Vilniaus Universiteto chemikai    

Chemijos mokslas Lietuvoje prasidėjo į LDK Vyriausiąją mokyklą (Universitetą) 1784 m. pakvietus italą Juozapą Sartorijų (Džiuzepė Sartoris). Jis įkūrė chemijos katedrą ir jai vadovavo, o taip pat iki 1793 m. lotynų kalba skaitė chemijos paskaitas, bet iš tikro niekuo nepasižymėjo. Tai buvo alchemikas, nepamėgęs, anot jo, „atšiauraus Vilniaus klimato“. Vis tik jis pradėjo sistemingai skaityti farmacijos kursą. Išvažiuodamas į Italiją savo knygas padovanojo universiteto bibliotekai.

Jo įpėdinį pavyko rasti tik 1797 m. Rektorius astronomas Martynas Počobutas kreipėsi į Krokuvos Jogailos un-to prof. Joną Sniadeckį, kuris ir rekomendavo savo jaunesnįjį brolį Andrių Sniadeckį (1768-1838). Tasai mokėsi Krokuvoje, Italijoje ir Škotijoje, tobulinosi Vienoje. Jis išsyk pasirodė esąs pažangus mokslininkas ir drąsus chemijos dėstymo reformatorius. Jis atmetė klaidingą flogistono1) teoriją, perima ir propaguoja naujausias to meto prancūzų chemiko A. Lavuazjė pažiūras į degimo ir oksidacijos reiškinius.

A. Sniadeckis Vilniuje chemiją dėstė 25 m. Paskaitas gausiai lankė ne tik studentai bei ir kiti įvairaus amžiaus, profesijų ir tautybių miestiečiai. Ne veltui poetas Adomas Mickevičius, klausęs šių paskaitų, skyrė jam susižavėjimo kupiną eilėraštį. A. Sniadeckis daug prisidėjo prie chemijos nomenklatūros ir terminų sudarymo lenkų kalba; jis net laikomas lenkiškos chemijos terminologijos kūrėju.

A. Sniadeckio įsteigta chemijos katedra niekuo nesiskyrė nuo geriausių Europos katedrų. 1812 m. Napoleonas, aplankęs Vilniaus Universitetą, ironiškai paklausė A. Sniadeckį: „Kokia chemija čia dėstoma?“ ir gavo tokį atsakymą: „“Tokia pat kaip ir Paryžiuje, Jūsų didenybe“.

A. Sniadeckis išleido 2 t. vadovėlį „Chemijos pradmenys“ (1800), sulaukusį kelių leidimų ir apėmusį, neorganinę, organinę bei analizinę chemiją. Tai buvo pirmasis chemijos vadovėlis lenkų kalba. Kitas jo stambus veikalas – 3 t. „Organinių būtybių teorija“ (1804-1811) – yra viena pirmųjų biochemijos monografijų pasaulyje, išversta rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Joje nauju požiūriu aprašyti bendrieji biologijos ir žmogaus fiziologijos klausimai. Aiškindama chemijos ir fizikos dėsniais organizmo gyvybinius procesus, jis rėmėsi chemijos ir fizikos dėsniais, pabrėžė aplinkos ir organizmo ryšius. Materialistiškai apibrėžė gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą. Bet jis pripažino ir paslaptingą „gyvybės jėgą“, t.y. laikėsi klaidingų vitalistinių pažiūrų, būdingų 19 a. pirmos pusės mokslininkams.

