Lietuvos istorija

Juozapas Zavadskis Universiteto spaustuvininkas

Taip pat skaitykite Knygų spausdinimas Lietuvoje  

Vilniaus universitetas, apie kurį 18-19 a. sandūroje telkėsi visuomeninis kultūrinis miesto gyvenimas, po 1803 m. švietimo reformos įgavo naujų galimybių plėsti krašto švietimą ir ugdyti intelektualines jėgas. Mokslininkams ir literatams susidarė palankios sąlygos plėtoti savo kūrybinius sugebėjimus, o tuo pačiu metu dar gana negausiam intelektualiniam elitui vis dar reikėjo spausdinto žodžio. Vilniaus vienuolynų senosios spaustuvės ir keli knygų prekijai nebegalėjo patenkinti išaugusių poreikių. Tokia buvo situacija, kai į Vilnių 1803 m. atvyko Juozapas Zavadskis (1781-1838), kuriam likimas lėmė europinius knygų spausdinimo leidimo ir pardavimo santykius taikyti naujoje dirvoje. Talentingas jaunuolis pasirinko nedėkingą tiems laikams amatą, ir į jo paslaptis keletą metų gilinosi Poznanės ir Vroclavo knygynuose. Dirbdamas Leipcige, susipažino su viena pažangiausių to meto Europoje Vokietijos spaustuvių darbo ir knygų pardavimo organizacija, įgijo teorinių ir praktinių žinių. Puikiai išnagrinėjęs vokiečių patyrimą knygininkystės srityje, greitai įvertino šio amato padėtį ir mūsų krašte: „Po to atgabentas į Vilnių, šioje paskutinėje vietoje pastebėjau, kad šis amatas apleistas“.

Vilniuje išsinuomavęs iš pijorų vienuolyno patalpas, J. Zavadskis įkūrė privatų knygyną ir mažą spaustuvę. Jo darbo stilius, nebūdingas vietiniams amato meistrams, greitai sudomino Universiteto rektorių J. Sniadeckį. Ilgokai užsitęsė derybos dėl spaustuvės prie Universiteto organizavimo. J. Zavadskis stengėsi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas. 1805.09.0 Universiteto taryba patvirtino sutartį: J. Zavadskiui Universitetas dešimčiai metų išnuomojo gerokai apleistas akademinės spaustuvės patalpas, pardavė visą spaustuvės inventorių už 300 rublių sidabru išsimokėtinai, leido spausdinti knygas ir pardavinėti nustatyta kaina, taip pat papildomai spausdinti įvairias knygas, kalendorius ir vadovėlius, kuriuos anksčiau išleisdavo akademijos spaustuvė. Universitetas pasiliko teisę knygų spausdinimą perleisti kitiems spaustuvininkams, jeigu nebus vykdomos sutarties sąlygos. J. Zavadskiui buvo suteiktas Universiteto spaustuvininko titulas.

J. Zavadskis taip suprato Universiteto spaustuvininko darbą: „Visų pirma turėti iš tarnybos pelną ir gerą uždarbį, antra, tinkamą savo padėčiai ir pašaukimui garbę“.

Jaunuolis bemat pasinaudojo jam sudarytomis palankiomis sąlygomis. Investavęs savo lėšas, pasiskolinęs iš Universiteto ir kunigaikščio A.K. Čartoriskio pinigų, J. Zavadskis įsigijo dvejas naujas užsienietiškas spausdinimo stakles, suremontavo senąsias ir išplėtė iki 117 raidžių kasų lotynų, anglų, vokiečių, prancūzų, lietuvių, arabų bei hebrajų rašmenimis. 1807 m. spaustuvė turėjo 12 techniškai tvarkingų mašinų ir aukštos kvalifikacijos darbininkų: J. Zavadskio spaustuvės knyga
iš 34 spaustuvės darbuotojų 5 buvo užsieniečiai, gerai išmanę spausdinimo meną. Pirmieji perorganizuotos spaustuvės leidiniai buvo geros poligrafinės kokybės. Per pirmuosius 3 m. spaustuvė išspausdino 27 leidinius autorių ir paties J. Zavadskio lėšomis, kai kuriuos 2000 egz. tiražu. Žemaitijos vyskupo J.A. Giedraičio iniciatyva perspausdino J. Jachnavičiaus „Lietuwiszkas Ewangelias“, tačiau per visą spaustuvės veiklos laikotarpį išleido tik 3 leidinius lietuvių kalba. Daugiausia spausdino lenkiškas ir lotyniškas knygas.

