijos jūros kranto linijos ir kai kurių upių. 12 a. arabų kartografas Al-Idrisis dabartinės Lietuvos teritoriją pažymi Lesland. 1375 m. Ispanijoje parengtame (vadinamajame katalogiškame) žemėlapyje rašoma Litefanie Paganis. 1459 m. Italijos vienuolio Fra Mauro žemėlapyje - Lituana. Tačiau geriau ir pilniau 15-me a. Lietuvą pavaizdavo garsus vokiečių filosofas, matematikas ir kartografas Nikolajus Kuzietis, mūsų kraštą vadinęs Sarmatia.

Jis gimė 1401 m. žvejo ir vynuogininko Krebso šeimoje Kuzos kaime prie Mozelio upės. Nuo jaunų dienų buvo gabus ir mėgo skaityti knygas. Studijavo Heidelbergo (Vokietija), Bolonijos ir Padujos (Italija) un-tuose, gavo kanoninės teisės laipsnį ir ėmė dirbti advokatu. Vėliau Kelne studijavo teologiją ir tapo kunigu. Romos popiežius, pastebėjęs gerą išsimokslinimą, pakelia kardinolu ir paskiria Bažnyčios diplomatu. Net ir tapęs dvasininku Nikolajus studijavo filosofiją, matematiką, astronomiją, geografiją. Jis skelbė progresyvias materialistines idėjas. Daugiau apie jį >>>>>

Nikolajus buvo gerai susipažinęs su K. Ptolemėjaus žemėlapiais, tačiau tie jau buvo pasenę. Todėl jis nutarė sudaryti naują Vidurio Europos žemėlapį, kuriame būtų ir jo tėvynė. Tai buvo ilgas ir sudėtingas darbas. Apie 20 m. iš įvairių rašytinių šaltinių, pirklių, keliautojų bei ankstesniųjų žemėlapių jis rinko medžiagą. Žemėlapį rengti baigė apie 1460-uosius. Jis buvo išgraviruotas varyje po autoriaus mirties (mirė 1464 m.) ir atspausdintas tik 1491 m. Eichštete.

Lietuvos teritorijoje išbrėžtos trys upės – Nemunas, Šventoji, Venta, kurias jau vadina vokiškai (Memele, Heilig). Parodytos tik dvi gyvenvietės – Klaipėda ir Kaunas. Kauno-Daugpilio kryptimi eina kalnų grandinė, iš kurios (pagal graikišką upių kilmės teoriją) išteka Lielupė, Venta, Šventoji (Žemaitijos). Nemuno aukštupys nukeltas dar toliau už tų kalnų. Kuršių marios vaizduojamos kaip ežeras su siauru prataku į Baltijos jūrą. Nemunas kiek aukščiau marių įteka tiesiai į Baltijos jūrą. Visu pajūriu driekiasi kopos. Tarp Šventosios ir Dubysos užrašyta Lituania, o už kalnų į rytus dar pakartota Lituania Magnus Ducatus.

Taigi, mūsų kraštas jame pavaizduotas mažai tiksliau nei K. Ptolemėjaus žemėlapyje. Tačiau vėlėsni leidėjai jį perdirbinėjo ir papildė. Gana populiarus papildinys, matyt paruoštas 15 a. pačioje pabaigoje, „Tabula moderna Sarmatiae...“ vaizduoja teritoriją tarp Baltijos, Viduržemio ir Juodosios jūros. Jame Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos teritorijos gerokai ryškiau pavaizduotos. Bet ir jame, kaip ir N. Kuziečio, Baltijos krantas nupieštas klaidingai, tačiau Kuršių marių kontūras jau panašesnis į tikrovę. O ir Nemunas įteka į marias.

Bet rytuose vis tiek tebestūkso neegzistuojantys Rifėjų kalnai, kurių šiauriniame gale pavaizduota Maskva ir išgalvoti Hercinijos miškai. Tačiau jame Lietuvos teritorijoje užrašoma SamogitiaLithuania. Matomos 5 upės: Nemunas (Niemo fl.), Neris (Vilia fl.), Vilnia ir dar dvi neįvardintos, matyt, Bartuva ir Venta. Pavaizduoti Kaunas (Kofno), Klaipėda (Memole castrum), Trakai (Troky). Ir pirmą kartą pasirodo Vilnius.

Įdomios dvi Vilniaus geografinės padėtys: Dešinėje Vilnios pusėje užrašyta Wilno (lenkiška forma), o kairėje - Bilde (vokiškai ir dar klaidingai – turėtų būti Wilde). Matyt autorius naudojo ir lenkišką, ir vokišką medžiagą...

Ilgą laiką buvo manyta, kad Nikolajaus Kuziečio žemėlapio originalas dingęs. Bet 1889 m. A.E. Nordenšeldas, garsus Ledjūrio tyrinėtojas, paskelbia radęs jo korektūros egzempliorių Britanijos muziejuje. 19 a. rusų tyrinėtojas V. Kordfas teigė, kad tiksli žemėlapio kopija yra išspausdinta 1530 m. Briuselyje kartu su S. Miunsterio „Germanijos aprašymu“...

Nikolos Kuziečio žemėlapio fragmentas

Žemaičių epas
Stakliškių versmės
Latgalos lietuviai
Baltai ir Europa
16 a. kultūros paminklas
Baltų Dievas ir šviesa
Kuršiai vikingų epochoje
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Heroika prie žilojo Nemuno
Tolminkiemis ir jo restauracija
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Birutės kalno astronominis kalendorius
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Karolio Europa ir jos slinktys
Vilniaus televizijos bokštas
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Lietuvių kalba užsienyje
Dubakloniai prie Nemuno
Liudviko Rėzos biblioteka
Universiteto spaustuvininkas
Krėvos sutartis
Trakų pilys
Vartiklis