A. Sniadeckis eksperimentavo su platinos grupės elementais, nagrinėjo jų išskyrimo problemą. Tuo metu platinos rūdoje buvo surasti 4 elementai: paladis, rodis, osmis ir iridis. Pietų Amerikos platinos rūdoje A. Sniadeckis 1808 m. aptiko dar vieną, kurį pavadino vesčiu arba vestijum (Vesta – namų židinio deivė Romos mitologijoje; taip pavadinta ir mažoji planeta). Peterburgo MA, paskelbdama straipsnį apie naujo elemento atradimą, netiesiogiai palaikė Sniadeckį. Savo darbo aprašymą ir platinos rūdos pavyzdį mokslininkas nusiuntė ir Paryžiaus Akademiją. Deja, dėl kažkokių priežasčių vesčio atradimas nebuvo patvirtintas, o gavęs neigiamą sprendimą, Sniadeckis kažkodėl neatsakė ir tyrimų toliau nevykdė. Gal tiesiog neturėjo brangios ir retos tiriamosios medžiagos... Ir klausimas ilgam buvo užmirštas – ir tik gerokai vėliau, 1844 m. Uralo platinos rūdoje Kazanės un-to prof. K. Klausas2) atrado tą elementą ir pavadino ruteniu savo tėvynės garbei. To atradimo pradžioje irgi nepripažino, bet mokslininkas atkakliai kovojo, tęsė darbus ir gavo įtikimesnių įrodymų.

Paminėtina ir A. Sniadeckio atlikta meteorito cheminė analizė. Matyt senojo Vilniaus un-to chemikai turėjo „ryšių“ su kosmosu. Tik mokslininkas nusivylė, kad tame 1810 m. dabart. Baltarusijos teritorijoje nukritusiame meteorite naujų elementų neaptiko.

A. Sniadeckis sukūrė Vilniaus chemikų mokyklą, jo auklėtiniai buvo Ignas Fonbergas (1801-1891), Rodionas Heimanas (1802-1865) ir Ignas Domeika (1801-1889). Paskelbęs apie 70 mokslo darbų, A. Sniadeckis 1822 m. išėjo į pensiją.

Tad matosi, kad jo laboratorija pagal to laiko sąlygas buvo puikiai įrengta, joje atliekami tikslūs kiekybiniai tyrimai, sudėtingos cheminės analizės. Tačiau neliko jos pėdsakų, dingo surinktos kolekcijos, indai, prietaisai ir medžiagos, dabar turėsiančios istorinę vertę.

A. Sniadeckis buvo išsilavinęs, plataus akiračio mokslininkas, be lenkų mokėjęs dar rusų, lotynų, italų, anglų ir prancūzų kalbas. Jis įsteigė ir kurį laiką redagavo žurnalą „Dziennik Wilenkski“. Paskelbė straipsnių iš chemijos ir cheminės technologijos, biologijos, fiziologijos, medicinos, geologijos, Jonas Sniadeckis mineralogijos, logikos, istorijos ir literatūros. V. Vernadskis vadino A. Sniadeckį „vienu šiuolaikinės geochemijos pirmtakų“. Jis propagavo higienos reikalavimus ir sveiką mitybą, rašė apie vaikų fizinį auklėjimą, pirmasis pabrėžė saulės spindulių reikšmę saugantis rachito.

A. Sniadeckis – vienas Vilniaus medicinos draugijos organizatorių (1805) ir pirmasis jos pirmininkas. Farmacijos kurse stengėsi nurodyti ir gydomųjų medžiagų veikimą, naudojimą gydymui. 1812 m. karo metu gydė sužeistuosius.

Įdomus ir jo asmeninis gyvenimas, kurį aprašė jo dukters Zofijos vyras istorikas Mykolas Balinskis3). Mokslininkas ilsėdavosi savame Baltupio dvare netoli Ašmenos (dabart. Baltarusijoje). Kaime gyveno kaip valstietis, mėgo daržininkystę ir žuvininkystę, buvo medžioklės entuziastas. Bet ir čia neapsiėjo be chemijos – dvare veikė spirito varykla, kurios pagamintas spiritas buvo rektifikuojamas Vilniuje.

Be Andriaus, VU dirbo ir jo brolis Jonas Sniadeckis (1756-1830) – astronomas, matematikas, filosofas, universiteto rektorius (1807-15), Peterburgo MA narys korespondentas. Jam rektoriaujant VU mokslo lygiu, profesūros kvalifikacija ir studentų skaičiumi tapo pirmaujančiu Rusijos imperijoje.