Universiteto spaustuvininkas planavo sukurti europinio lygio poligrafijos pramonę su raidžių liejykla, graveryste, popieriaus gamyba. Tam buvo užmegzti prekybiniai santykiai su Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos spaustuvininkais, kurie padėdavo įsigyti geresnės kokybės graviūrų, popieriaus. J. Zavadskis nuolat ieškojo bendradarbių ir pagalbininkų, sugebančių kokybiškai atlikti redakcines ir leidybines užduotis. Leidėjo atradimas buvo J. Dvoržeckis-Bohdanovičius – pirmasis Vilniaus spaudos istorijoje korektorius, mums žinomas kaip Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas. Redakcinį darbą atliko L. Borovskis (vėliau Universiteto profesorius) ir Universiteto adjunktas K. Kontrimas.

Spaustuvininko leidybinius sumanymus aktyviai palaikė kunigaikštis A.K. Čartoriskis, kuris ne tik spausdino savo darbus, bet ir pagal seną magnato mecenato tradiciją rėmė materialiai, nors J. Zavadskis mecenatystę stengėsi perduoti skaitytojams, t.y. knygų leidyba turėjo atsipirkti ir duoti pelno.

Nepaisant įtakingų asmenų pritarimo, leidėjas susidūrė ur su sunkumais. J. Zavadskį stebindavo vietinės bajorijos nenoras užsiimti „jų prigimties nevertu darbu“. Jo taip pat nepatenkino kūrybiškai neaktyvi Universiteto profesūra. Nesėkmingas buvo ir J. Zavadskio bandymas iš studentų rasti autorių, galinčių rašyti kūrinius, kuriuos būtų galima greitai išspausdinti ir pelningai parduoti. Iš Vilniaus meno žmonių mažai buvo literatų, sugebančių rašyti profesionaliai.

J. Zavadskis be paliovos ieškojo naujų galimybių plėsti leidybinę veiklą. Jis vienas pirmųjų pradėjo mokėti autoriams honorarus. Savo spaustuvėje spausdino periodinius leidinius „Dziennik Wilenski“ ir „Pamiętnik towarzystwa Lekarskiego Wilenskiego“, rėmė „Tygodnik Wilenski“ leidėjus. Bet vien spaustuvininko ir leidėjo funkcijos negalėjo patenkinti J, Zavadskio profesinių ambicijų. Palankiai susiklosčiusių aplinkybių ir asmeninių sugebėjimų dėka jam pavyko organizuoti privačią knygų prekybą ir perimti į savo rankas Universiteto knygyną. Jau 1809 J. Zavadskio vadovaujamas knygynas buvo didžiausias visame Vilniuje, tačiau Universiteto knygininko pareigybę J. Zavadskis gavo gerokai vėliau, nes tam, kad knygynas ir spaustuvė būtų vienose rankose, atkakliai priešinosi H. Sniadeckis. Knygynas buvo įsikūręs Universiteto rūmuose Šv. Jono gatvėje ir užėmė dvi dideles sales. Pirmoje buvo išdėstytos knygos ir vadovėliai lenkų kalba, antroje – užsienio kalbomis. Knygyno fondą sudarė knygos, išspausdintos nuosavoje spaustuvėje, nupirktos už grynus pinigus, išmainytos, autorių ar savininkų atneštos parduoti. Tenkindamas visuomenės poreikius, J. Zavadskis prekiavo mokslinėmis knygomis, reprezentuojančiomis Universitete dėstomus mokslus, vadovėliais ir pagalbinėmis knygomis, skirtomis studentijai ir mokiniams, religine literatūra. Ketvirtadalį spaudinių sudarė grožinė literatūra, daugiausia prancūzų romanai, tenkinę aukštuomenės damų poreikius. Tarp Universiteto ir leidėjo dažnai kildavo ginčų dėl vadovėlių kainų ir atsiskaitymo, nes J. Zavadskis sugebėdavo platinti vadovėlius tolimų nuo Vilniaus miestų ir miestelių mokykloms. Reklamos tikslais kas 2-3 m. buvo sudaromi spaustuvės išleistų ir knygyne turimų knygų katalogai ir priedai prie jų ir išsiunčiami vietiniams ir užsienio klientams, nemokamai platinami visuomenėje. Buvo sudaromi teminiai katalogai vokiečių, prancūzų, anglų, klasikinėmis kalbomis. 1811 m. J. Zavadskio spaustuvėje išleistų knygų kataloge buvo 110 knygų pavadinimų. Be to, iš Vokietijos ir Prancūzijos knygynas keletą kartų per metus gaudavo knygų siuntas.

