Kodėl chemikai nemėgsta J ir Q?    

Cheminių elementų pavadinimų istorija – įdomus užsiėmimas. Štai 1983 m. viename JAV Darendo miestelio savaitraštyje buvo išspausdinta žinutė, kad miesto vandentekyje aptikta nepaprastai pavojinga „dihidrogeno oksido“ (dihydrogen oxide) medžiaga, kuri patekusi į plaučius beveik visada sukelia mirtį, o tos medžiagos poros gali ant odos sukelti rimtus nudegimus. Tai buvo balandžio pirmosios pokštas, pasišaipantis iš chemofobų, bijančių visko, kas susiję su chemija – net vandens, jei jį pavadinsi „chemiškai“.

Chemijos kaip mokslo tapsmui nemažai įtakojo alchemija, kiauriai persmelkta mistikos ir ezoterikos. Iš vienos pusės, alchemikai mums pateikė nemažai praktinių metodikų ir sukaupė daug naudingos informacijos apie įvairių junginių savybes. O antra, visos jų žinios buvo paslėptos po storu slaptų simbolių ir prasmių sluoksniu, kad neįšventintieji netyčia nepagamintų filosofinio akmens. Daltono žymenys

Kaupiant žinias kilo poreikis jas sisteminti. Antroje 18 a. pusėje buvo atrasta beveik pora dešimčių naujų elementų, jų atradėjų pavadintų senovės dievų ar mitinių būtybių vardais arba pagal jų būdingas savybes. Cheminiams elementams priskirdavo ir susijusių mineralų pavadinimus, pirmenybę teikdami graikų kalbai. Įdomu, kad nė vienas mokslininkas, atradęs kokį nors elementą, jo napavadino savo vardu, o tuo labiau monarcho, tuo metu buvusio vos ne kiekvienoje šalyje. Tos nerašytos nuostatos chemikai laikėsi ir per visą 19 a.

18 a. pabaigoje chemikai susimąstė, kad neblogai būtų visiems kalbėti viena chemine kalba, kad nesumaišytum kolbų su panašiais skysčiais ar vartyti žodynus kaskart, kai iš kitos šalies atsiųs mėgintuvėlį su etikete „vilko putos“. Idėja ne tokia jau nauja, atsižvelgiant į tai, kad dar 1735 m. K. Linėjus paskelbė „Gamtos sistemą“, tačiau prancūzų chemikas Gitonas de Morvo1) savo pirmąjį cheminės nomenklatūros variantą pasiūlė tik 1782-ais. Ir čia jau priėjome prie kai kurių raidžių vengimo elementų žymėjime.

1801 m. škotų chemikas Tomas Tomsonas2) pirmąkart, kaip teigiama, panaudojo raides cheminių elementų žymėjimui. Praktiškai tuo pat metu anglų fizikas, chemikas ir gamtininkas Džonas Daltonas3) ėmė kurti savąją atomistinę teoriją, teigiančią, kad visos medžiagos sudarytos iš labai smulkių nedalomų dalelių (atomų). Kartu Daltonas 1808 m. pasiūlė cheminius elementus žymėti simboliais – rutuliukais su tam tikru piešiniu viduje. Panašius simbolius naudojo jau alchemikai, o kitą dalį sudarė rutuliukai su pirma elemento pavadinimo raide, pvz., Z – cinkas (zinc), I – geležis (iron), S – sidabras (silver). Va tik knygų leidėjams tokia idėja nepatiko – jiems labai nesinorėjo į turimus šriftų rinkinius įtraukti naujus simbolius.

Galiausiai elementų žymėjimo klausimą 1813 m. užbaigė švedų chemikas Jonsas J. Bercelius4), visus elementų pavadinimus lotynų kalba sutrumpinęs iki vienos ar dviejų raidžių, kurių pirma visad didžioji, o antroji (jei yra) – mažoji. Su nežymiais pakeitimais ši sistema naudojama ir dabar.

J raidės nebuvimas paaiškinamas paprastai – jos nebuvo klasikinėje lotynų abėcėlėje (ji buvo įvesta tik Atgimimo laikotarpiu). Panašiai yra ir su Q raide – nors ji yra lotynų abėcėlėje, tačiau ja prasidedančių element nepasitaikė. Kita priežastimi galėjo būti ir J bei Q panašumas į I ir O (ypač lengva suklysti rašant ranka). Tik štai Q raidei į elementų žymenis vis tik pavyko prasibrauti.