Abu broliai gimė Žnine, Lenkijoje netoli Poznanės. Mirus tėvui, Jonas visą gyvenimą globojo 12 m. jaunesnį brolį Andrių. Paskutinius gyvenimo metus jis gyveno brolio Andriaus dukters Zofijos dvare Jašiūnuose (Šalčininkų raj.), kur pastatė puikius rūmus, 19 a. pradžios architektūrinį paminklą. Čia ir mirė, o netoli Merkio upės ir palaidotas. A. Sniadeckis mirė Vilniuje, palaidotas Baltupio dvare (dabar ten Gorodnikų kaimas); ten tebestovi sūnaus Juozo 1839 m. pastatytas puikus marmurinis antkapis.

Po A. Sniadeckio VU chemijos katedrą perėmė I. Fonbergas. Uždarius universitetą (1832), jis dirbo Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje, o vėliau profesoriavo Kijevo un-te. Jis jau 17 m. amžiaus apgynė filosofijos daktaro disertaciją, o iki 22 m. amžiaus paskelbė 11 mokslinių darbų. Jis tyrė Druskininkų mineralinį vandenį, parašė platų (1650 psl.) cheminės technologijos vadovėlį „Chemija, pritaikyta menui ir amatams“. Garsėjo jo chemijos laboratorija Kijeve, kurią aplankęs caras Nikolajus I paklausė, ar tasai nėra žinomas fon Bergų giminaitis, į ką I. Fonbergas atsakė: „Ne, Jūsų didenybe, aš Vilniaus kalvio sūnus“.

R. Heimanas VU baigė 1817 m. ir nemažai prisidėjo prie chemijos plėtros Maskvoje, kur 1822 m. apgynė daktaro disertaciją „apie chemijos naudą medicinoje“. Pasižymėjo viešosiomis paskaitomis, domėjosi cheminės technologijos klausimais. Jis Maskvos un-te pastatė pirmąjį laboratorijos pastatą (1834), buvusį pagrindiniu Chemijos fakulteto korpusu iki 1953 m., kai Lenino kalnuose buvo pastatyti nauji universiteto rūmai.

I. Domeika aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime 25-e pulke. Po sukilimo emigravo į Prancūziją ir tęsė studijas Paryžiuje. Vėliau buvo pakviestas profesoriauti į Čilę, kur dėstė chemiją ir geologiją nuo 1846 m., o 1867-83 m. buvo Santjago un-to rektoriumi. Jo pastangomis įsteigta Čilės Aukštoji kalnakasybos mokykla. Čilės švietimo Sistema pertvarkyta pagal VU pavyzdį. Jo vardu Čilėje pavadintas kalnagūbris, gyvenvietė šiaurėje ir uostas pietuose. Jo vardas įamžintas mineralogijoje, botanikoje; Santjage pastatytas paminklas.
Taip pat žr. >>>>>

19 a. pradžioje motinos dvare Gedučiuose (Pakruojo raj.) dirbo pirmasis Lietuvos fiziko-chemikas Teodoras Grotusas4) (1785-1822). Mokęsis Leipcige, Paryžiuje, Romoje ir Neapolyje, neturėjo tiesioginių ryšių su Vilniaus universitetu ir jo chemikais. Kai kurias jo darbais domėjosi I. Fonbergas ir juos minėjo savo vadovėliuose.

Po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus un-tą bei tragiškai žuvus ir T. Grotusui, Lietuvoje ilgam buvo sustojusi chemijos mokslo raida.