J. Zavadskis neapsiribojo vien profesiniais interesais. Būdamas liberalių pažiūrų, jis negalėjo nedalyvauti Vilniaus visuomeniniame kultūriniame gyvenime. Tikriausiai talkinant K. Kontrimui, įsirašė į masonų ložės
J. Zavadskio spaustuvės (dab. Šv.Jono 4)
J. Zavadskio spaustuvės (dab. Šv.Jono 4)
„Uolusis lietuvis“ narius, Šubravcų draugijoje turėjo „Žvaigždikio“ kriptonimą. Universiteto knygynas tapo daugelio mokslininkų, literatų, aktorių pasikalbėjimo vieta.

Toks J. Zavadskio gyvenimo modelis, pasižymintis profesiniu aktyvumu, komercinių ryšių su Vakarais ir Rytais platumu, netilpo į tradicinius stereotipus, per amžius beveik nesikeičiančius bajorų kultūros supratimo rėmus. Po 1823-24 m. Universiteto studentų politinio proceso pasikeitusi Vilniaus švietimo apygardos ir Universiteto vadovybė įsakais ir cenzūra vis labiau ribojo J. Zavadskio veiklą, o 1828 m. atėmė Universiteto knygininko ir spaustuvininko titulą ir privertė palikti knygyno patalpas.

Padėjęs tvirtus pamatus knygų ir spaustuvės firmai, J. Zavadskis paskutinį gyvenimo dešimtmetį sugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir pratęsti firmos egzistavimą. Vietoje vadovėlių, skirtų akademiniam jaunimui, pradėjo spausdinti romanus, leidinius, skirtus plačiajai visuomenei. Neatsisakydamas savo jaunystės užmojų, leido naują periodinį leidinį „Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“, rinko medžiagą dideliam lenkų literatūros ir mokslo bibliografiniam veikalui.

Firma po spaustuvininko mirties 1838 m. gruodžio 5 d. nežlugo, nes meilė amatui buvo perduota palikuonims, kurie su Zavadskiams būdingu atkaklumu rūpinosi knygų ir spaustuvės firmos klestėjimu. Juozapo Zavadskio palikuonių spaustuvė buvo labai reikšminga XIX a. vidurio lietuvių įvairios literatūros leidybai.

Trakų pilys
Žemaičių epas
Stakliškių versmės
16 a. kultūros paminklas
S. Moravskis iš Ustronės
Ką pasakoja senas laiškas?
Senoji Buivydžių bažnyčia
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Tolminkiemis ir jo restauracija
Vilniaus Universiteto chemikai
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Vilkaviškis iki 19 a.
Baltų Dievas ir šviesa
Visą gyvenimą - priekyje
Velnių muziejus Kaune
Naugardas ir Lietuva
Psichiatrijos pradininkas
Simpatizavęs laisvamanybei
Kyla ultralengvieji
Kur gieda angelai...
Vieškeliai Priekulėje
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Vartiklis