20 a. pradžioje visi gamtoje egzistuojantys elementai jau buvo atrasti, tačiau dar liko dirbtiniai. 1911 m. buvo sukurta IUPAC sąjunga, kurios viena užduočių buvo cheminių elementų nomenklatūros standartizacija. Dar neturintiems pavadinimo elementams buvo naudojami laikini pavadinmai, sudaryti iš pirmųjų lotynų ar graikų abėcėlės skaitmenų pavadinimo, tad, pvz., elementas, kurio eilės numeris 104 vadintųsi unnilkvadijumi ir laikinai būtų žymimas Unq (iš tikro, jam jau priskirtas rezerfordijaus pavadinimas).

Tiesa sakant, ir J turėjo šansą – 113 elementas galėjo gauti žymenį Jp, - japonų siūlymu. Tačiau IUPAC nesutiko, ir galiausiai tas elementas tapo nichonijumi – pagal vieną iš Japonijos pavadinimų, Nichoną.


Trumpos biografijos

1) Gitonas de Morvo (Louis-Bernard Guyton-Morveau, 1737-1816) – prancūzų chemikas, aeronautas, politikos veikėjas. Jam priskiriama pirmosios cheminės nomenklakūros sukūrimas. Pradžioje buvo užkietėjęs flogistono teorijos šalininkas, todėl ir nomenklatūros pagrindu paėmė G. Štalio flogistono teoriją. Tačiau greitai atsisakė flogistono, priėmęs A. Lavuazjė deguonies teoriją. Jis pasiūlė aprūkymo chloru dezinfekavimo būdą (1773), organizavo salietros gamybą Dižone (1778-80), nagrinėjo galimybę pakeisti nuodingus švino baliklius cinko oksidu (1782). Vienas pirmųjų skraidė oro balionais, tyrinėjo aerostatų panaudojimo šviesos signalizacijai galimybes. Jo pasiūlymu buvo įsteigtas karinių oreivių kopusas.

2) Tomas Tomsonas (Thomas Thomson, 1773-1852) – škotų chemikas, minerologas, gydytojas. Jo darbai susiję su augalų cheminės sudėties tyrimais ir padėjo plisti Dž. Daltono atomistinei teorijai. Taip pat tyrinėjo gyvulinės kilmės medžiagas bei dažančias medžiagas. Šiomis temomis rašytų straipsnių pagrindu parengė knygą „Chemijos sistema“ (1802), o „Chemijos elementuose“ (1810) parodė, kaip atomistiniu būdu sąveikauja skirtingų dujų tūriai. Kritikavo Dž. Hutono geologinę teoriją.

3) Džonas Daltonas (John Dalton, 1766-1844) – anglų chemikas, meteorologas ir fizikas. Išgarsėjo išvystydamas atomo teoriją ir nustatęs regėjimo sutrikimą, kuriam būdingas spalvų neskyrimas. Įvedė „atominio svorio“ sąvoką. Savo teorijos vizualizacijos panaudojo savą simbolių sistemą, pristatyta ir „Chemijos filosofijos naujojoje sistemoje“ (1808).

4) Jonsas Bercelius (Jöns Jacob Berzelius, 1779-1848) – švedų chemikas ir minerologas, įvedęs šiuolaikinius cheminių elementų žymenis. Atrado cerį (1803), seleną (1817) ir torį (1828). Įvedė alotropijos, izomerijos, katalizės ir kt. terminus. Išvystė elektrocheminę teoriją, 1803 m. pasirodžius darbui apie elektrolizę. 1815 m. išvedė acto, gintaro, vyno ir kitų rūgščių formules.

Triukšmai
Kvantinis chaosas
Metalinis vandenilis
Šaltoji branduolių sintezė
Galvaninės teorijos pradžia
Vilniaus Universiteto chemikai
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Laplasas: asmenybė ir veikla
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Chemikai: Nobelio premijos laureatai
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Paslėpti erdvės matavimai
Mažosios saulės mįslės
Garo tramdytojas
Superlaidumas
Vartiklis