Išnašos

1) Flogistonas [graik. phlogistos – „degus”], pagal 18 a. chemijoje vyravusias pažiūras, tai ypatingas (hipotetinis) degumo pradas, esąs degiosiose medžiagose; joms degant, išlekiąs. Terminą 1667 m. Įvedė J. Becheras ir 1703 m. G. Štalis aiškindami degimo procesą. Tuo metu laikyta, kad „metalas“ yra „žemės“ ir blogistono mišinys, kai atsiskyrus flogistonui (ir šiam susimaišius su oru) lieka tik „žemė“. Buvo manoma, kad augalai gali išskirti flogistoną iš oro. Flogistono teoriją paneigė A. Lavuazjė, įrodęs, kad vanduo yra sudėtinė medžiaga ir išskyręs „degų orą“ (vandenilį).

Kelis metus nesėkmingai bandęs įtikinti pasaulį apie flogistono teorijos klaidingumą, A. Lavuazjė ryžosi sužadinti vaizduotę. 1772 m. jis atliko sensaciją sukėlusius bandymus. Pasinaudojęs Čirngauzeno5) gamykloje pagamintu milžinišku 84 cm skersmens padidinamuoju stiklu, Lavuazjė užlydintame inde sudegino deimantą. Moksliniu požiūriu deimanto deginimas nė kiek ne geresnis, o ir nuostolingas, nei anglies ar grafito, tačiau eksperimento sąnaudos patraukė dėmesį. Apie Lavuazjė vėl imta kalbėti, o kartu ir apie tai, kad flogistono teorija klaidinga. O kas įdomu – pirmąkart deimantas padidinamuoju stiklu sudegintas dar 1694 m.

2) Karlas Klausas (Karl Ernst Claus, 1796-1864) – vokiečių kilmės (iš Tartu) chemikas, Kazanės un-to prof. Žinomas ne tik cheminio elemento rutenio (1844) atradimu, bet ir kiekybiniais metodais botanikoje, o taip Pavolgio floros tyrinėjimais.

3) Mykolas Balinskis (Michal Balinski, 1794-1864) - Lietuvos istorikas, publicistas. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-22 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wilenski“. 1820 m. vedė VU profesoriaus A. Sniadeckio dukterį Zofiją.
1841 m. kartu su kitais įsteigė žurnalą „Biblioteka Warszawska“, kuriame paskelbė vertingų Lietuvos istorijos šaltinių. Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas, Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos narys.

4) Teodoras Grotusas (Theodor von Grotthuss, 1785-1822) - elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas. Įvedė terminus: teigiamasis polius ir neigiamasis polius; įrodė, kad molekulės yra dipoliai ir gali poliarizuotis.

5) Valteris fon Čirnhauzenas (Ehrenfried Walther von Tschirnhaus, 1651-1708) – vokiečių matematikas, fizikas, gydytojas ir filosofas. Kai kas jį laiko europinio baltojo porceliano išradėju. Matematikoje turime Čirnhauzeno transformaciją, kuria galima pašalinti kai kuriuos algebrinės lygties narius. 1687 m. traktate, skirtame logikai ir filosofijai, jis nagrinėja kreivių su keliais židiniais savybes, nurodo kaip jas brėžti panaudojant siūlą ir nustato liestinių kryptis. Jam priklauso ir kreivių uždegamųjų savybių tyrinėjimai.

Po 1681 m. Čirnhauzenas ilgai gyveno Saksonijoje. Jis gamino įvairias linzes ir veidrodžius, kurių kai kurie randasi muziejuose. Saksonijoje jis įrengė tris didelius stiklo fabrikus, gaminusius iki tol nematyto dydžio optinius stiklus. Ten pagaminti padidinamieji stiklai ir veidrodžiai leido atlikti novatoriškus fizikos ir chemijos eksperimentus, pvz., italai Averanis ir Tardžionis 1694-95 m. įrodė, kad deimantas dega.

Triukšmai
Kvantinis chaosas
Metalinis vandenilis
Šaltoji branduolių sintezė
Galvaninės teorijos pradžia
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Laplasas: asmenybė ir veikla
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Chemikai: Nobelio premijos laureatai
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Paslėpti erdvės matavimai
Torsioniniai laukai
Ugnies ekologija
Vartiklis
NSO.LT